- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-26
- Bylos Nr.
- e2A-374-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl ieškovės ir atsakovės sudarytos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir sutarties pakeitimo. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekine tarp jos ir atsakovės 2011m. vasario 14 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. 11-00044 EUR (toliau – sutartis Nr. 1) dalį, kuria suteikta 20 635,43 Eur paskola, bei 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutarties Nr. 11-00072 EUR (toliau – sutartis Nr. 2) dalį, kuria suteikta 43 230 Eur paskola. Ieškovė taip pat prašė pripažinti, kad 20 635,43 Eur mokėjimas buvo atliktas paskolai pagal sutartį Nr. 2 grąžinti; pakeisti sutarties Nr. 1 priedą Nr. 1, sumažinant mokėtinas palūkanas 1 450,04 Eur; pakeisti sutarties Nr. 2 priedą Nr. 2, sumažinant mokėtinas palūkanas 2 808,38 Eur ir pratęsiant mokėtinos paskolos galutinį grąžinimo terminą iki 2020 m. kovo 4 d., vienodo dydžio mokėjimus išdėstant kiekvienam mėnesiui; sustabdyti palūkanų mokėjimą pagal sutartį Nr. 1 iki 2016 m. balandžio 1 d.; įpareigoti atsakovą išduoti sutikimą parduoti pagal 2011 m. birželio 9 d. ir 2011 m. rugsėjo 7 d. sutartinės hipotekos lakštus įkeistus nekilnojamuosius daiktus už ne mažesnę kaip 231 696,01 Eur kainą ir panaudoti gautas lėšas paskolai pagal sutartį Nr. 2 grąžinti.
Ieškovė nurodė, kad sutartimi Nr. 1 žemės sklypo įsigijimui ir statybos darbams (sutarties 2.4 p.) jai buvo suteikta 137 570 Eur paskola iki 2014 m. vasario 25 d., sutarties įvykdymas užtikrintas 570 000 Lt vertės žemės sklypo įkeitimu pagal sutartinę hipoteką, laidavimo sutartimis, sąskaitoje esančių lėšų įkeitimu (sutarties 2.14. p.) ir paprastuoju neprotestuotinu vekseliu (sutarties 2.21. p.). Sutartimi Nr. 2 statybos darbams (sutarties 2.4.2. p.) buvo suteikta 288 200 Eur paskola iki 2016 m. kovo 4 d., sutarties įvykdymas užtikrintas 800 000 Lt vertės žemės sklypo ir pastatų įkeitimu pagal sutartinę hipoteką, laidavimo sutartimis, sąskaitoje esančių lėšų įkeitimu (sutarties 2.14. p.) ir paprastuoju neprotestuotinu vekseliu (sutarties 2.21. p.). Bendra paskolų suma pagal dvi sutartis – 425 770 Eur. Paskolų suteikimo metu galiojusi Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) redakcija nustatė, kad paskolos gavėjas privalėjo turėti pajų kredito unijoje, išduodančioje paskolą. Atsakovė, pažeisdama KUĮ 48 straipsnio nuostatas ir paskolos sutarčių sąlygas, ieškovės pajinį įnašą suformavo iš paskolos sutartyse nurodytų paskolos sumų dalies, t. y. dalis paskolos sutartyse nurodytos sumos ieškovei nebuvo perduota (71 250,25 Lt – pagal sutartį Nr. 1; 149 264,54 Lt – pagal sutartį Nr. 2). Pajinio įnašo suformavimo operacijos buvo imituotos atsakovės darbuotojų tam, kad dalis išmokamos paskolos būtų panaudota pajaus suformavimui. Sudarant paskolos sutartis ieškovė nebuvo informuota, kad toks pajinio įnašo formavimo būdas neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų, ir jai apie atsakovės veiksmų neteisėtumą tapo žinoma tik 2014 m. vasario 7 d., kai atsakovei teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Tiek pagal KUĮ 47 straipsnį, tiek pagal paskolos sutarčių 6.3 punktą, pajinis įnašas turėjo sudaryti 10 procentų paskolos sumos, tačiau buvo suformuoti 15 procentų pajiniai įnašai. Tokiu būdu atsakovė, neinformuodama ieškovės, nepagrįstai ir be ieškovės valios apskaitė 222 514,79 Lt (71 250,25 + 149 264,54 Lt) kaip pajinį įnašą, taip pažeisdama ieškovės teises, įstatymo nuostatas ir sutarčių sąlygas. Atsakovė informavo ieškovę, kad ji mokėjimus privalės atlikti tik už realiai suteiktą paskolos sumą, o pajinis įnašas bus įskaitytas į paskolų grąžinimą ir pajinio įnašo apimtyje nereikės grąžinti dalies paskolos, todėl ieškovei nekyla pareiga mokėti atsakovui tų paskolų dalių, kuriomis buvo suformuoti jos pajai kredito unijoje – bendrai 220 514,79 Lt, nes šių sumų ji niekada negavo. Paskolos sutartys toje dalyje, kurioje jos buvo panaudotos pajiniams įnašams formuoti, privalo būti panaikintos. Ieškovei grąžinta paskolos dalis pagal sutartį Nr. 1, lygi jos neteisėtai suformuotam pajiniam įnašui, turėtų būti įskaityta į paskolos grąžinimą pagal sutartį Nr. 2. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl paskolos sutarčių įvykdymo ir pakeitimo, taip pat dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo už ne mažiau kaip 231 696,01 Eur. Tuo ieškovė siekė, kad būtų įvykdytos paskolos sutartys, tačiau atsakovė nesutiko modifikuoti sutarčių ar suteikti teisę parduoti įkeistą turtą už kainą, mažesnę negu esantys ieškovės įsiskolinimai – 980 850,33 Lt. Ieškovės teigimu, įkeisto turto rinkos kaina yra mažesnė, todėl nėra galimybės parduoti jį už atsakovės nurodytą kainą, o atsakovės atsisakymas yra nepagrįstas. Atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja iš ieškovės visos paskolų sumos grąžinimo, nes ieškovė nėra gavusi 220 514,79 Lt paskolos sumos dalies. Taip pat būtų nepagrįsta reikalauti iš ieškovės palūkanų už šią negautą sumą. Visos paskolos sumos neišmokėjimas lėmė, kad atsakovė, pasinaudodama esmine šalių nelygybe, padarė esminius sutarties pažeidimus, kas sudaro pagrindą sutarties pakeitimui (CK 6.228 str. 1 d., 6.217 str. 2 d.). Ieškovė neturi galimybių vykdyti įsipareigojimus paskolos sutartyse numatytais terminais ir mokėti paskolos grąžinimo įmokas. Jei atsakovė bendradarbiautų, būtų pasirengusi parduoti įkeistą turtą, ieškovė sugebėtų įvykdyti didžiąją dalį įsipareigojimų, o teismui patenkinus ieškinio reikalavimus – įkeisto turto pardavimas padengtų visą ieškovės įsiskolinimą. Tokios paskolos sutarčių vykdymą ieškovei apsunkinusios aplinkybės yra pakankamas teisinis pagrindas, atitinkantis CK 6.204 straipsnio reikalavimus, dėl sutarties Nr. 2 sąlygų pakeitimo teismo sprendimu, išsaugant sutarties Nr. 2 galiojimą ir šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi ieškinį atmetė – priteisė atsakovei iš ieškovės 2 552,83 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Teismas pripažino nepagrįsta ieškovės poziciją, kad visi piniginių operacijų mokėjimo kvitai buvo išrašyti tik dėl akių, o pajinis įnašas iš esmės buvo suformuotas iš suteiktos paskolos. Teismas įvertino paskolos sutarčių bendrosios dalies 6.3 ir 6.4 punktus, kuriais ieškovė įsipareigojo iki paskolos suteikimo įnešti į Uniją papildomą pajinį įnašą, kad paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų Unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 (viena dešimtoji) paskolos sumos bei sumokėti sutartyje nustatyto dydžio sutarties administravimo mokestį. Teismas nustatė, kad ieškovė pasirašė abi paskolos sutartis, įvykdė jų sąlygas – įnešė pajus bei sumokėjo administravimo mokesčius, po ko gavo paskolas.Teismas iš ieškovės sąskaitų ir operacijų išrašų nustatė, kad ieškovė pirmiausia įsigijo kredito unijos papildomus pajus, o po to gavo paskolas. Teismas sprendė, kad tai, jog po paskolos suteikimo ieškovė iš kredito unijos sąskaitos pagal sutartį Nr. 1 išsiėmė 73 577,16 Lt, o pagal sutartį Nr. 2 – 152 150,26 Lt grynųjų pinigų, neįrodo, kad ieškovės pajinis įnašas buvo suformuotas iš kredito unijos suteiktos paskolos. Teismas pažymėjo, kad aptartos operacijos įrodo, jog įnešusi sumas už papildomų pajų įsigijimą, ieškovė vėliau panašaus dydžio sumas išsiėmė iš suteiktos paskolos sumos. Be to, tiek ant paskolos sutarčių, tiek ir ant minėtų kvitų, kuriais jai išmokėti grynieji pinigai, yra ieškovės parašai, kuriais ji aiškiai patvirtino, kad abiejų paskolų pinigus gavo. Teismas pabrėžė, kad joks protingas asmuo nepatvirtintų savo parašu visos paskolos sumos gavimo, juolab, kad ieškovė buvo finansiškai ir teisiškai išprususi, paskolą ėmė verslo poreikiams, todėl jai taikytini aukštesni apdairumo ir protingumo kriterijai. Teismas sprendė, jog faktas, kad ieškovė išsigrynino tik dalį gautos paskolos, neįrodo, kad ji gavo mažesnę paskolos sumą, nei nurodyta pačioje paskolos sutartyse ar piniginių operacijų kvituose. Įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas pripažino, kad labiau tikėtina, jog paskolos sutartys buvo sudarytos ieškovei puikiai suvokiant jose nurodytus duomenis bei savo pareigą įmokėti pajinį įnašą bei atlyginti sutarties sudarymo išlaidas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad grynųjų pinigų išėmimas, kuriuo ieškovė grindžia ieškinio reikalavimus, atliktas ne iš paskolos sutartyje nurodytos paskolos gavėjo sąskaitos.
Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškinį dėl sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei jų pakeitimo teisme ieškovė pateikė praėjus beveik ketveriems metams, t. y. po bankroto bylos kredito unijai iškėlimo bei paaiškėjus, kad ji neatgaus pajinėje sąskaitoje esančių lėšų, taip pat, kai jai už pajus nebuvo išmokėtos draudimo išmokos. Teismo vertinimu, ieškiniu siekiama nesąžiningai apginti savo teises, nesilaikant įstatymuose nustatytų apribojimų, nepagrįstai įgyti teisę į kredito unijos lėšas, sukurti kredito unijai fiktyvią prievolę, tokiu būdu išvengiant bankrutuojančios kredito unijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės, nesąžiningai pirmiau kitų atgauti savo pajaus lėšas ir jas panaudoti kredito grąžinimui, pajinio įnašo dalimi apmokėti negrąžintos paskolos dalį.
Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti jos pagal sutartį Nr. 1 atliktą 71 250,25 Lt įmoką ne mokėjimu pagal sutartį Nr. 1, bet įskaityti šią sumą paskolai pagal sutartį Nr. 2 dengti, yra nepagrįstas. Teismas dar kartą pabrėžė, jog ieškovė prašė suteikti jai paskolas, pasirašė abi paskolos sutartis, vėliau prašė pratęsti grąžinimo terminą ir sutiko su naujomis sutarties Nr. 2 sąlygomis, pagrindinės skolos bei palūkanų dydžiu bei nustatytu šių sumų grąžinimo grafiku, nekvestionavo nei savo įsiskolinimų pagal sutartis dydžio, nei pajaus dydžio. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nutyli, jog 2013 m. vasario 6 d. atlaisvintą pajaus dalį – 62 150,40 Lt, ji panaudojo paskolos grąžinimo įmokoms sumokėti pagal abi paskolos sutartis, ir kad po šių veiksmų atlikimo ieškovės pajus sudarė 158 364,39 Lt, o ne 220 514,79 Lt, kaip bandoma teigti ieškinyje ginčijant sutarčių galiojimą šioje dalyje.
Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovė be ieškovės valios suformavo žymiai didesnį pajų. KUĮ 47 straipsnio 1 dalis numato tik tai, kad paskolos suma negali būti daugiau kaip dešimt kartų didesnė nei pajinis įnašas, o ne tai, kad pajinio įnašo dydis negali viršyti 1/10 skolos sumos. Atsakovės paskolų komiteto ir valdybos posėdžių protokolai patvirtina, kad ieškovė įsipareigojo įnešti būtent penkiolikos procentų išmokamos paskolos pajų. Aplinkybė, jog suteikiant paskolą pagal sutartį Nr. 2 ieškovė įnešė 15,05% dydžio pajų, t. y. tik 0,05% didesnį nei buvo įsipareigojusi, nesudaro pagrindo pripažinti pajaus suformavimo neteisėtu, kadangi ieškovė pati įnešė nurodyto dydžio pajų ir per ketverius metus pajaus dydžio neginčijo, sudarydama sutarties Nr. 2 pakeitimą ir pratęsdama mokėjimo terminus nekėlė šio klausimo.
Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas užskaityti dalį jos pajinio įnašo kaip paskolos grąžinimą dabartiniu metu yra negalima. Kasacinis teismas savo praktikoje jau yra pasisakęs, kad indėlininko teisė vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-618/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinio patenkinimas reikštų, kad kredito unija jau post factum prarastų teisę reikalauti iš ieškovės dalies paskolos grąžinimo, taip pat dalies delspinigių bei palūkanų sumokėjimo, o tokia situacija neatitiktų minėto kasacinio teismo išaiškinimo.Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovės pajus buvo suformuotas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir todėl paskolos sutartys šiose dalyse negalioja. Netenkinęs šio ieškovės reikalavimo, teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės atlikto 771 250 Lt mokėjimo kaip paskolos pagal sutartį Nr. 2 grąžinimo, taip pat mažinti pagal sutartį priskaičiuotas palūkanas.
Spręsdamas dėl sąlygų paskolos sutartims modifikuoti buvimo, teismas nustatė, kad paskolų suteikimo ieškovė siekė verslo tikslais. Aplinkybė, jog ji negavo visos paskolos sumos, nes dalis paskolos panaudota pajaus suformavimui (dėl šito bus pasisakyta žemiau), nesudaro pagrindo pripažinti sutarties vykdymo sąlygas pasikeitusiomis, kadangi net ir pripažinus ieškovės nurodomas aplinkybes dėl pajaus dydžio paskolos sumos neišmokėjimo, tai buvo ieškovei žinoma nuo pat pradžių ir todėl tai negali būti pripažinta vėlesniu sutarties vykdymo aplinkybių pasikeitimu.
Įvertinęs paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, teismas konstatavo, kad šias sutartis sudarė du verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys įvertinti sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo padarinius ir laisva valia nuspręsti, ar sudaryti sutartį vienomis ar kitomis sąlygomis (CK 6.156 str.), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė sudarydama paskolos sutartis nebuvo išreiškusi laisvos valios prisiimti su tuo susijusią riziką (pasekmių atsiradimą dėl laiku ir tinkamai nevykdomų prievolių). Esant tokioms išvadoms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja ieškovės nurodomi įstatyme numatyti sutarties pakeitimo pagrindai, taip pat nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl paskolos grąžinimo sąlygų keitimo. Teismas pažymėjo, kad papildomą pagrindą atmesti pastarąjį ieškovės reikalavimą sudaro ir tai, jog ieškovė, prašydama pratęsti paskolos pagal sutartį Nr. 2 galutinį grąžinimo terminą bei sustabdyti palūkanų mokėjimą, nepagrindžia laiko tarpų pasirinkimo, nenurodo iš esmės svarbesnių priežasčių, kodėl teismas turėtų nustatyti būtent tokį paskolos grąžinimo terminą, t. y. laikytina, jog ji neįrodė šio savo reikalavimo pagrįstumo (CPK 178 str.).
Dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo teismas nurodė, kad hipoteka ir jos galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo (CK 4.170 str. 4 d.). Hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas (CK 4.197 str. 2 d. 1 p.). Teismas nustatė, kad bendras ieškovės įsiskolinimas pagal abi sutartis siekia 317 875,03 Eur, todėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimas už 231 696,01 Eur neleistų jai visiškai atsiskaityti su atsakove. Įvertinęs tai, kad atsakovė yra bankrutuojanti kredito unija, turinti nemažai kreditorių, teismas sprendė, kad hipotekos panaikinimas pažeistų ne tik atsakovės, bet ir kitų atsakovės kreditorių interesus. Teismas pabrėžė, jog faktas, kad ieškovė dėl nuo atsakovės nepriklausančių aplinkybių negali toliau vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir dėl to patiria nuostolius (kaupiasi palūkanos ir delspinigiai), nedaro atsakovės nesutikimo parduoti hipoteka įkeisto turto jam nenaudingomis sąlygomis neteisėtu.
Teismas sprendė, jog bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą laikyti nepagrįstais ieškovės ieškinio reikalavimus dėl paskolos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, šių sutarčių sąlygų pakeitimo, palūkanų sumažinimo bei jų mokėjimo sustabdymo, atsakovės įpareigojimo sutikti parduoti hipotekos sutartimis įkeistą turtą, todėl ieškinį atmetė.
Atmetęs ieškovės ieškinį, teismas, atsižvelgęs į tai, kad advokatas atstovavo atsakovę keliuose teismo posėdžiuose, kelis kartus teikė ieškovės bei teismo prašytus duomenis, įvertino bylos trukmę, sudėtingumą, apimtį bei sprendė, jog prašomų priteisti išlaidų dydis atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalį, todėl tenkino atsakovės prašymą ir priteisė atsakovei iš ieškovės 2 552,83 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti 2011 m. vasario 14 d. paskolos sutartį Nr. 11-00044 EUR, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, niekine dalyje dėl 20 635,43 Eur vertės paskolos suteikimo; pripažinti 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutartį Nr. 11-00072 EUR, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, niekine dalyje dėl 43 230 Eur vertės paskolos suteikimo; pakeisti 2011 m. vasario 14 d. paskolos sutarties Nr. 11-00044 EUR priedą Nr. 1 „paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis“ sumažinant ieškovės mokėtinas palūkanas 1 450,04 Eur; pakeisti 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutarties Nr. 11-00072 EUR priedą Nr. 2 „paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis“ sumažinant ieškovės mokėtinas palūkanas 2 808,38 Eur; pakeisti 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutarties Nr. 11-00072 EUR priedą Nr. 2 „paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis“, pratęsiant mokėtinos paskolos galutinį grąžinimo terminą iki 2020 m. kovo 4 d., vienodo dydžio mokėjimus išdėstant kiekvienam mėnesiui; palūkanų mokėjimą pagal 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutartį Nr. 11-00072 EUR sustabdyti iki 2016 m. balandžio 1 d.; įpareigoti atsakovę išduoti sutikimą parduoti pagal sutartinės hipotekos lakštus įkeistą nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 231 696,02 Eur kainą ir panaudoti gautas lėšas paskolai pagal paskolos sutartį Nr. 11-00072 EUR grąžinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Padarytomis išvadomis teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnio 1 dalyje, nukrypo nuo pagrindinio įrodinėjimo tikslo – nustatyti tiesą byloje, kuris pasiekiamas ištiriant visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimant teisingą sprendimą, nevertino byloje esančių įrodymų ir liudytojų parodymų bei ieškovės paaiškinimų visumos.
2. Analogiškos pajų formavimo aplinkybės patvirtina, kad ieškovė formaliai įnešė (kaip minėta, tokių operacijų realiai nevyko) tiek pinigų, kiek atsakovė turėjo apskaityti kaip administracinius mokesčius (pajaus mokestis, sutarties sudarymo ir pinigų išgryninimo mokesčiai). Tai atitinka ieškovės versiją, kad ūkinės operacijos buvo fiktyvios – pajus buvo suformuotas iš paskolos sumos ir realiai ieškovė jo neturėjo mokėti, taip pat neturėjo mokėti ir jį sudarančios sumos išgryninimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčių.
3. Minėtas ūkines operacijas įforminusios liudytojos J. R. parodymai patvirtina ieškovės teiginius. Šie parodymai svarbūs tuo, kad iš jų galima spręsti, jog vadybininkei, išmokėjusiai grynuosius pinigus, visiškai sutampančius su sumokėtu pajumi, administraciniu mokesčiu ir pinigų išgryninimo mokesčiu, klientės grynaisiais pinigais išimamą pinigų sumą gerokai iš anksto nurodė kredito unijos administracija, bet ne pati klientė. Vadinasi, dar neatėjus klientui į uniją su prašymu dalį pinigų pervesti pavedimu, o dalį (atitinkančią pajų ir kitus mokesčius) išmokėti grynaisiais – vadybininkė jau žinojo, kokia konkrečiai pinigų suma bus išmokama grynaisiais pinigais. Akivaizdu, jog tai prieštarauja protingumo principui ir patvirtina aplinkybę, jog ūkinės operacijos buvo fiktyvios ir tik vidinės. Taigi teismo motyvai, kad kvitai patvirtina, jog pinigai ieškovei išmokėti ir ieškovė sumokėjo pajų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jie nebuvo sudaryti tariamų ūkinių operacijų atlikimo metu.
4. Teismo išvada dėl pajaus atlaisvinimo ir panaudojimo paskoloms grąžinti yra dviprasmiška. Teismas teigia, kad pajaus atlaisvinti ir panaudoti paskoloms grąžinti negalima, kita vertus, jis pripažįsta, kad tai buvo padaryta.
5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė remiasi vartotojų apsaugos institutu ir siekia nesąžiningai išvengti bankrutuojančios kredito unijos kreditorinių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės. Atsakovė yra stipresnioji šalis, savo srities profesionalė, todėl būtent atsakovei tenka neigiamų padarinių rizika, kad ji nesilaikė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų imperatyvių draudimų. Ieškovė siekia įgyvendinti CK 6.875 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę ir pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį pripažinti, jog paskola dalyje nebuvo suteikta, todėl atitinkamai ji jos neprivalo grąžinti. Tokie veiksmai negali būti laikomi nei nesąžiningumu, nei piktnaudžiavimu.
6. Neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo, taip pat ir dėl ieškovės nesąžiningumo. Teismo išvada dėl ieškovės piktnaudžiavimo teise ir galimybės atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.) yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi ieškovė turi tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, kuriuo grindžia savo reikalavimus, veikė siekdamas operatyvaus ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, o jos piktnaudžiavimas teise nėra įrodytas (CPK 178 str.).
7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė papildomų įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Byloje buvo įrodinėjama ir nustatyta bylos nagrinėjimo metu, o atsakovė to neginčijo, visi sandoriai sudaryti atsakovės patalpose, juos forminant jos darbuotojams. Vadinasi, būtent atsakovė disponavo didžiąja dalimi įrodymų. Ieškovė prašė apklausti atsakovės darbuotoją, kuri iš esmės pareiškė, kad grynųjų pinigų išmokėjimo kvitai buvo sudaromi dar iki atvykstant klientui paskolų komiteto nurodymu, t. y. pats klientas šiame procese net nedalyvavo. Akivaizdu, kad jei pinigai priklausytų klientui, jis pats galėtų nuspręsti, kaip juos išmokėti, bet tai lemdavo ne jo, o paskolų komiteto sprendimas. Ieškovė prašė, kad atsakovė pateiktų patalpų, kuriose fiksuotas, atsakovės teigimu, realus grynųjų pinigų išmokėjimo sandoris, vaizdo įrašus. Atsakovė teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 27 d. jokiais duomenimis nepagrįstą raštą, jog 2011 m. vasario 22 d. ir 2011 m. birželio 15 d. atsakovės žiniomis, minėtomis datomis patalpos nebuvo filmuojamos. Atsakovė duomenis tvarko kredito unijos ir klientų turto saugumo užtikrinimui, vadinasi, patalpos turėjo būti stebimos vaizdo kameromis.
8. Turėjo būti taikyta contra spoliatorem prezumpcija, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Vadinasi, turėjo būti pripažinta, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės teiginius apie pajaus suformavimo realumą.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo netenkinti ieškovės atskirojo skundo ir palikti teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovė 2011 m. vasario 22 d. atliko 71 250,25 Lt pavedimą į pajinę sąskaita, taip pat atliko 2 326,91 Lt depozitinį mokėjimą į savo einamąją sąskaitą. Netrukus ieškovei į einamąją sąskaitą trimis pavedimais buvo pervesta paskolos sutarties Nr. 1 suma. 2011 m. birželio 15 d. ieškovė atliko 149 264,54 Lt pavedimą į pajinę sąskaitą, taip pat atliko 2 885,72 Lt depozitinį mokėjimą į savo einamąją sąskaitą. Netrukus ieškovei į einamąją sąskaitą dviem pavedimais buvo pervesta paskolos sutarties Nr. 2 suma. Atsižvelgiant į chronologinę operacijų numerių seką, darytina išvada, jog visų pirma, buvo suformuoti ieškovės pajiniai įnašai bei įmokėti depozitai, o tik po to išmokėtos paskolos sumos. Ieškovės einamosios sąskaitos išrašai patvirtina, jog atsakovė tinkamai išmokėjo ieškovei visą paskolos sutarčių sumą, todėl ieškovės reikalavimai neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
2. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad jos pajiniai įnašai buvo suformuoti iš paskolos sumų, kadangi ieškovės išgrynintos pinigų sumos atitinka ieškovės pajinio įnašo, paskolos sutarties administravimo mokesčio bei pinigų išgryninimo mokesčio, sumą. Ieškovė abiejų šių sumų išėmimą ir gavimą patvirtino savo parašu. Taigi ieškovė savo veiksmais patvirtino, jog grynaisiais pinigais iš einamosios sąskaitos gavo 73 577,16 Lt ir 152 150,26 Lt. Ieškovė dėl paskolos sutarčių dalinio negaliojimo kreipėsi beveik po ketverių metų nuo paskolos sutarčių sudarymo. Visą ši laikotarpį ieškovė nelaikė, jog jos teisės ir interesai yra pažeisti, ir tik atsakovei iškėlus bankroto bylą bei ieškovei suvokus, jog sumokėti pajiniai įnašai gali būti neatgauti, ji kreipėsi į teismą dėl dalinio paskolos sutarčių negaliojimo.
3. Kadangi paskolos sudarytos verslo tikslais, ieškovei taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, kas reiškia, jog prieš sudarydama paskolos sutartis ieškovė turėjo surinkti visą reikalingą informaciją tam, kad įvertintų savo riziką. Būdama protinga, atidi ir rūpestinga bei veikdama kaip bonus pater familias, ieškovė negalėjo patvirtinti, kad gavo visą paskolos sumą, nors iš tikrųjų gavo mažesnes sumas. Taigi ieškovės argumentai, jog ji negavo dalies paskolos sumos, laikytini nepagrįstais.
4. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji neturėjo mokėti pinigų išgryninimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Dalies piniginių lėšų išgryninimą patvirtina ieškovės einamosios sąskaitos išraše pateikti duomenys. Be to, ieškovę ir atsakovę net ir šiuo metu sieja sutartiniai paskolos teisiniai santykiai, todėl sutarties sudarymo mokesčius ieškovė privalėjo sumokėti.
5. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad J. R. parodymai leidžia daryti išvadą apie ieškovės pajinių įnašų suformavimą iš paskolos sumų. J. R. nurodė, jog neprisimena šio konkretaus atvejo, todėl duodama parodymus kalbėjo apie vidines procedūras.
Šalies argumentai
6. Ieškovė, remdamasi liudytojos parodymais, teigia, kad ne klientas, o atsakovės paskolų komitetas nurodydavo sumą, kuri turi būti išgryninta pagal sudarytą paskolos sutartį. J. R. nurodė, jog „jeigu buvo išgryninimas, reiškia jis buvo sutartas su paskolų komitetu“. Darytina išvada, jog atsakovės paskolų komitetas ne vienašališkai nuspręsdavo, kokia suma bus išgryninta, o tai būdavo sutarta su pačiu klientu. Tai paaiškina ir išankstinį kvitų, pagal kuriuos būdavo įforminamas grynųjų pinigų išmokėjimas, parengimą bei atspausdinimą.
7. Ieškovės samprotavimai, kad atsakovė vengia patekti įrodymus ir reikėtų vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, yra nepagrįsti. Ieškovė elgiasi nesąžiningai, nes teismui teikia dalį informacijos, o jai nenaudingą informaciją, t.y, kad filmuota medžiaga kredito unijoje būdavo saugojama iki vieno mėnesio, nutyli.
8. Atsakovė įrodė, jog ieškovei buvo išmokėtos visos paskolos sumos, todėl nėra pagrindo laikyti, jog atsakovė pažeidė savo veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir tokiu būdu buvo nesąžininga. Priešingai, konstatuotinas ieškovės nesąžiningumas. Pajinio įnašo įmokėjimo teisėtumo klausimą ieškovė iškėlė tik po bankroto bylos kredito unijai iškėlimo bei atsakovei atsisakius pakeisti sutartį pagal ieškovės siūlytas sąlygas.
9. Ieškovė nurodo, jog jos teiginius dėl pajaus ieškovui neišmokėjimo ir jo sudengimo su realiai neišmokėta paskolos suma patvirtina sutarčių 9.2 punktas, tačiau šiame punkte kalbama apie pajinio įnašo mažinimo tvarką, o ne apie pajinio įnašo ir paskolos likučio sudengimą, todėl nesuprantama kaip ši sutarties sąlyga gali patvirtinti faktą, jog ieškovei nebuvo išmokėta paskolos suma. Jokiame teisės akte nėra įtvirtinto imperatyvo, draudžiančio sumažintą ir paskolos gavėjui grąžintiną pajinio įnašo dalį įskaityti kaip mokėjimą pagal paskolos sutartį.
10. Ieškovės įsiskolinimas atsakovei sudarė 317 875,03 Eur. Netgi pardavus turtą už ne mažesnę nei 231 696, 01 Eur kainą, ieškovės įsiskolinimas atsakovei visa apimtimi nebūtų padengtas. Nors ieškovės įsipareigojimai sumažėtų, įsipareigojimų neįvykdymo ir atsakovės interesų pažeidimo rizika nesustotų egzistavusi.
11. Ieškovei buvo išmokėta visa paskolos suma, jai nekilo abejonių dėl palūkanų mokėjimo dydžio ir pagrįstumo, todėl samprotavimai, kad palūkanos yra mokamos nepagrįstai per didelės dėl tariamai neišmokėtos sumos, yra nepagrįsti.Netgi, jei laikytume, kad dalis paskolos sumos ieškovei nebuvo išmokėta, paskolos sutartys negalėtų būti pakeistos, kadangi netenkinamos CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2011 m. vasario 14 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 11-00044 EUR (toliau – sutartis Nr. 1), pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei 137 570 Eur paskolą iki 2014 m. vasario 25 d. (1 t., 16-21 b. l.). Ieškovė savo, kaip kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymą, užtikrino laidavimais (1 t., 28-31 b. l.), banko sąskaitoje esančių lėšų įkeitimu (sutarties 2.14 p.), paprastuoju neprotestuojamuoju vekseliu (sutarties 2.21 p.) bei nekilnojamojo turto įkeitimu (1 t., 23-27 b. l.). Atsakovės 2011 m. vasario 9 d. paskolų komiteto bei 2011 m. vasario 10 d. valdybos posėdžiuose pritarta paskolos suteikimui su sąlyga, kad ieškovė iki paskolos išmokėjimo įneš 15 procentų išmokamos paskolos pajų ir sumokės administravimo mokestį (2 t., 35-36 b. l.). Ieškovė 2011 m. vasario 22 d. įnešė į kredito unijos pajinę sąskaitą 71 250, 25 Lt pajų (1 t., 58 b. l.), taip pat sumokėjo 1 900,01 Lt paskolos sutarties administravimo mokestį (1 t., 59 b. l.). Atlikus šias operacijas, kredito unija pervedė į ieškovės sąskaitą visą paskolos sumą, iš kurios ieškovė iš karto išsiėmė 73 577,16 Lt grynais bei padarė tris pinigų pervedimus bendrai 384 677,64 Lt sumai (1 t., 59, 201 b. l.).
Ieškovė 2011 m. kovo 4 d. sudarė su atsakove paskolos sutartį Nr. 11-00072 EUR (toliau – sutartis Nr. 2), pagal kurią unija įsipareigojo suteikti ieškovei 288 200 Eur paskolą iki 2014 m. kovo 25 d. (1 t., 32-37 b. l.). Ieškovė savo, kaip kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymą, užtikrino laidavimais (1 t., 53-57 b. l.), banko sąskaitoje esančių lėšų įkeitimu (sutarties 2.14 p.), paprastuoju neprotestuojamuoju vekseliu (sutarties 2.21 p.) bei nekilnojamojo turto hipoteka (1 t., 42-46, 47-52 b. l.). Atsakovės 2011 m. kovo 3 d. paskolų komiteto bei 2011 m. kovo 4 d. valdybos posėdžiuose pritarta paskolos ieškovei suteikimui su sąlyga, kad ieškovė iki paskolos išmokėjimo įneš 15 procentų išmokamos paskolos pajų ir sumokės administravimo mokestį (2 t., 37-38 b. l.). Ieškovė 2011 m. birželio 15 d. įnešė į kredito unijos pajinę sąskaitą 149 264,54 Lt pajų (1 t., 58 b. l.), taip pat sumokėjo 1 990,19 Lt paskolos sutarties administravimo mokestį (1 t., 59 b. l.). Atlikus šias operacijas, kredito unija pervedė į ieškovės sąskaitą visą paskolos sumą, iš kurios ieškovė iš karto išsiėmė 152 150,26 Lt grynais bei padarė du pinigų pervedimus bendrai 839 804,76 Lt sumai (1 t., 59-60, 202 b. l.).
Ieškovei vykdant paskolos sutartis atsakovė atsisakė dalies hipotekos į įkeistą turtą (1 t., 26-27, 45-46, 51-52 b. l.), taip pat 2013 m. vasario 6 d. atlaisvino 62 150,40 Lt dydžio pajų (1 t., 58 b. l.), kurio sumą ieškovė tą pačią dieną pervedė į savo sąskaitą (1 t., 60, 66 b. l.) bei panaudojo paskoloms grąžinti (1 t., 67-68 b. l.). Po šių veiksmų atlikimo ieškovės pajus sudarė 158 364,39 Lt.
Šalys 2013 m. rugsėjo 28 d. sudarė susitarimą, kuriuo pakeitė sutarties Nr. 2 sąlygas – paskolos grąžinimo terminą pratęsė iki 2016 m. kovo 4 d. bei atitinkamai pakeitė paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką (1 t., 38-40 b. l.).
Lietuvos Bankas 2014 m. sausio 17 d. atšaukė kredito unijos licenciją, taip pat kredito unijos teisę naudotis kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis ir vertybiniais popieriais. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla.
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti sutarčių dalis, atitinkančias pajinio įnašo dydį kartu su mokesčiais, niekinėmis; pripažinti jos 20 635,43 Eur mokėjimą, kaip atliktą paskolai pagal sutartį Nr. 2 grąžinti; pakeisti sutarties Nr. 1 ir sutarties Nr. 2 mokėjimo tvarkaraščius, sumažinant mokėtinas palūkanas atitinkamai 1 450,04 Eur ir 2 808,38 Eur; pratęsti sutarties Nr. 2 paskolos grąžinimo terminą iki 2020 m. kovo 4 d., vienodo dydžio mokėjimus išdėstant kiekvienam mėnesiui; sustabdyti palūkanų pagal sutartį Nr. 2 mokėjimą iki 2016 m. balandžio 1 d.; įpareigoti atsakovę išduoti sutikimą parduoti jai hipotekos sandoriais įkeistą nekilnojamąjį turtą už kainą ne mažesnę kaip 231 696,01 Eur ir gautas lėšas panaudoti paskolai pagal sutartį Nr. 2 grąžinti.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus pripažinęs nepagrįstais ieškinį atmetė.
Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ieškinio reikalavimų nepagrįstumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnio 1 dalyje, neįvertino byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų bei ieškovės paaiškinimų visumos ir nukrypo nuo pagrindinio įrodinėjimo tikslą – nustatyti tiesą byloje, kuris pasiekiamas ištiriant visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimant teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.); teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015).
Ieškovė ieškiniu įrodinėjo, kad dalis paskolos jai realiai nebuvo suteikta, kadangi iš jos dalies buvo suformuotas pajinis įnašas, tokiais veiksmais atsakovė pažeidė imperatyvias KUĮ 48 straipsnio nuostatas ir ši aplinkybė daro paskolos sutarčių dalis, atitinkančias pajinio įnašo su administraciniais mokesčiais dydį, niekinėmis. KUĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pajinis įnašas – į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. KUĮ 47 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 procentų kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio kredito unijos buhalterinio balanso pagrindu. Taigi tam, kad atsakovė galėtų suteikti ieškovei paskolą, ieškovė privalėjo kredito unijoje turėti ne mažesnį nei 10 procentų prašomos suteikti paskolos dydžio pajinį įnašą. Byloje nustatyta, kad atsakovė sutiko suteikti ieškovei paskolas su sąlyga, kad ieškovė įmokės 15 procentų pajinį įnašą. KUĮ 48 straipsnyje numatyta, kad kredito unija neturi teisės skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti ar subordinuotai paskolai jai suteikti, taip pat kredito unijos išleidžiamiems skolos vertybiniams popieriams įsigyti. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino finansinių operacijų seką, kurios neginčijamai patvirtina, jog pajaus formavimo operacijos buvo fiktyvios – pajus buvo suformuotas iš paskolos sumos, realiai jo ieškovė nemokėjo, todėl neturėjo mokėti jį sudarančios sumos išgryninimo bei sutarties sudarymo mokesčių. Byloje esantys finansinių operacijų atlikimo įrodymai patvirtina, kad ieškovė 2011 m. vasario 22 d. 09:30:06val. į sąskaitą Nr. 02-00971-7 „Papildomi pajai“ įnešė 71 250,25 Lt (operacijos Nr. 07808). Tą pačią dieną į sąskaitą Nr. LT915015500010047529LTL papildomai įnešė 2 326,91 Lt depozitą, iš viso – 73 577,16 Lt. Nepraėjus dešimčiai minučių ji iš einamosios sąskaitos Nr. LT915015500010047529 išėmė 73 577,16 Lt (operacijos Nr. 07816), analogišką pinigų sumą, kurią įnešė į atsakovės sąskaitą. 2011 m. birželio 15 d. 16:01:27val. ieškovė į sąskaitą Nr. 02-00971-7 „Papildomi pajai“ įnešė 149 264,54 Lt (operacijos Nr. 62670). Į sąskaitą Nr. LT915015500010047529LTL įnešė 2 885,72 Lt, iš viso – 152 150,26 Lt. Nepraėjus dvidešimčiai minučių iš einamosios sąskaitos išėmė 152 150,26 Lt.Teismas šias finansines operacijas įvertino ir pateikė argumentuotą poziciją dėl operacijų reikšmės, su kuria teisėjų kolegija sutinka. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė pirmiausia įnešė pajinius įnašus, tik po to į jos atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervestos paskolos sumos, po paskolos sumų pervedimo ieškovė iš sąskaitos išsigrynino pinigų sumas, atitinkančias pajinio įnašo, sutarties administravimo mokesčio ir pinigų išgryninimo mokesčio sumas. Taigi finansinės operacijos nepatvirtina ieškovės pozicijos dėl pajinio įnašo formavimo fiktyvumo, ar to, kad dalies paskolos ieškovė negavo.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos išrašai patvirtina, kad ieškovei į jos sąskaitą buvo pervestos visos paskolos sumos. Teismas šiuos įrodymus vertino ir jie sudarė pakankamą pagrindą teismui konstatuoti ieškovės argumentų dėl paskolos dalies negavimo nepagrįstumą. Dėl šių priežasčių nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji neturėjo mokėti sutarties sudarymo administravimo bei pinigų išgryninimo mokesčio. CK 6.870 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Taigi teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad po paskolos sumos į ieškovės sąskaitą pervedimo ieškovė pinigais disponuoja savo nuožiūra.
Aplinkybę, kad pajinis įnašas buvo suformuotas, patvirtina ir tai, kad dalis pajinio įnašo buvo atlaisvinta, t. y. ieškovei tam tikra dalimi padengus paskolą, pajinio įnašo dalis ieškovei buvo grąžinta ir jos pageidavimu ta dalimi padengta paskolos suma. Taigi pajinis įnašas buvo realus, suformuotas iš ieškovei priklausančių lėšų, kuriomis vėliau buvo padengta paskolos dalis.
Vertindamas ieškovės argumentus dėl dalies paskolos sumos negavimo, teismas įvertino ir ieškovės elgesį po sutarties sudarymo – kad kartu su paskola buvo pasirašytas paskolos mokėjimo grafikas, kuriame aiškiai nurodytos paskolos sumos, ir mokėtinos palūkanos, kad daugiau nei ketverius metus ieškovė sutarties neginčijo, ir sutarties dalies negaliojimo klausimą iškėlė tik po atsakovės bankroto ir paaiškėjus aplinkybei, kad pajinis įnašas ieškovei nebus grąžintas ir nebus išmokėta draudimo išmoka. Šios aplinkybės sudarė papildomą pagrindą teismui ieškovės teiginius dėl dalies paskolos negavimo pripažinti nepagrįstais.
Apeliantės manymu, teismas neįvertino liudytojos J. R., kuri įformino minėtas ūkines operacijas, parodymų, kurie patvirtina ieškovės įrodinėjamas aplinkybes apie pajaus formavimą iš paskolos pinigų dalies. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta J. R. patvirtino, kad nurodymus, kokias pinigų sumas išgryninti vadybininkei duodavo ne klientai, o paskolų komiteto vadovybė, atėjus klientui jau buvo žinoma, kokia pinigų suma bus gryninama ir būdavo paruoštas kvitas. Atsakovė atsiliepime į šiuos skundo argumentus nurodo, jog atsakovės paskolų komitetas ne vienašališkai nuspręsdavo, kokia suma bus išgryninta, o tai buvo sutarta su klientu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad kliento norima išgryninti suma buvo iš anksto žinoma, nepatvirtina operacijos fiktyvumo, kadangi tiek pajinio įnašo dydis, tiek paskolos suma, tiek norima išgryninti paskolos suma buvo suderinta su paskolų komitetu. Taigi nepagrįsti apeliantės argumentai, jog liudytojos J. R. parodymai patvirtinta pinigų išgryninimo operacijos fiktyvumą. Liudytojos parodymai nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių, kad į ieškovės sąskaitą visa paskolos suma buvo pervesta ir kad dalį paskolos sumos, atitinkančios pajinį įnašą ir mokesčius, ji atsiėmė grynaisiais. Nustatytos aplinkybės paneigia apeliantės skundo argumentus, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl paskolos dalies negavimo.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai ieškovę pripažino nesąžininga šalimi, siekiančia išvengti bankrutuojančios kredito unijos finansinių reikalavimų tenkinimo eilės. Ieškovė kreipėsi į teismą gindama, jos manymu, pažeistą savo teisę, pateikdama įrodymus ir išdėstydama savo poziciją, todėl konstatuoti, kad ieškovė piktnaudžiauja kreipimosi į teismą teise, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Negalima sutikti su ieškovės argumentais, jog tai, kad atsakovė nepateikė kredito unijos patalpų, kuriose buvo vykdomos ginčo finansinės operacijos, vaizdo stebėjimo kameromis fiksuotų vaizdo įrašų, sudaro pagrindą taikyti contra spoliatorem prezumpciją ir laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtintas. Atsakovės darbuotoja J. R. nurodė, kad unijos patalpos ne visą laiką buvo stebimos vaizdo kameromis, be to, vaizdo įrašai buvo saugomi gana trumpa laiką. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, jog vaizdo įrašai buvo saugomi vieną mėnesį, todėl atsakovė neturi galimybės po daugiau nei ketverių metų pateikti unijos patalpų stebėjimo vaizdo įrašų.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patalpų vaizdo įrašas nėra tas įrodymas, kuris būtų tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu ginču ir turėtų tiesioginę įrodomąją reikšmę. Byloje yra pateikti atliktas finansines operacijas pagrindžiantys tiesioginiai įrodymai, kuriais remdamasis teismas sprendė dėl šalių argumentų pagrįstumo, todėl aplinkybė, kad nėra pateiktas kredito unijos patalpų stebėjimo vaizdo įrašas jokiai atvejais neįrodo, kad pajinis įnašas nebuvo suformuotas, kad ieškovei buvo pervesta ne visa paskolos suma ar, kad nebuvo išgryninta ieškovei suteiktos paskolos dalis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo sprendimo turinį, skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.). Teismas vertino ieškovės pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti, kad ji neįrodė, jog paskolos dalis jai nebuvo suteikta ir kad iš paskolos dalies buvo suformuotas pajinis įnašas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Taigi išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti, kad atsakovė iš paskolintos pinigų sumos suformavo pajų, realiai neišmokėdama paskolos dalies, ir tokiais savo veiksmais pažeidė KUĮ 48 straipsnyje numatytą draudimą.
Dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo
Užtikrindama savo prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymą ieškovė sutartinės hipotekos lakštu įkeitė atsakovei žemės sklypą, esantį Sakiškių k., Vilniaus rajone, gyvenamąjį namą bei kaimo turizmo pastatus, esančius Sakiškių g. 4, Sakiškių k., Vilniaus rajone (1 t., 23-25, 26, 27, 42-44, 45, 46, 47-50, 51, 52 b. l.).
Ieškovė 2014 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į atsakovę prašydama leisti parduoti įkeistą turtą už ne mažesnę nei 231 696,01 Lt kainą bei per dvidešimt dienų nuo turto nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui ir lėšų gautų pardavus turtą perdavimo atsakovei dienos (1 t., 69-71 b. l.). Atsakovė nurodė, jog išdavus sutikimą ieškovei parduoti įkeistą turtą mažesne nei ieškovės skola atsakovei pagal paskolos sutartis kaina, likusi negrąžinta paskolos dalis būtų neužtikrinta užtikrinimo priemone, o tai pažeistų KUĮ 47 straipsnio 3 dalį.
Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę išduoti sutikimą parduoti jai įkeistus nekilnojamuosius daiktus už ne mažesnę nei 231 696,01 Eur kainą ir panaudoti gautas lėšas paskolai pagal sutartį Nr. 2 grąžinti. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, konstatavęs, jog esant nustatytam 317 875,03 Eur bendram ieškovės įsiskolinimui, įkeisto nekilnojamojo turto pardavimas už 231 696,01 Eur neleistų jai visiškai atsiskaityti su atsakove.
Ieškovė skunde nurodo, jog teismo išvada, kad įkeisto nekilnojamojo turto pardavimas už 231 696,01 Eur neleistų ieškovei visiškai atsiskaityti su atsakove, neatitinka ieškovės įrodinėtų aplinkybių. Ieškovei pardavus turtą už ne mažiau nei 231 696,01 Eur, ieškovės skola atsakovei sumažėtų iki 86 179,02 Eur, atitinkamai sumažėtų atsakovės nuostoliai, ieškovės mokėtinos palūkanos ir delspinigiai. Tokiu būdu būtų padengta didžioji ieškovės įsipareigojimų atsakovei dalis.
Byloje nustatyta, kad bendras ieškovės įsiskolinimas yra 317 875,03 Eur. Ieškovė prašė leisti įkeistą turtą parduoti už ne mažiau nei 231 696,01 Eur. CK 4.170 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta hipotekos sąvoka. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad hipoteka neatima iš įkaito davėjo teisės valdyti, naudoti įkeistą turtą ir juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip. Paskesnė įkeisto turto hipoteka leidžiama, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeistas daiktas gali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip. Sutartinės hipotekos lakštuose nustatyta, jog įkeičiamo daikto savininkas įsipareigoja be raštiško kreditoriaus sutikimo įkeičiamo daikto niekam neperleisti, neįkeisti, neišnuomoti, nekeisti jo paskirties ir/ar statuso ar kitaip neapsunkinti įkeičiamo daikto trečiųjų asmenų teisėmis. Taigi ieškovei norint parduoti įkeistą turtą yra būtinas atsakovės sutikimas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nei atsakovės, nei teismo argumentas, jog kaina, už kurią ieškovė ketina parduoti įkeistą turtą, nepadengs visos ieškovės skolos pagal paskolos sutartis, nesudaro pagrindo neduoti sutikimo dėl turto pardavimo. Atsakovės ir jos kreditorių interesai nebūtų pažeisti, jei įkeistas turtas būtų parduotas už rinkos vertę, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti šiuo metu įkeistų daiktų rinkos vertę ir, jeigu turto rinkos vertė atitinka ieškovės nurodomą kainą, už kurią ketinama parduoti įkeistą turtą, aplinkybė, kad ši kaina nepadengs visos ieškovės skolos pagal paskolos sutartis, neleidžia daryti išvados, kad tokiu būdu bus pažeisti atsakovės ir jos kreditorių interesai. Pažymėtina, kad ieškovei negalint tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, atsakovė turės teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, ir jis lygiai taip pat bus parduodamas. Parduodamo turto kaina nustatoma pagal turto rinkos vertę, o ne pagal esamo ieškovės įsiskolinimo dydį (CPK 681 str. 1 d.).
Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad leidus parduoti įkeistą turtą ir panaikinus šiam turtui hipoteką, likusi negrąžinta ieškovės paskolos dalis nebus užtikrinta jokiomis užtikrinimo priemonėmis. Ieškovės prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymas užtikrintas laidavimo sutartimis, todėl atsakovė nepagrįstai nurodo, jog panaikinus turto hipoteką bus pažeista KUĮ 47 straipsnio 3 dalis.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė, prašydama leidimo parduoti įkeistą turtą, nepateikė atsakovei aktualaus įkeisto turto vertinimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar ieškovės siūloma turto pardavimo kaina atitinka realią šio turto vertę. Taip pat ieškovė nepateikė duomenų apie turto pirkėją, preliminaraus pirkimo–pardavimo sutarties projekto, iš kurio atsakovė turėtų galimybę įvertinti turto pardavimo sutarties sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad realaus turto pirkėjo ieškovė neturėjo, atsakovės atsisakymas nelaikytinas pažeidžiančiu ieškovės interesus, todėl šioje dalyje nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria šis ieškovės reikalavimas atmestas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.200 straipsnyje yra įtvirtinti sutarčių vykdymo principai. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai.Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 str. 2 d.). Sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 str. 3 d.). Atsakovei esant hipotekos kreditore, jai nesuteikiama teisė pažeisti aukščiu aptartus sutarčių vykdymo principus ir nesant pagrįstų argumentų, jos interesų pažeidimo, trukdyti ekonomiškai pagrįstam turto perleidimo sandoriui, tokiu būdu sudarant galimybes ieškovei sumažinti įsiskolinimą ir padengti didelę dalį skolos sumos. Ieškovei už rinkos vertę pardavus įkeistą turtą ir už turto pardavimą gautą pinigų sumą nukreipus savo prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymui, sumažėtų ieškovės skolos dalis, o atsakovė gautų reikšmingą pinginių lėšų sumą, kuria galėtų padengti įsiskolinimus kreditoriams. Ieškovė atlikusi įkeisto turto vertinimą, suradusi turto pirkėją ir pateikusi ketinamo sudaryti turto perleidimo sąlygas atsakovei, o šiai nedavus sutikimo turtą parduoti, gali kreiptis į teismą ginčydama tokį atsakovės atsisakymą ir toks reikalavimas neturėtų būtų laikomas tapačiu šioje byloje pareikštam reikalavimui.
Dėl paskolos sutarčių pakeitimo
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog turėtų būti perskaičiuota mokėtinų palūkanų suma, ją sumažinant. Pripažinus ieškovės argumentus dėl dalies paskolos sumos nesuteikimo nepagrįstais, nėra pagrindo sutikti su jos apeliacinio skundo argumentais, jog mokėtinų palūkanų suma turėtų būti sumažinta 15 procentų, t.y. atitinkamai negauta paskolos suma. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ieškovės argumentų, susijusių su jos reikalavimu sumažinti priskaičiuotų palūkanų sumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 1 234,20 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovės prašomų priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis viršija Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytą rekomenduojamą maksimalų dydį, t. y. 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2015 m. lapkričio mėn., o užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2015 m. II ketv., vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 713,9 Eur), todėl maksimali rekomenduotina priteisti suma sudarytų 928,07 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, atsakovės atsiliepimo į skundą argumentai susiję su įrodymų vertinimu ir jau buvo išdėstyti atsiliepime į ieškovės ieškinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo iš ieškovės priteisti maksimalios rekomenduotinos atsakovei atlygintinos bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumos, todėl atsakovei iš ieškovės priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 800 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, j. a. k. 112040690, iš ieškovės A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.