Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir NŽT skyrius) 2020 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.) (toliau – ir Įsakymas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 1T-21 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti NŽT Šiaulių skyrių priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 1992 m. gruodžio 17 d. prašymo atkurti nuosavybės teises.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu 2020 m. gegužės 25 d. įsakymu NŽT skyrius nusprendė nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės G. L. (L.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtą žemę (0,69 ha) procedūrą. Pareiškėjas pateikė skundą NŽT direktoriui, kuris 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 1T-21 C. K., atstovaujančio V. L. interesams, 2020 m. liepos 14 d. skundą „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.)“ atmetė kaip nepagrįstą.

3. Pareiškėjo teigimu, NŽT skyriaus ir NŽT direktoriaus sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti, todėl turėtų būti panaikinti. Paaiškino, kad C. L. buvo pateikęs Šiaulių miesto valdybai 1992 m. kovo 31 d. prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo mamos G. L. (L.) nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), su prašymu buvo pateikęs gimimo liudijimo kopiją, tačiau nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. C. L. sūnus V. L. Šiaulių miesto valdybai 1992 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu su prašymu pateikė Šiaulių miesto apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinis faktas dėl G. L. mirties datos, savo (V. L.) gimimo pažymėjimą, C. L. mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją. Atsakovas nustatė, kad G. L. (L.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,69 ha žemės. Skundžiamą sprendimą Atsakovas motyvavo tuo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiems prašymus laiku, nuosavybės teisė atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas V. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1992 m. gruodžio 17 d. būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. V. L. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko 2015 m. rugpjūčio 25 d., t. y. nuo pareiškėjo V. L. prašymo pateikimo Atsakovui iki V. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo prabėgo daugiau kaip 22 metai ir 8 mėnesiai. Per visą šį laiką Atsakovas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl Pareiškėjo 1992 m. gruodžio 17 d. prašymo.

4. Pareiškėjo tvirtinimu, Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) neįpareigoja pretendentų išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę per visą prašymo nagrinėjimo laiką. Atsižvelgiant į tai, kad nuo pareiškėjo prašymo Atsakovui pateikimo iki pilietybės netekimo prabėgo labai ilgas laiko tarpas, pakankamas pareiškėjo prašymui išspręsti, pripažintina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo per visą pareiškėjo prašymui išnagrinėti būtiną laiką ir pilietybės netekimas negali būti teisėtu pagrindu Skundžiamam sprendimui priimti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės. 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, 1919 m. sausio 9 d. - 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai. T. y. C. L. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu. Be to, Atsakovui buvo pateiktas karinis bilietas Nr. 681515, išduotas Šiaulių miesto karinio komisariato. Šiame kariniame biliete nurodoma, jog C. L. į tikrąją karo tarnybą buvo pašauktas 1926 m. Šiauliuose. Pagal 1920 m. rugpjūčio 13 d. Steigiamojo Seimo priimtą „Naujokų šaukimo įstatymą“ Lietuvos kariuomenėje tarnauti galėjo tik asmenys buvę Lietuvos Respublikos piliečiais. Be to, iš V. L. išduoto 1994 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad V. L. paveldėjo C. L. priklausančias 34,38 litų vertės valstybės vienkartinių išmokų įmokėtų už išperkamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ką patvirtina minėtos tarnybos 1994 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1-415. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams minėtame įstatymo straipsnyje nurodytomis proporcijomis. Taigi, C. L. galėjo disponuoti valstybės vienkartinėmis išmokomis tik būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Be to, C. L. įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį po jam priklausiusiu namu, o Šiaulių m. Valdybos žemėtvarkos skyrius priimti iš C. L. 34,38 litų vertės valstybės vienkartinių išmokų, įmokėtų už išperkamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), galėjo tik C. L. esant Lietuvos Respublikos piliečiu, kadangi remiantis 1990 m. kovo 11 d. – 1992 m. lapkričio 2 d. galiojusio Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 d., žemė nuosavybės teise galėjo priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams. T. y. Atsakovas dar 1994 m. rugpjūčio 1 d. turėjo duomenis, kad C. L. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, ką patvirtino Šiaulių miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos raštas 1994 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 1-415. Dėl paminėto, skundžiamas sprendimas grindžiamas tikrovės neatitinkančiais duomenimis, todėl privalo būti panaikintas.

6. Dėl aukščiau išdėstytų pareiškėjo argumentų, Tarnybos direktorius skundžiamame sprendime nurodė, kad net jeigu C. L. ir būtų pateikęs pilietybę patvirtinantį dokumentą, tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nebūtų galima, kadangi V. L. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 25 d. Įsakymu Nr. IV-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį mirus pretendentui, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Su šia Tarnybos direktoriaus išvada pareiškėjas nesutinka. Šie Tarnybos direktoriaus sprendimo argumentai nepaneigia pareiškėjo skundo argumento, kad nuo pareiškėjo V. L. prašymo pateikimo Atsakovui iki V. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo prabėgo daugiau kaip 22 metai ir 8 mėnesiai. Per visą šį laiką Atsakovas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 1992 m. gruodžio 17 d. prašymo. Priešingas aiškinimas reikštų pareiškėjo teisių suvaržymą, kadangi išimtinai dėl Atsakovų veiksmų pareiškėjas negalėtų disponuoti savo teisėmis savo nuožiūra, įskaitant gyvenamosios vietos ir pilietybės pasirinkimą.

7. Pareiškėjo teigimu, Atsakovai delsdami priimti sprendimą pažeidė pareiškėjo teisę į teisinį tikrumą, teisinį aiškumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. KT18-N9/2019 yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Taip pat Tarnybos direktorius skundžiamame sprendime nurodė, kad C. L. Šiaulių miesto valdybai kartu su 1992 m. kovo 31 d. prašymu dėl nuosavybės teisų atkūrimo C. L. pateikė savo gimimo liudijimo nuorašą, patvirtintą 1992 m. kovo 31 d., tačiau Pilietybę patvirtinantis dokumentas nebuvo pateiktas. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyrius 2019 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 17-S-554 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė informaciją, kad Migracijos departamento Šiaulių skyrius neturi duomenų apie C. L., gim. (duomenys neskelbtini), pilietybę.

8. Tarnybos direktoriaus sprendime nurodoma, kad iš viso nėra jokių duomenų apie tai, kad C. L. būtų turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas su šia išvada nesutinka, nes eilė netiesioginių įrodymų patvirtina, kad C. L. turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, kadangi valstybės vienkartinėmis išmokomis atsiskaitė už išperkamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o taip pat gimė ir nuolat gyveno Šiauliuose ir buvo pašauktas į tikrąją karo tarnybą 1926 m., kas patvirtina, kad C. L. atitiko 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto, 1 straipsnio 2 punkto sąlygas. Nesant duomenų, kad C. L. įgijo kitos valstybės pilietybę, negalima teigti, kad jis nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Tokį įstatymo aiškinimą patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos 1989 m. „Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys ex oficio (pagal turėtą teisę) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, jiems tik reikėjo įrodyti atitinkamas aplinkybes ir paprašyti išduoti piliečio dokumentus. Be to, būtent dėl Atsakovų delsimo priimti sprendimą Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti C. L. Lietuvos Respublikos pilietybę įrodančių dokumentų, kadangi praėjus 22 metams nuo pareiškimo atkurti nuosavybės teises pilietybę įrodančius dokumentus gauti sudėtinga, nes įvairūs C. L. gyvenamąją ir darbo vietą Šiauliuose, valstybės vienkartinių išmokų skyrimą patvirtinantys dokumentai yra sunaikinti.

9. Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime paaiškino, kad C. L. 1992 m. kovo 31 d. buvo pateikęs Šiaulių miesto valdybai prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo mamos G. L. (L.) žemę (5 ha) (duomenys neskelbtini), su prašymu buvo pateikęs savo gimimo liudijimo kopiją. Po C. L. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) Šiaulių miesto valdybai 1992 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą C. L. sūnus V. L., prie jo prašymo buvo pridėta Šiaulių m. apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 1778, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl G. L. mirties datos, V. L. gimimo pažymėjimo, C. L. mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), kopijos. V. L. prašyme buvo nurodytas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis piliečio pažymėjimas, išduotas 1991 m. gegužės 20 d., Nr. II-OK 736796. C. L. buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui Šiaulių mieste gauti (1993 m. spalio 25 d. sąraše C. L. eil. Nr. 2612).

10. Atsakovai nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl pilietybės, nes C. L. kartu su prašymu nebuvo pateikęs pilietybę patvirtinančio dokumento ir pareiškėjas tokio dokumento kopijos ar kito Migracijos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos išduoto dokumento kartu su skundu nepateikė. C. L. 1992 m. kovo 31 d. prašymo padavimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas. C. L. 1992 m. kovo 31 d. prašymo padavimo metu Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Nei C. L. prašymo pateikimo metu, nei šiuo metu galiojančioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje nenumatyta galimybė atkurti nuosavybės teisių asmeniui, nepateikusiam Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui pateikti terminas nėra atnaujinamas. Nuosavybės teisių atkūrimo institucijai turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, nurodytas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, pagal jokius kitus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioms institucijoms nebuvo suteikta teisė spręsti apie asmens pilietybę.

11. Atsakovų nuomone, šis ginčas iš esmės yra dėl C. L. pilietybės ir pilietybę patvirtinančio dokumento bei dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies taikymo. C. L. įpėdinis V. L. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 25 d. įsakymui Nr. 1V-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, todėl, net jei ir būtų pripažinta, kad C. L. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis ir jam galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės, priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusio C. L. vardu nebegalėtų būti įgyvendinami (nuosavybės teisės perduodamos įpėdiniui: išmokama kompensacija ar perduodamas žemės sklypas) vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsakovų nuomone, ši nuostata reiškia, kad ir įpėdinis sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu taip pat turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. C. L. pretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą (turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas (duomenys neskelbtini) pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį).

12. Atsakovai išaiškino, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti. C. L. buvo prašymą pateikęs laiku, tačiau nebuvo pateikęs pilietybę patvirtinančio dokumento. Taigi C. L. vardu būtų galima atkurti nuosavybės teises, jeigu jis būtų pateikęs Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą. Kadangi C. L. mirė, taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. V. L. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą kaip C. L. įpėdinis neįgyvendino, neatvyko ir nepasirinko jokio konkretaus naujo žemėms sklypo. Dabar V. L. yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Taigi, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį V. L. kaip C. L. įpėdinis neatitinka įpėdiniui keliamo reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo.

13. Atsakovų teigimu, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo/neatkūrimo priėmimas nebuvo vilkinamas, nes nuo 1996 metų nėra jokių duomenų, kad nuosavybės teisių vykdančiai institucijai būtų pavykę sužinoti V. L. gyvenamosios vietos adresą, ar, kad V. L. būtų pats kreipęsis į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją ir teiravęsis apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą, ar būtų atvykęs ir pasirinkęs konkretų naują žemės sklypą Šiaulių mieste. V. L., kaip ir pareiškėjas C. L. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), tačiau 1997 m. gruodžio 31 d. šiuo adresu esančius pastatus ir žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 9716 pardavė kitam asmeniui, o tuo metu nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai (Šiaulių apskrities viršininko administracijai) nepranešė naujo savo adreso korespondencijai, gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje įrašas, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos darbuotojai 2000 m. vasario 14 d. skambino V. L. prašyme nurodytu telefonu (43 04 88), atsiliepė nauji namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai, kurie nurodė, kad būstas parduotas, V. L. išvykęs, nauja gyvenamoji vieta nežinoma. Šiaulių apskrities viršininko administracijos darbuotojų kreipimasis (Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 18 d. raštas Nr. 12-164-( 1 -44), įrodymai apie 2015-2019 m. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus darbuotojų atliktas paieškas Gyventojų registre, įrodo, kad C. L. įpėdinio V. L. buvo aktyviai ieškoma. Nesant piliečio (jei miręs jo įpėdinio) valios, Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija negalėjo pati parinkti naujo žemės sklypo mieste individualiai statybai, ir į jį atkurti nuosavybės teisių konkrečiam piliečiui, nes teisės parinkti konkretų žemės sklypą ir į ji atkurti nuosavybės teises priverstinai įstatymų leidėjas niekada nuosavybės teisių vykdančioms institucijoms nebuvo suteikęs. Nuo 2019 m. vasario 17 d. pasikeitus Atkūrimo tvarkos 38 punkto nuostatoms ir atsiradus galimybei pakviesti į žemėtvarkos skyriaus organizuojamą susirinkimą mirusių pretendentų įpėdinius, kurių gyvenamoji vieta nežinoma, visuomenės informavimo priemonėmis, atsirado galimybė priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

14. Apibendrinę tai, kas išdėstyta, atsakovai laikosi pozicijos, jog nuosavybės teisių atkurti nei C. L. nei V. L. vardu nėra teisinio pagrindo: 1) C. L. vardu dėl to, kad kartu su prašymu nebuvo pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir dėl to, kad C. L. yra miręs, o jo įpėdinis neatitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimo; 2) V. L. vardu todėl, kad V. L. neteko pilietybės ir iki pilietybės netekimo neįgyvendino savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovai pažymi, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo/ neatkūrimo nebuvo priimtas ilgą laiką dėl C. L. įpėdinio V. L. neveikimo ir neaktyvumo (nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos neinformavimo apie gyvenamąją vietą, gyvenamosios vietos nedeklaravimo). V. L. iki netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo eiga. Taigi, laikytina, kad Atsakovai pareiškėjo teisėtų lūkesčių nepažeidė, jokių procedūrų nevilkino. Pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Įsakymą ir Sprendimą. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos.

II.

15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamu Įsakymu procedūra buvo nutraukta, nes: 1) prašymą atkurti nuosavybės teises pateikęs C. L. nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento; 2) jo įpėdinis V. L. nėra (duomenys neskelbtini) pilietis (2015 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“).

17. Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo, pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo, teismas nustatė, kad C. L. buvo pateikęs Šiaulių miesto valdybai 1992 m. kovo 31 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo mamos G. L. (L.) nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), su prašymu buvo pateikęs gimimo liudijimo kopiją, tačiau nebuvo pateikęs Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. Teismas išaiškino, jog nuosavybės teisių atkūrimas buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Šio Įstatymo 1 straipsnio, nustačiusio įstatymo paskirtį, 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Šio Įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyti subjektai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į turtą. Kartu šiems subjektams buvo nustatytas reikalavimas – turėti Lietuvos pilietybę. Savininkui ir kitiems pretendentams, neturintiems Lietuvos pilietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo būti atkurtos. Be to, buvo nustatyti dar papildomi reikalavimai – turėti šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1991 m. birželio 18 d Įstatymo Nr. I-1454 10 straipsnio 5 dalyje (pirminėje redakcijoje; ši dalis nebuvo keičiama ar papildoma iki visas Įstatymas nebuvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad su prašymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Taigi šioje įstatymo normoje buvo įtvirtintas reikalavimas įrodyti pilietybę jau paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad pagrįstai buvo nutraukta nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės G. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (0,69 ha) procedūra, nes prašymą atkurti nuosavybės teises pateikęs C. L. nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, t. y. atsakovui nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad prašymą pateikęs asmuo atitiko Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą.

18. Dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovai delsdami priimti sprendimą pažeidė pareiškėjo teisę į teisinį tikrumą, teisinį aiškumą, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki minėtos konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams. Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

19. Dėl nuosavybės teisės atkūrimo įpėdiniui mirusiojo vardu, jam (ne) esant Lietuvos Respublikos piliečiu, teismas nurodė, kad pareiškėjui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės jis negali tapti Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skundžiamu Įsakymu nusprendė nutraukti procedūrą ir šiuo pagrindu.

20. Teismas konstatavęs, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priėjo prie išvados, kad atsakovo NŽT sprendimas, kuriuo buvo revizuotas Įsakymas, taip pat laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti šį sprendimą. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

22.1. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad C. L. turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, kadangi valstybės vienkartinėmis išmokomis atsiskaitė už išperkamą žemės sklypą, o taip pat gimė ir nuolat gyveno Šiauliuose ir buvo pašauktas į karo tarnybą. Nesant duomenų, kad C. L. įgijo kitos valstybės pilietybę, turi būti daroma išvada, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) piliečiu.

22.2. Dėl atsakovų delsimo priimti sprendimą pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti C. L. Lietuvos Respublikos pilietybę įrodančių dokumentų, kadangi praėjus 22 metams nuo pareiškimo atkurti nuosavybės teises pilietybę įrodančius dokumentus gauti sudėtinga, nes įvairūs C. L. gyvenamąją ir darbo vietą Šiauliuose, valstybės vienkartinių išmokų skyrimą patvirtinantys dokumentai yra sunaikinti. Atsakovas, žinodamas, kad C. L. miręs ir nebegali įgyti Lietuvos Respublikos piliečio paso, nenurodė pareiškėjui, kad jau pateikti C. L. pilietybę patvirtinantys netiesioginiai įrodymai atsakovo vertinimu yra nepakankami ir, kad atsakovas pripažins tik teismo sprendimu patvirtintą C. L. pilietybės faktą.

22.3. Per visą laikotarpį netekus pilietybės atsakovas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo. Atkūrimo įstatymas neįpareigoja pretendentų išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę per visą prašymo nagrinėjimo laiką. Nuo pareiškėjo prašymo atsakovui pateikimo iki pilietybės netekimo prabėgo labai ilgas laiko tarpas, pakankamas pareiškėjo prašymui išspręsti, todėl pilietybės netekimas negali būti teisėtu pagrindu skundžiamam sprendimui priimti.

22.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi administracine byla Nr. A-525-1313/2013, tačiau pareiškėjo teigimu, šioje byloje nustatytos iš esmės kitos aplinkybės, kurios neatitinka pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad tinkamai įvykdė reikalavimą iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti įrodymus, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

23. Atsakovai NŽT ir NŽT skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

24.1. Aplinkybės, kad C. L. buvo skirtos valstybės vienkartinės išmokos, kuriomis jis buvo sumokėjęs už perkamą namų valdos žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) ir kurias po C. L. mirties pareiškėjas paveldėjo ir privatizavo namų valdos žemės sklypą gyveno Šiauliuose, neįrodo, kad C. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir jį buvo pateikęs su prašymu atkurti nuosavybės teises.

24.2. Atsakovai nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pareigos spręsti apie C. L. pilietybę iš pareiškėjo nurodomų dokumentų ir kitų netiesioginių įrodymų, nes Atkūrimo įstatymo nuostatos reikalauja kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą.

24.3. Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procesas nebuvo vilkinamas. Nėra jokių duomenų, kad nuosavybės teisių vykdančiai institucijai būtų pavykę sužinoti pareiškėjo gyvenamosios vietos adresą, ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją ir teiravęsis dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos, ar būtų atvykęs ir pasirinkęs konkretų naują žemės sklypą Šiauliuose.

24.4. Nesant piliečio valios, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija negalėjo pati parinkti naujo žemės sklypo mieste individualiai statybai, ir į jį atkurti nuosavybės teisių konkrečiam piliečiui, nes įstatymų leidėjas teisės parinkti konkretų žemės sklypą mieste ir į jį atkurti nuosavybės teises priverstinai nuosavybės teisių vykdančioms institucijoms nebuvo suteikęs.

24.5. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2020 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 31VĮ-720-(14.31.2.) teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Ginčijamame įsakyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 10 straipsnio 4 dalimi, ir atsižvelgiant į tai, kad prašymą atkurti nuosavybės teises pateikęs C. L. nepateikė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, yra miręs (duomenys neskelbtini) (mirties liudijimas (duomenys neskelbtini)), o jo įpėdinis V. L. nėra (duomenys neskelbtini) pilietis (2015 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“), nusprendžiama nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės G. L. (L.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (0,69 ha) procedūrą.

29. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1,2,3,4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jei šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

30. Byloje nustatyta, kad V. L. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. IV-661 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę” neteko (duomenys neskelbtini) pilietybės ir yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Šių faktinių aplinkybių ir aptarto reguliavimo pagrindu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, netekęs (nors ir turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu) Lietuvos Respublikos pilietybės negali tapti Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Įsakymu nusprendė nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės G. L. (L.) iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (0,69 ha) procedūrą. Dėl paminėto aplinkybės ir išvados dėl C. L. pilietybės savarankiškos reikšmės ginčijamo akto teisėtumui neturi ir dėl jų plačiau nepasisakoma. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas plačiai aptarė nuoseklią ir nagrinėjamam ginčui aktualią teismų praktiką.

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Pažymėtina, jog pagal pareiškėjo pasirinktą savo teisių gynimo būdą ir pateiktu teismui skundu suformuotas nagrinėjamo administracinio ginčo ribas kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, tame tarpe dėl ilgo nuosavybės teisių atkūrimo proceso laiko, esminės teisinės reikšmės ginčijamo administracinio akto vertinimui neturi. Reikalavimai, kurių sprendimui tokios aplinkybės galėtų būti reikšmingos, byloje nereiškiami.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.