Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-04-05 · Administracinė byla Nr. eI2-2538-1047/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-04-05
Bylos Nr.
eI2-2538-1047/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00073-2022-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Beata Martišienė (pirm.), Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas
UAB "Jostatyba"
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Administracinė byla Nr. eI2-2538-1047/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00073-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Jostatyba“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2021 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ20147 (toliau – ir Nutarimas); 2) netenkinus pirmojo reikalavimo – sumažinti paskirtos nuobaudos dydį iki 868 Eur. Taip pat pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja yra statybų veikla užsiimanti įmonė. 2021 m. rugsėjo mėn. E. S. (E. S.), užsiimantis individualia veikla, telefonu susiekė su pareiškėja ir pasiūlė savo teikiamas paslaugas. 2021 m. rugsėjo 27 d. buvo parengta rangos sutartis Nr. 2021-09-27/1 (toliau – ir Rangos sutartis). Rangos sutartyje numatyta, kad E. S., kaip rangovas, įsipareigoja atlikti pagalbinius darbus paslaugų paskirties pastate (autoservise), kuriame pareiškėja vykdo statybos darbus. Rangos sutartyje taip pat numatyta, kad E. S. darbus pradės atlikti nuo 2021 m. rusėjo 28 d. (2.2 punktas); vykdomų darbų kaina – 50 Eur už dieną (2.5 punktas). Rangos sutartis tarp šalių jos sudarymo dieną nebuvo pasirašyta, nes pareiškėjos direktorius J. K. tuo metu buvo išvykęs, todėl neturėjo objektyvios galimybės to padaryti. E. S., vykdydamas Rangos sutartį, 2021 m. rugsėjo 28 d. atvyko į statybvietę kaip savo įmonės atstovas. Tuo metu į statybvietę atvyko VDI atstovai vykdyti patikrinimo. VDI nustatė, kad E. S. turėjo individualios veiklos pažymą Nr. (duomenis neskelbtini), pagal kurią galėjo vykdyti individualią veiklą „Kita, niekur kitur nepriskirta, specializuota statybos veikla”. Anot VDI, pagalbiniai darbai šiai klasei nepriskiriami. VDI Nutarimu pareiškėjai skyrė 1 882 Eur ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UI?) 56 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta? teisės pažeidimą, t. y. už nelegalu? darbą.

Nurodo, kad pareiškėja nepažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, nes šalių nesiejo darbo teisiniai santykiai. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad VDI Nutarimas grindžiamas deklaratyviu teiginiu, kad E. S. ir pareiškėją neva siejo darbo teisiniai santykiai, kurie nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškėja tariamai pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Šiuo atveju tarp pareiškėjos ir E. S. susiklostė ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, todėl neegzistuoja nelegalaus darbo objektyvieji požymiai, dėl to Nutarimas neteisėtas.

Pažymi, kad su E. S. buvo susitarta, kad jis objekte atliks ne bet kokius darbus, o konkrečius – sieninių plokščių montavimo darbus, apie jokius kitus pagalbinius darbus su šiuo asmeniu nebuvo kalbėta ir dėl jų tartasi. VDI inspektoriai užfiksavo, kad E. S. atliko būtent šiuos darbus. E. S., priešingai nei nurodyta Nutarime, atliko ne tam tikrą funkciją, o buvo pasamdytas konkrečiam darbų rezultatui pasiekti – susukti sienines plokštes. Atlikęs šiuos darbus E. S. daugiau nebūtų turėjęs jokių pareigų įmonei ir šalių sudaryta rangos sutartis būtų pasibaigusi. Darbai būtų laikomi baigtais, kai šalys būtų pasirašiusios atliktų darbų aktą. Tai reiškia, kad VDI išvada, jog E. S. vykdė pagalbinius darbus bei tai, kad nebuvo susitarta dėl rangos darbų apimties, yra nepagrįsta. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nenustato formos reikalavimų statybos rangos ar rangos sutarčiai, todėl tokios sutartys gali būti sudaromos tiek žodžiu, tiek raštu. Šiuo atveju šalys ketino sudaryti rašytinę sutartį, tačiau rašytinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad pareiškėjos direktorius kelioms dienoms buvo išvykęs. Šalių susitartos sąlygos atitinka tas sąlygas, kurios nurodytos VDI pateiktoje nepasirašytoje rangos sutartyje. Taigi, nors rašytinė rangos sutartis nebuvo pasirašyta, laikytina, kad šiuo atveju dėl sutarties sąlygų susitarė žodžiu ir tai laikytina visiškai teisėtu susitarimu. Atkreipia dėmesį, jog su E. S. buvo susitarta, kad jam bus apmokama už dieną 50 Eur, tačiau toks mokėjimas už atliktus rangos darbus negali būti vienareikšmiškai laikomas darbo santykių požymiu. Statybų versle dažnai yra mokama tam tikra suma už laiko vienetą. Todėl ir šiuo atveju apmokėjimo tarifas už dieną negali būti vertinamas, kaip darbo užmokestis pagal darbo sutartį. Priešingai, dirbant pagal darbo sutartį įprasta yra susitarti dėl mėnesinio arba valandinio darbo užmokesčio.

Pabrėžia, jog aplinkybė, kad E. S. vykdė individualią veiklą, kuri neatitinka pasirinkto EVRK kodo jokiu būdu neturėtų būti pagrindu pripažinti, kad E. S. ir pareiškėją siejo darbo teisiniai santykiai. Asmuo, vykdantis individualią veiklą, yra pats atsakingas už tai, kad vykdytų tokią veiklą, kurią yra nurodęs individualios veiklos pažymoje. Tuo tarpu pareiškėja, kuri sudarė su šiuo asmeniu rangos sutartį, neturi atsakyti už tai, kad E. S. galimai pažeidinėjo įstatymus. Pareiškėja nėra individualios veiklos specialistas ir nežino visų veiklos kodų reikšmės, jos nuomone, pavadinimas „Kita, niekur kitur nepriskirta, specializuota statybos veikla“ apėmė ir sieninių plokščių montavimo darbus. Vien tik šis E. S. pažeidimas negali leisti daryti išvados, kad jį ir pareiškėją siejo darbo santykiai. Taip pat nėra nustatyta, kad E. S. pakluso vidinei įmonės tvarkai, kas yra vienas iš pagrindinių darbo teisinių santykių požymių. VDI inspektoriams E. S. nurodė, kad dirba iki 5 val. ar iki pusės 5 val., tačiau tai savaime nereiškia, kad jis paklūsta įmonės tvarkai. Pareiškėja ir E. S. buvo susitarę, kad už 50 Eur turi atidirbti 8 val. per dieną, tačiau E. S. pats galėjo nusistatyti darbo valandas. Pareiškėja neturėjo jokio motyvo vykdyti nelegalaus darbo. Kaip nurodyta Nutarime, tikrintame objekte dirbo kiti asmenys, su kuriais buvo sudarytos darbo sutartys. Taigi pareiškėja įstatymus vykdo tinkamai ir darbuotojus įdarbina įstatymų nustatyta tvarka, tačiau E. S. nebuvo priimtas į darbą. Su juo buvo susitarta dėl labai konkrečių statybos rangos darbų viename objekte iki tų darbų atlikimo, todėl šis asmuo nebuvo pareiškėjos darbuotojas.

Atkreipia dėmesį, kad VDI pažeidė non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principą. 2021 m. rugsėjo 28 d. vykusio VDI patikrinimo metu nustatytų aplinkybių pagrindu, VDI priėmė du nutarimus – skunde aptariamą Nutarimą ir nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-732-2021, kuriuo dėl nelegalaus darbo paskirta 1 500 Eur bauda pareiškėjos direktoriui. Susidarė situacija, kad už tą patį pažeidimą – nelegalų darbą – skirta nuobauda du kartus pagal tą patį UĮ (vieną kartą – pareiškėjos direktoriui, ir antrą kartą – pareiškėjai). Šiuo atveju Nutarime nurodyta finansinė sankcija skiriama už UĮ pažeidimus, nors tiesiogiai ir nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus, tačiau tokia finansinė sankcija pagal savo prigimtį prilygintina nuobaudoms pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK).

Nurodo, kad Nutarimu paskirta bauda yra per didelė, todėl egzistuoja pagrindas ją sumažinti. Vertinant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad tariamas pažeidimas yra mažareikšmis, pareiškėja nesiekė ir nesiekia neteisėtų veiksmų, E. S. objekte 2021 m. rugsėjo 28 d. buvo vos kelias valandas, pabuvęs kelias valandas išvyko iš objekto ir daugiau negrįžo. Dar daugiau, tariami pažeidimai nėra pasikartojantys, priešingai – pareiškėja baudžiama pirmą kartą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Paaiškina, kad VDI Vilniaus skyrius tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo UĮ pažeidimo bylą bei įvertinęs visas aplinkybes tinkamai skyrė baudą (finansinę sankciją) pareiškėjai. Pareiškėjos nurodyti teiginiai, kad su E. S. buvo sutarta dėl konkrečių darbų (sienų plokščių montavimo), o juos atlikus darbai būtų laikomi baigtais ir šalys neturėtų įsipareigojimų viena kitai, prieštarauja tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms. Patikrinimo metu E. S. raštu nurodė, kad atlieka pagalbinius darbus. Nepasirašytoje Rangos sutartyje, taip pat numatyta, kad E. S. turės atlikti būtent pagalbinius darbus. Iš Rangos sutarties 2.2 punkto matyti, kad sutartyje nėra aptartas darbų pabaigos terminas, tik nurodyta, kad darbai turi būti baigti iki šalių sutikimo, kas VDI vertinimu parodo, kad pateikta civilinė sutartis neatitinka šiai sutarčiai keliamų reikalavimų, o sutartimi tiesiog norėta paslėpti darbo santykius. Vienas iš požymių, skiriančių paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra tam tikrą veiklą vykdančio asmens savarankiškumas. Veikla yra savarankiška tuomet, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla. Be to, civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t. y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejama su gaunamu rezultatu. Nagrinėjimu atveju VDI nekilo abejonių, kad šalis siejo darbiniai teisiniai santykiai, ko pasėkoje priimtu Nutarimu buvo skirta bauda.

Nurodo, jog Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK) numato galimybę, ir praktikoje dažnai būna tokių situacijų, kad darbuotojas dirbantis pagal darbo sutartį, turi mažesnį krūvį, ar net tam tikrą laiką neturi darbų, tačiau darbdavys privalo už tą laiką sumokėti darbo užmokestį, kadangi tai yra darbdavio prerogatyva tinkamai organizuoti darbą, kad darbuotojai turėtų veiklos. Nagrinėjimu atveju, kaip matyti iš rašytinio E. S. paaiškinimo, jis 50 Eur už dieną būtų gavęs nepriklausomai nuo savo veiklos rezultatų, kas VDI nuomone prieštarauja sveikai verslo logikai. Praktikoje susiklosčius rangos santykiams šalys susitaria dėl darbų, darbų termino, ir darbų kainos už visą objektą, o kaip, kada ir kokiais būdais rangovas tuos darbus atliks, užsakovui nesvarbu. Tuo atveju, jei rangovas darbus atlieka nepilnai ar netinkamai, užsakovas įgyja teisę nemokėti viso sutarto užmokesčio. Pastebi, kad vykdant individualią veiklą rangovas dirba savarankiškai, prisiimdamas visą ekonominę riziką, ko šiuo atveju nėra, nes E. S. 50 Eur už dieną būtų gavęs nepriklausomai nuo atliktų darbų kiekio ar kokybės. Taip pat E. S. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jam nustatyta 8 valandų darbo diena, taip pat papildomai nurodė, kad patikrinimo dieną dirbti pradėjo 8 val. ryto, o dirbs iki 16.30 arba 17 valandos, priklausomai nuo pietų pertraukos ilgumo. Todėl akivaizdu, kad E. S. nedirbo savarankiškai, o buvo pavaldus įmonės atstovams.

Atsiliepimas

Atsakovė dėl dvigubo baudimo pažymi, kad suformuotoje teismų praktikoje nurodyta, jog patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Ekonominės sankcijos kurios yra skiriamos už UĮ pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus. Atsakovė taip pat nesutinka, kad pareiškėjui turėtų būti sumažinta nuobauda. Atkreipia dėmesį, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, teikdami paslaugas ar atlikdami darbus nelegalių darbuotojų pagalba, iškreipia rinką, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principus, kadangi gali pasiūlyti mažesnes paslaugų ar darbų kainas, negu sąžiningai dirbantys ir mokesčius mokantys asmenys, todėl šiuo pažeidimu iškreipiama konkurencija tarp įmonių bei darbo rinka, valstybė mokesčių pavidalu negauna priklausančių pajamų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šias aplinkybės nustatė plačias sankcijų ribas, kad organai (pareigūnai), nagrinėjantys administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdami į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, galėtų paskirti nuobaudą kuri atitiktų konstitucinius teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėja pažeidimo kategoriškai nepripažįsta, pažeidimo padarymo faktą neigia, pažeidimo neištaisė, žalos valstybei neatlygino, duomenų apie sunkią juridinio asmens padėtį nepateikė, todėl pagrįstai jokių lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjai paskirta 1 882 Eur ekonominė sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo 2021 m. rugsėjo 24 d. pavedimu Nr. 1887, VDI inspektoriai 2021 m. rugsėjo 28 d. apie 10.55 val. atliko patikrinimą statybos objekte, adresu (duomenys neskelbtini).

2021 m. lapkričio 15 d. buvo surašytas nelegalaus darbo tyrimo aktas Nr. NDA 0897-1640, kuriame nurodyta, kad nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki 2021 m. lapkričio 15 d. atliekant tyrimą nustatyta, jog objekte E. S. dirbo nesudaręs darbo sutarties, apie jo darbą nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai. Buvo pateikta Rangos sutartis, tačiau ji tarp šalių buvo nepasirašyta. Padaryta išvada, kad E. S. ir Bendrovę siejo darbiniai teisiniai santykiai, kurie nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka.

2021 m. lapkričio 15 d. VDI vyriausiasis darbo inspektorius surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 0897-0460, kuriame nurodė, kad Bendrovė, atstovaujama direktoriaus J. K., pažeidė UĮ nuostatas, kadangi esant darbo sutarties požymiams, neužtikrino, kad su Bendrovės statybos objekte ir Bendrovės naudai dirbusiu pagalbiniu darbuotoju E. S. teisės aktų nustatyta tvarka būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis bei pateiktas pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie minėto asmens priėmimą į darbą. Šiais veiksmais Bendrovės direktorius J. K. pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, DK 43 straipsnio 1 dalį ir UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2021 m. gruodžio 7 d. Nutarimu VDI, atlikusi darbo santykius kvalifikuojančių požymių analizę, ištyrusi faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad Bendrovė, atstovaujama direktoriaus J. K., pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi esant darbo sutarties požymiams (darbuotojas pakluso įmonėje nustatytai tvarkai, vykdė darbdavio paskirtas užduotis) leido dirbti Bendrovės statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), E. S., teisės aktų nustatyta tvarka nesudarė su minėtu asmeniu rašytinės darbo sutarties ir nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie E. S. įdarbinimą. Nutarimu paskirta 1 882 Eur ekonominė sankcija.

Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 4 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. II-112-1078/2022 priėmė nutarimą, kuriame J. K. pripažino padariusį administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir jam skyrė 800 Eur baudą. Vilniaus apylinkės teismas minėtame nutarime nustatė, kad J. K. leido dirbti E. S. UAB „Jostatyba“ naudai nepasirašius, t. y. nesudarius darbo sutarties, o tai atitinka nelegalaus darbo požymius – E. S. veikė paslėpto nelegalaus darbo forma, kadangi abi šalys siekė nuslėpti darbo santykius. Šis teismo nutarimas įsiteisėjo 2022 m. kovo 28 d.

DK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje.

DK 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus: 1) viršvalandžius; 2) darbo laiką švenčių dieną; 3) darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 4) darbo laiką naktį; 5) darbo laiką pagal susitarimą dėl papildomo darbo.

Pagal DK 120 straipsnio 3 dalį, darbo laiko apskaita tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu. Pagal šio straipsnio 4 dalį, jeigu darbuotojas savo nuožiūra tvarko visą savo darbo laiką ar jo dalį ar privalo pats tvarkyti savo dirbto darbo laiko apskaitą, darbdavys gali nustatyti tokio darbo laiko apskaitos taisykles. Pagal šio straipsnio 5 dalį, darbuotojas turi teisę susipažinti su savo darbo laiko apskaita ir reikalauti neatlygintinai gauti darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą.

UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. UĮ 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nedeklaruotu darbu vadinamos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka darbo laiko apskaitos dokumentuose nėra pažymėta: 1) darbuotojo dirbti viršvalandžiai; 2) darbuotojo darbo laikas švenčių dieną, poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 3) darbuotojo darbo laikas naktį.

Teismų praktikoje pažymima, jog norint konstatuoti nelegalų darbą, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbdamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas ar einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

Pareiškėjos teigimu, atsakovė netinkamai vertino, kad tarp Bendrovės ir E. S. buvo susiklostę darbo santykiai. Pareiškėjos teigimu tarp Bendrovės ir E. S. susiklostė ne darbo teisiniai santykiai, o rangos teisiniai santykiai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad tiek darbo sutarties, tiek rangos sutarties atveju yra atliekamas darbas, tačiau rangos atveju būtinas rezultatas. Iš to seka, kad, nors pagal abi sutartis yra atliekamas darbas, tačiau esminis dalykas yra tai, jog darbo sutartyje svarbiausia darbo funkcijų atlikimas, o rangos sutartyje – rezultato gavimas. Taip pat darbo sutartis yra asmeninio pobūdžio, tai reiškia, jog darbuotojas, jei neturi darbdavio sutikimo, privalo pats atlikti jam pavestą darbą. Priešingai, rangos sutartyje svarbiausia rezultato gavimas, o kas atliks darbą, nesvarbu. Darbą gali būti atlikęs ir ne pats rangovas, svarbiausia – tinkamo rezultato gavimas. Pažymėtina ir tai, kad, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o rangos sutarties atveju, šalių pavaldumo nėra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys: Nr. 3K-3-264/2002, Nr. 3K-3-123/2001; Nr. 3K-3-543/2003; kt.).

Pagal CK 6.645 straipsnio 3 dalį, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus. Rangovas pats organizuoja darbą, jo laiką, būdus. Darbo sutartyje rizika tenka darbdaviui, nes jis atsako už darbuotojo darbo kokybę. Darbo sutartiniuose santykiuose darbuotojas gauna darbo užmokestį, t. y. sistemiškai mokamą atlyginimą už atliekamą darbą. Rangos sutartyje vykdytojas irgi gauna atlygį, tačiau ne darbo užmokestį, o atlyginimą, kuris sumokamas tinkamai įvykdžius sutartį. Kadangi darbus rangovas atlieka savo rizika, tad jo atlyginimas priklauso ne nuo proceso, o nuo rezultato. Tuo tarpu asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, atlieka tam tikras funkcijas pagal savo pareigas, pagal jam privalomas vidaus darbo taisykles, yra pavaldus įmonės administracijai.

Byloje nustatyta, kad E. S. VDI inspektoriams 2021 m. rugpjūčio 28 d. vykusio patikrinimo metu paaiškino, jog susitarė su Bendrovės direktoriumi dėl pagalbinių darbų. E. S. teigė, kad susitarė, jog dirbs 8 valandas per dieną, darbo užmokestis – 50 Eur per dieną, kuris nepriklauso nuo darbų kiekio. Darbo įrankius išdavė darbų vykdytojas. Taip pat pažymėjo, kad jokių sutarčių nepasirašė.

Nors nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja laikosi pozicijos, kad tarp Bendrovės ir E. S. nebuvo pavaldumo, tačiau vertinant visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, neabejotina, jog E. S. dirbo darbus Bendrovės naudai, naudodamasis Bendrovės suteiktomis priemonėmis. Minėtos aplinkybes patvirtintos E. S. VDI teiktais paaiškinimais. Aplinkybę, kad šiuo atveju buvo pavaldumo santykiai, patvirtina ir tai, kad 2021 m. rugsėjo 28 d. E. S. pateiktame paaiškinime nurodė, jog su Bendrovės direktoriumi susitarė dėl 8 valandų darbo per dieną, pradėjo dirbti nuo 8 val. ryto ir turėjo dirbti iki 16.30 val. arba 17 val. Akivaizdu, kad E. S. ir Bendrovės direktorius aiškiai suvokė susiklosčiusius teisinius santykius kaip darbuotojų ir darbdavio, o ne kaip santykius tarp užsakovo ir rangovo.

Žemesnės instancijos teismas

Iš Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies seka, kad individuali veikla yra savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Esminis individualios veiklos požymis yra savarankiškumas, parodantis individualios veiklos sukuriamų santykių skirtumą nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Veikla laikoma savarankiška, jei gyventojas savo veiklą vykdo nepriklausomai nuo kitų asmenų, t. y. jis nėra pavaldus jo paslaugas perkančio asmens vidinei tvarkai, jam nesuteikiamos darbo priemonės, darbo vieta, paslaugas gyventojas gali atlikti bet kuriuo sau patogiu metu ir pan.

Teismo vertinimu, iš minėtos teismų praktikos, teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrindas konstatuoti, kad tarp pareiškėjos ir E. S. buvo susiklostę būtent darbo teisiniai santykiai. E. S. buvo įdarbintas ne siekiant vienkartinio rezultato, o būtent nuolatinei (turinčiai tęstinį pobūdį) veiklai. E. S. su pareiškėja buvo susitarę dėl periodinių išmokų už atliktą darbą. Pažymėtina, kad atliekamame darbe nebuvo savarankiškumo požymio: E. S. turėjo laikytis darbdavio nustatytos darbo tvarkos, privalėjo atvykti į darbą nurodytų laikui ir dirbti nustatytą valandų skaičių, dirbo su įmonės įrankiais, jam buvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės, įdarbintas buvo ne konkrečiam vienkartinio pobūdžio darbui atlikti, o bendriems pagalbiniams darbams. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju ginčo situacija atitiko darbo teisinius santykius, tačiau jie nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, tarp Bendrovės ir E. S. sudaryta Rangos sutartis nebuvo pasirašyta, teismo vertinimu, Rangos sutartis buvo skirta realiai susiklosčiusiems darbo santykiams nuslėpti. Konstatuotina, kad E. S. Bendrovėje dirbo nelegalų darbą.

Teismas pabrėžia, kad ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad aktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai duoda pagrindą išvadai, kad Bendrovės direktorius nelegaliai įdarbino asmenį ir veikė kaip Bendrovės įgaliotas asmuo (atstovas). Dėl šių aplinkybių ginčas iš esmės baigtas, nes apylinkės teismo nutarimas įsiteisėjo.

Pareiškėja nurodė, kad VDI pažeidė non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principą.

UĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. UĮ 1 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad šiuo įstatymu nustatytos darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės taikomos ir darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, ir darbdaviams fiziniams asmenims, kurie yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai (4 punktas). UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nelegaliu darbu laikomas fizini asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. UĮ 56 straipsnio 10 dalis numato, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jei padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnyje, tačiau nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei minėta Konvencija kelių rūšių teisinės atsakomybės ar skirtingų sankcijų (poveikio priemonių) taikymo nelaiko dvigubu baudimu. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę ar pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apkritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste, pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo draudžiančio bausti asmenį už tą pati teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad UĮ 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., t. y. kas atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį, tuomet UĮ taikymas yra negalimas, nes būtų pažeistas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas. Tuo tarpu patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes šiuo atveju skiriasi subjektai, vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo.

Pažymėtina ir tai, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už UĮ pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame UĮ. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent UĮ yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl UĮ nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

Įvertinus tai, kad UĮ 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad Bendrovė atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog jai ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte pritaikyta pagrįstai, todėl nutarimas laikytinas teisėtu.

Analogiškos praktikos savo nuoseklioje praktikoje laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-324-442/2022, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021 ir kt.).

Pareiškėja nurodė, jog Nutarimu paskirta ekonominė sankcija yra pernelyg didelė ir prašo ją sumažinti.

LVAT yra išaiškinęs, kad paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos, galima tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr., pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-3426/2009). UĮ 60 straipsnio 2 dalis numato, kad 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama UĮ 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. UĮ 60 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja pažeidimo nepripažįsta, pažeidimo padarymo faktą neigia, nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja būtų ištaisiusi padarytą pažeidimą, nėra duomenų apie sunkią pareiškėjos padėtį, taip pat pareiškėja nepaaiškino pažeidimo mažareikšmiškumo, todėl VDI pagrįstai lengvinančių aplinkybių nenustatė, ir atsižvelgdama į bylos aplinkybes, pagrįstai skyrė baudos vidurkį, t. y. 1 882 Eur ekonominę sankciją. Pažymėtina, kad sankcija turi turėti atgrasantį poveikį.

LVAT naujausioje praktikoje taip pat laikosi pozicijos, kad, nesant sunkinančių ar lengvinančių subjekto atsakomybę aplinkybių, sankcijos vidurkio skyrimas yra teisingas (LVAT 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-198-525/2022).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Nutarimas atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Nenustatyta, kad priimant skundžiamą Nutarimą, buvo pažeistos materialinės, bei procesinės teisės normos, šis Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Sigita FomičiovaBeata MartišienėGediminas Užubalis