- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- A-1966-261/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00934-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- E. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kameros buvo perpildytos, todėl nebuvo galimybės pajudėti, trūko oro, skaudėjo galvą, jis negalėjo normaliai miegoti, pasidarė irzlus ir nervingas. Tuo tarpu Lukiškių TI-K administracija į pareiškėjo skundus nereagavo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 10–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 10,68 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą.Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo surašė tik 2017 m. kovo 20 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 10,68 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu (II t., b. l. 13–18) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Visų pirma, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senatį. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad CK 1.124 straipsnyje numatyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. sausio 29 d., tačiau skundą teismui išsiuntė 2017 m. kovo 20 d. Teismas pabrėžė, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl teismas pareiškėjo skundui taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl žalos, patirtos iki 2014 m. kovo 20 d.Pasisakydamas dėl ginčo laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas iš bylos duomenų nustatė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2015 m. sausio 29 d. su pertraukomis Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 83 dienas, iš kurių Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma jam buvo užtikrinta 40 dienų. Vadinasi, pareiškėjas 43 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsižvelgęs į pareiškėjo teiginius, jog dėl perpildytų kamerų nebuvo galimybės pajudėti, trūko oro, jam skaudėjo galvą, jis negalėjo normaliai miegoti, pasidarė irzlus ir nervingas, taip pat įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas padarė, be kita ko, įvertinęs tai, kad mažesnis pareiškėjui tekęs kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, o pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Taigi, teismo vertinimu, valstybė 43 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, o dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Nors atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 300 Eur.Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 10,68 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą, bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovo atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014 ir kt.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas.
III.
Pareiškėjas E. D. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 24), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus bei sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris neturėtų būti įskaičiuojamas į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Be to, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju teismas netinkamai įvertino dėl byloje nustatytų pažeidimų jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju tinkama kompensacija už jo patirtą neturtinę žalą yra 4 000 Eur.Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–33) prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to, pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K taip pat nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos parengimo patirtas išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 6 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.Pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo prašymu, pareiškėjo skundo reikalavimų daliai dėl laikotarpio iki 2014 m. kovo 20 d. taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą ir nagrinėjo tik pareiškėjo reikalavimų dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 20 d. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2015 m. sausio 29 d. Lukiškių TI-K iš viso 43 dienas kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus bei sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris neturėtų būti įskaičiuojamas į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Be to, pareiškėjo manymu, teismas netinkamai įvertino dėl byloje nustatytų pažeidimų jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija senaties termino taikymo daliai jo reikalavimų ir kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus bei sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti įskaičiuojamas į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atkreiptinas dėmesys, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, nagrinėdamas bylą pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą minėtame Įsakyme Nr. V-124. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas kamerų perpildymas trukdė pareiškėjui naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti jo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nepaisant kalėjimų perpildymo priežasčių, valstybės privalo organizuoti savo kalinimo įstaigų sistemą taip, kad užtikrintų pagarbą kalinamų asmenų orumui, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamadova prieš Rusiją, Nr. 7064/05; 2010 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Skachkov prieš Rusiją, Nr. 25432/05 ir kt.), Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Atitinkamai byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo (suėmimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 470 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjo prašoma suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 470 Eur neturtinei žalai atlyginti.Nors atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsniu ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, nurodo, jog turi teisę į išlaidų, patirtų dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui, atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį (I t., b. l. 4), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 470 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.