- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-880/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00256-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- S. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui S. G. dėl negrąžintos paskolos priteisimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje T. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 81 516,16 Lt negrąžintos paskolos, 73 364,54 Lt palūkanų, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2003 m. sausio 1 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią iki 2004 m. sausio 2 d. paskolino atsakovui 4 200 JAV dolerių, 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, kas pagal 2003 m. sausio 1 d. Lietuvos banko lito ir užsienio valiutų kursą sudaro 81 516 Lt. 1,5 procentų dydžio palūkanos sudaro 73 364,54 Lt ir skaičiuojamos nuo 2007 m. balandžio 29 d., atsižvelgiant į sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą palūkanoms išieškoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui iš ieškovės 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad šalys 2003 m. sausio 1 d. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovė vieneriems metams paskolino atsakovui 4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų. Teismas atsižvelgė į tai, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, teismas nustatė, jog ieškovės į bylą pateikta sutartis be datos yra ankstesnių paskolos sutarčių suvestinė, ją savo ranka surašė atsakovas. Palyginęs 2003 m. sausio 1 d. sutarties tekstą su susitarimu apie skolų sumą ir grąžinimo terminą, teismas nustatė, kad sutarčių dalykas dėl valiutos skolos sutampa. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai paskolos sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, o pagrindinė paskolos sutartis prarasta ar kai keičiamos sutarties sąlygos, šalys nustatinėja kitus paskolos gražinimo terminus ir iš naujo perskaičiuoja palūkanas, sutarties šalys paprastai surašo naujus susitarimus (CK 1.5 str.). Ieškovės argumentus, kad skolos skirtingos ir, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos vėlesnės skolos, teismas atmetė. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje byloje nėra pradinių (pagrindinių) paskolos sutarčių. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pinigus paskolino atsakovui 2003 m. gruodžio mėnesį, tačiau neminėjo, kad tuo metu atsakovas jau buvo jai skolingas (1 t., 3 b. l., civilinė byla Nr. 2-190-524/2010). Šiuo atveju ieškovė nurodo, kad paskolos sutartį prarado ir netikėtai aptiko po to, kai ankstesnė byla jau buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, todėl ir kreipėsi į teismą dėl skolos. Teismas sprendė, kad ieškovė, nors ir pateikė kitą rašytinį įrodymą, iš esmės siekia prisiteisti tą pačią atsakovo skolą valiuta – 4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų. Skolos sumos svarais sterlingais nežymų nesutapimą 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartyje ir skolų suvestinėje be datos (ankstesnėje byloje 12 817, dabar nagrinėjamojoje – 12 795) teismas aiškino kaip paprastą apsirikimą, nes suma sunkiai įsimintina, skolų suvestinė buvo rašoma žymiai vėliau, nesant pagrindinės paskolos sutarties, be to, ankstesnę bylą nagrinėję teismai nustatė, kad suvestinės surašymo metu pinigų perdavimo nebuvo, kad šalys tiesiog pripažino ankstesnę skolą ir nustatė, kada ji bus grąžinta (CPK 182 str. 2 p.). Teismas pažymėjo, kad ieškovė kaip išnagrinėtoje, taip ir dabar nagrinėjamojoje byloje atsakovui skolinamų pinigų šaltinį įrodinėja vienodai – turto deklaracijomis, sūnaus darbo Anglijoje dokumentais, sąskaitų išrašais. Ieškovės argumentas, kad 2003 m. sausio 1 d. sutartis buvo sudaryta anksčiau, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista skola pagal vėlesnes paskolos sutartis, kad nagrinėjant bylą apie 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartį neminėjo, nes neturėjo jos originalo, pripažino nepagrįstais, nes išnagrinėtoje byloje nebuvo kitų pagrindinių paskolos sutarčių originalų. Be to, esant ieškovės sutuoktinio trečiojo asmens neigiamam atsakovo ir šalių paskolinių santykių vertinimui, mažai tikėtina, kad ieškovė, negavusi paskolos grąžinimo ir/ar 2003 m. sausio 1 d. sutartimi nustatytų 1,5 proc. palūkanų, vėliau kelis kartus su savo sutuoktinio žinia skolino atsakovui beveik identiškas sumas užsienio valiuta tomis pačiomis sąlygomis, toje pačioje vietoje (atsakovo parduotuvėje Klaipėdoje), nepareikalavusi papildomo paskolos grąžinimo užtikrinimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė paskolino atsakovui 2003 m. sausio 1 d. sutartyje nurodytą valiutą (4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų) ir kita sutartimi – 11 040 Lt, o vėliau šalys sutartimi iš naujo apskaičiavo esančias skolas ir nustatė kitą likusių skolų grąžinimo terminą – iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys ir priteista 71 359,48 Lt skola pagal šalių rašytinę skolų suvestinę, ir nagrinėjamojoje byloje nustačius, kad skolų suvestinė buvo sudaryta ir pagal 2003 m. sausio 1 d. šalių paskolos sutartį, teismas sprendė, kad skola pagal 2003 m. sausio 1 d. sutartį ieškovei priteista, todėl ieškovės subjektinė teisė jau apginta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir tenkinti ieškinį nėra pagrindo (CPK 185 str.). Teismas netenkino ieškovės prašymo skirti atsakovui baudą už proceso vilkinimą jam nedalyvaujant 2013 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje. Teismas nurodė, kad atsakovas iš anksto, 2013 m. balandžio 18 d., pranešė apie tai, kad serga, pridėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl teismas atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo tenkino (2 t., 48–50 b. l., CPK 42 str. 5 d., 95 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas sprendimu nepripažino teismo išvadų, padarytų Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010, kurios parodo kitas aplinkybes, negu nustatė teismas sprendime. Teismas konstatavo, kad šalys 2003 m. sausio 1 d. sudarė 4 200 JAV dolerių ir 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų paskolos sutartį vieneriems metams, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatyta, jog ieškovės į bylą pateikta sutartis be datos yra ankstesnių paskolos sutarčių suvestinė, kurią savo ranka surašė atsakovas. Ši teismo išvada yra klaidinga, kas įrodo teismo padarytą CPK 263 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
2. Užfiksuotas atsakovo skolas civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 teismas kildino iš ieškovės nurodytų 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. skolos raštų, kuriuos atsakovas pripažino pats sunaikinęs, dėl ko jis 2007 m. rugpjūčio 16 d. savo ranka surašė naują skolos suvestinę. Teismas civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatė, kad šalys pripažįsta, jog sudarydami ieškovės pateiktą sutartį jie fiksavo seną skolą, kuri atsirado 2003 m. pabaigoje - 2004 m. pradžioje. Teismas, nesivadovavęs kito teismo nustatytomis aplinkybėmis, pažeidė CPK 18 straipsnį. Todėl teismo sprendimo išvada, kad paskolos sutartis, sudaryta 2003 m. sausio 1 d., ir teismo nurodytos ankstesnės paskolos sutartys pagal 2010 m. birželio 22 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 yra viena ir ta pati paskola, ieškovės suteikta atsakovui 2003 m. sausio 1 d., prieštarauja ne tik įsiteisėjusiam teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. priimtai nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012, kas parodo, kad teismas sprendimu pažeidė CPK 362 straipsnio 1 dalį nuostatą, nes iš naujo kvestionavo kasacinio teismo nutartį, ja nesivadovavo.
3. Teismas išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų, kurias nustatė ieškovės ieškinio reikalavimas (dalykas) ir faktinis ieškinio pagrindas, netinkamai taikė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, taip pat 185 straipsnio 1 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas iš naujo nagrinėjo 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis, jas iš naujo vertino, tačiau nenagrinėjo gerokai anksčiau sudarytos 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutarties ir ja tarp bylos šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių. Teismo sprendime pateikiami daliniai pinigų sumų valiuta sutapimai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Teismas nenagrinėjo ir nepagrįstai atsisakė priteisti pagal tarp apeliantės ir atsakovo 2003 m. sausio 1 d. sudarytą paskolos sutartį, apeliantės (paskolos davėjos) paskolintą atsakovui (paskolos gavėjui) 4 200 JAV dolerių, 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų paskolos sumą.
4. Teismas nesivadovavo CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat CK 6.871 straipsniu, kad 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartis yra įvykęs faktinis sandoris tarp šalių, kuriame aiškiai tinkama forma išreikšta abiejų sandorio šalių valia, kad atsakovas pagal šį sandorį patvirtino pinigų gavimo faktą. Vietoj to, teismas vertino apeliantės pinigų įgijimo šaltinius arba neesminius, šalutinius įrodymus byloje. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė disponavo pakankamomis piniginėmis lėšomis paskolinti atsakovui pingines lėšas valiuta pagal 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartį. Teismas netaikė CK 6.872 straipsnio, kad paskolos sutarties šalys buvo sutarusios dėl palūkanų, išreikštų konkrečiu dydžiu, kurių atsakovas negrąžino, pažeisdamas CK 6.870 straipsnio 1 dalį, 6.872 straipsnio 1 dalį, CK 6.38 straipsnyje nurodytus prievolių vykdymo ar CK 6.200 straipsnyje nurodytus sutarčių vykdymo principus.
5. Teismas nesivadovavo CK 6.875 straipsnio 1 dalimi, taip pat CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kad atsakovas, negavęs paskolos užsienio šalių valiutomis pagal 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartį, kaip teigė proceso metu, šios paskolos sutarties niekada neginčijo teisme, nors savo ranka ir parašu buvo patvirtinęs paskolos sutarties sudarymo, paskolos gavimo, prisiimtų įsipareigojimų mokėti palūkanas ir grąžinti paskolą faktą.
6. Teismo išvada, kad ieškovė paskolino atsakovui 2003 m. sausio 1 d. sutartyje nurodytą valiutą ir kita sutartimi – 11 040 Lt, o vėliau šalys sutartimis iš naujo apskaičiavo esančias skolas ir nustatė kitą likusių skolų grąžinimo terminą iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. prieštarauja CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktui ir 5 dalies 1 punktui, nes pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas nustatė, kad apeliantė 2003 m. sausio 1 d. paskolino atsakovui 4 200 JAV dolerių ir 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, tačiau tokio ieškovės reikalavimo nepatenkino. Pažeisdamas CPK 263 straipsnio 2 dalį, teismas nenurodė, kokia sutartimi ir kada apeliantė buvo suteikusi 11 040 Lt paskolą atsakovui, nors įsiteisėjusiu teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatyta, kad ieškovė 2003 m. lapkričio 15 d. perdavė 18 040 Lt atsakovui.
7. Teismas netaikė CPK 95 straipsnio 2 dalies ir nenubaudė atsakovo pinigine bauda už akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nevertino aplinkybių, kad atsakovas 2013 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą teismui, kuriame nurodė, kad 2013 m. balandžio 19 d., 10.00 val. į civilinės bylos nagrinėjimą negalėjo atvykti, nes sunkiai sirgo ir prašė bylos nagrinėjimą atidėti. Vėliau atsakovas pateikė nedarbingumo pažymėjimą, tačiau byloje pateiktame VšĮ Klaipėdos sveikatos priežiūros centro išraše iš atsakovo medicininių dokumentų buvo surašyta gydytojo išvada, kad atsakovas galėjo lankytis teisme. Dėl atsakovo kaltės neįvyko teismo posėdis, tačiau teismas sprendime šio klausimo neišsprendė.
Atsakovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą; taikyti senaties terminą neteisėtiems ieškovės reikalavimams ir bylą nutraukti; priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, kartu priteisiant 5 procentų palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas vadovavosi sąžiningumo, protingumo ir vidinio įsitikimo principais, teisingai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, atsižvelgė į visas bylos aplinkybės ir pagrįstai priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti nėra teisėto pagrindo.
2. Teismas nepažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalies ir CPK 18 straipsnio, viską atliko teisingai ir teisėtai.
3. Teismas konstatavo, jog ieškovės subjektinė teisė jau buvo vieną kartą apginta civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl tenkinti analogišką ieškinį nėra teisėto pagrindo. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas nėra pagrindas pakartotinai nagrinėti ieškovės ieškinį jau vieną kartą išnagrinėtoje byloje.
4. Kad ieškovė sistemingai meluoja, patvirtina tai, kad ji iki šiol negali ir negalėjo nurodyti konkrečių datų, aplinkybių ir kitų faktų, susijusių su paskolos suteikimu. Viename dokumente rašo vieną, kitame – kitą, tokiu būdu klaidina teismą. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo reikalavimą ir nieko naujo neįrodė.
5. Teismas teisingai nustatė, kad jeigu ieškovė jau vieną kartą būtų paskolinusi tą sumą, tai negavusi paskolos, ieškovė negalėjo paskolinti tą pačią sumą antrą kartą nepareikalavusi papildomo paskolos grąžinimo užtikrinimo.
6. Ieškovė, kaip ankščiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, taip ir dabar skolinamų pinigų šaltinį vėl įrodinėja tais pačiais įrodymais – suklastotomis deklaracijomis, savo sūnaus D. S. darbo Anglijoje neaiškios kilmės dokumentais ir banko sąskaitų išrašais, kurie gali būti suklastoti.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo T. S. prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad ieškovės apeliacinį skundą palaiko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Tiek ieškovė, tiek atsakovas prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (2 t., 202, 212 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2003 m. sausio 1 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė vieneriems metams su 1,5 procentų mėnesio palūkanomis paskolino atsakovui 4 200 JAV dolerių ir 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Sutartyje nurodyta, kad ieškovė pinigus davė, o atsakovas gavo, šalys patvirtino sutartį savo parašais (1 t., 153 b. l.). Ieškovė teigia, kad pinigų atsakovas negrąžino, todėl priversta kreiptis į teismą dėl skolos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės subjektinė teisė yra apginta įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-190/524/2010, kuriuo ieškovei buvo priteista 71 359,48 Lt skola pagal rašytinę skolų suvestinę, kuri buvo sudaryta ir pagal šioje byloje pateiktą 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartį.
Ieškovė teigia, kad teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes byloje esant pateiktai paskolos sutarčiai, kurioje susitarta dėl paskolintų sumų, palūkanų dydžio ir paskolos grąžinimo termino, teismas nepagrįstai jos ieškinį atmetė.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
Ieškovė paskolos suteikimo faktą įrodinėja 2003 m. sausio 1 d. sutartimi (1 t., 153 b. l.). Joje tiksliai nurodyta atsakovui skolinama pinigų suma, susitarta dėl palūkanų, paskolos suteikimo termino, aiškiai užfiksuotas tiek pinigų perdavimo, tiek pinigų gavimo faktas. Taigi ši sutartis patvirtina, kad ieškovė 2003 m. sausio 1 d. paskolino atsakovui 4 200 JAV dolerių ir 12 795 Didžios Britanijos svarų sterlingų. Tačiau šios bylos teisingam išsprendimui turi reikšmės Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatytos aplinkybės, kurias tinkamai ir pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas.
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi šis sprendimas paliktas galioti) ieškovei iš atsakovo priteisti 71 359,48 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Ši suma priteista nesant pirminių paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių dokumentų, o remiantis abiejų šalių sudarytu skolos apskaitos lapu, kuriame užfiksuotos pirminės skolos sumos: 4 200 JAV dolerių su 1,5 procentais palūkanų; 12 817 svarų sterlingų su 1,5 procentais palūkanų ir 11 040 Lt su 15 procentų palūkanomis. Civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatyta, kad pateiktuose skaičiavimuose užfiksuota 2003-2004 metais atsiradusi skola; ieškovės į bylą pateikta sutartis be datos yra ankstesnių paskolos sutarčių suvestinė, ją savo ranka surašė atsakovas (civilinė byla Nr. 2-190-524/2010, 3 t. 21 b. l).
Negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad teismas pažeidė CPK 18 straipsnį, iškreipdamas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo esmę ir teisinę galią. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje ieškovei buvo priteistos iš atsakovo paskolos sumos, ieškovė nepateikė pirminių paskolos sutarčių originalų. Ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovo jam paskolintus 4 200 JAV dolerius, 12 817 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir 11 400 Lt, kurių suteikimą ieškovė įrodinėjo netiesioginiais įrodymais, vienas iš jų – skolos suvestinė. Skolos suvestinėje buvo nurodytos pirminės paskolų sumos – 4 200 JAV dolerių, 12 817 svarų sterlingų bei 11 040 Lt. Skolos suvestinėje užsienio valiuta nurodytos paskolintos sumos iš esmės sutampa su nagrinėjamoje byloje ieškovės pateiktoje paskolos sutartyje nurodytomis sumomis. Nežymų svarų sterlingų sumos neatitikimą teismas pagrįstai vertino kaip paprasčiausią apsirikimą, kadangi paskolos sutartyje nurodyta paskolinta suma 12 795 svarų sterlingų sunkiai įsimenama.
Nors ieškovė teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimu jai priteistos vėlesnės nei 2003 m. sausio 1 d. atsakovui paskolintos sumos, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 priteisdamas iš atsakovo jai skolą teismas skolos faktą kildino iš ieškovės nurodytų 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. skolos raštų. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu neturi pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nesant pirminių paskolos dokumentų, teismas negalėjo objektyviai nustatyti paskolos dalyko perdavimo datos, todėl nurodė abstraktų laikotarpį, kada pinigai atsakovui galėjo būti perduoti. Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatyta, kad skolos suvestinėje užfiksuota 2003 m. - 2004 m. atsiradusi skola. Tai, kad pinigai atsakovui galėjo būti perduoti 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. nustatyta tik iš ieškovės paaiškinimų. Taigi vienareikšmiškai teigti, kad civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatytas pinigų perdavimo faktas būtent 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. nėra pagrindo. Priešingai, teismo sprendime yra kelis kartus pabrėžta, kad 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d. yra tik ieškovės teigimu nurodyta pinigų perdavimo data. Nesant rašytinių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų, pripažinti, kad ieškovė pinigus perdavė būtent nurodytomis datomis, teismas neturėjo objektyvių galimybių. Tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės pateikta paskolos sutartis sudaryta 2003 m. sausio 1 d., o civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 ieškovė teigė, kad pinigus atsakovui paskolino 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. vasario 16 d., teismo nustatytos aplinkybės, jog į skolos suvestinę įtrauktos būtent šioje byloje vertinamoje sutartyje nurodytos sumos, nepaneigia.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė ankščiau išnagrinėtoje byloje nėra užsiminusi, jog atsakovui būtų paskolinusi dar 4 200 JAV dolerių ir 12 785 svarų sterlingų.
Apeliantė neteisi,teigdama, kad teismas išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų, netinkamai taikė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 4 punktą bei CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Ieškinio nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškinio reikalavimas ir jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 4 200 JAV dolerių ir 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Teismas pagrįstai šį ieškovės reikalavimą vertino Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtos bylos Nr. 2-190-524/2010 kontekste ir, nors nustatė, kad ieškovės pateiktoje 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartyje yra aiškus paskolos dalyko perdavimas ir kitos paskolos sutarties būtinos sąlygos, turėjo pagrindą ieškovės ieškinį atmesti.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Taigi civilinėje byloje esantys įrodymai yra įvertinami kiekvienas atskirai ir kaip įrodymų visuma, nes išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, kuris grindžiamas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodomosios priemonės turinys gali patvirtinti tam tikrą aplinkybę, gali ją paneigti, gali būti neaiškus, prieštaringas ar iš viso neinformatyvus. Tokiu atveju, darant galutinę išvadą, vertinant įrodymus pagal įstatymą, reikia remtis įrodymų visuma (CPK 185 str.). Iš visų įrodomųjų duomenų sprendžiama, ar šalis įrodė aplinkybę, kuria rėmėsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Tai, kad ankstesnėje civilinėje byloje užsienio valiuta (JAV doleriais ir svarais sterlingais) paskolintos sumos, paskolos suteikimo laikotarpis, palūkanų dydis ir paskolos gavėjas iš esmės sutapo, kad toje byloje nebuvo pirminių paskolos suteikimą patvirtinančių dokumentų, kad skola minėtoje byloje atsakovei priteista tik pagal abiejų šalių patvirtintą skolos suvestinę, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai suformavo pirmosios instancijos teismo vidinį įsitikinimą, kad šioje byloje ieškovės pateiktoje paskolos sutartyje įvardintos sumos buvo įtrauktos į civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 vertintą skolos suvestinę, kurios pagrindu ieškovei iš atsakovo buvo priteista skola ir pagal 2003 m. sausio 1 d. paskolos sutartį. Tai, kad teismas vertino civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 nustatytas aplinkybes, nereiškia, kad iš naujo nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-190-524/2010.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad surašant skolos suvestinę 2003 m. sausio 1 d. sutartimi atsakovui suteikta paskola nebuvo grąžinta, todėl tai, kad joje papildomai 4 200 JAV doleriai ir 12 795 svarų sterlingų nebuvo nurodyti, leidžia daryti išvadą, kad tais pačiais metais ieškovė du kartus nepaskolino atsakovui 4 200 JAV dolerių ir beveik 13 000 svarų sterlingų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad skolos suvestinėje užsienio valiuta nurodytos sumos (4 200 JAV dolerių ir 12 817 svarų sterlingų) yra tapačios 2003 m. sausio 1 d. sutartyje nurodytoms sumoms. Nežymus svarų sterlingų sumos nurodymo skirtumas pagrįstai pripažintinas atsiradusiu dėl klaidos.
Ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai atsakovui neskyrė baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jam neatvykus į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl baudos atsakovui skyrimo, nurodė, kad atsakovas iš anksto, 2013 m. balandžio 18 d., pranešė apie tai, kad serga, pridėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl teismas atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo tenkino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas neskyrė atsakovui baudos, nenustatęs piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto. Su šiomis teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės subjektinė teisė dėl paskolintų 4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų yra apginta kitoje byloje priimtu teismo sprendimu, todėl pagrįstai ieškinį atmetė. Teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai atsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendime nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.