- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-25
- Bylos Nr.
- eI-3547-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00252-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- E. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė, Sandra Ivanauskaitė, Diana Ingrida
- Kategorijos
- 20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.1.1Neteisėtas veikimas
- 20.2.1.2Neteisėtas neveikimas, vilkinimas
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
dalyvaujant pareiškėjo E. T. atstovėms advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei ir advokato padėjėjai Sandrai Ivanauskaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas E. T. (toliau – ir pareiškėjas, ir E. T.), atstovaujamas advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės, 2019 m. sausio 13 d. skundu, 2019 m. kovo 15 d. patikslintu skundu ir 2019 m. balandžio 2 d. patikslinto skundo papildymu (toliau – visi procesiniai dokumentai vadinami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, Marijampolės PN) 50 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas Kybartų sektoriaus 1 būrio 111 ir 124 kamerose, 2 būrio 204 kameroje, 5 būrio 520 kameroje, drausmės būrio 104, 116, 117, 130 kamerose; 6 būrio 16 kameroje. Pareiškėjas paaiškino, kad bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje (iki 2019 m. balandžio 1 d. - Kybartų pataisos namai; toliau – ir Kybartų sektorius) atlieka nuo 2014 m. balandžio 8 d. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose; kamerose neveikė ventiliacijos sistema, todėl trūkdavo gryno oro, o vasaros sezonu būdavo labai karšta; kamerose žiemą būdavo šalta, nes kamerų langai nesandarūs; kamerų sienos nelygios, apipelijusios; kameroje Nr. 117 nebuvo veidrodžio. Tvirtino, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus į dušą iš karto buvo vedama maždaug po dvidešimt žmonių, todėl tekdavo laukti eilėje ir pusvalandžio neužtekdavo nusiprausti, pasikeisti patalynę ir grįžti į kameras. Tvirtino, kad dalis dušo įrangos neveikdavo, dušai buvo įrengti labai arti vienas kito, tarp jų nėra pertvarų, dušo patalpose nėra prieškambario, neįrengta pakankamai sieninių pakabų, todėl tekdavo drabužius, rankšluosčius dėti ant šlapių grindų; duše nėra dušo kilimėlių, yra tik vienas veidrodis, dušo patalpose būdavo žema temperatūra, į dušo patalpas reikia eiti per lauką; tualetų patalpos neturi jokių sienelių ar pertvarų. Be to, Kybartų sektoriuje buvo netinkamai organizuotas pareiškėjo maitinimas. Pareiškėjas teigė, kad Kybartų sektoriuje nebuvo tinkamai įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos, todėl jautė grėsmę savo saugumui. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų jautėsi žeminamas ir kankinamas, pašlijo jo fizinė ir psichologinė sveikata.
Pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą dėl Kybartų sektoriaus 2019 m. vasario 26 d. rašto Nr. 711-200 „Dėl papildomo naudojimosi dušu“ panaikinimo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti ir nutarė šį raštą vertinti kaip rašytinį įrodymą. Pareiškėjas nustatyta tvarka nurodytos nutarties neskundė.
Apie teismo posėdį E. T. ir atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantiems Marijampolės pataisos namams pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėjas prašymo dėl bylos nagrinėjimo nepateikė, jo atstovė advokatė D. I. Vinklerytė nurodė, kad E. T. jai pareiškė, jog byla būtų nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje E. T. atstovė advokatė D. I. Vinklerytė prašė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 50 000 Eur priteisimo neturtinei žalai atlyginti, remiantis skunde išdėstytais argumentais ir motyvais. Teikdama paaiškinimus, pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus nustatė ir 2017 m. birželio 30 d. ataskaitoje nurodė Seimo kontrolierius.
Advokato padėjėja S. Ivanauskaitė papildomų paaiškinimų neteikė.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepimais prašė E. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovės atstovas nurodė, kad Kybartų sektoriuje esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; patalpų langai sandarūs. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad nuolat atliekami kamerų bei bendrabučio tipo patalpų einamieji remontai, todėl pelėsio patalpose nebūdavo. Teigė, kad pareiškėjo teisė naudotis dušu pažeista nebuvo. Pažymėjo, jog teisės aktuose nėra numatytas pertvarų įrengimas dušuose ir kokiu atstumu vienas nuo kito privalo būti įrengti dušai. Tvirtino, kad pareiškėjas duše buvo tinkamas aprūpinimas būtinu inventoriumi, duše buvo palaikoma reikiama temperatūra, kadangi Kybartų sektoriuje veikia katilinė, palaikanti reikiamą temperatūrą, tačiau nuteistieji žiemos metu dažnai neuždaro durų. Atsakovės atstovas nurodė, kad veidrodis įrengtas kameros Nr. 117 sanitarinio mazgo patalpoje. Tvirtino, kad maitinimo kokybės pažeidimų nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jam tiekto nekokybiško maisto yra nepagrįsti. Paaiškino, kad išduodamo pagaminto maisto juslinio patikrinimo rezultatai įrašomi į Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalą; vidutinė dienos maisto davinio energetinė vertė yra 2421 kcal; nedirbantys nuteistieji yra maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams. Nurodė, jog pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, o paprašius dietinio maitinimo, jo prašymas buvo tenkintas. Pabrėžė, kad virtuvėje dirbantys nuteistieji, be virėjos, maisto negamino, be to, visi Kybartų sektoriaus valgykloje dirbantys nuteistieji buvo privalomai patikrinti, jiems išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos. Marijampolės PN paaiškino, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 m., tačiau šią sistemą nuteistieji nuolat sugadina ir suniokoja, pastebėti sugadinti įrengimai nedelsiant suremontuojami. Marijampolės PN nurodė, kad 2017 m. vasario 6 d. - 2018 m. vasario 14 d. laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 2,76 iki 7,15 kv. m.. Valstybės atstovas pareiškėjo teisės į nustatytą ploto normą pažeidimą vertino kaip formalų, objektyviai negalėjusį sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tvirtino, kad kitais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose atitiko teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų, būdingų dėl kalinimo netinkamoms sąlygoms, nebuvo diagnozuota. Atsakovės atstovas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo tvirtinimu, patirtą dėl kalinimo pataisos įstaigoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Be to, nagrinėjamam ginčui spręsti aktualus Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, kurią, jo teigimu, patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki skundo padavimo teismui, t. y. iki 2019 m. vasario 4 d.
Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN prašė laikotarpiui nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. vasario 4 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmesti.
Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). EŽTT yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
Minėta, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nuo 2014 m. balandžio 8 d., atlyginimas
Teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundą, vertina, kad E. T. nuo pat patekimo į Kybartų sektorių bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, skundą teismui per jam atstovaujančią advokatę pateikė elektroninių ryšių priemonėmis padavė tik 2019 m. vasario 4 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 2014 m. balandžio 8 d. – 2016 m. vasario 3 d. laikotarpiui taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas.
Remiantis tuo, kas nurodyta, byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2016 m. vasario 4 d. - 2019 m. vasario 4 d. laikotarpį.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numatyta teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui , o 11¹.2 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) - kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenys, pateikti nuteistųjų, gyvenančių tam tikruose kambariuose sąrašuose, 2019 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 1/8-838, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpų gyvenamuosiuose kambariuose, kurių Nr. 106, 124, 204, 520 ir kamerų tipo patalpose, kurių Nr. 104, 114, 116, 117, 125, 130.
Išanalizavus Marijampolės PN pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, plotus bei juose gyvenusių asmenų skaičių daroma išvada, kad 2017 m. kovo 10 d. - 2017 m. kovo 14 d. laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į patalpą Nr. 204, kurios plotas 35,76 kv. m, joje buvo apgyvendinta 12 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 2,98 kv. m ploto; 2017 m. liepos 18 d. - 2017 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę patalpoje Nr. 124, kurios plotas 35,82 kv. m, joje gyveno 12 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 2,99 kv. m ploto; 2017 m. rugpjūčio 31 d. - 2017 m. rugsėjo 11 d. laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę patalpoje Nr. 124, kurioje buvo apgyvendinta 12 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 2,99 kv. m ploto; 2017 m. rugsėjo 11 d. - 2017 m. rugsėjo 18 d. laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę patalpoje Nr. 124, joje buvo apgyvendinta 13 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 2,76 kv. m ploto.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 67 paras bendrabučio tipo patalpų gyvenamuosiuose kambariuose Nr. 124 ir Nr. 204; kitu ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose bei 3,6 kv. m ploto kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad Kybartų sektoriaus patalpose neveikė ventiliacijos sistemos, todėl vasarą būdavo karšta ir trūkdavo oro, o žiemą dėl nesandarių langų kentė šaltį.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas).
Vertinant pareiškėjo paaiškinimus apie netinkamas patalpų, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas bausmei atlikti, oro judėjimo ir temperatūros sąlygas, teismas vadovaujasi bendrąja įrodinėjimo taisykle, pagal kurią, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsi dėl ginčo laikotarpiu galimai neužtikrinamų ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal šiuos skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi aiškinimo, kad nors laisvės atėmimo įstaiga ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, visas gyvenamąsias patalpas galima vėdinti ir per langus. Marijampolės PN aplinkybei, kad patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, atitiko HN 134:2015 reikalavimų 16 ir 17 punktų reikalavimus, patvirtinti pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2017 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. PA4-80(16.3.187.4.12), 2017 m. vasario 28 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-23 (16.3.187.4.12), 2017 m. sausio 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-2 (16.3.187.4.12), 2016 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-417 (23.1.4.4.21).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, nors patikrinimai atlikti ne pagal pareiškėjo skundus, tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento parengtuose aktuose pateikti duomenys atspindi kitų Kybartų sektoriaus tos pačios paskirties patalpų patikrinimo rezultatus. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 2 d. pataisos įstaigos administracijai buvo pateikęs skundą dėl nešildančio radiatoriaus, į kurį pataisos įstaiga sureagavo ir šildymo sistemą suremontavo. Tai patvirtina tuometinių Kybartų PN 2016 m. lapkričio 22 d. atsakymas pareiškėjui.
Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus pateiktus įrodymus, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Marijampolės PN Kybartų sektorius ginčo laikotarpiu nesilaikė HN 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu Kybartų sektoriuje trūko dušų įrangos, dalis dušo įrangos neveikdavo; į dušą nuteistieji buvo vedami didelėmis grupėmis, o prausimuisi buvo skiriama tik 30 min.; dušai įrengti arti vienas kito ir neatskirti pertvaromis; dušo patalpose nebuvo pakankamai sieninių pakabų, nebuvo prieškambario, todėl drabužius, rankšluosčius tekdavo dėti ant šlapių grindų; duše buvo vienintelis veidrodis, nebuvo dušo kilimėlių; dušo patalpose būdavo žema temperatūra, į dušo patalpas reikėdavo eiti per lauką.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. IR-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad dušo patalpos prieškambaryje turi būti: suolas, kilimėlis - pagal reikmę, veidrodis - 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams - 3 kabliukai 1 asmeniui; dušo patalpoje turi būti: dušo sieteliai, lentynėlė higienos priemonėms, guminiai kilimėliai - po 1 vnt. 15 asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) nustatyta, kad dušo patalpoje turi būti: dušo čiaupai (galvutės) – l vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui, suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė - 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui, kilimėlis arba grotelės - 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, veidrodis - 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams - 3 kabliukai 1 asmeniui.
Pareiškėjas, pagrįsdamas neturtinės žalos atsiradimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2017 m. birželio 30 d. ataskaita Nr. 2017/1-63 „Dėl žmogaus teisių padėties Kybartų pataisos namuose ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje“ (toliau – ir Ataskaita). Teismas įvertinęs Ataskaitą, kurios 9.2.1 ir 10.2.3 punktuose konstatuoti tam tikri pažeidimai, sprendžia, kad Seimo kontrolierius konstatavo tam tikrus pažeidimus Kybartų sektoriaus dušinėse ir pateikė rekomendacijas pataisos įstaigos administracijai (32.2 punktas).
Vertinant pareiškėjo teiginius dėl teisės naudotis tinkamai aprūpintu dušu pažeidimo, atsižvelgiama į tai, byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas po Seimo kontrolieriaus 2017 m. birželio 30 d. parengtos Ataskaitos pateikimo dėl šio pobūdžio pažeidimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją.
Teismas sprendžia, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kokiu atstumu vienas nuo kito privalo būti įrengti dušai ir dušo vietų atskyrimo. EŽTT jurisprudencijoje (žr. pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą) yra nurodyta, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau EŽTT visgi konstatavo, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško asmens privatumo.
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaujantis suformuota teismine praktika, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu neįrengus pertvaromis ar kitu būdu atskirtų prausimosi vietų duše, buvo pažeista pareiškėjo teisę į privatumą, o 2016 m. vasario 4 d. - 2017 m. birželio 30 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis pataisos įstaigoje dušu, aprūpintu nustatytu inventoriumi ir priemonėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.
Marijampolės PN teigė, kad Kybartų sektoriaus dušo patalpose užtikrinama HN 134:2015 16 punkte nustatyta temperatūra.
Teismas, išanalizavęs atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktų duomenis, sprendžia, kad vykdant operatyviąją kontrolę, buvo nustatytas ir 2018 m. vasario 20 d. atlikto patikrinimo akte Nr. (4-21 4.80)PA-391 nurodytas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas, tačiau atliekant 2018 m. kovo 28 d. patikrinimą, buvo konstatuota, kad šis pažeidimas pašalintas. Vertinant pareiškėjo skundo teiginius apie HN 134:2015 16 punkto reikalavimo pažeidimą, daroma išvada, kad jie yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė konkrečių įvykių ir aplinkybių, kada, jo nuomone, buvo padaryti pažeidimai, bei nepateikė duomenų, kad dėl šių pažeidimų jis nedelsdamas kreipėsi į kompetentingą visuomenės sveikatos kontrolės įstaigą.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai apie HN 134:2015 16 punkto pažeidimus dušo patalpose atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog naudojosi tualetų patalpomis, kurios neturėjo jokių sienelių, ir tai itin žemino jo orumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, yra suformulavęs taisykles, pagal kurias, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą; pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013); laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Teismas, išanalizavęs Marijampolės PN pateiktus įrodymus, daro išvadą, jog atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl privatumo pažeidimo, naudojantis neizoliuotu tualetu. Marijampolės PN nepateikus tinkamų įrodymų apie Kybartų sektoriuje esančių tualetų įrengimą tokiu būdu, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas, daroma išvada, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 117 nebuvo veidrodžio. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog veidrodis įrengtas šios kameros sanitarinio mazgo patalpoje.
Teismas sprendžia, kad nenustačius pagrindo abejoti atsakovės atstovo paaiškinimu, o pareiškėjui nepateiktus objektyvių įrodymų jo nurodytai aplinkybei patvirtinti, pareiškėjo teiginys apie kamerų tipo patalpoje Nr. 117 nesantį veidrodį atmetamas kaip nepagrįstas bylos duomenimis.
Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą sukėlė tai, kad Kybartų sektoriuje buvo netinkamai organizuotas jo maitinimas: Kybartų sektoriuje virtuvėje pamainomis maistą ruošė tik dvi virėjos ir keli pagalbiniais darbininkais dirbantys nuteistieji, kurie neturėjo reikiamų reikiamo sveikatos pažymėjimų ir maisto gaminimo įgūdžių; maistas buvo patiekiamas netinkamos kokybės, atšalęs ir nepatikrintas; pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl savo lyties, nes jam skiriama maitinimo paros išlaidų norma buvo mažesnė nei skiriama nuteistajam moteriai.
Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (toliau – ir Valgiaraščiai) nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo keičiami nuteistųjų maitinimo valgiaraščiai. Iki minėto įsakymo įsigaliojimo nuteistieji buvo maitinami, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir vėlesniais šio įsakymo pakeitimais patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V- 138 patvirtintais valgiaraščiais.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. lapkričio 21 d. teikė prašymus Nr.5/30B6-1608 ir Nr. 5/30B6-2555 skirti jam dietinį maitinimą. Buvusių Kybartų pataisos namų 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. lapkričio 28 d. raštų duomenys patvirtina, kad šie pareiškėjo prašymai buvo patenkinti.
Atsakovės atstovas teiginiams, jog pareiškėjui tiektas maistas buvo kokybiškas, atitinkantis nustatytus reikalavimus, atsiliepime nurodė, kad du kartus per metus Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centre atliekami maisto davinio fizikiniai- cheminiai tyrimai, kurių metu tikrinama maisto davinio energetinė vertė. Marijampolės PN nurodė, kad 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. kovo 9 d. atliktų tyrimų duomenimis, tikrinti maisto daviniai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad, vykdant Taisyklių 261 punktą, išduodamo maisto juslinio patikrinimo rezultatai įrašomi į Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalą. Atsakovės atstovas pateikė tuometinių Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. 1/10-303 „Dėl maisto produktų, skirtų nuteistųjų maisto gamybai, kontrolės komisijos sudarymo“. Be to, Marijampolės PN patvirtino, kad ginčo laikotarpiu Kybartų sektoriaus valgykloje dirbo dvi virėjos ir dešimt nuteistųjų, iš kurių vienas dirbo tvarkiniu, o kiti nuteistieji padėdavo virėjoms, tačiau patys savarankiškai maisto neruošė. Marijampolės PN nurodė, kad virtuvėje dirbę nuteistieji galėjo dirbti darbą, susijusį su maisto gamyba ir tiekimu, kadangi jų sveikata buvo privalomai patikrinta, jiems buvo išduotos privalomo sveikatos patikrinimo medicinos pažymos. Teismas nenustatė pagrindo netikėti aukščiau nurodytais atsakovės atstovo paaiškinimais, todėl jais grindžia daromas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Išanalizavus skunde išdėstytus paaiškinimus, vertinama, kad pareiškėjas teisės kokybišką maistą pažeidimus apibūdino abstrakčiai, konkrečiai nenurodė, kokiu būdu jis nustatė, jog tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neatitiko fiziologinių mitybos normų. Be to, sprendžiama, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis siekė apginti šią savo teisę. Teismo vertinimu, be kitų įrodymų, kaip tinkami ir objektyvūs įrodymai, galintys objektyviai patvirtinti pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimus, gali būti vertinami Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos, kuriai pavesta tikrinti vartotojų ir jų organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir organizacijų skundus dėl maisto, neatitinkančio saugos, kokybės, nesaugių maisto tvarkymo paslaugų teikimo, atlikti maisto laboratorinius tyrimus, parengti dokumentai. Tokių dokumentų pareiškėjas iki baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės nepateikė.
Be to, pareiškėjas, pagrįsdamas teisės į tinkamą maitinimą pažeidimą, teigė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 253, kuriuo patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos, paskutinį kartą buvo keistas 2015 m., o šio įsakymo 2.1 papunktyje nustatyta paros maitinimo išlaidų norma paskutinį kartą buvo keista prieš 11 metų, t. y. 2007 m., bei atkreipė dėmesį, kad per tą laikotarpį maisto produktų kainos keitėsi kelis kartus, tačiau paros maitinimo išlaidų norma nebuvo padidinta.
Atsižvelgus į Ataskaitą, matyti, kad pareiškėjas pakartojo šios ataskaitos 18.2.2 punktą. Teismo vertinimu, šiame punkte suformuluotas teiginys, kad nuteistiesiems Kybartų PN galimai nėra užtikrinamas visavertis kokybiškas maitinimas, kuomet paros maitinimo išlaidos vienam asmeniui nesiekia net 2 Eur, turi spėjamąjį pobūdį, šiuo klausimu jokių rekomendacijų Seimo kontrolierius nepateikė.
Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad buvo diskriminuojamas dėl savo lyties, nes nuteistajai moteriai yra skiriama didesnė maitinimo paros išlaidų norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253, kuriuo patvirtinti Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos, 2.1 papunktyje nustatyta, kad paros maitinimo išlaidų norma vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo atėmimo vietoje yra nuo 1,05 Eur iki 1,45 Eur (2.1.2 punktas), o vienai nedirbančiai moteriai, laikomai kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje – nuo 1,20 Eur iki 1,50 Eur (2.1.4 punktas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą, kurioje buvo kilęs ginčas, jog nedirbantys vegetarai nuteistieji yra diskriminuojami dirbančių nuteistųjų vegetarų ir ne vegetarų atžvilgiu, taip pat nedirbančių vyrų ne vegetarų atžvilgiu, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio prasmę, diskriminacija reiškia skirtingą elgesį su asmenimis, esančiais panašiose situacijose, nesant objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo, tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir EŽTT (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 115 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs tai, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti valgiaraščiai sudaryti, atsižvelgus į tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius/nedirbančius vyrus, dirbančius/nedirbančius vyrus (vegetarus) ir kt. ir kad dirbantiems ir nedirbantiems asmenims būtinas maisto ir jo energetinės vertės kiekis, vadovaujantis fiziologinėmis normomis, skiriasi, padarė išvadą, jog teisėtai ir pagrįstai nustatyti skirtingi valgiaraščiai nedirbantiems nuteistiesiems (vegetarams) ir dirbantiems nuteistiesiems (vegetarams). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog analogiškose situacijose buvusiems asmenims taikomas skirtingas reguliavimas (žr., pvz., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2840-629/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-662/2018).
Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu diskriminacijos aiškinimu ir atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtinti valgiaraščiai, juos diferencijuojant pagal tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius/nedirbančius vyrus, dirbančias/nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, dirbančius/nedirbančius vyrus (vegetarus), dirbančias/nedirbančias moteris (vegetares) bei asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas, kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius dėl diskriminacijos.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę
į tinkamą maitinimą nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir atmetami.
Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog dėl Kybartų sektoriuje neįrengtos tinkamos pareigūnų iškvietimo sistemos kildavo grėsmė jo saugumui.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹.2 punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 m. Marijampolės PN teigė, kad pareigūnų iškvietimo sistemą nuteistieji nuolatos gadina ir niokoja, tačiau pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai yra nedelsiant suremontuojami.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimas. Byloje nėra pateikta duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs pataisos įstaigos administracijai skundus dėl pareigūnų iškvietimo sistemos gedimų ar neveikimo. Teismas pareiškėjo paaiškinimus apie grėsmes jo saugumui vertina kaip abstrakčius, kadangi jis neaprašė jokių konkrečių įvykių, kada, kokiomis aplinkybėmis buvo kilęs pavojus, kuo jis pasireiškė, kas jį sukėlė ir pan.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹.2 punkto reikalavimų pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Minėta, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Tai reiškia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. EŽTT aiškinimu, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Išanalizavus Marijampolės PN pateiktus duomenis, sprendžiama, kad aplinkybių, kuriomis remiantis, būtų galima nuginčyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 67 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, konstatuojama, jog pareiškėjas šiuo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nustatytas laikotarpis, per kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovės atstovo argumentai, jog asmeninės erdvės ploto trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13). Be to, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. privatumo duše ir tualete, pareiškėjui neužtikrinimas vertintinas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1181/2010). Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra nustatyta duomenų, galinčių patvirtinti, jog nustatytos netinkamos kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu būtų sukėlusios pareiškėjui ilgalaikį, žymų ar neatitaisomą sveikatos pablogėjimą ar kitokias sunkias neigiamas pasekmes.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, atsižvelgus į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda gali būti įvertinta skunde nurodyta 50 000 Eur suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 540 Eur. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2019 m. kovo 27 d. nutartį byloje administracinėje byloje Nr. A-807-442/2019).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui E. T. atstovavo advokatė D. I. Vinklerytė pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-4937-18567.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė 2019 m. spalio 24 d. pažymą „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ ir nurodė kad valstybės naudai priteistina 300,52 Eur už pareiškėjui suteiktą teisinę pagalbą.
Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, ir dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 straipsnio), atlyginti; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos; valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto; Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; Tarnybos savininkė yra valstybė; Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 1, 5 ir 6 punktai). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų; Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus; teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 4, 8.33 ir 8.34 punktai).
Nagrinėjamoje byloje yra susidariusi situacija, kai atstovavimo išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, kadangi kaip atsakovė byloje dalyvavo Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri tuo pačiu garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis yra taip pat valstybė. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytoja yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, sprendžiama, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos šioje byloje į valstybės biudžetą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 540 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.