Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6316-528/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apželdinimas“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims akcinei bendrovei Šiaulių bankui, R. A. B., P. V. M. dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo tikimybę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

2. Pažeistos CPK 423⁷ straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nutartis yra nemotyvuota.

Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas 2016 m. gegužės 31 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus apie galimybės ginčo žemės sklype atkurti nuosavybės teises nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Svarbu, kad kiekvienai šaliai būtų sudaryta galimybė susipažinti su kitais įrodymais ir ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti dieną prieš atskirojo skundo Kauno apygardos teisme nagrinėjimą teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl apeliantė neturėjo galimybės susipažinti su pateiktais naujais įrodymais, taip pat išdėstyti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepriima trečiojo asmens AB Šiaulių banko pateiktų papildomų įrodymų, pažymėdamas, kad jų priėmimas pažeistų rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.

Dėl atsakovės atskirojo skundo

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – potenciali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-323/2009).

Apeliantė kvestionuoja nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, tvirtindama, kad ieškinys yra nepagrįstas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo atsakovės veiklą, pažeidžia viešąjį interesą, ieškovė nepagrindė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Kaip minėta, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Visgi preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, o teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Apeliantės argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo (taip pat ir susiję su būtinybe ieškovei ginčyti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2016 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. 8VĮ-74-(14.8.2.) „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių nustatymo“) bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės ir nėra vertinami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo metu, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgos Nr. AC-34-2 1.3 punkte nurodė, kad nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 str. 1 d.). Taigi pripažįstama, kad esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, t. y. reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žala, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Ieškovė pareiškė prevencinį ieškinį, kuriame prašo uždrausti atsakovei inicijuoti vienašališką 2015 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 8SŽN-93 nutraukimą, motyvuojant netinkamu naudojimusi 10,1201 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), arba pakeitimus, liečiančius 2015 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 8SŽN-93 sąlygas, kurios nustato nurodyto žemės sklypo naudojimo paskirtį ir ieškovei nuomos teise suteikto šio žemės sklypo ploto dydį. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad atsakovė siekia nutraukti arba pakeisti tarp šalių susiklosčiusius valstybinės žemės nuomos teisinius santykius ir dėl to kyla reali grėsmė žalos atsiradimui, uždraudė atsakovei inicijuoti vienašališką 2015 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 8SŽN-93 nutraukimą, motyvuojant netinkamu naudojimusi 10,1201 ha žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), arba pakeitimus, liečiančius 2015 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 8SŽN-93 sąlygas, kurios nustato nurodyto žemės sklypo naudojimo paskirtį ir ieškovei nuomos teise suteikto šio žemės sklypo ploto dydį, iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikštas prevencinis ieškinys, todėl ieškinio dalyko ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sutaptis yra galima, nėra pagrindo spręsti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, taip pat viešąjį interesą.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė atskirajame skunde neneigia ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų aplinkybių, jog siekia nutraukti 2015 m. kovo 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 8SŽN-93 ar pakeisti jos sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai sudaro pagrindą manyti esant grėsmę dėl būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, atsakovei atitinkamai modifikavus valstybinės žemės nuomos sutartį ar ją nutraukus. Dėl to nepagrįstu pripažintinas atskirojo skundo argumentas dėl ieškovės neįrodytos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Atsakovės argumentas dėl CPK 423⁷ straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi CPK 423⁷ straipsnio nuostatos taikytinos tik sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą viešųjų pirkimų bylose, o šiuo atveju nagrinėjama kitokio pobūdžio byla. Nepagrįstu laikytinas ir atsakovės argumentas, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiekvienas teismo sprendimas (nutartis) turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (nutartį) neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių prašymo argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes ir pateikė motyvus (nors ir glaustus), kuriais grindė savo išvadas.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl nėra pagrindo ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį.