Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-1909 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909) ir įpareigoti Ministeriją pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo; 2) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) (Žin., 2005, Nr. 85-3140; 2008, Nr. 137-5387) 20 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jis taikomas smurtinių nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atžvilgiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais: Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-45-165/2015 A. K. (A. K.) pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 102 straipsnį dėl nusikaltimo žmoniškumui – okupuotos valstybės civilių trėmimo ir pareiškėjui, kaip vienam iš nukentėjusiųjų, priteisė iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą. Vadovaudamasis Kompensavimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 patvirtinto Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 4 punktu, pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu (trėmimu) jam padarytą žalą. Ministerija Sprendimu Nr. (1.34)7R-1909 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi trėmimas įvyko iki 2005 metų. Kompensavimo įstatymo 20 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, teisinės valstybės ir teisingumo principams, todėl minėtos normos pagrindu priimtas Ministerijos Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909 negali būti laikomas teisėtu. Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, įskaitant BK 102 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą, yra ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės reguliavimo dalykas ir tai lemia jų išskirtinumą, lyginant su kitomis nusikalstamomis veikomis. Šiems nusikaltimams BK normos taikomos retrospektyviai, jiems nėra taikomi jokie senaties terminai. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad sunkių tarptautinės žmogaus teisių teisės ir humanitarinės teisės pažeidimų atveju gynybos priemonės turi apimti aukos teises į lygias galimybes veiksmingai siekti teisingumo; teisę į adekvatų, veiksmingą ir operatyvų atlyginimą už patirtą žalą; teisę gauti informaciją apie pažeidimus ir žalos atlyginimo mechanizmus; veiksmingus vidaus teisės mechanizmus sprendimams dėl žalos atlyginimo vykdyti. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos teisinėje sistemoje užtikrinant baudžiamojo įstatymo atgalinį taikymą bei senaties termino netaikymą nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, buvo užtikrintas nukentėjusių asmenų reikalavimo teisės įgyvendinimas. įtraukus minėtus nusikaltimus į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo sąrašą ir Kompensavimo įstatymo 20 straipsnyje nustačius terminą, t. y. kad už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus atlyginama, jeigu jie įvykdyti po 2005 metų, yra užkertamas kelias įgyvendinus reikalavimo teisę realiai gauti žalos atlyginimą. Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio nuostata neatitinka protingumo kriterijaus, kadangi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai sietini būtent su Lietuvos istorija, nusikaltimus padarę asmenys yra itin senyvo amžiaus, nebeturi turto ir pajamų, o tai reiškia tik dar didesnį žalos kompensavimo poreikį.Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Ministerija savo poziciją grindė šiais argumentais:Kompensavimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms (toliau – ir Direktyva), kurios 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog Direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės būtų taikomos tik pareiškėjams, kurie nukentėjo nuo nusikaltimų, padarytų vėliau kaip 2005 m. birželio 30 d. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į finansines valstybės galimybes, Kompensavimo įstatyme reglamentuota, kad pagal jį kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala. Kompensavimo įstatymas nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą, tačiau nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų. Nusikalstamą veiką padariusio asmens – A. K. – pareiga atlyginti padarytą žalą kyla ne iš Kompensavimo įstatymo, todėl Ministerijos Sprendimas Nr. (1.34)7R-1909 nepaneigia konstitucinės pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas neturėtų būti sutapatinamas su baudžiamąja atsakomybe ar baudžiamuoju procesu. Savo esme tai yra subsidiarus trečiųjų (nusikaltimą padariusių) asmenų padarytos žalos kompensavimo mechanizmas, kurį valstybė, atsižvelgdama į tarptautinių teisės aktų nustatytas ribas, gali reglamentuoti savo nuožiūra. Pareiškėjo skunde cituojami Konstitucinio Teismo išaiškinimai buvo suformuoti bylose dėl kitus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai (pvz., dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, dėl prekių ženklų, dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės), todėl nagrinėjamoje byloje nėra taikytini. Pagal bendruosius deliktinės atsakomybės principus žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo. Lietuvos valstybė nėra atsakinga už fizinio asmens, vykdžiusio okupacinės valdžios nurodymus, padarytą nusikalstamą veiką, todėl pareiškėjo teiginiai apie privalomą atlyginti jo patirtą žalą iš valstybės lėšų, perkeliant visą atsakomybę valstybei, neturi teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais padarytos žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūno, taigi pareiškėjo pažeistos teisės buvo apgintos. Todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kompensavimo įstatymo 20 straipsnio atitikties Konstitucijai.