Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 29-41) nurodoma, kad Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo nuomone, Atsakovai priėmė nepagrįstus sprendimus, neteisingai sprendė dėl C. L. pilietybės, nesivadovavo 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo“, kuriuo nuspręsta nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios žemės savininkės G. L. (Liuftienės) iki nacionalizacijos Šiaulių mieste prie (duomenys neskelbtini) Šiaulių apskrityje turėtą žemę (0,69 ha) ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. lT-21-(7.5.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros“, kuriuo V. L. (V. L.) interesams atstovaujančio C. K. skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymo atmestas kaip nepagrįstas, yra nepagrįsti, neteisėti ir turėtų būti panaikinti. C. L. 1992 m. kovo 31 d. buvo pateikęs Šiaulių miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo mamos G. L. (Liuftas) žemę (5 ha) (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste, su prašymu buvo pateikęs savo gimimo liudijimo kopiją. Po C. L. mirties (mirė 1992 m. gegužės 13 d.), Šiaulių miesto valdybai 1992 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą C. L. sūnus V. L., prie jo prašymo buvo pridėta Šiaulių m. apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 1778, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl G. L. mirties datos, V. L. gimimo pažymėjimo, C. L. mirties liudijimo Nr. CA Nr. 003672, kopijos. V. L. prašyme buvo nurodytas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis piliečio pažymėjimas, išduotas 1991 m. gegužės 20 d., Nr. II-OK 736796. C. L. buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui Šiaulių mieste gauti (1993 m. spalio 25 d. sąraše C. L. eil. Nr. 2612). V. L. 1995 m. rugpjūčio 24 d. teikė prašymą, kuriame nurodė, kad jo tėvas turėjo neįgaliojo pažymėjimą, jo tėvas įrašytas piliečių eilėje Nr. 2612 naujiems žemės sklypams Šiaulių mieste gauti, todėl prašė peržiūrėti eilę. Šiaulių miesto valdyba iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 1996 m. rugpjūčio 13 d. pažymėjimą Nr. 13-570 apie buvusios savininkės G. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių mieste. Apie gautą Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą Šiaulių miesto žemėtvarkos geodezijos tarnyba 1996 m. rugsėjo 24 d. pranešimu informavo V. L.. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių miesto žemėtvarkos skyrius 1998 m. balandžio 20 d. siuntė raštą C. L. (miręs) prašyme nurodytos gyvenamosios vietos adresu, kuriuo kvietė atvykti dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisų atkūrimą vykdanti Šiaulių apskrities viršininko administracija 2008 m. sausio 18 d. raštu Nr. 12-164-(l-44) „Dėl duomenų apie piliečių gyvenamąją vietą“ kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, siekdama gauti duomenis apie V. L. gyvenamąją vietą ir C. L. paskutinę gyvenamą vietą, kad būtų galima tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Iš Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos buvo gautos 2008 m. vasario 29 d. pažymos Nr. 29/3V-1163-7 ir Nr. 29/3V-1163-6, kurios patvirtino, kad apie C. L. Gyventojų registre duomenų nėra, o V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos nedeklaravo. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius nuo 2015-2019 metais ne kartą bandė surasti V. L. kontaktinius duomenis, atliko paiešką Gyventojų registre, tačiau Gyventojų registre nebuvo duomenų apie jo gyvenamosios vietos adresą. Buvo nurodyta, kad V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio 10 d. išvyko gyventi į užsienio valstybę (Izraelį). Nuo 2019 m. vasario 7 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Atkūrimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 38 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad tuo atveju, jeigu raštu (registruotu laišku) pakviesti į susirinkimą piliečių nėra galimybių dėl to, kad jie mirę ir nėra žinomi jų įpėdiniai arba piliečiai (jų įpėdiniai) yra išvykę ar pakeitę gyvenamąją vietą ir nežinomi jų gyvenamosios vietos adresai, žemėtvarkos skyrius į organizuojamą susirinkimą pakviečia piliečius (jų įpėdinius) visuomenės informavimo priemonėmis - ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki organizuojamo susirinkimo dienos vietiniame laikraštyje (jeigu toks atitinkamoje savivaldybės teritorijoje nėra leidžiamas - regioniniame laikraštyje) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje paskelbdamas: kviečiamų piliečių (jų įpėdinių) vardus ir pavardes (jeigu mirusių piliečių įpėdiniai nėra žinomi, paskelbiami mirusių piliečių vardai ir pavardės); informaciją apie susirinkimo vietą, laiką ir šiame punkte numatytas pasekmes dėl neatvykimo į susirinkimą; informaciją apie tai, kada ir kur piliečiai gali susipažinti su informacija apie siūlomus rinktis naujus žemės sklypus. Viešai paskelbus laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 2019 m. gegužės 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos interneto tinklalapyje (www.nzt.lt), kad kviečiami į posėdį C. L. įpėdiniai, į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriuje 2019 m. birželio 14 d. vykusį komisijos posėdį atvyko V. L. įgaliotas asmuo C. K., kuris pateikė V. L. 2019 m. birželio 10 d. išduoto įgaliojimo kopiją, paveldėjimo liudijimų nepatvirtintas kopijas (Testamento kopiją, 1994 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą ir 1994 m. gruodžio 15 d. papildomą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, patvirtintus Šiaulių miesto I-ojo notarų biuro notarės R. S.), iš kurių buvo nustatyta, kad visą C. L. turtą paveldėjo V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) kuris paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, susirinkimo komisijos posėdyje 2019 m. birželio 14 d. C. K. pasirinko naujo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, 0,1455 ha dalį. Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 31 S-29-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisų atkūrimo mieto gyvenamojoje vietovėje piliečiui C. L., g. 1905-08-15“ C. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės G. L. (Liuftienės) valdytos žemės dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo 0,1455 ha dalį, esančią 0,1755 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 31S-38-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisų atkūrimo mieto gyvenamojoje vietovėje piliečiui C. L., g. 1905-08-15“ C. L. atkurtos nuosavybės teisės už buvusios savininkės G. L. (Liuftienės) valdytos žemės 5,7545 ha dalį, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, atlyginant pinigais. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo įteikti V. L. įgaliotam asmeniui C. K., neįvertinus duomenų apie C. L. įpėdinio pagal testamentą V. L. (V. L.) turimą Izraelio valstybės pilietybę, nurodytą 2019 m. birželio 10 d. įgaliojime Nr. 9186. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius, nustatęs, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. rugpjūčio 13 d. pažymėjimą Nr. 13-570 buvusi savininkė G. L. faktiškai nuosavybės teise valdė 0,69 ha žemės (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, o 5,90 ha plotą tik nuomojosi iš Šiaulių miesto savivaldybės, bei, kad C. L. kartu su 1992 m. kovo 31 d. prašymu nebuvo pateikęs Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, kreipėsi 2020 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 31SD-6503-(14.31.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ į V. L. (V. L.) ir jo įgaliotą atstovą, pasiūlė administracine tvarka naikinti sprendimus, taip pat kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą, siekiant panaikinti prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų normoms sprendimus. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, atlikęs tyrimą ir pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis (2019 m. rugsėjo 26 d. raštas Nr. 17-S-554 „Dėl informacijos pateikimo“ nustatęs, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad C. L. būtų priėmęs Lietuvos Respublikos pilietybę, bei, kad nuosavybės teisės atkurtos į nuomojamą žemės plotą (5,9 ha) su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-669-362/2020, nusprendė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 31S-29-(14.31.3.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 31S-38-(14.31.3.), pripažinti negaliojančiu 2019 m. rugpjūčio 26 d. Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro Viktoro Žilinsko V. L. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1-8898 dalis, pagal kurį V. L. paveldi 1455/1755 dalis žemės sklypo, unikalus daikto (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pripažinti negaliojančiu 2019 m. rugpjūčio 26 d. Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaro Viktoro Žilinsko V. L. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1-8902, pagal kurį V. L. paveldi 11500 Eur piniginę kompensaciją, Taikyti restituciją - grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 1455/1755 dalis 0,1755 ha ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Minėtas teismo sprendimas nebuvo apskųstas, įsiteisėjo 2020 m. balandžio 25 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo sprendimu administraciniai aktai panaikinti kaip iš esmės prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, tačiau teismas nevertino aplinkybių, susijusių su C. L. ar V. L. pilietybe. V. L. įgaliotas asmuo C. K. 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių su prašymu vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą C. L. į 0,69 ha buvusios savininkės G. L. valdytą žemės plotą, prašė atkurti nuosavybės teises V. L. tėvui C. L. į 0,69 ha dydžio žemės sklypą, kurį nuosavybės teise iki 1940 metų valdė G. L., suformuoti 0,1755 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir už susidariusi skirtumą išmokėti piniginę kompensaciją C. L. įpėdiniui V. L.. Nustačius, kad C. L. nebuvo pateikęs Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento ir, kad jo įpėdinis V. L. nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nebėra Lietuvos Respublikos pilietis, Nacionalinės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 31 VĮ-720-( 14.31.2.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo“ nutraukė nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui C. L. į buvusios savininkės G. L. (Liuftienės) iki nacionalizacijos Šiaulių mieste prie (duomenys neskelbtini), Šiaulių miesto savivaldybėje, Šiaulių apskrityje, turėtą žemę (0,69 ha) procedūrą. Pareiškėjas 2020 m. liepos 14 d. padavė Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui skundą „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.)“. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. lT-(7.5.) nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, prašydamas teismo panaikinti Nacionalinės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 31 VĮ-720-(l4.31.2.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo“, nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius nepagrįstai sprendė, kad C. L. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ir jame pateiktomis išvadomis dėl C. L. pilietybės, ir dėl reikalavimo V. L. (V. L.) kaip pretendento įpėdiniui turėti Lietuvos Respublikos pilietybę sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d.) 1 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu, kur nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 metų birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės ir pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, 1919 m. sausio 9 d. - 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai, C. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas nurodo, kad karinis bilietas Nr. 681515, įrodo, kad C. L. buvo pašauktas 1926 m. į tikrąją karo tarnybą, ir, kad C. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal 1920 m. rugpjūčio 13 d. Steigiamojo Seimo priimtą „Naujokų šaukimo įstatymą“ Lietuvos kariuomenėje galėjo tarnauti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas pažymi, kad C. L. buvo skirtos valstybės vienkartinės išmokos. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams pagal straipsnyje numatytomis proporcijomis, ir ši aplinkybė, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad C. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas vertina, kad nuosavybės teisų atkūrimą vykdanti institucija dar 1994 m. rugpjūčio 1 d. turėjo duomenis, kad C. L. yra Lietuvos Respublikos pilietis, ką patvirtino Šiaulių miesto žemėtvarkos tarnybos raštas 1994 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 1-415. Atsakovai pažymi, kad aplinkybė, kad C. L. buvo sumokėjęs už perkamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iki mirties (iki 1992 m. gegužės 13 d.) gyveno Šiaulių mieste, yra pagrįsta dokumentais ir yra neginčijama. Tačiau ta aplinkybė, kad buvo skirtos valstybės vienkartinės išmokos ir po C. L. mirties Pareiškėjas jas paveldėjo ir privatizavo namų valdos žemės sklypą, neįrodo, kad C. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą. Atsakovai nesutinka su Pareiškėjo argumentais dėl pilietybės, nes C. L. kartu su prašymu nebuvo pateikęs pilietybę patvirtinančio dokumento ir Pareiškėjas tokio dokumento kopijos ar kito Migracijos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos išduoto dokumento kartu su skundu į šią administracinę bylą nepateikė. C. L. 1992 m. kovo 31 d. prašymo padavimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatai. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, kol bus parengti Lietuvos Respublikos piliečio pasai ir patvirtinti pasų nuostatai, išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai, arba pažymėjimai apie apsisprendimą priimti Lietuvos Respublikos pilietybę“. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir pilietybės įstatymo papildymo“ 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai ir Pažymėjimai apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, kurie buvo išduoti remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, galioja, kol asmenims bus išduoti nauji Lietuvos Respublikos piliečio pasai, tačiau ne ilgiau kaip iki 1993 m. liepos 1 dienos. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 1-1182 „Dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“ 1 straipsnio pirmosios dalies“ taikymo“ buvo išaiškinusi, kokie asmenys laikomi priėmusiais Lietuvos Respublikos pilietybę (Šio nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad jeigu iki 1991 m. lapkričio 3 d. nebus visiškai užtikrintas Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimas, asmuo, kuriam dėl šios priežasties nebuvo išduotas pasas, bus laikomas priėmusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis bus įgijęs Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą arba turės pažymėjimą apie apsisprendimą priimti Lietuvos Respublikos pilietybę). C. L. 1992 m. kovo 31 d. prašymo padavimo metu Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnyje buvo nuostata, kad kartu su prašymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Nei C. L. prašymo pateikimo metu, nei šiuo metu galiojančioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje nenumatyta galimybė atkurti nuosavybės teisių asmeniui, nepateikusiam Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui pateikti terminas nėra atnaujinamas. Nuosavybės teisių atkūrimo institucijai turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, nurodytas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, pagal jokius kitus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioms institucijoms nebuvo suteikta teisė spręsti apie asmens pilietybę. Atsakovų nuomone, šis ginčas iš esmės yra dėl C. L. pilietybės ir pilietybę patvirtinančio dokumento bei dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies taikymo. C. L. įpėdinis V. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 25 d. įsakymui Nr. 1V-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, todėl, net jei ir būtų pripažinta, kad C. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir jam galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės, priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusio C. L. vardu nebegalėtų būti įgyvendinami (nuosavybės teisės perduodamos įpėdiniui: išmokama kompensacija ar perduodamas žemės sklypas) vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsakovų nuomone, ši nuostata reiškia, kad ir įpėdinis sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu taip pat turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. C. L. pretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą (turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti. C. L. buvo prašymą pateikęs laiku, tačiau nebuvo pateikęs pilietybę patvirtinančio dokumento. Taigi C. L. vardu būtų galima atkurti nuosavybės teises, jeigu jis būtų pateikęs Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą. Kadangi C. L. mirė, taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. V. L. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą kaip C. L. įpėdinis neįgyvendino, neatvyko ir nepasirinko jokio konkretaus naujo žemėms sklypo. Dabar V. L. (V. L.) yra Izraelio valstybės pilietis. Taigi, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį V. L. kaip C. L. įpėdinis neatitinka įpėdiniui keliamo reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pateikęs išaiškinimus, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik Lietuvos Respublikos piliečiams“, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimas „Dėl buvusių savininkų įpėdinių teisės atkurti nuosavybės“). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai). Asmenims, neturintiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkuriamos. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos ne kartą buvo keičiamos ir papildomos, tačiau esminė sąlyga taikyti šį įstatymą išliko ta pati - asmuo turi būti Lietuvos pilietis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo V. L. prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo (1992 m. gruodžio 17 d.) iki pilietybės netekimo praėjo 22 metai ir 8 mėnesiai, per visą šį laikotarpį nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos skyriaus vedėjas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl pareiškėjo (V. L.) 1992 m. gruodžio 17 d. prašymo, Atkūrimo įstatymas neįpareigoja pretendentų išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę per visą prašymo nagrinėjimo laiką. Atsakovai delsdami priimti sprendimą, pažeidė Pareiškėjo teisę į teisinį tikrumą ir teisinį aiškumą. Atsakovų nuomone, šie Pareiškėjo argumentai nepagrįsti, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo/neatkūrimo priėmimas nebuvo vilkinamas, nes nuo 1996 metų nėra jokių duomenų, kad nuosavybės teisių vykdančiai institucijai būtų pavykę sužinoti V. L. gyvenamosios vietos adresą, ar, kad V. L. būtų pats kreipęsis į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją ir teiravęsis apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą, ar būtų atvykęs ir pasirinkęs konkretų naują žemės sklypą Šiaulių mieste. V. L., kaip ir pareiškėjas C. L. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, tačiau 1997 m. gruodžio 31 d. šiuo adresu esančius pastatus ir žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 9716 pardavė kitam asmeniui, o tuo metu nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai (Šiaulių apskrities viršininko administracijai) nepranešė naujo savo adreso korespondencijai, gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje įrašas, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos darbuotojai 2000 m. vasario 14 d. skambino V. L. prašyme nurodytu telefonu (43 04 88), atsiliepė nauji namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, gyventojai, kurie nurodė, kad būstas parduotas, V. L. išvykęs, nauja gyvenamoji vieta nežinoma. Šiaulių apskrities viršininko administracijos darbuotojų kreipimasis (Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 18 d. raštas Nr. 12-164-( 1 -44), įrodymai apie 2015-2019 m. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus darbuotojų atliktas paieškas Gyventojų registre, įrodo, kad C. L. įpėdinio V. L. buvo aktyviai ieškoma. Nesant piliečio (jei miręs jo įpėdinio) valios, Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija negalėjo pati parinkti naujo žemės sklypo mieste individualiai statybai, ir į jį atkurti nuosavybės teisių konkrečiam piliečiui, nes teisės parinkti konkretų žemės sklypą ir į ji atkurti nuosavybės teises priverstinai įstatymų leidėjas niekada nuosavybės teisių vykdančioms institucijoms nebuvo suteikęs. Nuo 2019 m. vasario 17 d. pasikeitus Atkūrimo tvarkos 38 punkto nuostatoms ir atsiradus galimybei pakviesti į žemėtvarkos skyriaus organizuojamą susirinkimą mirusių pretendentų įpėdinius, kurių gyvenamoji vieta nežinoma, visuomenės informavimo priemonėmis, atsirado galimybė priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Pareiškėjas nurodo, kad būtent dėl Atsakovų delsimo priimti sprendimą Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti C. L. Lietuvos Respublikos pilietybę įrodančių dokumentų, kadangi praėjus 22 metams, pilietybę įrodančius dokumentus gauti sudėtinga, nes įvairių C. L. gyvenamąją ir darbo vietą Šiauliuose patvirtinantys dokumentai, valstybės vienkartinių išmokų skyrimą patvirtinantys dokumentai sunaikinti. Atsakovai nesutinka su šiais Pareiškėjo skundo argumentais, nes ne darbo vietoje (ar apie asmens darbo vietą) sukaupti dokumentai, ir ne vienkartinių išmokų skyrimą patvirtinantys dokumentai yra laikomi pilietybę patvirtinančiu dokumentu, o dokumentas nurodytas atitinkamo laikotarpio Pilietybės įstatyme ir tokius dokumentus išduoda Migracijos tarnyba. Be to, C. L., atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 m., suėjo 85 metai, todėl prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo metu jis buvo pensinio amžiaus. Todėl, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, Pareiškėjo argumentai yra nereikšmingi sprendžiant šį ginčą. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, Atsakovų nuomone, nuosavybės teisių atkurti nei C. L. nei V. L. (dabar V. L.) vardu nėra teisinio pagrindo: 1) C. L. vardu dėl to, kad kartu su prašymu nebuvo pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir dėl to, kad C. L. yra miręs, o jo įpėdinis neatitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimo; 2) V. L. vardu todėl, kad V. L. neteko pilietybės ir iki pilietybės netekimo neįgyvendino savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovai pažymi, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo/ neatkūrimo nebuvo priimtas ilgą laiką dėl C. L. įpėdinio V. L. neveikimo ir neaktyvumo (nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos neinformavimo apie gyvenamąją vietą, gyvenamosios vietos nedeklaravimo). V. L. iki netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo eiga. Taigi, laikytina, kad Atsakovai Pareiškėjo teisėtų lūkesčių nepažeidė, jokių procedūrų nevilkino. Atsakovų nuomone, Pareiškėjo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti Nacionalinės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.) ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą lT-21-(7.5.). Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotos teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, Administracinių teismų praktika, 2005, 8, L. 19-20). Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjas 2020 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.) nusprendė nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės G. L. (Liuftienės) iki nacionalizacijos Šiaulių mieste (duomenys neskelbtini), turėtą žemę (0,69 ha), procedūrą. Kaip jau buvo nurodę, prašymus į G. L. buvo pateikę du asmenys: C. L. buvo pateikęs 1992 m. kovo 31 d. prašymą, o V. L. (V. L.) buvo pateikęs 1992 m. gruodžio 17 d. prašymą. Pareiškėjas skundu prašo įpareigoti priimti naują sprendimą būtent dėl V. L. (V. L.) 1992 m. gegužės 17 d. prašymo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, Pareiškėjas būtų galėjęs pretenduoti ir reikalauti, kad jo vardu būtų priimamas sprendimas, tik tuo atveju, jei laiko, kad prašymą padavęs C. L. buvo ne Lietuvos Respublikos pilietis ir tuo pačiu netinkamas pretendentas. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, naujo sprendimo dėl V. L. prašymo priimti nebėra pagrindo, nes V. L. (V. L.) neteko pilietybės įsigaliojus Vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 25 d. įsakymui Nr. 1V-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. Iki tol jis savo teisių aktyviai neįgyvendino, niekada neteikė jokių prašymų, neatvyko iki pilietybės netekimo į tuometines nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiais institucijas, nedeklaravo gyvenamosios vietos adreso ir nepateikė kitų duomenų raštu ar žodžiu apie savo faktinę gyvenamąją vietą ar adresą korespondencijai, nebuvo paskyręs jokių įgaliotų jam atstovauti asmenų. Visi pateikti dokumentai įrodo, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija aktyviai ieškojo V. L. (V. L.). Asmuo turi būti Lietuvos Respublikos piliečiu sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, todėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, V. L. netekus pilietybės, jo vardu nebegali būti priimamas. V. L. neatitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nes nėra Lietuvos Respublikos pilietis, o Atkūrimo įstatymas nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisių ne Lietuvos Respublikos piliečiams. Atsakovų nuomone, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatomis bei Atkūrimo įstatymo 2 dalimi, kuri imperatyviai nustato, kad tais atvejais, kai piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuosavybės teisės į G. L. (Liuftienės) nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių mieste - 0,69 ha, nebegali būti atkuriamos nei mirusio C. L. vardu, nei Pareiškėjui.