Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-05 · Administracinė byla Nr. I-2982-473/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-05-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-05
Bylos Nr.
I-2982-473/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00934-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
E. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2982-473/2017Proceso Nr. 3-61-3-00934-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. D. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1, 2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2013-01-29 iki 2015-02-06 netinkamomis sąlygomis. Dėl perpildytų kamerų nebuvo galimybės pajudėti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, pasidarė irzlus ir nervingas. Lukiškių TI-K administracija į skundus nereagavo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 10,68 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (t. I, b. l. 10–21). Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas dalyje.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose netinkamomis sąlygomis.

Byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Atsakovės atstovas atsiliepimu pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senatį. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2013-01-29, pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016-03-20 (b. l. 3).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas reikalavimams dėl žalos, patirtos iki 2014-03-20.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas E. D. 2014-03-20 buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 316, kurios plotas 7,18 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2014-03-21 perkeltas į kamerą Nr. 270, kurios plotas 7,79 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2014-03-22 kameroje Nr. 270 buvo laikomi 3 asmenys; 2014-03-23 perkeltas į kamerą Nr. 121, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-03-24 perkeltas į kamerą Nr. 315, kurios plotas 7,30 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2014-03-25 iki 2014-03-26 kameroje Nr. 315 buvo laikomi 4 asmenys; 2014-04-08 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 314, kurios plotas 7,58 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2014-04-09 iki 2014-04-14 kameroje Nr. 314 buvo laikomi 4 asmenys; 2014-04-15 kameroje Nr. 314 buvo laikomi 3 asmenys; 2014-04-16 perkeltas į kamerą Nr. 312, kurios plotas 7,67 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2014-04-17 iki 2014-04-19 kameroje Nr. 312 buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2014-04-20 iki 2014-04-24 kameroje Nr. 312 buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2014-04-25 iki 2014-04-27 kameroje Nr. 312 buvo laikomi 3 asmenys; 2014-04-28 perkeltas į kamerą Nr. 319, kurios plotas 7,78 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; nuo 2014-04-29 iki 2014-05-04 kameroje Nr. 319 buvo laikomi 4 asmenys; 2014-05-05 perkeltas į kamerą Nr. 358, kurios plotas 7,77 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-05-06 perkeltas į kamerą Nr. 382, kurios plotas 7,25 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2014-05-07 iki 2014-05-08 kameroje Nr. 382 buvo laikomi 4 asmenys; 2014-05-28 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 209, kurios plotas 6,83 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-06-05 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2014-06-06 perkeltas į kamerą Nr. 381, kurios plotas 7,28 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 201, kurios plotas 5,40 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2014-06-07 iki 2014-06-08 kameroje Nr. 201 buvo laikomas 1 asmuo; 2014-06-09 perkeltas į kamerą Nr. 317, kurios plotas 7,61 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-06-10 perkeltas į kamerą Nr. 377, kurios plotas 7,33 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2014-06-27 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 387, kurios plotas 29,44 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, dar vėliau perkeltas į kamerą Nr. 116, kurios plotas 7,49 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2014-06-28 iki 2014-06-29 kameroje Nr. 116 buvo laikomas 1 asmuo; 2014-06-30 perkeltas į kamerą Nr. 357, kurios plotas 6,52 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2014-07-01 iki 2014-07-02 kameroje Nr. 357 buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-08 atvyko iš Lazdijų areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 312, kurios plotas 7,67 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-09 kameroje Nr. 312 buvo laikomi 2 asmenys; 2014-07-17 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 381, kurios plotas 7,28 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2014-07-18 kameroje Nr. 381 buvo laikomi 4 asmenys; nuo 2014-07-19 iki 2014-07-20 kameroje Nr. 381 buvo laikomi 3 asmenys; 2014-07-24 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurio plotas 7,42 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-25 perkeltas į kamerą Nr. 320, kurios plotas 7,76 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 369, kurios plotas 7,87 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, dar vėliau perkeltas į kamerą Nr. 106, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-26 perkeltas į kamerą Nr. 262, kurios plotas 7,86 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 104, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-27 kameroje Nr. 104 buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-28 perkeltas į kamerą Nr. 320, kurios plotas 7,76 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 104, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-07-29 perkeltas i kamerą Nr. 380, kurios plotas 7,35 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-09-17 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2014-09-23 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas 7,77 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2014-09-24 perkeltas į kamerą Nr. 374, kurios plotas 7,23 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 364, kurios plotas 7,87 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-09-25 perkeltas į kamerą Nr. 266, kurios plotas 7,74 m², kurioje buvo laikomi 3 asmenys; 2014-11-05 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113, kurios plotas 6,43 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-11-13 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 383, kurios plotas 7,22 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2014-11-14 iki 2014-11-15 kameroje Nr. 383 buvo laikomi 2 asmenys; 2014-11-16 kameroje Nr. 383 buvo laikomi 3 asmenys; 2014-11-17 kameroje Nr. 383 buvo laikomi 2 asmenys; 2014-11-18 kameroje Nr. 383 buvo laikomi 3 asmenys; 2014-11-19 perkeltas į kamerą Nr. 309, kurios plotas 7,72 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2014-12-04 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-12-05 perkeltas į kamerą Nr. 380, kurios plotas 7,35 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2014-12-06 iki 2014-12-07 kameroje Nr. 380 buvo laikomi 2 asmenys; 2014-12-08 perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas 7,77 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2014-12-09 perkeltas į kamerą Nr. 277, kurios plotas 7,99 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2015-01-14 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas 7,28 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo; 2015-01-29 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas 7,45 m², kurioje buvo laikomas 1 asmuo, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 381, kurios plotas 7,28 m², kurioje buvo laikomi 2 asmenys.

Taigi pareiškėjas nuo 2014-03-20 iki 2015-01-29 su pertraukom Lukiškių TI-K buvo laikomas 83 dienas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas 40 dienų. Vadinasi, 43 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad dėl perpildytų kamerų nebuvo galimybės pajudėti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, pasidarė irzlus ir nervingas. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 43 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas buvo laikomas 43 dienas netinkamomis sąlygomis, į šio pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, pagal kurią panašiose bylose, už vieną dieną laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K priteisiamas 5–7 Eur žalos atlyginimas (pvz., LVAT 2016-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; 2016-02-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2566-442/2016; 2016-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 300,00 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 300,00 Eur.

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 10,68 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; pagal to paties ABTĮ straipsnio 4 dalį, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 10,68 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 10,68 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti dalyje ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300,00 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė