Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2020 m. liepos 6 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-21, įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo išnagrinėti iš naujo.

Skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 2020 m. liepos 6 d. sprendimu Nr. (15/5-5) 24U-21 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) Nr. LT7362017, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. 2014-01-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir už šį nusikaltimą jam buvo paskirta 8 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2015-11-25 Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal LR BK 259 straipsnio 2 dalį (neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą) 376 Eurų bauda; 2019-01-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas už labai didelio narkotinių medžiagų disponavimą ir kontrabandos būdu jų gabenimą į Lietuvos Respubliką LR BK 260 straipsnio 3 dalis ir LR BK 199 straipsnio 3 dalis), narkotinės medžiagos laikymą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti ir jų kontrabandą (LR BK 259 straipsnio 2 dalis ir LR BK 199 straipsnio 3 dalis) ir narkotinės medžiagos laikymą, neturint tikslo parduoti (LR BK 259 straipsnio 1 dalis).

Pažymi, kad sutinka, jog jo padarytos veikos yra nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, ir ginčyti pareiškėjo pavojingumą viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, yra sudėtinga, bet prašo taikyti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad taikomos administracinės priemonės negali būti drastiškesnės ir griežtesnės, nei būtina norimam tikslui pasiekti. Mano, kad ilgalaikio leidimo pareiškėjui gyventi Lietuvoje panaikinimas, pačios nusikalstamų polinkio formavimosi terpės nepašalins, o leidimo panaikinimo pasekmės tiek pareiškėjui, tiek jo artimiems giminaičiams bei šeimos nariams reikštų neproporcingus suvaržymus.

Šiuo metu neturi jokių teisiškai reikšmingų šeiminių, giminystės, ar socialinių ekonominių ryšių, kad galėtų gyventi Armėnijos Respublikoje, kuri tėra tik formali jo kilmės šalis, ir kuriai jis reikalingas kaip karo prievolininkas, nes iš 25 metų daugiau kaip 24 metus pragyveno Lietuvos Respublikoje, jo tėvai nuo 1991 metų faktiškai gyvena Lietuvoje, jo sūnus S. Y. ir jo motina G. J. yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvena Lietuvoje, todėl nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai, kurie nekalba nei armėniškai, nei pakankamai gerai rusiškai, objektyviai Armėnijos Respublikoje gyventi negalėtų. Teigia, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui panaikinimas realiai reikštų jo tremtį, išskyrimą su šeima.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo trijų metų, čia lankė darželį ir mokyklą. Jis save laiko lietuviu, moka lietuvių kalbą. Armėnijoje jis yra buvės tik vieną kartą 2009 metais, kai vyko su mama tvarkytis dokumentų. Jis savo močiutės Armėnijoje net neprisimena, su ja negalėtų susikalbėti, nes jis visiškai nemoka armėnų kalbos, o močiutė nekalba rusiškai. Nurodė, kad kaip žmogus jis Armėnijoje neegzistuoja, nes jis neturi Armėnijos dokumentų. Net keičiantis leidimą, jis negali pateikti armėniško paso, nes jo neturi. Norint gauti pasą jis turi tarnauti kariuomenėje, o jeigu bus netarnavęs jį už tai nuteis. Nurodė, kad jis nuolat bendrauja su tėvais, sūnumi, vaiko motina. Dabar dėl karantino susitikimai yra sumažėję, bet jie skambinasi. Su vaiko motina jis ketina suskurti šeimą. Nurodė, kad jis save laiko lietuviu, o Lietuvą gimtine. Šiuo metu atlikdamas laisvės atėmimo bausmę galiojančių nuobaudų neturi. Yra parašęs prašymą, kad priimtų jį į darbą į baldų sechą.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Nr. LT7362017, nes įvertinęs visų pareiškėjo padarytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų visumą, Policijos departamento išvadą ginčijamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais – pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, tarp kurių ir sunkus nusikaltimas, o paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo – nepasiekė.

Departamentas vertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvas H. Y., turintis leidimą nuolat gyventi; motina I. G., turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis, S. Y., gim. (duomenys neskelbtini), bei vaiko motina, Lietuvos Respublikos pilietė, G. J.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo interesus. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Pareiškėjas Policijos departamento pripažintas keliančiu grėsmę viešai tvarkai ir visuomenei, pareiškėjo asmeniniai interesai ir socialiniai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi. Be to, pareiškėjui ginčijamu Sprendimu nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos.

Mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. liepos 6 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-21, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7362017, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas kelia ir išvestinį reikalavimą - įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi pratęsimo iš naujo.

Sprendimas priimtas nustačius aplinkybę, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkto pagrindu.

Byloje nustatytos sekančios faktinės aplinkybės reikšmingos ginčo išsprendimui.

Migracijos departamentas 2009 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-7)7U-693, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui, kaip nepilnamečiam asmeniui, išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (leidimas nuolat gyventi). 2010 m. sausio 25 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT6225894, kuris 2015 m. vasario 2 d. buvo pakeistas į Nr. LT7362017, galiojusį iki 2020 m. vasario 2 d.

Nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2013 m. sausio 18 d. deklaruota (duomenys neskelbtini).

2015 metais pareiškėjas Lietuvos Respublikoje baigė pagrindinio ugdymo programą ir įgijo pagrindinį išsilavinimą.

(duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjo sūnus Lietuvos Respublikos pilietis - S. Y.. Su vaiko motina G. J., Lietuvos Respublikos piliete, pareiškėjas nėra sudaręs santuokos. Kaip nurodė teismo posėdžio metu pareiškėjas ir liudytoja apklausta G. J. iki pareiškėjui patankant į laisvės atėmimo vietą, jie gyveno kartu kaip sugyventiniai, kartu augino vaiką, negalėjo susituokti tik dėl to, kad pareiškėjas neturėjo paso. Jie ir dabar palaiko artimus santykius, ketina susituokti.

Migracijos departamente 2020 m. birželio 3 d. gautas pareiškėjo atstovo prašymas dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo, nepateikus galiojančio kelionės dokumento, su prašymu pateiktas Armėnijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje 2020 m. balandžio 28 d. raštas, kuriame išdėstytas privalomai pateikiamų dokumentų dėl Armėnijos Respublikos paso gavimo, sąrašas. Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą, įvertinęs gautą informaciją ir siekdamas nustatyti, ar yra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, dėl kurio gali būti panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi, 2020 m. birželio raštu Nr. (15/5-5) 10K-18853 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2020 m. liepos 10 d. Departamente gauta Policijos departamento išvada Nr. 5-S-8844, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą ir nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, neginčija nustatyto fakto dėl jo pavojingumo viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, tačiau nurodo, kad leidimo panaikinimas tiek pareiškėjui, tiek jo artimiems giminaičiams bei šeimos nariams reikštų neproporcingus suvaržymus, išskyrimą su šeima.

Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o visuomenės interesai yra svarbesni, nei pareiškėjo asmeniniai interesai ir socialiniai ryšiai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo ryšiai proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti, o Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą bylą grąžino nagrinėti iš naujo. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas prie paminėtos išvados priėjo iš esmės nepatikrinęs ginčijamo Migracijos departamento sprendimo pagrįstumo pareiškėjo nurodytu proporcingumo aspektu.

Taigi, bylos nagrinėjimo dalykas yra Sprendimo pagrįstumas proporcingumo aspektu.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445.

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas – grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo kreiptis į Policijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą – šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priima Migracijos departamentas (Įstatymo 55 straipsnio 2 dalis). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Sprendime nustatyta, kad pareiškėjo elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes:

- 2014 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio „Viešosios tvarkos pažeidimas“ 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Už šį nusikaltimą jam buvo paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė;

- 2015 m. lapkričio 25 d. Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal LR BK 259 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti“ 2 dalį „<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti <...>“. Paskirta bausmė – (10 MGL) 376 eurų bauda;

- 2019 m. sausio 15 d. Vilniaus apygardos teismas teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už penkių nusikalstamų veikų padarymą, t. y už labai didelio narkotinių medžiagų kiekio disponavimą ir kontrabandos būdu jų gabenimą į Lietuvą (LR BK 199 straipsnio „Kontrabanda“ 3 dalis, 260 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“ 3 dalis), narkotinių medžiagų laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti ir jų kontrabandą (LR BK 199 straipsnio 3 dalis, 259 straipsnio 2 dalis) ir narkotinės medžiagos laikymą neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti (259 straipsnio 1 dalis). Už šių nusikalstamų veikų padarymą, subendrinus už kiekvieną iš jų paskirtas bausmes, pareiškėjui paskirta galutinė 12 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Sprendime pažymėta, kad pagal LR BK 12 straipsnio „Baudžiamasis nusižengimas“ nuostatas, nusikalstama veika, už kurią numatyta atsakomybė LR BK 259 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, pagal LR BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 3 dalį nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta, LR BK 259 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas, nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta LR BK 199 straipsnio 3 dalyje (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 ir 2015-05-07 įstatymo XII-1674 redakcija), pagal LR BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, o nusikalstama veika, už kurią atsakomybė numatyta LR BK 260 straipsnio 3 dalyje, pagal LR BK 11 straipsnio 6 dalį kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas. Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei.

Kaip jau nurodyta aukščiau, pareiškėjas skunde neginčija Sprendime padarytos išvados, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, tačiau kelia Sprendimo proporcingumo klausimą, tai yra, kad Sprendimas neproporcingai pažeidžia jo teises ir interesus.

Atsakovas vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad užsienietis gimė Armėnijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini). 2009 m. kovo 31 d. S. Y. kartu su motina I. G., buvo grąžinti į Armėnijos Respubliką, nes neteisėtai gyveno Lietuvoje, pasibaigus vizos galiojimo laikui. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos Valdybos 2009 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime, atliekant patikrinimą dėl neteisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančios I. G., nurodyta, kad ji su vaikais, tarp kurių ir S. Y., į Lietuvos Respubliką atvyko 1999 m. gruodžio 17 d. ir nuo tada gyveno, vaikai lankė (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą. Pareiškėjas kartu su motina išvyko iš Lietuvos Respublikos 2009 m. balandžio 12 d. Tačiau pareiškėjas 2009 m. spalio 5 d. vėl atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas Šengeno vizą Nr. LT1900550. Pareiškėjo tėvas H. Y., gim. (duomenys neskelbtini), 2009 m. spalio 8 d. kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo savo sūnui, nurodydamas, kad jo sūnus atvyko nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką bei įsipareigojo materialiai jį remti, kartu pateikė pažymą, patvirtinančią kad pareiškėjas yra Vilniaus „(duomenys neskelbtini)“ vidurinės mokyklos 7C klasės moksleivis. 2009 lapkričio 19 d. Migracijos departamento sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra nepilnametis užsienietis, gimęs ne Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, arba turi leidimą nuolat gyventi, pareiškėjui 2010 m. sausio 25 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT6225894, kuris 2015 m. vasario 2 d. buvo pakeistas į - Nr. LT7362017, galiojusį iki 2020 m. vasario 2 d., pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2013 m. sausio 8 d. deklaruota (duomenys neskelbtini). Duomenų apie užsieniečio darbovietę (UAB „(duomenys neskelbtini)“) yra tik nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.

Vertindamas užsieniečio šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmeninis nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvas H. Y. turintis leidimą nuolat gyventi; motina I. G. turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis bei vaiko motina, Lietuvos Respublikos pilietė, G. J..

Atsakovas Sprendime priėjo prie išvados, kad užsienietis nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, nors užsienietį su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Ginčijamame Sprendime pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai nevertinti kaip itin stiprūs ir ilgalaikiai (užsieniečio motina turi teisę laikinai gyventi Lietuvoje, nėra duomenų apie užsieniečio puoselėjamus santykius su vaiko motina). Atsakovas nurodė, kad aptarti ryšiai yra mažiau reikšminga aplinkybė nei užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti; viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams užtikrinti; nors užsieniečio šeimos nariai gyvena Lietuvoje, nėra priežasčių, neleidžiančių jiems bendrauti kitoje valstybėje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte yra įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

Pagal administracinių teismų praktiką proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu kompetentingos valstybės institucijos privalo iš anksto individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, be kita ko, įvertinti visus reikšmingus interesus. Ši administracinių teismų pozicija grindžiama nusistovėjusiais tarptautinės teisės principais, kurie nors ir nesudaro kliūčių valstybėms imtis priemonių užtikrinti viešąją tvarką, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, reikalaudami gerbti teisę į šeimos ir asmens privatų gyvenimą, konkrečiai įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir jį atitinkančiame Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014).

EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją) (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2606/2012).

Teisėjų kolegija LVAT 2010 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, jog šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįstas, o sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti minėtus nacionalinius interesus. Šioje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas, turėdamas leidimus laikinai gyventi, jau keletą metų gyveno Lietuvos Respublikoje, su Lietuvos Respublikos piliete gyveno neregistruotoje santuokoje, turėjo dukrą (taip pat Lietuvos Respublikos pilietę).

Nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-4459-556/2019, kurioje užsienietis po santuokos nutraukimo siekė gauti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu, LVAT atkreipė dėmesį, kad aktuali EŽTT praktika, pagal kurią vien aplinkybė, kad vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena). Priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Konvencijos 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., EŽTT 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94); LVAT 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).

Taigi, sprendžinat leidimo panaikinimo klausimus kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).

Taigi, vertinant ginčijamą Sprendimą, vadovaujantis aptarta teismų praktika, teismas neturi pagrindo sutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, kad jo socialiniai ir šeiminiai ryšiai nevertinti kaip itin stiprūs ir ilgalaikiai bei, kad jo socialiniai ir šeiminiai ryšiai yra mažiau reikšminga aplinkybė nei užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

Teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuva vertintini tik nuo 2010 m. sausio 25 d., kada jam buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismo posėdžio metu apklausus liudytojais pareiškėjo tėvus, teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvai į Lietuvą atvykos 1991 metais ir nuo tada Lietuvoje gyvena. Atvyko pas pareiškėjo tėvo motiną A. Ž., kuri į Lietuvą atvyko 1988 metais, ištekėjo už P. Ž. ir nuo tada gyveno ir dirbo Lietuvoje, tapo Lietuvos Respublikos piliete. Į Armėniją buvo grįžė tik pareiįkėjo gimimo metu, tačiua kai pareiškėjui buvo trys mėnesiai grįžo į Lietuvą ir joje gyveno. Pareiškėjas čia ėjo į darželį, lankė mokyklč, mokėsi gerai. 2009 metais pareiškėjo motina su pareiškėju ir kitu sūnumi grįžo į Armėniją, nes turėjo sutvarkyti vaikų dokumentus, kad galėtų vaikai Lietuvoje lankyti mokyklą.

Taigi, byloje nustatyta, kad pareiškėjas visą savo gyvenimą yra pragyvenęs Lietuvoje, čia gyvena pareiškėjo tėvai, tėvas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, mama turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teismas neturi jokio pagrindo sutikti su išvada, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuva yra nelabai stiprūs. Tai, kad Migracijos departamentas turi duomenis apie tai, kad pareiškėjas būdamas mažamečiu į Lietuvos Respubliką atvyko 1999 m. rugsėjo 17 d. ir nuo tada gyveno iki 2009 m. balandžio 12 d., o į Lietuvą grįžo 2009 m. spalio 5 d., nepaneigia liudytojų nurodytų aplinkybių apie jų gyvenimo Lietuvoje laikotarpį.

Pažymėtina ir tai, kad 1998 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. VIII-978 6 straipsnis nustatė, kad vaikai iki 18 metų turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką kartu su tėvais, vienu iš jų arba kartu su kitu teisėtu atstovu, arba vieni, jeigu vyksta pas tėvus, vieną iš jų arba pas kitą teisėtą atstovą.

Taigi, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno su tėvu, kurio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo atsakovė neginčija. Tai, kad tėvas nebuvo įforminęs savo nepilnamečio vaiko buvimo Lietuvos Respublikoje pagrįstumo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tas laikotarpis gali būti nepripažįstamas, vertinant pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuva. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra įgijęs pagrindinį išsilavinimą. Laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 10 d.i iki 2017 m. gruodžio 1 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Į bylą pateikta darbdavio direktoriaus charakteristika, kurioje pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai, kaip gerai išmanantis savo darbą, atsakingas, pareigingas darbuotojas.

Iš pareiškėjui 2015 m. birželio 8 d. išduoto Pagrindinio išsilavinimo pažymėjimo nustatyta, kad jo gimtoji kalba yra rusų, taigi preziumuotina, kad jis kilmės valstybėje – Armėnijoje, negalėtų susikalbėti armėnų kalba, nes kaip paaiškino nemoka ja nei kalbėti, nei rašyti.

Kaip nurodė pareiškėjas ir liudytoja apklausta G. J., iki pareiškėjui patenkant į laisvės atėmimo vietą jie gyveno kartu ir augina sūnų Lietuvos Respublikos pilietį - S. Y., gim. (duomenys neskelbtini) metais. Tai, kad pareiškėjas ir jo vaiko motina yra nesudarę santuokos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo šeiminiai ryšiai negali būti pripažinti kaip stiprūs ir ilgalaikiai. Iš į bylą pateiktos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos informacijos nustatyta, kad pareiškėjas nuolat turi trumpalaikius pasimatymus su savo tėvais bei sūnumi. Taip pat yra turėjęs vieną trumpalaikį pasimatymą su sūnumi ir vaiko motina. Kaip paaiškino pareiškėjas ir liudytoja apklausta G. J. šiuo metu pasimatymai negalimi dėl karantino. G. J. nurodė, kad jie pastoviai susiskambina. G. J. paliudijo, kad jų sūnus kiekvieną dieną būna pas senelius. Pareiškėjo tėvai duoda vaikui išlaikymą.

Teismas nekvestionuoja Departamento padarytos išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai bei, kad jo apdaryti nusikaltimai yra pavojingi visuomenei. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui pasiekti, nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pagrįstais, įvertinus pareiškėjo gyvenimo trukmę Lietuvos Respublikoje, jo šeimyninius ryšius.

Teismsa įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas beveik visą gyvenimą pragyveno Lietuvos Respublikoje, kad čia jis yra įgijęs pagrindinį išsilavinimą, save jis laiko lietuviu, su kilmės šalimi pareiškėjo nesieja jokie ryšiai, jis net nemoka armėnų kalbos, neturi Armėnijos dokumentų, o norint gauti armėnišką pasą jis turėtų tarnauti kariuomenėje, o įvertinus padėtį Armėnijoje tai laikytina pavojinga, nes pareiškėjas gali pakliūti į karą, o paso neturėjimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, įvertinus tai, kad čia ilgą laiką gyvena jo tėvai, neskaitant aplinkybių, kad pareiškėjo motina ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje tinkamai neįforminus savo teisėto buvimo, pareiškėją su tėvais sieja tvirti socialiniai ryšiai, pareiškėjas augina nepilnametį sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėjui praradus teisę gyventi Lietuvos Respublikoje iš esmės būtų pažeistos jo mažamečio sūnaus teisė turėti realius santykius su biologiniu tėvu, kaip ir pareiškėjo teisė ir pareiga rūpintis savo sūnumi, todėl leidimo panaikinimas negali būti laikoma proporcinga priemone siekiamam tikslui užtikrinti. Teismas, įvertinęs tą aplinkybę, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo mažumės, sutinka su skundo argumentu, jog pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos, už kurias jis šiuo metu atlieka bausmę, nėra niekaip susiję su jo armėniška kilme ar kilmės šalimi. O pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos gali būti prilyginamas tremčiai.

Viešojo administravimo subjekto pritaikytos priemonės proporcingumo padarytam pažeidimui principo pažeidimas yra savarankiškas pagrindas konstatuoti individualaus administracinio akto neteisėtumą (pvz., žr. Lietuvos vyriausioj o administracinio teismo 2018-01-19 sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-56-1062/2018) .

Nagrinėjamu atveju nurodytų byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dėl proporcingumo neįvertinimo yra neteisėtas, todėl jis naikintinas, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi pakeitimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nors pareiškėjas skunde yra pateikęs prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje pateikti tik žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinį skundą sumokėjimą patvirtinantys įrodymai, kitų teisme patirtų išlaidų nedetalizuoja ir jas pagrindžiančių dokumentų nepateikia, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas 36 Eur sumokėtas žyminis mokestis už skundo ir apeliacinio skundo pateikimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Y. (S. Y.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. liepos 6 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-21 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo Armėnijos Respublikos piliečiui S. Y.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo.

Priteisti pareiškėjui S. Y. (S. Y.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 36 Eur (trisdešimt šeši eurai) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.