Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-28 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-4435-808/2014 išnagrinėjus pareiškėjo R. A. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, suinteresuoti asmenys: L. A., R. M., V. I., D. B., AB DNB bankas, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, 159-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau – 19-oji GNSB), Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinė socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV), antstoliai I. G., M. D., P. K. ir D. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė apie pagrindo iškelti apeliantui R. A. bankroto bylą nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. A. būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios, todėl teismas atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), nes bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Apeliantas, nesutikdamas su minėta pozicija, nurodo, kad jis yra nemokus ir egzistuoja visi pagrindai iškelti jam bankroto bylą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad nustatyti, ar fizinis asmuo yra nemokus, būtina įvertinti, kokia yra bendra visų asmens pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma ir kiek bendrai yra vertas fizinio asmens likvidus turtas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nustatė, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtu teiginiu. Dėl apelianto turto pažymėtina, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis tiek skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, tiek šios nutarties priėmimo dieną apeliantui nuosavybės teise nepriklausė (nepriklauso) joks nekilnojamas turtas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo į pareiškėjo turto masę įtraukė iš varžytinių parduotą butą ir banko (kreditoriaus) perimtą žemės sklypą nurodydamas, kad teismas neturi objektyvių duomenų apie šio turto rinkos vertę bylos nagrinėjimo teisme dienai (T. 2, b. l. 162). Tačiau nėra pagrindo tikėti pareiškėjo 2014-02-27 posėdžio metu pateiktu paaiškinimu, jog du automobiliai registruoti pareiškėjo vardu, bet jų pareiškėjas fiziškai neturi (duomenys iš garso įrašo). Aplinkybė, kad į bendrą pareiškėjo turimo turto masę turi būti įskaičiuoti 17 000 Lt vertės du pareiškėjo automobiliai buvo nurodyta dar pirminiame 2013-11-05 pareiškime dėl pareiškėjo R. A. bankroto bylos iškėlimo, kurį pasirašė pats pareiškėjas (T. 1, b. l. 1-11). Vėliau 2014-02-23 pareiškėjui tikslinant informaciją apie savo finansinę padėtį, minėti du automobiliai išliko įrašytį į bendrą pareiškėjo turimo turto sąrašą (T. 2, b. l. 91). Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad tik 2014-02-27 teismo posėdžio metu pareiškėjas sužinojo, kad VĮ „Regitra“ iki šiol yra įregistravusi pareiškėją minėtų transporto priemonių savininku, nors transporto priemonės yra seniai parduotos kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantas nenuginčijo (nepateikė įrodymų, kad yra priešingai (CPK 178 straipsnis)) viešuose registruose esančios informacijos apie jam nuosavybės teise priklausančius du automobilius, kuriuos pats apeliantas įvertino 17 000 Lt suma. Dėl apelianto turimos reikalavimo teisės į D. B. pažymėtina, kad visa reikalavimo suma yra ne 44 042 Lt (kaip nurodė pareiškėjas ir jo atstovė 2014-02-27 teismo posėdžio metu), o 45 042 Lt (34 775,50 + 8 954,50 + 1 312) (T. 2, b. l. 124-132). Tačiau suinteresuotas asmuo D. B. kartu su atsiliepimu į apelianto R. A. atskirąjį skundą pateikė rašytinius įrodymus (2014-03-18 reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 2014/03/18 ištrauką, 2014-03-20 advokatų kontoros pranešimą (T. 3, b. l. 31-32)), kurie tikėtinai patvirtina, kad minėtą 45 042 Lt reikalavimo teisę apeliantas perleido kitam asmeniui, t. y. S. J.. Tokiu būdu pagal į bylą pateiktus įrodymus visas apelianto turtas (neįskaičiavus jo kas mėnesį gaunamų pajamų) sudaro 17 000 Lt sumą. Sprendžiant, kokia yra apelianto turimų pradelstų įsipareigojimų suma, pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjo tvirtinimas apie jo 16 624 082,51 Lt dydžio įsiskolinimą nėra pagrįstas leistinais įrodymais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad vien apelianto skola AB DNB bankui 2013-11-04 siekė 12 053 078,85 Lt, su kuria taip pat yra susijusios 3 312 707,84 Lt priskaičiuotos metinės palūkanos ir 658 124,99 Lt vykdymo išlaidos antstoliui I. G. (T. 1, b. l. 51). Aplinkybė, kad minėta skola AB DNB bankui buvo priteista iš dviejų skolininkų R. A. (apelianto) ir R. M. (suinteresuoto asmens) (T. 1, b. l. 53-54), nepaneigia to, kad solidarioji apelianto skola pilna apimtimi turi būti vertinama kaip jo asmeninė skola. Įstatyme nenumatyta, kad solidariosios atsakomybės atveju tol, kol skola neišieškota iš solidaraus skolininko (ar prieita išvados, kad solidarusis skolininkas negali padengti pareiškėjo skolos), pareiškėjo solidarioji skola, kurios mokėjimo terminai yra suėję, negali būti įskaityta į jo asmenines skolas. Taigi vien su skola AB DNB bankui ir jos išieškojimu susiję pradelsti apelianto kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 16 023 911,68 Lt. Akivaizdu, kad minėtos sumos sumažinimas 17 000 Lt, nepaneigia tos aplinkybės, kad 16 006 911,68 Lt yra daugiau nei 25 000 Lt (25 MMA). Tokiu būdu yra pagrindas teigti, kad pagal apelianto į bylą pateiktus duomenis jis yra nemokus (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Tačiau FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje paties FABĮ nuostatų prasmė ir esmė yra ta, kad šio įstatymo nuostatų taikymas ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas (ar neiškėlimas) konkrečiam asmeniui turi sudaryti visas sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, tačiau užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą ir visais atvejais yra būtina siekti teisingos tiek asmens (skolininko), tiek jo kreditorių interesų pusiausvyros, nepiktnaudžiaujant suteiktomis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ir nustatęs fizinio asmens nemokumą, teismas privalo atsisakyti iškelti šio asmens bankroto bylą, jeigu nustato nors vieną iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų pagrindų. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Taigi FABĮ (5 straipsnio 8 dalies 2 punkte) išskirti du atvejai, kai fizinis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu: 1) jeigu jis su kitu asmeniu sudaro sandorį, kuris pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo; 2) jeigu jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl apelianto sandorių, kurie atitiktų bent vieną CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją (nei apeliantas, nei į bylą įtraukti suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų apie tokių sandorių sudarymą). Suinteresuotas asmuo D. B. atsiliepime į pareiškimą iškelti R. A. bankroto bylą nurodė, kad pareiškėjas yra nemokus dėl galimai didelės pinigų sumos pasisavinimo kitų asmenų vardais, o dideles pinigų sumas jis prarado galimai veikdamas pagal savo draugo M. K., nuteisto už nusikaltimus susijusius su PVM grobstymu, schemą. Minėti teiginiai susiję su aplinkybe, ar apeliantas veikė sąžiningai disponuodamas jam priklausančiu turtu, tačiau jie nepatvirtina fakto, kokius CK 6.67 straipsnio nuostatas atitinkančius konkrečius sandorius sudarė apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar apeliantas atliko kitokius veiksmu, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Prieš pradedant vertinti apelianto veiksmus (ar neveikimą) pažymėtina, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte yra numatytas 3 metų laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, tačiau ši nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių ir vertinti juos kartu su paskutinių 3 metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu. FABĮ 4 straipsnis nustato, jog dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik pats pareiškėjas, kas sudaro sąlygas pareiškėjui pačiam nuspręsti, kada jis gali kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju svarbu pradėti vertinti apelianto elgesį nuo 2007 metų, kai 2007-08-06 kartu su suinteresuotu asmeniu R. M. apeliantas iš AB DNB banko pasiėmė 4 054 680,26 EUR paskolą žemės projektams vystyti (T. 1, b. l. 23). Kaip teigė pats pareiškėjas, šią paskolą jis kartu su R. M. pasiėmė nekilnojamajam turtui įsigyti ir verslui plėtoti, minėto kredito grąžinimui buvo įkeisti 7 žemės sklypai, iš gauto kredito buvo įsigytas nekilnojamasis turtas Gulbinuose, kuris 2007 metais buvo parduotas UAB „Žievalda“, o gautos lėšos panaudotos nekilnojamajam turtui Sėlių ir Latvių gatvėse įsigyti, kitos lėšos investuotos į verslą Rusijoje, į įmonę „Vladimex“. Pareiškėjas teigė, kad tuo metu jis pajamų turėjo, nes jam sekėsi verslas, todėl norėdamas apsirūpinti gyvenamuoju plotu 2007-10-24 Kredito sutartimi iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo (tuometinis kredito suteikėjas AB SAMPO bankas) paėmė 173 772 EUR dydžio kreditą būstui įsigyti; šis butas buvo įkeistas kredito grąžinimui užtikrinti. Pareiškėjas paaiškino, kad prasidėjusi ekonominė krizė ir kritusios nekilnojamojo turto rinkos kainos, apsunkino prisiimtų reikalavimų vykdymą bankams, bankams įkeistą turtą nepavyko parduoti taip, kad iš gautų lėšų būtų galima padengti didelius kreditorinius reikalavimus, dėl turto rinkos kainos smukimo, bankams įkeisto turto vertė sudarė tik mažą dalį bankų reikalavimo, be to, verslo partneriai iššvaistė turtą, todėl dingo į Rusijos įmonę „Vladimex“ investuotos lėšos. Rusijoje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas (T. 1, b. l. 2-3). 2014-02-27 teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad Rusijoje įsteigtą įmonės pinigus dėl vidinės netvarkos išvaistė įmonės akcininkai. Įmonės akcininkais buvo: D. B., pareiškėjas (vėliau pareiškėjas akcijas perleido kitam asmeniui) ir kiti 2 Lietuvos piliečiai. Tiek suinteresuoto asmens D. B. paaiškinimai ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (T. 3, b. l. 23-37), tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) tikėtinai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos teismuose tiek civiline, tiek baudžiamąja tvarka buvo ir tebėra nagrinėjamos ne viena byla, į kurios nagrinėjimą buvo (yra) įtraukti tiek apeliantas, tiek jo paties į bylą įtraukti suinteresuoti asmenys D. B., V. I.. Kaip nurodė pats pareiškėjas 2014-02-27 posėdžio ir 2010-11-10 liudytojo apklausos metu, jis, D. B., V. I. ir R. P. buvo Rusijos įmonės „Vladimex“ bendrasavininkais; vėliau savo akcijas pareiškėjas perdavė R. D. (T. 3, b. l. 34). R. D. 2012-09-13 teismo posėdžio metu pateikė paaiškinimą, kad visas smulkmenas žinojo jos pusbrolis R. A., kuris ją į viską įvėlė ir kuris jai teikė visus sprendimus pasirašyti, nes pati į Rusiją ji nevažinėjo (T. 3, b. l. 37). Minėtos aplinkybės tikėtinai patvirtina, kad ne be apelianto žinios buvo priimami sprendimai jo ir kitų trijų Lietuvos Respublikos piliečių Rusijoje įsteigtoje įmonėje „Vladimex“, į kurią apeliantas investavo dalį lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto Gulbinuose pardavimo 2007 metais. Teismui nėra pateikta duomenų, kokią lėšų dalį apeliantas investavo į Rusijoje steigiamą įmonę, tačiau yra aišku, kad apeliantas kartu su R. M. iš AB DNB banko pagal 2007-08-06 kredito sutartį pasiėmė 14 000 000 Lt kreditą, o realizavus (pardavus, perdavus) šio kredito grąžinimui įkeistą nekilnojamąjį turtą, negrąžinto kredito suma sumažėjo tik iki 12 053 078,85 Lt (T. 1, b. l. 51). CK 1.5 straipsnyje įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvus bei subjektyvus kriterijus. Tam, kad konstatuoti asmens nesąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, turi būti vertinamas asmens elgesys prisiimant ir vykdant finansinius įsipareigojimus. Nors apeliantas nenurodė, kada konkrečiai investavo lėšas į Rusijos įmonę „Vladimex“, tačiau suinteresuotas asmuo D. B. nurodo, kad tai įvyko 2007-06-06 sudarius akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (šį teiginį paneigiančių įrodymų į bylą nėra pateikta). Taigi galima preziumuoti, kad į įmonę „Vladimex“ apeliantas investavo lėšas dar iki 14 000 000 Lt kredito paėmimo pagal 2007-08-06 sutartį. Visos anksčiau nurodytos aplinkybės tikėtinai patvirtina tai, kad prisiimdamas labai didelius finansinius įsipareigojimus kaip fizinis asmuo apeliantas veikė verslo tikslais, t. y. jis investavo pinigus, sudarinėjo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, investavo lėšas į užsienio įmonę. Kaip pats apeliantas nurodė, iki ekonominės krizės verslas jam sekėsi gerai, tačiau šiai dienai jis negali uždirbti tiek pinigų, kad vykdytų įsipareigojimus. Iš VSDFV duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad beveik be pertraukų nuo 2007 metų apeliantas nuolatos dirbo įmonėse, susijusiose su nekilnojamojo turto vystymo projektais, vykdė individualią veiklą, nuo 2013-10-09 apeliantas įsidarbino darbovietėje MB „L elektrinė“. Visapusiškai ir objektyviai vertindamas anksčiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2008 metais Lietuvoje prasidėjusi ekonominė krizė negali būti laikoma pagrindine ir vienintele priežastimi to, kodėl apeliantas šiai dienai yra nemokus, o jo, kaip fizinio asmens, pradelsti įsipareigojimai viršija 16 000 000 Lt sumą. Akivaizdu, kad apeliantas į bylą nepateikė išsamios informacijos apie jo realias pajamas ne tik už pastaruosius 3 metus, bet ir už ankstesnį laikotarpį. Būtų neprotinga, neteisinga ir nesąžininga vadovautis apelianto pozicija, kad prisiėmęs tokius didelius finansinius įsipareigojimus, jis išimtinai ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių (t. y. dėl ekonominis krizės ir Rusijos įmonės „Vladimex“ lėšų išvaistymo) šiai dienai yra nemokus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra aišku, kokią pasiskolintų ar nuosavų pinigų sumą apeliantas investavo į Rusijoje steigiamą įmonę „Vladimex“, be to, neaišku, kada apeliantui tapo žinoma, kad šios įmonės akcininkai išvaistė įmonės lėšas, t. y. iki tada, kai apeliantas perleido savo įmonės „Vladimex“ akcijų dalį kitam asmeniui (kai vėliau paaiškėjo, savo pusseserei R. D.), ar po to. Jeigu tai įvyko iki akcijų perleidimo, tada būtina pažymėti, kad apeliantas buvo vienas iš keturių įmonės bendrasavininkų ir į bylą nėra pateikta duomenų, kad jo teisė kontroliuoti įmonės veiklą ir tai, kaip yra tvarkomos įmonės lėšos, buvo apribota. Jeigu apie įmonės „Vladimex“ turto išvaistymą apeliantui tapo žinoma po akcijų perleidimo savo pusseserei, tada nesuprantama, kodėl apeliantas perleisdamas akcijas kitam asmeniui nepasirūpino tuo, kad sudarydamas akcijų perleidimo sandorį jis susigrąžintų visas į įmonę „Vladimex“ investuotas lėšas.

Be to, būtina pažymėti, kad pagal FABĮ 16 straipsnio 1 punktą fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo atsakingai valdyti ir naudoti visą turimą turtą nuo fizinio asmens pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Į bylą pateikti įrodymai, kad reikalavimo teisę į 45 042 Lt skolos išieškojimą iš D. B. (t. y. kaip teigė pats pareiškėjas pirmosios instancijos teisme, vienintelį turimą turtą) 2014-03-18 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2014/03/18 (t. 3, b. l. 31) pareiškėjas perleido trečiajam asmeniui (t. y. S. J.). Teismui nėra žinoma, ar už perleista reikalavimą pareiškėjui buvo sumokėti pinigai, jei buvo, tai kokiu būdu jie buvo panaudoti. Tačiau pats apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad jis neturi teisės suteikti prioritetą vieniems kreditoriams kitų kreditorių atžvilgiu, vienus kreditorinius įsipareigojimus dengdamas, o kitų ne tik dėl to, kad tie kreditoriniai reikalavimai yra maži. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui ne kartą akcentavo (duomenys iš 2014-02-27 teismo posėdžio garso įrašo), kad nevykdo, nes neturi galimybės, jokių savo kreditorinių įsipareigojimų (net nemoka 2 000 Lt teismo sprendimu nustatyto kasmėnesinio išlaikymo dukrai), o jam pragyventi padeda mama ir draugai. Tokiu būdu nėra aišku, dėl kokių priežasčių apeliantas iki tol, kol bus išspręstas klausimas, ar Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai atsisakė iškelti jam bankroto bylą, nusprendė perleisti, kaip jis teigia, vienintelį savo turtą (reikalavimo teisę).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jeigu asmens skoliniai įsipareigojimai yra ir didesni nei turimas turtas, tačiau gaunamos nuolatinės kasmėnesinės pajamos leidžia per protingą laikotarpį juos įvykdyti pilnai ar bent pradėti vykdyti dalinai, tada darytina išvada, jog šis asmuo gali ir yra pajėgus finansine prasme vykdyti jau turimus skolinius įsipareigojimus, kur šis vykdymas iš esmės priklauso tik nuo paties asmens noro ir valios išraiškos stengtis pilnai įvykdyti turimus skolinius įsipareigojimus. Kaip minėta, nuo 2013-10-09 apeliantas įsidarbino darbovietėje MB „L elektrinė“. Nors pareiškėjas 2014-02-27 teismo posėdžio metu teigė, kad nuo 2014 m. vasario mėnesio jam pakėlė atlyginimą iki 1 000 Lt, tačiau VSDFV duomenys patvirtina, kad nuo 2013-10-09 iki šios dienos apelianto atlyginimas yra 500 Lt per mėnesį. Nors apeliantas teigė, kad jam pragyventi padeda mama ir draugai, tačiau pirmosios instancijos teismui pasiteiravus, kokia išlaidų suma yra reikalinga pareiškėjo būtiniausiems poreikiams tenkinti, pareiškėjas nurodė, kad per mėnesį išlaidoms jam reikėtų apie 1 500 – 2 500 Lt. Apeliantas į bylą nepateikė duomenų, kokiu būdu per laikotarpį nuo jo bankroto bylos iškėlimo iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos apelianto pajamos per mėnesį sudarys 1 500 – 2 500 Lt sumą (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos argumentui, kad pareiškėjas neatskleidė tikslių duomenų apie savo gaunamas pajamas. Pastebėtina, kad pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pareiškėjas turi pridėti ir pateikti teismui fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinančius dokumentus, o FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam nagrinėjamos bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors apeliantas įrodė savo nemokumą, tačiau kiti į bylą pateikti duomenys tikėtinai patvirtina apelianto nesąžiningumą, dėl kurio jis sukėlė savo nemokumo būseną, t. y. šiuo atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Tokiu būdu darytina išvada, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-28 nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, papildant šios nutarties motyvuojamąją dalį anksčiau nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-28 nutartį palikti nepakeistą.