- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-317-174/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05866-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė, Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- E. S.
- Nukentėjusysis
- L. Š.
- Advokatai
- Juozas Ančiukaitis
- Kategorijos
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Rasa Stonkuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-174/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05866-2016-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 1.2.4.6.2.1.; 1.2.4.6.2.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2017 m. lapkričio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme;
pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. S. paskirta galutinė subendrinta 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausmė.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio E. S. sulaikymo laiko.
Arešto bausmę nurodyta atlikti areštinėje.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Nuosprendžiu priteista iš E. S. nukentėjusiajai L. Š. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
E. S. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui bei nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. jis 2016 m. vasario 2 d., apie 21.30 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu sugriebė mažamečiam sūnui R. Š., gim. 2003 m., už rankų ir jas tempė, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, po to, sutuoktinei L. Š. mėginant paimti automobilio raktus, sugriebė ją už rankų ir suko, padarydamas smulkų paviršinį nubrozdinimą kairės plaštakos IV piršto tiesiamajame paviršiuje, sukėlusį jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-08-25 nuosprendį ir dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 3 dalį jį išteisinti. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus ir teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto nuomone, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes visos byloje esančios abejonės buvo aiškinamos ne jo naudai, jis buvo nuteistas dėl veikos, kurios nepadarė ir kuri objektyviai neįrodyta. E. S. teigimu, jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, nes jų nepadarė, teismo išvada dėl jo kaltės yra nepagrįsta.
Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas pagal įstatymą. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje pripažįstama, be kita ko, ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įstatymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas E. S. pažymi, kad apklausiamas teismo posėdžio metu jis kaltu neprisipažino ir parodė, jog 2016-02-02, apie 21.30 val., jis grįžo iš darbo į namus blaivus. Tą dieną žmonai L. Š. buvo pervedęs 200 Eur, kad nupirktų maisto. Ji to nepadarė. Dėl to jis papriekaištavo, tarp jų kilo konfliktas. Ryte su žmona jis buvo kalbėjęs, kad veš į servisą tvarkyti mašiną, todėl pasiėmė automobilio raktelius ir įsidėjo į kišenę. Žmona raktus norėjo atimti, o jam jų nedavus, trenkė kumščiu jam į veidą. Pamatęs, kad žmona nori trenkti ir antrą kartą, patraukė jos ranką ir nutempė ją į šalį.
Sūnaus R. Š. jis iš viso nelietė, tik gynėsi, kai sūnus norėjo uždaryti kambario duris ir jo neįsileisti gindamas motiną, laikėsi už durų rankenos iš vienos pusės. Už rankos sūnui nebuvo paėmęs, tik laikė už durų rankenos iš kitos pusės. Po šio įvykio sūnus nesiskundė, kad jam skauda ranką, į medikus nesikreipė. Apelianto nuomone, tokie jo sūnaus parodymai teismo turėjo būti vertinami kritiškai. Juos nepilnametis sūnus galėjo duoti įkalbėtas motinos, nes šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas, civilinė byla yra nagrinėjimo stadijoje. Žmona buvo sakiusi, kad jeigu jis atsisakys savo buto dalies, tai jam bylos nekels. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo klausimu buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir byla buvo atnaujinta jos iniciatyva tik po metų nuo įvykio po jo atsisakymo vykdyti jos prašymą. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį į tai turėjo atkreipti dėmesį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad jis, E. S., nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nurodydamas, kad sugriebdamas nukentėjusiesiems už rankų ir sukdamas jas, jis suvokė, kad vartoja smurtą prieš šeimos narį bei mažametį sūnų, ir norėjo taip veikti. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka ir pažymi, kad jis tyčia prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo ir jų nemušė, priešingai, būtent jų veiksmai, E. S. nuomone, buvo neteisėti – žmona L. Š. pirma pradėjo prieš jį vartoti smurtą – smogė jam į veidą; pamatęs konfliktą stojo motinos pusėn ir mažametis sūnus R. – neleido jo į kambarį. Tuo tarpu jo, E. S., veiksmai buvo gynybinio pobūdžio – siekdamas nutraukti I. Š. neteisėtus veiksmus, jis tik nustūmė jos ranką į šalį. Kitaip pasielgti šioje situacijoje jis negalėjo.
Pagal BPK 301 straipsnį nuosprendis turi būti pagrįstas ne prielaidomis, o teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Vertindamas įrodymus teismas turėjo vadovautis privalomais įrodymų vertinimo principais, kurie taip pat išvardyti įstatyme, t. y. vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir laisvu įrodymų vertinimo principu, ir nesivadovauti liudytojų V. L. (uošvienės) bei P. P. (kaimyno), kurie paties įvykio nematė, parodymais.
Apelianto nuomone, priimdamas galutinį sprendimą teismas padarė neteisingas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams ir neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu. Visuma išdėstytų aplinkybių, E. S. teigimu, rodo, jog jis negali būti nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė.
Teismo posėdyje nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas J. Ančiukaitis prašė nuteistojo E. S. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji L. Š. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis E. S. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, teigia, kad jis nusikalstamų veiksmų neatliko, prieš žmoną L. Š. ir savo sūnų R. Š. nesmurtavo ir tyčios nežymiai sužaloti žmoną bei sukelti mažamečiam sūnui fizinį skausmą neturėjo, jis tik nustūmė žmonos L. Š. ranką į šalį, siekdamas nutraukti jos neteisėtus veiksmus, kai ši trenkė kumščiu jam į veidą ir užsimojo trenkti antrą kartą; sūnaus R. jis iš viso nelietė ir už rankos jam paėmęs nebuvo, tik laikė už durų rankenos iš kitos pusės, kai sūnus norėjo uždaryti kambario duris ir neįsileisti jo gindamas motiną, kitaip pasielgti šioje situacijoje, E. S. teigimu, jis negalėjo. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios bei jo sūnaus parodymus, neatsižvelgdamas į tai, kad dėl santuokos nutraukimo proceso žmona jį apkalba, o nepilnametis sūnus parodymus galėjo duoti įkalbėtas motinos, taip pat kaip liudytojų apklaustų jo uošvienės V. L. ir kaimyno P. P. parodymus, nes jie konflikto nematė, ir neįvertino, kad byloje nėra objektyvių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstai pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-08-25 nuosprendžiu, nuteistojo apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai E. S. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas dėl to, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje konflikto metu sugriebė mažamečiam sūnui R. Š. už rankų ir jas tempė, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, po to, sutuoktinei L. Š. mėginant paimti automobilio raktus, sugriebė ją už rankų ir suko, padarydamas smulkų paviršinį nubrozdinimą kairės plaštakos IV piršto tiesiamajame paviršiuje, sukėlusį jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo E. S. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Klaipėdos miesto apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nuteistojo E. S. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo E. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo E. S. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (nukentėjusiųjų L. Š. ir R. Š. bei liudytojų V. L. ir P. P. parodymais, specialisto išvada bei kita bylos medžiaga). Teismas E. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 2 dalis ir BK 140 straipsnio 3 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nėra teisinio pagrindo.
Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų, padarytų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp E. S. ir jo sutuoktinės L. Š. kilo konfliktas. Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad, skirtingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jis prieš savo žmoną nesmurtavo, pasak apelianto, tai ji, kilus konfliktui, puolė jį mušti – trenkė kumščiu jam į veidą, o jis tik nustūmė jos ranką į šalį, kai ši užsimojo trenkti antrą kartą, taip siekdamas nutraukti jos neteisėtus veiksmus. E. S. teigimu, sūnaus R. jis apskritai nelietė ir už rankos jam paėmęs nebuvo, tik laikė už durų rankenos iš kitos pusės, kai sūnus norėjo uždaryti kambario duris ir neįsileisti jo, gindamas motiną. E. S. teigimu, kitaip pasielgti šioje situacijoje jis negalėjo. Su šiais nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes juos paneigia byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma.
Kaip matyti iš nukentėjusiųjų L. Š. ir R. Š. parodymų visumos, jie, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors ir nevisiškai nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes (t. y. nukentėjusioji L. Š. ikiteisminio tyrimo pirminės apklausos metu nurodė, kad pirmiausia konfliktas kilo tarp sūnaus ir kaltinamojo, jo metu E. S. pradėjo laužti sūnui R. Š. rankas, o jai, L. Š., bandant paimti pas kaltinamąjį esančius automobilio raktelius, šis sugriebė jai už dešinės rankos ir pradėjo ją laužti bei sukti. Papildomos apklausos metu L. Š. parodė, jog sūnus, reikalaudamas, kad tėvas nešauktų, norėjo uždaryti kambario duris ir jas stumtelėjo, tačiau E. S. sugriebė sūnui už rankos, kuri buvo su langete. Ji puolė juos skirti. Jai bandant paimti iš E. S. automobilio raktelius, šis jai suko rankas, stumdė, su alkūne galvą lenkė žemyn. Nukentėjusysis R. Š. pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis norėjo uždaryti duris, tačiau tėvas sugriebė jam už rankų ir pradėjo temti. Kadangi kairė ranka buvo lūžusi ir buvo uždėta langetė, ją jam labai skaudėjo. Po to jis su mama norėjo išeiti iš namų, tačiau tėvas neleido, stumdė mamą, laužė jos rankas, ji norėjo iš jo atimti raktus. Papildomos apklausos metu R. Š. nurodė, kad konflikto metu tėvas jam sugriebė už abiejų rankų. Kadangi tuo metu jo kairioji ranka buvo lūžusi ir įdėta į langetę, todėl, kai tėvas jam ją sugriebė, pajuto didelį skausmą), tačiau dėl E. S. smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, o neesminiai neatitikimai dėl paties konflikto ir jo eigos (labiau įvykio aplinkybių patikslinimas ikiteisminio tyrimo apklausų metu ir duodant parodymus teisme), įvertinus pačią konfliktinę (stresinę) situaciją, yra logiškai paaiškinami bei suprantami. Juolab kad jokių prieštaravimų dėl E. S. smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų parodymuose nėra.
Netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kurių esminės detalės tarpusavyje sutampa, priešingai apelianto tvirtinimui, pagrindo nėra, nes juos patvirtina byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų įrodymų visuma.
Pažymėtina, kad nukentėjusioji L. Š. su sūnumi tą patį vakarą dėl E. S. agresyvaus elgesio išvažiavo pas savo mamą ir apie vyro smurtinį elgesį pranešė policijai ir parašė pareiškimą, o kitą dieną nuvyko pas medicinos ekspertą, jis, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, nustatė sužalojimus, atitinkančius nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą, ir 2016-02-03 pateikė specialisto išvadą Nr. G 222/2016(03). Šioje išvadoje konstatuota, kad: „1. L. Š. buvo padarytas smulkus paviršinis odos nubrozdinimas kairės plaštakos IV piršto tiesiajame paviršiuje. Sužalojimas įgautas paveikus piršto sritį kietu bukabriauniu daiktu, galimai ir nagu. Apžiūros metu stebėtas odos nubrozdinimo gijimo laipsnis leidžia teigti, kad sužalojimas įgautas paros bėgyje iki objektyvios apžiūros, galimai ir apžiūrimosios nurodytu laiku, t. y. 2016-02-02 paros antroje pusėje. 2. L. Š. sužalojimas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.“ (t. 1, b. l. 17–18). Kaip liudytoja bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausta nukentėjusiosios L. Š. mama V. L. parodė, kad įvykio dieną vėlai vakare dukra su vaiku savo automobiliu atvažiavo pas ją nusiverkusi ir pasakojo, kad parėjęs neblaivus vyras pradėjo šaukti, smurtavo. Atvažiavęs anūkas taip pat jautėsi blogai, verkė, išgyveno, bijojo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja, be kita ko, nurodė, kad pamačiusi tą vakarą pas ją atvažiavusią dukrą ji iš karto suprato, jog įvyko konfliktas su vyru. Dukra verkė, buvo susijaudinusi. Anūkas R. taip pat buvo susijaudinęs. Dukra L. papasakojo, kad vyras pradėjo rėkauti, kad sūnui R. paprašius nustoti rėkti, jis puolė ant jo, griebė jam už rankų ir sugriebė sulaužytą ranką. Taip pat pasakė, kad ir prieš ją smurtavo – suko jai rankas, jėga galvą lenkė žemyn. Ji matė ant dukros rankų riešų kraujosruvas. Nurodė, kad žentas nuolatos smurtaudavo prieš jos dukrą (ji pati ne kartą matė ant dukros rankų kraujosruvas ir anksčiau), vartojo alkoholį, dėl to dukra ne kartą su vaikais buvo atvažiavusi pas ją nakvoti, sakydavo, kad bijo būti namuose, kad dėl nuolatinio vyro psichologinio bei fizinio smurto ne kartą buvo priversta kviesti policiją, kaimynai dėl triukšmo taip pat ne kartą kvietė policiją. Taip pat nurodė, kad E. S. ir jos akivaizdoje yra rėkęs ne tik ant sūnaus R., ant dukros, bet ir ant jos pačios. Nors liudytoja V. L. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jos apibūdinta dukros L. Š. bei anūko R. Š. tiek emocinė, tiek fizinė būklė, buvusi netrukus po įvykio, patvirtina nukentėjusiųjų parodymus dėl E. S. smurtinių veiksmų prieš juos. Apie tai, kad E. S. yra konfliktinė asmenybė, patvirtino ir kaimynystėje virš jo buto gyvenantis kaip liudytojas teisme apklaustas P. P.. Jis nurodė, kad kaimynas E. S. nuolatos triukšmauja (nurodė, kad iš kaltinamojo buto nuolatos girdėdavosi riksmai, klyksmai, kaltinamojo žmonos ir vaikų riksmai, durų trankymas), dėl to jis ne kartą yra ėjęs jo raminti, taip pat kvietė policiją. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, taip pat įvertinus apelianto E. S. elgesį prieš ir po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo (kaip matyti iš byloje esančių Administracinių nusižengimų registro išrašų apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus (t. 1, b. l. 39–45, 125–131), E. S. praeityje ne kartą baustas administracine tvarka dėl tėvo valdžios priešingai vaiko interesams panaudojimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK), galiojusio iki 2017-01-01, 181 straipsnį už tai, kad kėlė triukšmą savo mažamečių vaikų akivaizdoje, šaukė ant žmonos, tuo sukeldamas vaikams stresą ir rodydamas neigiamą tėvo pavyzdį, taip pat už alkoholio vartojimą viešoje vietoje, dviračio vairavimą esant neblaiviam ir kitus administracinius nusižengimus; kaip minėta, apie E. S. polinkį smurtauti patvirtino ne tik nukentėjusieji, bet ir netiesioginiai liudytojai – kaimynystėje gyvenantis P. P. bei nukentėjusiosios L. Š. mama V. L.), nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajai L. Š. konstatuoti sužalojimai yra E. S. smurtinių veiksmų prieš ją pasekmė. Taip pat nekyla abejonių, kad dėl E. S. veiksmų, sugriebiant sūnui R. Š. už rankų (tuo metu jo kairioji ranka buvo lūžusi ir įdėta į langetę (tai patvirtina teismui pateikti išrašai iš medicinos dokumentų, dėl to, kaip nurodė nukentėjusysis, kai tėvas ranką sugriebė, pajuto didelį skausmą), jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Apelianto teiginius, kad jis sūnaus R. iš viso nelietė, jam už rankų paėmęs nebuvo, tik gynėsi, kai sūnus norėjo uždaryti kambario duris ir jo neįsileisti gindamas motiną, laikėsi už durų rankenos iš vienos pusės, paneigia ne tik anksčiau aptarti nukentėjusiųjų parodymai, bet ir paties E. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jam, priešingai, nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodant: „<...> Jam sugriebiau už rankos <...>“ (t. 1, b. l. 28–29 2016-03-07 įtariamojo apklausos protokolas). Nors šios apklausos metu E. S. nurodė, kad sugriebė sūnui už rankos gindamasis, kad jo nemuštų, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų, išskyrus paties E. S. prieštaringus parodymus, byloje nėra.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad, pasak E. S., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios L. Š. bei sūnaus R. Š. parodymus, neatsižvelgdamas į tai, kad dėl santuokos nutraukimo proceso žmona jį apkalba, o nepilnametis sūnus parodymus prieš jį galėjo duoti įkalbėtas motinos, pažymėtina, kad nukentėjusioji L. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo 2016 m. gegužės mėnesį (t. 1, b. l. 80–83), o ši baudžiamoji byla, remiantis L. Š. 2016-02-02 pareiškimu bei 2016-02-04 protokolu-pareiškimu policijai (t. 1, b. l. 7, 8–9), buvo pradėta 2016-02-10 (t. 1, b. l. 3–4), t. y. iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo teismui pateikimo. Todėl nagrinėjamu atveju daryti išvadą, kad dėl skyrybų proceso nukentėjusioji L. Š. apkalbėjo E. S. ir, kaip teigiama jo apeliaciniame skunde, įkalbėjo sūnų duoti parodymus prieš jį (tėvą), nėra pagrindo. Tokios išvados neleidžia daryti ir anksčiau aptarti duomenys, patvirtinantys neteisėtus smurtinius E. S. veiksmus prieš nukentėjusius šeimos narius.
Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog E. S. kaltė sukėlus fizinį skausmą mažamečiam sūnui R. Š. bei nežymiai sutrikdžius sveikatą savo šeimos nariui – sutuoktinei L. Š. yra įrodyta. Akivaizdu, jog E. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose be jokios priežasties sukėlęs konfliktą šeimoje, pavartojo smurtą prieš sutuoktinę ir mažametį sūnų. Tokie E. S. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti atitinkamai pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 3 dalį ir dėl šių nusikaltimų skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagrįstai.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.