Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-4707-331/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02751-2020-Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 55.1.3

2020 m. spalio 27 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. (S. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2020 m. liepos 6 d. sprendimu Nr. (15/5-5) 24U-21 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) Nr. LT7362017.

2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2020 m. liepos 6 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-21, įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo išnagrinėti iš naujo.

2.1. Paaiškino, kad sutinka, jog jo padarytos veikos yra nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, ir ginčyti pareiškėjo pavojingumą viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, yra sudėtinga, bet prašo taikyti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad taikomos administracinės priemonės negali būti drastiškesnės ir griežtesnės, nei būtina norimam tikslui pasiekti. Mano, kad ilgalaikio leidimo pareiškėjui gyventi Lietuvoje panaikinimas, pačios nusikalstamų polinkio formavimosi terpės nepašalins, o leidimo panaikinimo pasekmės tiek pareiškėjui, tiek jo artimiems giminaičiams bei šeimos nariams reikštų neproporcingus suvaržymus.

2.2. Šiuo metu neturi jokių teisiškai reikšmingų šeiminių, giminystės, ar socialinių ekonominių ryšių, kad galėtų gyventi (duomenys neskelbiamai), kuri tėra tik formali jo kilmės šalis, ir kuriai jis reikalingas kaip karo prievolininkas, nes iš 25 metų daugiau kaip 24 metus pragyveno Lietuvos Respublikoje, jo tėvai nuo 1991 metų faktiškai gyvena Lietuvoje, jo sūnus S. Y. ir jo motina G. J. yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvena Lietuvoje, todėl nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai, kurie nekalba nei (duomenys neskelbiamai), nei pakankamai gerai rusiškai, objektyviai (duomenys neskelbiamai) gyventi negalėtų. Teigia, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui panaikinimas realiai reikštų jo tremtį, išskyrimą su šeima.

2.3. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7362017, nes įvertinęs visų pareiškėjo padarytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų visumą, Policijos departamento išvadą ginčijamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais – pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, tarp kurių ir sunkus nusikaltimas, o paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo – nepasiekė.

3.1 Departamentas vertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvas H. Y., turintis leidimą nuolat gyventi; motina I. G., turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis, S. Y., gim. 2018 m., bei vaiko motina, Lietuvos Respublikos pilietė, G. J.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo interesus. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Pareiškėjas Policijos departamento pripažintas keliančiu grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, pareiškėjo asmeniniai interesai ir socialiniai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi. Be to, pareiškėjui ginčijamu sprendimu nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos.

3.3. Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3.4. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. liepos 6 d. Nr. (15/5-5) 24U-21 sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad Migracijos departamente 2020 m. birželio 3 d. gautas pareiškėjo atstovo prašymas dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) pakeitimo, nepateikus galiojančio kelionės dokumento, su prašymu pateiktas (duomenys neskelbiamai) ambasados Lietuvos Respublikoje 2020 m. balandžio 28 d. raštas, kuriame išdėstytas privalomai pateikiamų dokumentų dėl (duomenys neskelbiamai) paso gavimo, sąrašas. Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą, įvertinęs gautą informaciją ir siekdamas nustatyti, ar yra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, dėl kurio gali būti panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi, 2020 m. birželio raštu Nr. (15/5-5) 10K-18853 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2020 m. liepos 10 d. Departamente gauta Policijos departamento išvada Nr. 5-S-8844, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

6.1. Todėl Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą ir nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas); Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas – grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo kreiptis į Policijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą – šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priima Migracijos departamentas (Įstatymo 55 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

8. Pareiškėjo teigimu, leidimo panaikinimas tiek pareiškėjui, tiek jo artimiems giminaičiams bei šeimos nariams reikštų neproporcingus suvaržymus, išskyrimą su šeima.

9. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o visuomenės interesai yra svarbesni, nei pareiškėjo asmeniniai interesai ir socialiniai ryšiai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

10. Atsakovas vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad užsienietis gimė (duomenys neskelbiamai). 2009 m. kovo 31 d. S. Y. kartu su motina I. G., buvo grąžinti į (duomenys neskelbiamai), nes neteisėtai gyveno Lietuvoje, pasibaigus vizos galiojimo laikui. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos Valdybos 2009 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime, atliekant patikrinimą dėl neteisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančios I. G., nurodyta, kad ji su vaikais, tarp kurių ir S. Y., į Lietuvos Respubliką atvyko 1999 m. gruodžio 17 d. ir nuo tada gyveno, vaikai lankė (duomenys neskelbiamai). Pareiškėjas kartu su motina išvyko iš Lietuvos Respublikos 2009 m. balandžio 12 d. Tačiau pareiškėjas 2009 m. spalio 5 d. vėl atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas Šengeno vizą Nr. LT1900550. Pareiškėjo tėvas H. Y., gim. 1969 m., 2009 m. spalio 8 d. kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo savo sūnui, nurodydamas, kad jo sūnus atvyko nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką bei įsipareigojo materialiai jį remti, kartu pateikė pažymą, patvirtinančią kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbiamai) klasės moksleivis. 2009 lapkričio 19 d. Migracijos departamento sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra nepilnametis užsienietis, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi, pareiškėjui 2010 m. sausio 25 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT6225894, kuris 2015 m. vasario 2 d. buvo pakeistas į - Nr. LT7362017, galiojusį iki 2020 m. vasario 2 d., pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2013 m. sausio 8 d. deklaruota (duomenys neskelbiamai). Duomenų apie užsieniečio darbovietę (duomenys neskelbiamai) yra tik nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.

11. Vertinant užsieniečio šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmeninis nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvas H. Y. turintis leidimą nuolat gyventi; motina I. G. turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis bei vaiko motina, Lietuvos Respublikos pilietė, G. J.. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje (LVAT administracinė byla Nr. A858-1810/2010, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).

12. Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas, 2020 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į Policijos departamentą su paklausimu, o 2020 m. sausio 10 d. gavęs Policijos departamento išvadą, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi.

13. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, todėl jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. LVAT praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Todėl būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (LVAT administracinėse bylose A-506-624/2015; Nr. eA-3784-662/2016; Nr. A-2744-756/2017; Nr. eA-3826-556/2018). LVAT taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (LVAT administracinėse bylose Nr. eA-1049-756/2017; Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).

14. Taigi pareiškėjui leidimas nuolat gyventi nebuvo išduotas tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Policijos departamento 2020 m. liepos 10 d. raštu Nr. 5-S-8844, kad: 1) 2014 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir už šį nusikaltimą jam buvo paskirta 8 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2) 2014 m. lapkričio 25 d. Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal LR BK 259 straipsnio 2 dalį (neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą) 376 Eur bauda; 3) 2019 m. sausio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas už penkių nusikalstamų veikų padarymą, t. y. didelio narkotinių medžiagų kiekio disponavimą ir kontrabandos būdu jų gabenimą į Lietuvos Respubliką (LR BK 199 straipsnio „Kontrabanda“ 3 dalis, BK 260 straipsnio 3 dalis „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“), narkotinių medžiagos laikymą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti ir jų kontrabandą (LR BK 199 straipsnio 3 dalis ir LR BK 259 straipsnio 2 dalis) ir narkotinės medžiagos laikymą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti (LR BK 259 straipsnio 1 dalis). Už šių nusikalstamų veikų padarymą, subendrinus už kiekvieną iš jų paskirtas bausmes, pareiškėjui paskirta galutinė 12 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

15. Pagal BK 12 straipsnio „Baudžiamasis nusižengimas“ nuostatas, nusikalstama veika, už kurią numatyta atsakomybė BK 259 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 3 dalį nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta, BK 259 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas, nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 199 straipsnio 3 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 ir 2015 m. gegužės 7 d. įstatymo XII-1674 redakcija), pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, o nusikalstama veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 6 dalį kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas. Todėl visos šios pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei.

16. Pareiškėjas sutinka su padarytais pažeidimais, tačiau mano, kad leidimo panaikinimo pasekmės jam ir jo šeimos nariams reikštų neproporcingus suvaržymus. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės aiškiai parodo, kad pareiškėjo poelgiai nėra vienkartiniai ar atsitiktiniai, todėl galima konstatuoti, kad toks pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėta narkotinių medžiagų kontrabanda ir disponavimu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, todėl ir ateityje jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Paskirtos administracinės nuobaudos ir poveikio priemonės savo tikslo – auklėti pareiškėją, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nedarytų naujų teisės pažeidimų – nepasiekė, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus teisės pažeidimus. LVAT savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti konstatuota ir esant tik užsieniečio padarytiems administraciniams nusižengimams (LVAT administracinėje byloje Nr. A-5130- 492/2017).

17. Teismui įvertinus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, gyvenimo trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius nustatyta, kad užsienietis teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje tik nuo 2010 m. sausio 25 d. (neteisėtas buvimas nuo 1999 m. iki kol jis kartu su motina buvo grąžintas į (duomenys neskelbiamai), negali būti vertinamas kaip gyvenimas Lietuvos Respublikoje). Tačiau praėjus neilgam gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, jis buvo nuteistas už pirmąjį padarytą nusikaltimą, o neužilgo padarė ir kitus nusikaltimus, taip pat nėra duomenų apie užsieniečio ilgalaikį darbą ar kitą oficialų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje, kas, leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, ir nors užsienietį su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ir šeiminiai ryšiai, kurie nevertintini kaip itin stiprūs ir ilgalaikiai (užsieniečio motina turi teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra duomenų apie užsieniečio puoselėjamus šeiminius santykius su vaiko motina), tačiau šie ryšiai proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti, o Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo posėdyje pareiškėjo tėvas H. Y., kaip liudytojais, kažkokių naujų aplinkybių ar įrodymų teismui nepateikė, kurie paneigtų minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje nustatytas aplinkybes.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėse byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. liepos 6 d. sprendimas Nr. (15/5-5)24U-21 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

21. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo S. Y. (S. Y.) skundą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.