- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-16
- Bylos Nr.
- e2-690-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02574-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis pakeista.
- Teisėjas
- Marius Bajoras (pirm.)
- Atsakovas
- sodininkų bendrijos „Žaluma“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. N., G. N., E. N., M. N., A. Ž.-B., E. B., D. K., N. K., A. J., A. E., P. E.
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė
- Trečiasis asmuo
- notarė D
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės sodininkų bendrijos „Žaluma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atsakovei nustatytas terminas sumokėti už prašymą dėl proceso atnaujinimo mokėtiną žyminį mokestį, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams sodininkų bendrijai „Žaluma“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. N., G. N., E. N., M. N., A. Ž.-B., E. B., D. K., N. K., A. J., A. J., A. E. ir P. E. (P. E.) dėl įsakymų, pirkimo–pardavimo sutarčių, susitarimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – notarė D. M., notaras R. K., notarė D. S., notarė D. S., L. S., V. Š., S. A. S. ir M. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2016 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2016 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini)); 2016 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria sodininkų bendrija „Žaluma“ (toliau – ir Bendrija) nusipirko iš Lietuvos valstybės 8,9356 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas); 2016 m. gegužės 30 d. susitarimą pakeisti pirkimo–pardavimo sutarties 3 punktą; pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis Bendrija pardavė žemės sklypo dalis privatiems asmenims, ir taikyti restituciją – grąžinti žemės sklypą Lietuvos valstybei, priteisiant iš Lietuvos valstybės Bendrijai 4 389,65 Eur, iš Bendrijos žemės sklypo dalis įgijusiems asmenims už jas sumokėtas sumas. Ieškovė nurodė, kad pagal įstatymus sodininkų bendrijos gali įgyti lengvatine tvarka žemės sklypus, reikalingus bendriems poreikiams tenkinti (bendro naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai). Nors Bendrija, įgydama žemės sklypą, deklaravo siekianti jį naudoti kaip bendrojo naudojimo žemę, įgijusi žemės sklypą ji pardavė jo dalis privatiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį.
3. Bendrija pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažinti negaliojančiais Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. vasario 26 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2016 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir 2016 m. gegužės 30 d. susitarimas, priimti dėl šios ginčo dalies naują sprendimą – ieškinį atmesti. Bendrija nurodė, kad išnagrinėjus bylą paaiškėjo nauja aplinkybė – Nacionalinė žemės tarnyba sudarė su Bendrija nuomos sutartį, kuria perdavė jai žemės sklypą bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai. Sudarydama nuomos sutartį Nacionalinė žemės tarnyba pripažino Bendrijos poreikį naudoti visą žemės sklypą bendriems jos narių interesams tenkinti, nors byloje ji įrodinėjo priešingą aplinkybę, kad Bendrija įgijo žemės sklypą neturėdama poreikio naudoti jį pagal paskirtį. Tokiu būdu faktiškai buvo paneigtos aplinkybės, sudariusios pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 2 d. nutartimi nustatė Bendrijai terminą pašalinti prašymo trūkumus – sumokėti 5 723 Eur žyminio mokesčio ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
5. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas yra turtinis, nes tenkinus Bendrijos prašymą ji išsaugotų žemės sklypo nuosavybės teisę, o ieškinio kaina yra lygi žemės sklypo rinkos kainai. 2019 m. lapkričio 26 d. žemės nuomos sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo rinkos kaina yra 633 000 Eur. Kadangi prašymas atnaujinti procesą pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, už jį mokėtinas 5 723 Eur žyminis mokestis.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atsakovė Bendrija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: pripažinti, kad Bendrija pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą yra atleista nuo pareigos mokėti žyminį mokestį už prašymo atnaujinti procesą reikalavimą atmesti ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento arba nustatyti Bendrijai 7 dienų terminą sumokėti 99 Eur žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Vilniaus apygardos teismas sprendime nurodė, kad nors prokurorė ieškinyje įvardino, jog žemės sklypo rinkos vertė yra 646 320 Eur, tačiau ginčydama sandorį ji iš esmės nesirėmė aplinkybe dėl žemės sklypo kainos, o restitucijos suma byloje sudarė 4 389,65 Eur. Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus buvo skaičiuojamas nuo 4 389,65 Eur sumos. Už pareiškimą dėl proceso atnaujinimo turėtų būti sumokėtas tokia pačia tvarka apskaičiuotas žyminis mokestis, kuris turėtų sudaryti 99 Eur.
6.2. Nacionalinės žemės tarnybos žemės nuomos sutartyje vienašališkai įrašyta 633 000 Eur žemės sklypo rinkos kaina neatspindi tikrosios jo rinkos kainos. Sutartyje nurodyta suma – tai vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio turto vertinimu būdu, neatsižvelgiant į individualias jo savybes. Neatlikus individualaus vertinimo negalima teigti, kad žemės sklypo rinkos kaina sudaro 633 000 Eur ir šią kainą sumokėtų laisvai prekiaujantys asmenys nepaisydami to, kad žemės sklypo naudojimo būdas yra sodininkų bendrijų bendro naudojimo žemės sklypai, naudojimo pobūdis – bendro naudojimo statiniams statyti ir (ar) rekreacijai.
6.3. Žemės sklypo rinkos kaina nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Bendrija turi teisę įgyti žemės sklypą lengvatine tvarka be aukciono, o Nacionalinei žemės tarnybai yra draudžiama perleisti jį Bendrijai iš aukciono arba parduoti kitiems asmenims tol, kol Bendrija turi suinteresuotumą jį įgyti. Pagal teismų praktiką, sodininkų bendrija negali disponuoti įgytu valstybinės žemės sklypu. Taigi, žemės sklypas iš esmės nedalyvauja civilinėje apyvartoje. Byloje nebuvo ginčijama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 4 389,65 Eur kaina. Nuo šios kainos ir turi būti skaičiuojamas žyminis mokestis.
6.4. Skundžiama nutartis prieštarauja protingumo ir proporcingumo kriterijams. Teismas įpareigojo pelno nesiekiantį viešąjį juridinį asmenį, kuriam draudžiama užsiimti ūkine komercine veikla ir kurio pagrindinis pajamų šaltinis yra žemės sklypų savininkų mokami mokesčiai, sumokėti 5 723 Eur žyminio mokesčio. Ši suma yra net 1 333,38 Eur didesnė, nei suma, kuri buvo sumokėta už žemės sklypą. Toks žyminis mokestis Bendrijai yra labai didelis.
6.5. Teikdama prašymą atnaujinti procesą šiose byloje Bendrija veikia vadovaudamasi visuotinio narių susirinkimo sprendimais ir atstovauja jų interesams. Bendrija gina viešąjį bendruomenės interesą turėti nuosavybės teise ir naudoti savo bendrojo naudojimo objektą – žemės sklypą, todėl ji turėtų būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nustatė atsakovei terminą sumokėti žyminį mokestį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
8. Reikalavimas sumokėti žyminį mokestį – tai viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas vadovaujantis šios straipsnio 1–11 punktais. Už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose) (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 115 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, jeigu asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, už kurį mokėtinas žyminis mokestis, jo nesumokėjo, laikoma, kad procesinis dokumentas yra paduotas su trūkumais, todėl teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, trūkumams pašalinti.
9. Nors, minėta, pagal bendrąją taisyklę, teisme reiškiami reikalavimai yra apmokestinami žyminiu mokesčiu, CPK 83 straipsnio 1 punkte išvardinti konkretūs atvejai, kai asmenys yra atleidžiami nuo pareigos mokėti žyminį mokestį. CPK 83 straipsnio 3 dalyje teismui yra nustatyta galimybė iš dalies atleisti nuo pareigos mokėti žyminį mokestį kitus asmenis, nepatenkančius į šio straipsnio 1 dalyje išdėstytą sąrašą. Tokiu atveju asmuo, prašantis iš dalies atleisti jį nuo pareigos mokėti žyminį mokestį, turi įrodyti, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir jis nėra pajėgus sumokėti reikiamo dydžio žyminio mokesčio. Jei asmuo susiduria su laikino pobūdžio finansiniais sunkumais, kurie gali būti išspręsti per laikotarpį, kai byla bus nagrinėjama teisme, jis, vadovaudamasis CPK 84 straipsniu, gali pateikti motyvuotą prašymą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo atidėti jam terminą sumokėti žyminį mokestį.
10. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus CPK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas atleidimo nuo pareigos mokėti žyminį mokestį pagrindas. Pagal aptariamą nuostatą, prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį arba pareiškimą siekdami apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, yra atleidžiami nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį dėl tos reikalavimų dalies, kuria siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Atsakovė nurodo, kad teikdama prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje ji įgyvendina Bendrijos narių visuotinio susirinkimo priimtus sprendimus ir atstovauja Bendrijos narių – sodininkų – interesams. Tokiu būdu, anot atsakovės, šioje byloje ji gina viešąjį bendruomenės interesą turėti nuosavybės teise ir naudoti savo bendrojo naudojimo objektą (žemės sklypą), todėl vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ji turi būti atleista nuo pareigos mokėti žyminį mokestį.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
12. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą, įstoti į prasidėjusį procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, viešajam interesui ginti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, CPK, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais. Vadovaujantis šios straipsnio 2 dalimi, įstatymuose nustatytais atvejais ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti gali pareikšti valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešajam interesui civilinio proceso tvarka ginti yra būtinos dvi pirminės sąlygos: 1) ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas subjekto, kuriam įstatymų lygmeniu pripažįstama teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą; 2) subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui ginti, veikia pagal įstatyme apibrėžtą savo kompetenciją, t. y. įstatyme yra nustatyta tokio subjekto teisė ir pareiga teismine tvarka ginti viešąjį interesą. Šių sąlygų nebuvimas eliminuoja viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-611/2018). Subjektas, reikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti tokios teisės turėjimą, t. y. atitiktį pirmiau išvardytoms sąlygoms, nurodydamas konkrečią įstatymo normą, suteikiančią pareiškėjui teisę ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje Nr. e3K-3-267-611/2019). Taigi, viešąjį interesą civiliniame procese gali ginti tik įstatymuose nustatyti asmenys, įgyvendindami jiems aiškiai suteiktus įgalinimus.
14. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – Sodininkų bendrijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjų sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. Bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Bendrija veikia vadovaudamasi savo narių solidarumo, lygiateisiškumo, demokratiškumo ir tarpusavio susitarimo bei pagalbos principais (Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Pagal Sodininkų bendrijų įstatymą, sodininkų bendrijos nėra įgaliotos ginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą, jos įgyvendina savo narių teises ir gina jų interesus bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros ir naudojimo srityje. Atsižvelgiant į tai, sodininkų bendrijų reiškiamiems reikalavimams nėra taikoma CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta išimtis, leidžianti subjektams, ginantiems viešąjį interesą, nemokėti už teikiamą procesinį dokumentą žyminio mokesčio.
15. Pažymėtina, kad nei CPK 83 straipsnio 1 dalies 1–16 punktuose ar kitose CPK nuostatose, nei Sodininkų bendrijų įstatyme nėra reglamentuota, kad sodininkų bendrijų reiškiami ieškiniai, apeliaciniai ir kasaciniai skundai ar prašymai atnaujinti procesą neturėtų būti apmokestinami žyminiu mokesčiu. Atsakovė neprašė iš dalies atleisti ją nuo pareigos mokėti žyminį mokestį ar atidėti jai žyminio mokesčio sumokėjimo terminą ir neįrodinėjo savo sunkios turtinės padėties. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė privalo sumokėti už prašymą atnaujinti procesą žyminį mokestį ir nustatė jai terminą ištaisyti šį prašymo trūkumą.
16. Už teikiamą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio apskaičiavimo tvarka priklauso nuo to, kokio pobūdžio – turtiniai ar neturtiniai – reikalavimai jame yra keliami. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalį, turtiniai ginčai apmokestinami proporciniu žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos, o neturtinio pobūdžio ieškiniai – žyminiu mokesčiu, kuris išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausančia nuo ginčo dalyko vertės.
17. Kasacinio teismo praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu. Savo ruožtu neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas tam tikra pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014).
18. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovės reikalavimai yra turtinio pobūdžio Atsakovė siekia, kad būtų peržiūrėta teismo sprendimo dalis, kuria buvo pripažinti negaliojančiais administraciniai aktai, valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir susitarimas dėl jos pakeitimo, siekdama, kad ginčijamų administracinių aktų ir sandorių objektu esantis žemės sklypas būtų grąžintas atsakovės nuosavybėn. Toks ginčas yra tiesiogiai susijęs su konkrečiu siekiamu įgyti turtu, todėl už prašymą atnaujinti procesą atsakovei skaičiuotinas proporcinis žyminis mokestis.
19. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad turtiniuose ginčuose žyminis mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į ieškinio sumą. Pagal aptariamą nuostatą, pareiškus reikalavimą, kurio vertė neviršija 30 000 Eur, mokėtinas žyminis mokestis sudaro 3 procentus nuo šios sumos, bet ne mažiau kaip 20 Eur. CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Tokia pačia tvarka yra apskaičiuojamas ir žyminis mokestis, mokėtinas teikiant prašymą atnaujinti procesą (CPK 80 straipsnio 4 dalis).
20. Kaip matyti iš byloje pateiktų 2016 m. kovo 24 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir 2016 m. gegužės 30 d. susitarimo pakeisti 2016 m. kovo 24 d. sutartį, žemės sklypas buvo perleistas atsakovei už 4 389,65 Eur. Vilniaus apygardos teismas, tenkinęs šioje byloje pareikštą ieškinį ir panaikinęs ginčijamus administracinius aktus ir sandorius, taikė restituciją, be kita ko, įpareigodamas Lietuvos valstybę grąžinti atsakovei už žemės sklypą sumokėtus 4 389,65 Eur. Teismo vertinimu, būtent nuo šios sumos, už kurią buvo įgytas žemės sklypas ir kuri buvo grąžinta atsakovei pritaikius restituciją, šiuo atveju turi būti skaičiuojamas mokėtinas žyminis mokestis. Nors byloje yra duomenų, kad ši suma neatitinka grąžintino turto rinkos kainos, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas byloje priimtame sprendime, nagrinėjamoje byloje ieškovė nesirėmė aplinkybėmis dėl žemės sklypo rinkos kainos, be to, jo rinkos kaina neatitiko realiai pritaikytos restitucijos vertės. Pažymėtina, kad nuo 4 389,65 Eur sumos, atitinkančios šioje byloje taikytos restitucijos sumą, buvo skaičiuojamas už ieškinį, o vėliau ir už apeliacinį bei kasacinį skundus mokėtinas žyminis mokestis.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatydamas atsakovės mokėtiną žyminį mokestį, skaičiavo jį nuo 633 000 Eur sumos, kuri atsakovės pateiktoje valstybinės žemės nuomos sutartyje buvo nurodyta kaip šio žemės sklypo rinkos vertė, todėl šiuo atveju yra pagrindas perskaičiuoti už prašymą dėl proceso atnaujinimo mokėtiną žyminį mokestį. Nagrinėjamo ginčo suma, kaip minėta, sudaro 4 389,65 Eur, todėl mokėtinas žyminis mokestis sudaro 3 procentus nuo šios sumos arba 132 Eur. Prašymas atnaujinti procesą pateiktas elektroninėmis ryšių priemonėmis, taigi, atsakovei kilo pareiga sumokėti 75 procentus už šį procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 7 dalis), t. y. 99 Eur.
22. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nustatė atsakovei terminą sumokėti žyminį mokestį už pateiktą prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, tačiau teismas netinkamai apskaičiavo mokėtino žyminio mokesčio dydį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, nurodant, kad atsakovė turi sumokėti 99 Eur žyminio mokesčio (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio sumokėjimo terminas pasibaigė, šia nutartimi ieškovei nustatomas naujas terminas sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius duomenis pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį pakeisti.
Nustatyti atsakovei sodininkų bendrijai „Žaluma“ terminą iki 2020 m. birželio 23 d. (įskaitytinai) sumokėti 99 Eur žyminį mokestį už prašymą atnaujinti procesą ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.