Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, sekretoriaujant Astai Baristienei, dalyvaujant ieškovei J. S., jos atstovui advokatui Egidijui Milašiui, atsakovui S. G., jo atstovui advokatui Vidmantui Žylei, trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje T. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui S. G. dėl negrąžintos paskolos priteisimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje T. S.. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė 2012-05-21 teisme priimtu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 81 516,16 Lt negrąžintos paskolos, 73 364,54 Lt palūkanų ir 5 procentus procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė su atsakovu 2003-01-01 sudarė paskolos sutartį, pagal ją ieškovė atsakovui paskolino 4 200 JAV dolerių, 12 795 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, kas pagal 2003-01-01 Lietuvos banko lito ir užsienio valiutų kursą sudaro 81 516 Lt, iki 2004-01-02 su 1,5 proc. dydžio palūkanomis, kurios sudaro 73 364,54 Lt ir skaičiuojamos nuo 2007-04-29, atsižvelgus į sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą palūkanoms išieškoti (t. 1, b. l. 2–3).

Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė, paaiškino, kad ankstesnėje byloje ėjo kalba apie kitas paskolos sutartis, o apie 2003-01-01 paskolą teismui neminėjo, nes sutarties originalą prarado ir atsitiktinai aptiko tik po bylos išnagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta ir įrodyta, kad šalys 2003-01-01 sudarė 4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų paskolos sutartį vieneriems metams. Sutartyje nurodyta, kad ieškovė pinigus davė, o atsakovas gavo, šalys patvirtino sutartį savo parašais (t. 1, b. l. 153). Kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, teismas nustatė, jog ieškovės į bylą pateikta sutartis be datos (t. 1, b. l. 9) yra ankstesnių paskolos sutarčių suvestinė, ją savo ranka surašė atsakovas (t. 1, b. l. 9, civilinė byla Nr. 2-190-524/2010, t. 3, b. l. 23–28, 223–232).

Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu ir priešieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymo saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v B. R. P., bylos Nr. 3K-3-529/2012 ir kt.).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti neįrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad fakto nebuvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Pagal nustatytą reglamentavimą teismai, įvertindami įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš jų viseto duomenų padaryti išvadas, taip pat turi įsitikinti, ar pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, kurie paneigtų tokias išvadas, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. R. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; kt.).

Palyginus 2003-01-01 sutarties tekstą su susitarimu apie skolų sumą ir grąžinimo terminą nustatyta, kad sutarčių dalykas dėl valiutos skolos sutampa. Kai paskolos sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, o pagrindinė paskolos sutartis prarasta ar kai keičiamos sutarties sąlygos, šalys nustatinėja kitus paskolos gražinimo terminus ir iš naujo perskaičiuoja palūkanas, sutarties šalys paprastai surašo naujus susitarimus (CK 1.5 str.). Ieškovės argumentai, kad skolos skirtingos ir kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos vėlesnės skolos, atmestini. Visų pirma, išnagrinėtoje byloje nėra pradinių (pagrindinių) paskolos sutarčių, ieškinio pareiškime ieškovė pati nurodė, kad pinigus paskolino atsakovui 2003 m. gruodžio mėnesį, tačiau neminėjo, kad tuo metu atsakovas jau buvo jai skolingas (t. 1, b. l. 3, civilinė byla Nr. 2-190-524/2010). Šiuo atveju ieškovė nurodo, kad paskolos sutartį prarado ir netikėtai aptiko po to, kai ankstesnė byla jau buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, todėl ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir pagal atsitiktinai atsiradusią paskolos sutartį. Teismo vertinimu, ieškovė vis dėlto, nors ir pateikė kitą rašytinį įrodymą, iš esmės siekia prisiteisti tą pačią atsakovo skolą valiuta – 4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų. Skolos sumos svarais sterlingais nežymus nesutapimas 2003-01-01 paskolos sutartyje ir skolų suvestinėje be datos (ankstesnėje byloje 12 817, dabar nagrinėjamojoje – 12 795) aiškintinas kaip paprastas apsirikimas, nes suma sunkiai įsimintina, skolų suvestinė buvo rašoma žymiai vėliau, nesant pagrindinės paskolos sutarties, be to, ankstesnę bylą nagrinėję teismai nustatė, kad suvestinės surašymo metu pinigų perdavimo nebuvo, kad šalys tiesiog pripažino ankstesnę skolą ir nustatė, kada ji bus grąžinta (CPK 182 str. 2 p.). Pažymėtina ir tai, kad ieškovė kaip išnagrinėtoje, taip ir dabar nagrinėjamojoje byloje atsakovui skolinamų pinigų šaltinį įrodinėja vienodai – turto deklaracijomis, sūnaus darbo Anglijoje dokumentais, sąskaitų išrašais. Ieškovės argumentas, kad 2003-01-01 sutartis buvo sudaryta anksčiau, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista skola pagal vėlesnes paskolos sutartis, kad nagrinėjant bylą apie 2003-01-01 paskolos sutartį neminėjo, nes neturėjo jos originalo, nepagrįsti ir vertintini kritiškai, nes išnagrinėtoje byloje taip pat nebuvo kitų pagrindinių paskolos sutarčių originalų, ieškovė aiškino, kad sutartys buvo sudarytos taip pat atsakovo parduotuvėje, tačiau pirminiai paskolos dokumentai taip pat neišliko. Be to, esant ieškovės sutuoktinio trečiojo asmens neigiamam atsakovo ir šalių paskolinių santykių vertinimui, mažai tikėtina, kad ieškovė, negavusi paskolos grąžinimo ir/ar 2003-01-01 sutartimi nustatytų 1,5 proc. palūkanų, vėliau pakartotinai, kelis kartus su savo sutuoktinio žinia skolino atsakovui beveik identiškas sumas užsienio valiuta tomis pačiomis sąlygomis, toje pačioje vietoje (atsakovo parduotuvėje Klaipėdoje), nepareikalavusi papildomo paskolos grąžinimo užtikrinimo (CK 1.5 str., 6.193 str.). Taigi, teismo vertinimu, ieškovė paskolino atsakovui 2003-01-01 sutartyje nurodytą valiutą (4 200 JAV dolerių ir 12 795 svarų sterlingų) ir kita sutartimi – 11 040 Lt, o vėliau šalys sutartimi iš naujo apskaičiavo esančias skolas ir nustatė kitą likusių skolų grąžinimo terminą – iki 2007-08-16. Kadangi 2012-03-28 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti 2010-06-22 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys ir priteista dėl 71 359,48 Lt skola pagal šalių rašytinę skolų suvestinę, ir nagrinėjamojoje byloje nustačius, kad skolų suvestinė buvo sudaryta ir pagal 2003-01-01 šalių paskolos sutartį, darytina išvada, kad teismas jau priteisė ieškovei skolą iš esmės ir pagal 2003-01-01 sutartį bei atmetė reikalavimą priteisti palūkanas, todėl ieškovės subjektinė teisė jau apginta įsiteisėjusi teismo sprendimu ir tenkinti ieškinį nėra pagrindo (CPK 185 str.).

Taip pat atsisakytina tenkinti ieškovės prašymą skirti atsakovui baudą už proceso vilkinimą, nes nedalyvavo 2013-04-19 teismo posėdyje, nors galėjo dalyvauti, nes atsakovas iš anksto, 2013-04-18, pranešė apie tai, kad serga, pridėjo nedarbingumo pažymėjimą, be to, teismas tokį prašymą tenkino ir atidėjo bylos nagrinėjimą (t. 2, b. l. 48–50, CPK 42 str. 5 d., 95 str.).

2012-05-22 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą (t. 1, b. l. 27, 87–90). Atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Ieškovė sumokėjo 4 098 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 4, 85). Ieškovė turėjo 379 Lt išlaidų, susijusių su teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymu (t. 2, b. l. 42–43), 6 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 44–47), 56 Lt vertimo išlaidų, 501,93 Lt kuro sąnaudų (t. 2, b. l. 41, 118).

Atsakovas turėjo 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atmetus ieškinį šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (t. 2, b. l. 148–149, CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 185, 259–260, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš J. S. 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų S. G..

2012-05-22 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo S. G. turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą – panaikinti sprendimui įsiteisėjus.

Sprendimą per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.