Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-464-544/2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti arba pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-19 sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir iš jo ieškovei priteista 107 Lt piniginė kompensacija už kiekvienus kalendorinius metus ir ieškovės ieškinį atmesti pilnai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismas netinkamai taikė LR CK 4.129 straipsnį, todėl nepagrįstai priteisė kompensaciją. Byloje nėra įrodymų, kad tokio mažo, esančio pagriovyje, atsakovo retai naudojamo servitutinio keliuko panaudojimas daro ieškovei nuostolius. Pati ieškovė nenurodė turinti nuostolių, nepateikė įrodymų ir neprašė jų priteisti. Nėra nustatyta, kad tie nuostoliai būtų susiję priežastiniu ryšiu tik su jo veiksmais. Nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, nuostoliai negalėjo būti priteisti. Teismas niekuo nemotyvavo, kodėl priteisė ne vienkartinę, o periodiškai mokėtiną sumą. Be to, ši norma yra skirta nuostolių atlyginimo taikymui servituto nustatymo metu, todėl šioje byloje ši norma neturėjo būti taikoma. Neteisingai ir nepagrįstai nustatyta, kad prievolė mokėti už servitutinį kelią tenka jam vienam, nors iš minėto įsakymo nustatyti servitutą turinio ir kitų įrodymų buvo nustatyta, kad servitutiniu keliuku naudojasi grybautojai, uogautojai, sodininkai, elektros linijos remontininkai, pati ieškovė ir kiti asmenys. Todėl prašo pašalinti iš teismo sprendimo sakinį, kad „Servitutu apsunkintas kelias skirtas naudotis vien atsakovo patekimui į sklypą“. Savo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo anksčiau (2007-12-19) už ieškovę. Įsigyjant sklypą jam nebuvo nustatyta sąlyga, kad į sklypą galės patekti tik mokamai. Todėl dabartinis apmokestinimas vertintinas kaip nuosavybės teisės pažeidimas, apribojantis jo teises naudotis sklypu. Teismas peržengė ieškinio ribas, nes priėmė sprendimą dėl reikalavimų, kurių ieškovė nereiškė, savo iniciatyva konstatavo, nustatė ir priteisė nuostolius. Teismo sprendime nurodytos teismų praktikos pavyzdžiai netinkami, nes juose aiškinama apie atlygintinumo klausimo išsprendimą servituto nustatymo metu, o ne tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl jo panaikinimo (2 t., b. l. 2-4).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas peržengė ieškinio ribas. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančio daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patiriami netekimai, nes servituto turėtojas įgyja teise naudotis svetimu daiktu, o šio savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų. Teisingo atlyginimo klausimas turi būti svarstomas net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius. Vadovaujantis LR CK 4.112 str., nustačius servitutą, šis civilinis teisinis santykis sieja du subjektus, todėl ir teisės bei pareigos, susijusios su servituto nustatymu, liečia tik šiuos subjektus. Tuo labiau, kad servitutiniu keliuku galima patekti tik į atsakovui priklausantį žemės sklypą (2 t., b. l. 10-11).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų nekartoja.

Vienas iš servituto nustatymo pagrindų yra administracinis aktas. Šiuo pagrindu servitutas gali būti nustatytas tik įstatymo numatytais atvejais (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka reglamentuojami Žemės įstatymo 23 straipsnyje.

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. M. 2012-03-29 pagal Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 1424, įsigijo 0,7719 ha žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuriam nustatyta daiktinė teisė – kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas), įregistravimo pagrindas – NŽT tarnybos teritorinės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-11-23 įsakymas Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-2014. Kelio servituto plotis - 4 m, užimamo ieškovės žemės sklypo plotas - 0,0131 ha (1 t., b. l. 10-11, 12-14, 15-16, 18). NŽT teritorinės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-11-23 įsakymo Nr. 23Vl-(14.23.2.)-2014 1 ir 2.3 p. p. buvo pakeisti NŽT teritorinės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-01-12 įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-52 ir vietoje adreso „(duomenys neskelbtini)“ buvo nurodytas adresas „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 10-11). Ieškovės žemės sklypas buvo suformuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte (projektinis Nr. 123/1) ir patvirtintas Panevėžio apskrities viršininko 2008-05-23 įsakymu Nr. Ž-2348, kuriame buvo nustatytas ir patvirtintas (duomenys neskelbtini) kelio servitutas - teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas) (1 t., b. l. 9).

CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.129 str. nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškinama kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Viena, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Kita, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-69/2009). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika, įvertina abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas, priteisė ne nuostolius ir nenustatinėjo jų dydžio, tačiau, atsižvelgdamas į ieškovei priklausančio žemės sklypo vidutinę rinkos vertę bei servitutu apsunkinto kelio pločio ir viso ieškovės žemės sklypo pločio santykį, priteisė kompensaciją, mokamą periodinėmis išmokomis. Todėl apelianto argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.

Kolegija nepagrįstais vertina ir apelianto argumentus apie tai, kad kompensacija priteista be pagrindo, nes įsigyjant žemės sklypą nebuvo nustatyta sąlyga, kad jis į jį galės patekti tik mokamai bei kad atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas tik bylose dėl servituto nustatyto, bet ne dėl jo panaikinimo. Pagal teismų formuojamą praktiką servitutas yra atlygintinis, išskyrus atvejus, kai kitaip susitaria šalys (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2009). Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Servituto atlygintinumu yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas. Siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tačiau servituto atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl servituto įgyvendinimo. Nustačius servitutą ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010, 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011). Byloje nustatyta, kad 2007-04-27 įsakymu Nr. Ž-1662 „Dėl Panevėžio rajono Panevėžio seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ T. J. buvo patvirtintas žemės sklypas (projektinis Nr. 112/1) 5,76 ha ploto, žemės reformos žemėtvarkos projekte kelias buvo nurodytas per sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) teritoriją. Ženklinant T. J. 2007-08-16 žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės sklypo abrise, žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte buvo nurodytas pažymėtas privažiavimas prie sklypo nuo 4 m. pločio bendro naudojimo kelio, einančio nuo kolektyvinio sodo, bei šioje byloje ginčijamas servitutu apsunkintas kelias ieškovės J. M., kuri buvo minėto žemės sklypo nuomininkė, namų valdoje ir atsisakė pasirašyti minėtame žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte (1 t., b. l. 9, 50-53, 174-176, 177-178, 179). 2007-12-19 žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įsigijo ūkininkas atsakovas S. M. (1 t., b. l. 41-42, 43). Todėl atsakovas, įsigydamas minėtą žemės sklypą žinojo arba turėjo žinoti, kad, norėdamas patekti į jam priklausantį žemės sklypą, turės naudotis ne jam nuosavybės teise priklausančia nuosavybe, todėl turėjo ir galėjo numatyti, kad turės kompensuoti apsunkinamo daikto savininkui sukeliamus teisių ribojimus.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas, išspręsdamas klausimą dėl servituto atlygintinumo, kai nebuvo pareikšta tokio reikalavimo, peržengė ieškinio ribas. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo (nagrinėjamu atveju - panaikinimo), teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Pagal bylos duomenis, šalys nėra susitarę dėl neatlygintinio servituto. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad keliuku naudojasi kiti asmenys, todėl neatitinka teisingumo kriterijaus, kad prievolė mokėti už servitutinį kelią tenka jam vienam. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, keliuku, kuriam ginčijamu įsakymu ieškovės žemės sklypui nustatytas servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas), kelio servituto plotis - 4 m, užimamo ieškovės žemės sklypo plotas - 0,0131 ha), galima patekti tik į 5,76 ha žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso būtent apeliantui (atsakovui) S. M. (1 t., b. l. 9-18). Bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimu metu iš esmės nekilo ginčas ir nebuvo pateikta patikimų įrodymų, kad minėtu keliu, kaip servitutiniu keliu, naudojasi ir kiti asmenys, kurie galėtų turėti lygią su atsakovu pareigą mokėti tam tikrą kompensaciją ieškovei. Tai, kad tam tikri asmenys atskirais atvejais įvairiais tikslais praeina ar pravažiuoja keliu, dar nereiškia, kad jie yra servitutinio kelio naudotojai. Byloje esanti rašytinių įrodymų visuma duoda pagrįstą pagrindą labiau tikėti, kad servitutinis kelias yra reikalingas būtent atsakovui, kuris pirmosios instancijos teisme aktyviai gynė servitutinio keliuko reikalingumą - patekimą su žemės ūkio technika į jam priklausantį žemės sklypą (CPK 178 str., 185 str.). Šis klausimas buvo pagrindinis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o jo tinkamas išnagrinėjimas sudarė pagrindą ieškovės ieškinį dėl servituto panaikinimo atmesti, ko ir pats apeliantas neginčija. Todėl minėti atsakovo argumentai taip pat atmestini.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.