- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-25
- Bylos Nr.
- 2A-1466-798/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė, Antanas Rudzinskas (pran.)
- Atsakovas
- S. V.
- Ieškovas
- Vilniaus Gedimino technikos universiteto
- Kategorijos
- 50.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus Gedimino technikos universiteto ieškinį atsakovui S. V. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus Gedimino technikos universitetas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. V., prašydamas iškeldinti atsakovą ir jo šeimos narius L. V., M. V. ir J. V. iš užimamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių Saulėtekio al. 25, Nr. 1, Vilnius, priteisti 100 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto 1995-11-14 rektoriaus įsakymu Nr. 78 VGTU priklausančiame bendrabutyje Nr. 1 leista sudaryti tarnybinio buto nuomos sutartį su bendrabučio ūkvedžiu. Tarp VGTU ir tuo metu ūkvedžio pareigas ėjusio atsakovo 1996 m. kovo 1 d. buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 1, kurios pagrindu S. V. buvo suteiktos 3 kambarių, 81,4 m² ploto tarnybinės gyvenamosios patalpos jo darbo laikotarpiui. 2006-03-01 su atsakovu DK 129 str. 1 d. pagrindu darbo sutartis buvo nutraukta. Atsakovas buvo įspėtas atlaisvinti patalpas, tačiau iki šiol iš užimamų patalpų neišsikraustė.
Atsiliepimas
Atsakovas S. V. pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1993-02-08 buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomota 11,6 m² gyvenamoji patalpa. 1995-06-15 tuometinio Vilniaus technikos universiteto tarybos nutarimu Nr. 1 „Dėl kambarių ir butų studentų bendrabučiuose privatizavimo“ gyvenantiems studentų bendrabučiuose VTU darbuotojams, turintiems terminuotas sutartis, buvo leista privatizuoti gyvenamąjį plotą. Privatizuoti gyvenamąjį plotą buvo leista tik su sąlyga, jei darbuotojai persikels gyventi į bendrabutį Nr. 2, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad kreipėsi į administraciją ir paprašė perkelti į bendrabutį Nr. 2, tačiau atsakovui buvo pasiūlyta padidinti nuomojamų patalpų plotą, persikeliant į naują bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), kaip į ūkvedžio tarnybinį butą, su sąlyga kad S. V. nekels klausimo dėl (duomenys neskelbtini) esančių patalpų privatizavimo. Buvo atsakyta, kad administracija sudarys sąlygas privatizuoti gyvenamąsias patalpas vėliau. Siekdamas geresnių gyvenimo sąlygų šeimai, pasiūlymą priėmė. 1996 m. kovo 1 d. tarp atsakovo ir VGTU buvo sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 1. Sutartyje buvo numatytos sąlygos, kad patalpos nuomininkui suteikiamos jo darbo laikotarpiui, o sutartis gali būti nutraukta nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su įmone, įstaiga, organizacija. Tačiau buvo patikintas, kad atsakovui bus sudarytos sąlygos privatizuoti nuomojamas patalpas. Pagrindo abejoti neturėjo, nes ne vienam darbuotojui administracija leido privatizuoti nuomojamas patalpas. Nurodė, kad nors priklausė grupei asmenų, kurie turėjo galimybę pasinaudoti teise privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir ne kartą kreipėsi į Universiteto administraciją dėl nuomojamų patalpų teisinio statuso pakeitimo ir persikėlimo į bendrabutį Nr. 2, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau sprendimas visą laiką buvo atidėliojamas.
Atsakovas Vilniaus Gedimino technikos universitetas pateikė dubliką, prašydamas ieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsakovui laiku nepasinaudojus suteikta teise gauti bei privatizuoti gyvenamąjį plotą, su juo 1996-03-01 ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis buvo sudaryta tarnybinio buto nuomos sutartis, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas, siekdamas geresnių šeimos gyvenimo sąlygų, laiku nepasinaudojo teise priimti tai, kas buvo siūloma, o pasikliovė atskirų VTU darbuotojų samprotavimais (VTU raštų ar kitų oficialių dokumentų ateityje leisti atsakovui privatizuoti nuomojamas patalpas nėra). Remiantis 1995-06-15 VTU tarybos nutarimo 4 p., atsakovo šeima, kurią sudarė 4 nariai, turėjo galimybę persikelti į du šalia vienas kito esančius kambarius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, todėl argumentas, kad jis atsisakė siūlomo gyvenamojo ploto, nes siekė geresnių šeimos gyvenimo sąlygų, nepagrįstas.
Atsakovas S. V. pateikė tripliką, prašydamas ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis kreipėsi su prašymu suteikti jam gyvenamąsias patalpas bendrabutyje Nr. 2 ir leisti jas privatizuoti. Jo prašymas buvo priimtas, tačiau atsakingi už gyvenamųjų patalpų privatizavimą asmenys suklaidino atsakovą, patikinę, kad jam su šeima bus naudingiau apsigyventi dabartinėse gyvenamosiose patalpose. S. V. neturėjo pagrindo abejoti tuo metu VTU dirbusių atsakingų asmenų teiginiais, kad po tam tikro laiko jam bus sudarytos visos sąlygos privatizuoti patalpas. S. V. Butų privatizavimo įstatymo prasme buvo tinkamas privatizavimo subjektas, o gyvenamosios patalpos bendrabutyje Nr. 2, adresu (duomenys neskeltini), Vilniuje buvo tinkamas privatizavimo objektas. Kritikuotina ieškovo reiškiama abejonė dėl atsakovo nurodyto nesikėlimo į bendrabutį Nr. 2 motyvo pagrįstumo. Kaip matyti iš 1995-06-15 tuometinio VTU tarybos nutarimu Nr. 1 „Dėl kambarių ir butų studentų bendrabučio privatizavimo“ 4 punkto 3-4 asmenų šeimoms buvo skiriami du šalia vienas kito esantys kambariai. Atkreiptinas dėmesys, kad tai reiškia dvi atskiras patalpas su atskirais įėjimais. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu S. V. įgijo subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tačiau dėl VGTU tuometinės administracijos atstovų kaltės ši atsakovo teisė buvo pažeista.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir iškeldino S. V., L. V., M. V. ir J. V. iš užimamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Nr. 1, Vilniuje su visu jiems priklausančiu turtu; priteisė iš atsakovų S. V., L. V., M. V. ir J. V. lygiomis dalimis 118 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno po 29,50 Lt ieškovo naudai ir 19,30 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. iš kiekvieno po 4,83 Lt valstybės naudai. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-2683-600/2009 pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui Vilniaus Gedimino technikos universitetui dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias bendrabutyje Nr. 1, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo, 2009 m. liepos 16 d. sprendimu S. V. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog S. V. iki šiol gyvena Vilniaus Gedimino technikos universitetui turto patikėjimo teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose. Gyvenamosios patalpos buvo suteiktos S. V. darbo laikotarpiui. Nuo 2007 m. spalio 15 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su S. V. nutraukta, nes nuo 2006 m. kovo 1 d. šalys nutraukė darbo teisinius santykius. Teismas padarė išvadą, jog S. V. gyvenamosiose patalpose gyvena neteisėtai. Teismas atmetė S. V. argumentą, jog jis turėjo subjektines teises privatizuoti gyvenamąsias patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi tai nebuvo susiję su ieškinio dalyku. Teismas atmetė S. V. argumentus dėl jo valios išreiškimo privatizuoti suteiktas gyvenamąsias patalpas pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą buvimo, kadangi nurodytoms ieškovo patalpoms – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dar 1995 m. lapkričio 14 d. VTU rektoriaus įsakymu Nr. 78 buvo suteiktas tarnybinių patalpų statusas, dėl kurių nuomos S. V. pasirašė nuomos sutartį. Tarnybinės patalpos pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą negalėjo būti privatizuotos. Taip pat teismas atmetė S. V. argumentą, jog jis buvo išreiškęs valią privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgdamas į tai, kad aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą, o atsakovas S. V. – nesutikimą su pareikštu ieškiniu, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismas papildomai dėl šių aplinkybių nepasisakė (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Konstatavo, kad teismai sprendimais pripažino, kad S. V. neturi teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad S. V. ir jo šeimos nariai gyvenamosiose patalpose gyvena neteisėtai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas S. V. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismas, pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio mėn. nutarimo Nr. 51 išaiškinimu, netinkamai taikė procesines teisės normas, nepagrįstai konstatavo prejudicinių faktų egzistavimą. Vilniaus m. 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui VGTU dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias bendrabutyje Nr. 1, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažinimo. Ieškinys buvo atmestas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje be S. V. į bylą buvo patraukti ir jo šeimos nariai. Akivaizdu, kad teismas galėjo taikyti analizuojamą norma ir konstatuoti prejudicinių faktų, nustatytų ankstesniu teismo verdiktu, egzistavimą tik tuo atveju, jei ir ankstesnėje byloje būtų dalyvavę nurodyti asmenys, patraukti į bylą kad ir trečiaisiais asmenimis. Kadangi ankstesnėje byloje teismas konstatavo, kad S. V. neturėjo subjektinės teisės, nes nėra jo rašytinio pareiškimo tuo metu sudarytai privatizavimo komisijai, atsakovas šioje byloje prašė apklausti tuo metu pas ieškovą dirbusius atsakingus asmenis P. M. ir J. G., galinčius patvirtinti tokią apelianto valios išraiška, tačiau teismas neleido pasinaudoti tokia atsakovui procesiniu įstatymu suteikta teise. Teismas netyrė ir kitos atsakovo nurodytos aplinkybės – jo lėšų, įrengiant gyvenamąsias patalpas, iš kurių dabar yra iškeldinamas, dydžio. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų prašymo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašo apklausti teismo posėdyje P. M. ir J. G..
Atsiliepimas
Ieškovas Vilniaus Gedimino technikos universitetas pateikė atsiliepimą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad apelianto argumentas, jog Vilniaus m. 1 apylinkės teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas nepagrįstai konstatavęs prejudicinių faktų egzistavimą, yra visiškai nepagrįstas. Apeliantas neatkreipė dėmesio į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje yra suformuota civilinio proceso 182 str. aiškinimo taisyklė, kad tam tikrais atvejais įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje gali sukelti teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, pavyzdžiui, kai yra priimamas sprendimas dėl pripažinimo. Todėl Vilniaus apygardos teismui ankstesnėje civilinėje byloje nutartimi pripažinus, kad apeliantas S. V. neturi teisės į tarnybinio būsto privatizavimą, šis ir kiti nustatyti faktai, vadovaujantis civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, turėjo ir privalėjo būti prejudiciniais ir šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nebegalėjo nagrinėti ankstesnėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei dėl jų pasisakyti. Dėl šios priežasties nepagrįstas apelianto prašymas apklausti liudytojus, kurie nebuvo apklausti ankstesnėje byloje. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu faktas, jog S. V. neturi teisės privatizuoti ginčo objektu esančias patalpas, nebūtų laikomas prejudiciniu, iš esmės tai nieko šioje byloje nekeistų.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Byloje sprendžiamas atsakovų S. V., L. V., M. V., J. V. iškeldinimo klausimas iš užimamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Nr. 1, Vilniuje. Apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą įrodinėja tuo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, nepagrįstai konstatavo prejudicinių faktų egzistavimą. Vilniaus m. 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui VGTU dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias bendrabutyje Nr. 1, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažinimo. Ieškinys buvo atmestas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje be S. V. į bylą buvo patraukti ir jo šeimos nariai, todėl teismas galėjo taikyti analizuojamą norma ir konstatuoti prejudicinių faktų, nustatytų ankstesniu teismo verdiktu, egzistavimą tik tuo atveju, jei ir ankstesnėje byloje būtų dalyvavę nurodyti asmenys, patraukti į bylą kad ir trečiaisiais asmenimis.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra suformavęs CPK 182 straipsnio aiškinimo taisyklę ir tam tikrais atvejais įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje gali sukelti teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr.51 6.2 p. numato, jog jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ir/ arba administracinėje byloje, ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Bet jei ankstesnis įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje ar administracinėje byloje sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems asmenims, tokiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas (civilinė byla Nr. 2-2683-600/2009) ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-2683-600/2009) turi nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę (CPK 18 str., 182 str. 2 p.). Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje šalys negali ginčyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių (LR CPK 279 str. 4 d.). Todėl apeliacinės instancijos vertinimu, pirmos instancijos teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendime teisingai konstatavo, kad teismai sprendimais pažymėjo, kad S. V. neturi teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuo 2007 m. spalio 15 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su S. V. nutraukta, nes nuo 2006 m. kovo 1 d. šalys nutraukė darbo teisinius santykius.
Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl ginčo buto, kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos teisinio statuso, bei padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad S. V. ir jo šeimos nariai gyvenamosiose patalpose gyvena neteisėtai.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog ieškovas S. V. ir jo šeimos nariai gyvena tarnybinėse gyvenamosiose patalpose teisėtai. CK 6.620 straipsnyje numatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai) darbuotojas, kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais. Neišsikėlę iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų fiziniai asmenys iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Apeliantas nepaneigė fakto, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. šalys teisėtai nutraukė darbo teisinius santykius ir todėl nuo 2007 m. spalio 15 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su S. V. buvo nutraukta pagrįstai.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo motyvais sprendimą keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.
nutaria:
Atsakovo S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.