Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 18 d. nutartimi, kuriuo T. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir jam skirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir jam skirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsniu 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu, padarytoms nusikalstamoms veikoms labai skiriantis pagal pavojingumą, griežtesne bausme apimti švelnesnę ir T. V. paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2020 m. sausio 8 d. Vilniaus apylinkės teismo paskirta bausme iš dalies sudedant, prie 2020 m. sausio 8 d. Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė atlikta pagal 2020 m. sausio 8 d. Vilniaus apylinkės teismo nuosprendį.

Tenkintas UAB „(duomenys neskelbtini) “ civilinis ieškinys 568 Eur turtinei žalai atlyginti iš dalies ir priteista iš kaltinamojo T. V. 84 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Tenkintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys 9112,42 Eur dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteista iš kaltinamojo T. V. civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Tenkintas nukentėjusiosios E. S. civilinis ieškinys dėl 405,46 Eur turtinės žalos atlyginimo ir priteista iš kaltinamojo T. V. nukentėjusiajai E. S..

Tenkintas nukentėjusiosios E. S. civilinis ieškinys dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš dalies ir priteista 300 Eur iš kaltinamojo T. V. nukentėjusiajai E. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

5.3. Apelianto teigimu, teismas vadovavosi tik liudytojos E. Č. parodymais, laikė juos kaip patikimus, o jo parodymais nesivadovavo. Kiti byloje surinkti įrodymai, pasak apelianto, nei vienas iš jų atskirai ar visumoje nepatvirtina, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, jo kaltė byloje surinktais įrodymais nepatvirtinta.

6. Pažymi, kad byloje įrodymų tyrimas buvo neišsamus, nes nepatikrinti G. K. parodymai. Mano, kad jis turėjo būti tiesiogiai apklaustas teisme ir patvirtinti ar paneigti savo duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus. Jo parodymai yra prieštaringi ir teismas remdamasis jo parodymais duotais baudžiamojoje byloje privalėjo tiesiogiai juos ištirti, tačiau G. K. nebuvo šaukiamas į teismą. Taip pat nebuvo apklausta byloje minima Laura, kokios aplinkybės jai gali būti žinomos. Šie įrodymai, apelianto įsitikinimu, teismo turėjo būti ištirti, nes teismas nuosprendyje jo kaltę grindė G. K. parodymais. Mano, kad byloje turėtų būti atliktas teisminis tyrimas, kad pašalinti visus neaiškumus dėl jo kaltės pagrindimo.

8. Teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

9. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

9.1. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aptartų BPK nuostatų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas T. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl jo kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant T. V. kaltės, veikų kvalifikavimo klausimus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas padarė teisingą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis T. V. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. K. (nusikalstamos veikos padarymo metu – G. Z.), kurio atžvilgiu 2014 m. rugsėjo 5 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pastariesiems veikiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, o savo ir G. K. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra padarė sukčiavimą bei tai, jog jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. B., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, turėdamas išankstinę tyčią apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefonų aparatus, nešiojamus kompiuterius Apylinkės teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl T. V. atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Dėl sukčiavimo veikiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu

10. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu T. V. apeliaciniame skunde teigia, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdė ir negalėjo įtakoti jos veiklos, jog nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų, t. y. įmonių vadovų, kitų darbuotojų, nenurodė, kad jį pažįsta, ar prisimintų, jog jis vedė derybas dėl užsakymų, todėl vertinant liudytojų parodymus akivaizdu, kad įmonei vadovavo G. K., kontroliavo užsakymus ir atsiskaitinėjo su užsakovais, jo parašai buvo patvirtinti banke, tik jis galėjo paimti pinigus iš banko ir juos paskirstyti kam kiek mokėti. Taip pat apeliantas kritikuoja G. K. parodymus nurodydamas, kad G. K. akistatos su juo metu tvirtino, jog T. V. nežinojo apie jokius sukčiavimus vykdomus įmonėje, tačiau jau teisminio nagrinėjimo metu tvirtino priešingai. Apelianto teigimu, G. K. parodymai turi būti vertinami kaip nepatikimi, nes jie nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, jog G. K. apkalbėjo jį, siekdamas sušvelninti ar palengvinti savo padėtį. Tačiau tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestini, nes jie prieštarauja surinktiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

10.1.2. Taigi iš šių aptartų nuteistojo T. V. parodymų matyti, jog jis nuo pat proceso pradžios bei apeliaciniame skunde, laikėsi pozicijos, kad nežinojo apie G. K. planuojamą nusikalstamą veiką, t. y. jo planus neatsiskaityti su įmonėmis. Tačiau tuo pačiu ir neneigė, kad padėjo G. K. vystyti įmonės veiklą, teikė G. K. konsultacijas, nes G. K. nelabai gaudėsi pervežimų srityje, atrinko mokius klientus, bendravo su klientais, surado įmonei vadybininkus, buvo kaip įmonės vadovas, naudojosi įmonės elektroniniu paštu. Būtent tokį T. V. aktyvų vaidmenį įmonės veikloje, jo sąmoningą bei kryptingą veikimą, patvirtino liudytojais apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkais dirbę R. V. ir K. R. bei G. K., kuris yra nuteistas ankstesniu teismo nuosprendžiu ir yra davęs parodymus apie kartu su T. V. padarytą nusikalstamą veiką, bendrą nusikalstamos veikos mechanizmą, t. y. sudaryti sandorius su vežėjais, gauti išankstinius apmokėjimus už pervežimus, gautus pinigus pasidalinti.

10.1.3. Kaip matyti iš G. K. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, G. K. duodamas parodymus teisme dėl nusikalstamų veikų padarymo savo kaltę pripažino visiškai ir patvirtino, jog viskam vadovavo T. V., kuris duodavo nurodymus, kur ieškoti klientų, kur skambinti, o jis tai perduodavo vadybininkams. Kartais T. V. pats kalbėdavosi su vadybininkais. T. V. pats ieškodavo įmonių, klientų, jam kažkas padėdavo per Skype, bet nežino kas. Sutartis pasirašinėdavo jis, smulkiai neskaitydavo, matydavo tik, kad tai pervežimų sutartys. Jis buvo įmonės direktorius, atsakomybę suprato. T. V. sakė, kad sutartis įvykdys po 3 mėnesių, kad yra galimybė užtempti atsiskaitymą, jis juo tikėjo. Pinigai buvo pervedami į banką, eidavo su T. V. tų pinigų nuimti. T. V. laukdavo mašinoje, nuvažiuodavo į kavinę „(duomenys neskelbtini)“, kur laukdavo A., ir tuos pinigus pasidalindavo. Jam duodavo apie 200 Lt. Kiek suprato, jiems reikėjo sumokėti už pagalbą. Išankstiniai mokėjimai buvo reikalingi tam, kad turėtų apyvartinių lėšų ir tik po 45 darbo dienų galėtų sumokėti klientams. Pinigus jie dalindavosi už padėjimą išjudinti įmonės veiklą, už klientų suradimą. Viskas atrodė teisingai. Tik paskui suvokė, kad čia apgaulė. Pripažįsta, kad dėl tokių veiksmų nukentėjo įmonės klientai. Gali būti, kad T. V. naudojosi elektroniniu paštu, nes jis turėjo visus prisijungimus. Jis tik parašus dėjo. Susitarimas dėl neatsiskaitymo su klientais buvo tik tas, kad uždels neatsiskaitymą 45 darbo dienas.

10.1.4. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme G. K. apklausiamas nuotoliniu būdu savo duotus parodymus patvirtino ir parodė, kad su T. V. susipažino per A., kuris pasakė, kad T. V. padės dėl krovinių pervežimo, padės susitvarkyti finansiškai ir už tai jis turėjo sumokėti. Pastebėjęs, kad viskas vyksta ne taip, kaip turi būti, už krovinius pinigai buvo imami, bet su vežėjais atsiskaitoma nebuvo. Suprato, kad tai yra viskas neteisingai. Pinigai būdavo imami, tačiau su vežėjais nebūdavo atsiskaitoma. T. V. bendrovėje oficialiai nebuvo įdarbintas, tačiau jis neoficialiai sakydavo ką ir kaip daryti. Jis ieškodavo krovinių. O jis tą informaciją perduodavo vadybininkams. T. V. ėmė pinigus. Pinigai būdavo perduodami kavinėje, po stalu. T. V. į banką dėl pinigų paėmimo neidavo, jis paimdavo pinigus iš banko. Taip pat G. K. tvirtino, jog T. V. jam pats pasakė, jog su vežėjais neplanuoja atsiskaityti, t. y. nuo pat pradžių buvo suplanuota, kad jie ims pinigus, bet neatsiskaitys, tik vėliau pradės atsiskaitinėti. Atsakydamas į nuteistojo T. V. klausimą, G. K. paaiškino, jog akistatos su T. V. metu jis kalbėjo kitaip, nes nebenorėjo nieko bendro su juo turėti. Taip pat nurodė, kad teisiamojo posėdžio, nagrinėjant baudžiamąją bylą jo atžvilgiu, duoti jo parodymai yra teisingi ir jais galima remtis.

10.2. Taigi priešingai nei teigia nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde, netikėti G. K. nurodytomis aplinkybėmis, kad būtent T. V. parengė nusikalstamos veikos planą ir jam vadovavo, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Juo labiau, kad aplinkybes, jog T. V. buvo direktoriaus G. K. padėjėjas, patarėjas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, krovinių pervežimo, duodavo nurodymus, t. y. aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, patvirtino teisme apklausti liudytojai R. V. ir K. R..

10.2.1. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. V. parodė, kad T. V. buvo kartu su G. K. kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, nes tai matėsi iš T. V. elgesio, tai yra jis kažkiek kontroliuodavo jos ir K. darbą, klausinėdavo, kokie užsakymai padaryti, su kokiomis firmomis. T. V. daugiau savo kalbomis duodavo suprasti, kad jis gaudosi toje srityje, o G. K., kaip įmonės direktorius, duodavo konkrečius nurodymus. Būdavo keista, kad tuos nurodymus G. K. visada duodavo elektroniniu paštu, o žodžiu jis nelabai ką sakydavo. Jis tik reikalaudavo, kad atsiskaitymai iš įmonių už pervežtus krovinius būtų išankstiniai. Jai asmeniškai susidarydavo vaizdas, kad tie elektroniniu paštu atsiųsti nurodymai būdavo ne nuo paties G. K., o nuo kito žmogaus, kadangi G. K. bendravimo stilius ir vartojami žodžiai skyrėsi nuo tų, kurie būdavo vartojami duodant nurodymus elektroniniu paštu. Atrodydavo, kad kažkas kitas per G. K. vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pats G. K. nei krovinių, nei vežėjų neieškodavo. Jis tik iš vadybininkų norėdavo, kad jie rastų mokius klientus ir, kad būtų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaityta. Jis pasirašinėdavo daugiau ant sutarčių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko prisijungimo kodai būdavo pas patį G. K.. Apie tai, kad viena ar kita įmonė išankstiniu apmokėjimu perves į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pinigus, ji privalėjo informuoti G. K..

10.2.2. Liudytojas K. R. apklaustas teisme parodė, kad T. V. „reguliuodavo eismą“, kad daugiau dirbti, kad daugiau krovinių pervežti, parduoti, kad vyktų daugiau pervežimų, kad būtų didesnė prekyba, kad turėtų daugiau užsakovų, krovinių, ir kad daugiau parduotų, kad suktųsi ratas, kad daugiau būtų pinigų. Parodė ir tai, kad G. K. nei krovinių, nei vežėjų neieškodavo, jis tik iš jų norėdavo, jog rastų mokius klientus ir, kad su UAB “ (duomenys neskelbtini)“ būtų atsiskaityta. Apie tai, kad viena ar kita įmone išankstinius apmokėjimus pervesdavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, informuodavo G. K., kuriam pasakydavo, kad reikia atsiskaityti su ankstesnių krovinių pervežėjais. G. K. daugiau pasirašinėdavo ant sutarčių. Su T. V. susitikę kalbėdavosi, bet ne formaliai. Sudarydavo sutartis, numatydavo apmokėjimo terminus. Klientus atrinkdavo pagal mokumą. Kartais sutartis pasirašydavo vadybininkai, kartais G. K.. Taip pat liudytojas nurodė, kad praėjus savaitei po direktoriaus dingimo, T. V. jam liepė duoti ataskaitą, kur vežti krovinius ir liepė reikalauti pinigų.

10.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus asmenų parodymus, kaip jau buvo minėta anksčiau, neturi pagrindo abejoti G. K. duotais parodymais apie kartu su T. V. padarytą nusikalstamą veiką, nes juos patvirtina liudytojų R. V., K. R. parodymai bei byloje esantys faktiniai duomenys – UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. K. PĮ, UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. Z. įmonės pateiktos krovinių pervežimo sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščiai, iš kurių matyti, jog buvo sudaromi sandoriai, buvo gaunami išankstiniai apmokėjimai, siunčiami dokumentai dėl apmokėjimo už atliktus pervežimus. O tai, kad G. K. dėl šios veikos buvo nuteistas kitu nuosprendžiu, neduoda pagrindo netikėti jo parodymais, nes kaip jau buvo minėta, jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai.

10.4. Nuteistojo T. V. kaltės nepaneigia ir tai, kad nei vienas iš teisme apklaustų įmonių atstovų, su kuriais buvo sudarytos krovinių pervežimo sutartys, nenurodė, jog pažįsta T. V., ar prisimintų, kad jis vedė derybas dėl užsakymų. Teisme apklausti liudytojais: UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius E. J. J., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ M. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė R. J., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. I., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė D. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto vadybininkas V. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. K., A. Z. įmonės direktorius A. Z., patvirtino, kad jie asmeniškai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi nebendravo, T. V. nepažįsta, jog pasiūlymus dėl krovinių pervežimo teikdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkai R. V., K. R., su jais telefonu, „skaipu“ buvo aptariamos krovinių pervežimo sąlygos, kainos, atsiskaitymai, maršrutai, jog buvo siunčiamos krovinių pervežimo sutartys, PVM sąskaitos–faktūros krovinių transportavimo važtaraščiai. Taigi šių liudytojų parodymai, jų prie bylos pateikti dokumentai, patvirtina faktą, jog per pakankamai trumpą laiką su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta daug sandorių, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pervedami išankstiniai apmokėjimai, už įvykdytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakytus krovinių pervežimus, pagal pateiktus dokumentus nebuvo apmokama, kas taip pat patvirtina ir G. K. bei liudytojų R. V., K. R. nurodytas aplinkybes dėl išankstinių apmokėjimų, neatsiskaitymų su įmonėmis.

10.5. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, kad T. V. parengė šios nusikalstamos veikos padarymo planą ir vadovavo jai, duodamas nurodymus G. K., bei per jį, kitiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams R. V. ir K. R., nežinojusiems apie daromą nusikalstamą veiką, ir jam pačiam bei minėtiems darbuotojams ieškant užsakovų ir vežėjų UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip tarpininkei, teikiamoms logistikos paslaugoms, o G. K., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, organizuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų visetas, sudarė nenuginčijamą pagrindą apylinkės teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. V. atžvilgiu dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl sukčiavimo veikiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu

11. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria pripažintas kaltu dėl E. S. apgaulės, nes jo kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiosios parodymais, kuriuos teismas laikė patikimais, o jo parodymus atmetė. Teigia, kad jis tik padėjo H. A. išsirinkti telefonus ir kompiuterius, jog sutartis pasirašinėjo H. A.. Taigi apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad savo ir D. B. naudai apgaule įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, t. y. tai, kad H. A. jam buvo skolingas 700 litų už įmonės suradimą, todėl šis atidavė jam telefoną HTC Legend, daugiau telefonų ir kompiuterių iš pastarojo negavo. Tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, tarp jų ir nukentėjusiosios E. S., H. A. parodymai, kiti bylos objektyvūs duomenys patvirtinantys, kad buvo pasirašytos sutartys, gauti telefonai ir kompiuteriai su modemais, atpažinimo protokolai.

11.1. Netikėti nukentėjusiosios E. S. parodymais, jos nurodytomis aplinkybėmis kaip jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, kaip T. V. ir D. B., kurio atžvilgiu procesas nutrauktas jam mirus, įgijo jos pasitikėjimą, kad ji sutiko duoti naujai, nežinomai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ didelį kiekį tiek kompiuterių, tiek mobiliųjų telefonų už nemažą kainą, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme, nukentėjusioji E. S. nuosekliai tvirtino, kad į saloną atėjo pažįstamas D. B. kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi T. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi H. A.. Iki to laiko nei T. V., nei H. A. ji nepažinojo. D. B. jos klausė, ar galima vienos įmonės vardu pajungti mobilaus ryšio telefono abonentus su brangiais telefonais. Ant lapelio jis pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis bei šios bendrovės direktoriaus H. A. asmens duomenis. Patikrinus pateiktą informaciją D. B. atsakė, kad šiai bendrovei gali pajungti telefonus su abonentais. Po to D. B. į įmonę atvyko su T. V.. Jie išrinko šešis telefonus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius H. A. buvo kartu, rinkosi T. V. ir D. B. vieni, bet paskui, kai jau buvo sudaromos sutartys, H. A. pasirašinėjo sutartis. Prieš telefonų paėmimą kalbėjo apie nešiojamųjų kompiuterių su internetu paėmimą. Tuomet sutarė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu taip pat gali duoti penkis kompiuterius su Omni conect planais, kadangi dėl kompiuterių paėmimo apsispręsta nebuvo, sutarė, kad jie išsirinks kompiuterius vėliau ir tuomet pasirašys sutartis. Po kelių dienų į saloną atėjo D. B., H. A. ir T. V.. Jie išsirinko penkis kompiuterius, taip pat penkis modemus. Sutartis vėl pasirašė H. A..

11.1.1. Nukentėjusiosios E. S. parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojas H. A., kuris parodė, kad T. V. jam pasiūlė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti telefonus bei kompiuterius. T. V. paprašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų bei pasakė, kad sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikia atsivežti dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra šios įmonės direktorius, t. y. įmonės įstatus, įgaliojimą, antspaudą, asmens dokumentą. Pasakė, kad viskas suderinta. Kartu su T. V. nuvažiavo į priešais PC „(duomenys neskelbtini) esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ saloną, kur kompiuterių ir telefonų dėžės jau buvo sudėtos bei paruoštos nupirkimui. Visos sutartys UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu jau buvo paruoštos, kurias jis pasirašė nesigilindamas, kadangi T. V. pasitikėjo, be to, pats nelabai gaudėsi tuose reikaluose. Pasirašant dokumentus, dalyvavo T. V.. Po sutarties pasirašymo, išėjus laukan, T. V. jam davė vieną iš įsigytų kompiuterių ir vieną telefoną, kitus kompiuterius ir telefonus pasiėmė pats. Išėjus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ salono, jų laukė dar vienas asmuo, kuris, kaip suprato iš kalbos, buvo T. V., pažįstamas ir per jį viskas buvo derinama su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl kompiuterių ir telefonų įsigijimo. T. V. tam asmeniui prie jo padavė vieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įgytą telefoną ir vieną kompiuterį (gali būti, kad prekės jam buvo perduotos analogiškai ne vienu kartu, o per kelis). To asmens vardo ir pavardės neatsimena, tačiau gali būti, kad tas asmuo buvo D. B.. T. V. pasiėmė visus kompiuterius ir telefonus sakydamas, kad kai turės ofisą, tada jam juos atveš. Tačiau vėliau tų kompiuterių ir telefonų jis taip ir neatvežė.

11.1.2. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nukentėjusiosios E. S. ir liudytojo H. A. parodymai dėl T. V. veiksmų, jo aktyvaus dalyvavimo renkantis telefonus, antrą kartą atėjus į saloną – renkantis kompiuterius, modemus, juos pasiimant, iš esmės nesiskiria. Šių liudytojų parodymai iš esmės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. V., pasinaudodamas H. A. pasitikėjimu, nes pastarajam buvo pažadėjęs sutvarkyti įmonę, iš anksto buvo suplanavęs savo naudai įgyti telefonus ir kompiuterius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais, prieštaravimų neturinčiais ir logiškais liudytojų E. S. ir H. A. parodymais, kuriuos patvirtina byloje esantys faktiniai duomenys – pasirašytos sutartys, gauti telefonai ir kompiuteriai su modemais, atpažinimo protokolai, todėl nuteistojo T. V. iškelta versija, kad H. A. jam buvo skolingas 700 litų už įmonės suradimą, todėl jis atidavė jam telefoną HTC Legend, daugiau telefonų ir kompiuterių iš jo negavo, laikytina tik apelianto gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir kaltę perkelti pačiam H. A..

11.2. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, jų visuma patvirtina T. V. kaltę, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. B., kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, turėdamas išankstinę tyčią, apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefonų aparatus, nešiojamus kompiuterius ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinių ieškinių

12. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį, iš dalies tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nukentėjusiosios E. S. civilinius ieškinius, iš esmės motyvuodamas tuo, jog jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime jau pasisakė dėl nuteistojo T. V. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl atmeta kaip nepagrįstus šiuos apelianto skundo argumentus, kad iš jo negalėjo būti priteisti civiliniai ieškiniai, nes jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

12.1. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti, be kita ko, įtariamajam (kaltinamajam) civilinį ieškinį. Teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai nustatyta tvarka yra pareikštas civilinis ieškinys, jo turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame aiškiai nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas. Pagal teismų praktiką teismas, gavęs nagrinėti baudžiamąją bylą, jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu ar teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje iki įrodymų tyrimo pradžios turi išsiaiškinti, ar byloje pareikštas civilinis ieškinys, kam jis pareikštas, kokie reikalavimai, ar civilinis ieškinys atitinka bent minimalius reikalavimus, taikomus jo formai, turiniui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016; 2K-189-511/2017). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

12.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu patenkino UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš dalies bei iš dalies nukentėjusiosios E. S. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nustatęs, kad T. V. neteisėtais veiksmais sukėlė žalą civiliniam ieškovams ir juos priteisė iš nuteistojo T. V..

12.3. BPK nereglamentuoja, kokiomis priemonėmis privalo būti įrodinėjamas baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys. Svarbu tai, kad šis klausimas būtų išspręstas remiantis patikimais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad civiliniams ieškovams priteisti turtinės žalos dydžiai yra nepagrįsti. Sprendžiant civilinių ieškinių klausimą, konkrečiai turtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais – sutartimis sudarytomis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstove IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl mobiliojo ryšio telefonų aparatų, kompiuterių įsigijimo, mobiliojo ryšio paslaugų suteikimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“, nukentėjusiosios E. S. pateiktais dokumentais, kurie pagrindžia jų patirtos turtinės žalos dydžius ir kurie skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai priteisti iš nuteistojo T. V..

12.4. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl įvykdyto sukčiavimo nukentėjusioji E. S. patyrė išgyvenimus, emocinę depresiją, buvo pakenkta jos įmonės IĮ “ (duomenys neskelbtini)“ reputacijai, sustabdyta ir vėliau nutraukta veikla, prarado darbą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio analogiškose bylose, pagrįstai iš nuteistojo T. V. priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti šį nuosprendį ar jį naikinti apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. V. apeliacinį skundą.