Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašo priteisti žalos atlyginimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 metų. Iš ant voko (b. l. 4) esančios siuntimo žymos matyti, kad pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2019 m. birželio 26 d., todėl darytina išvada, kad jis praleido CK nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2016 m. birželio 25 d. atlyginimo pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios jo orumą ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2010 metų iki 2016 m. birželio 25 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą.

LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių bei tokį terminą atnaujinti (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai, nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas ir reglamentuojantys laikymo sąlygas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, o pareiškėjas, kuris patiria neigiamų išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais, gali suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).

Taigi, pareiškėjui apie jo atžvilgiu galimai atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl tariamas teisės aktų ar teismų praktikos nežinojimas nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2016 m. birželio 25 d. atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas teigia, kad buvo kalinamas su kitais asmenimis kamerose, kuriose gyvenamasis plotas buvo apie 7 kv. m.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (b. l. 14–21). Taigi, iš šių atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2017 m. kovo 30 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo kalinamas kameroje Nr. 9, kurios plotas – 7,38 m²; nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo kalinamas kameroje Nr. 30, kurios plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. gegužės 25 d. kameroje Nr. 30 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. birželio 27 d. kameroje Nr. 30 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. spalio 20 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo kalinamas kameroje Nr. 9; nuo 2017 m. spalio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. kameroje Nr. 9 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 9 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 30 d. kameroje Nr. 9 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. vasario 9 d. kameroje Nr. 9 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 9 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. vasario 26 d. kameroje Nr. 9 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas vienas buvo kalinamas kameroje Nr. 239, kurios plotas – 6,83 m² (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. kovo iki 2018 m. kovo 11 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo kalinamas kameroje Nr. Nr. 48, plotas – 7,94 m²; nuo 2018 m. kovo 12 d. iki 2018 m. kovo 16 d. kameroje Nr. 48 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. kovo 17 d. iki 2018 m. kovo 22 d. kameroje Nr. 48 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. kovo 28 d. kameroje Nr. 48 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 48 pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu; 2018 m. balandžio 4 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 204, kurios plotas – 6,90 m²; nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas vienas buvo kalinamas kameroje Nr. 4, kurios plotas – 7,31 m²; nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 20 d. pareiškėjas vienas buvo kalinamas kameroje Nr. 62A, kurios plotas – 7,64 m²; nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. birželio 24 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo kalinamas kameroje Nr. 85, kurios plotas – 7,94 m²; 2019 m. birželio 25 d. pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose buvusio galimai per mažo laisvo gyvenamojo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešime „Dėl P. G. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 31–33). Dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pranešime, be kita ko, nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417 ir Nr. 418 – Nr. 426. Taigi, iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 1094 dienas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju priteistina maksimali 1 215 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (ABTĮ 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti P. G. (P. G.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 1 215 Eur (tūkstantį du šimtus penkiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.