- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-30
- Bylos Nr.
- 2S-612-613/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Seselskytė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Suinteresuotas asmuo
- D. S., S. L.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-595-639/2020 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys D. S., S. L. (S. L.), antstolis J. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ pateiktu skundu dėl antstolio veiksmų prašė panaikinti antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“.
2. Pareiškėja nurodė, kad antstolis J. P. atlieka vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0172/16/00356 ir Nr. 0172/18/00445 pagal pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus, išduotus teismo sprendimo, kuriuo iš skolininko S. L. priteistas nepilnamečio vaiko išlaikymas. Ginčijamu antstolio 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-18-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“ pareiškėja, kaip skolininko darbdavė, buvo įpareigota nedelsiant padaryti išskaitas iš skolininkui S. L. priskaičiuotų kitų su darbo santykiais susijusių sumų (dienpinigių) ir išskaičiuotas sumas pervesti į išieškotojos D. S. sąskaitą. Nurodė, kad minėtas patvarkymas yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintai imperatyviai teisės normai, kurioje nustatytas draudimas išieškoti iš sumų, kurios mokamos skolininkui, kaip darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves.
3. Antstolis 2018 m. rugpjūčio 22 d. patvarkymu Nr. S18-24247 skundo netenkino, nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.199 straipsnį priteistas išlaikymas vaikui turi būti išskaičiuojamas iš jį privalančio mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jo pajamų rūšių, įskaitant butpinigius ir maitinimosi išlaidų piniginę kompensaciją, kurios laikytinos kitos rūšies papildomomis pajamomis.
Žemesnės instancijos teismas
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino pareiškėjos skundą ir nutarė panaikinti antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973. Nurodė, kad CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtinta norma, ribojanti galimybę išieškoti iš sumų, kurios mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, t. y. dienpinigių ir kitų su komandiruote susijusių sumų, yra imperatyvi. Kadangi antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S-18-21973 išieškojimas yra nukreipiamas į darbuotojo pajamas, iš kurių išieškoti yra draudžiama įstatymo, todėl jame nurodytas įpareigojimas darbdavei padaryti išskaitymus iš skolininkui priskaičiuotų kitų su darbo santykiais priskaičiuotų sumų (dienpinigių) ir išskaičiuotas sumas pervesti į išieškotojos sąskaitą laikytinas nepagrįstu.
5. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį paliko nepakeistą.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019 panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir perdavė bylą Klaipėdos apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas nurodė, kad nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, o jo dienpinigių forma gaunamoms pajamoms taikyti įstatyme įtvirtintų apsaugų dėl išieškojimo negalimumo. Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.
7. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.).
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog skolininkas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju-vadybininku. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio jam buvo priskaičiuota 4 509,54 Eur darbo užmokesčio ir 13 554 Eur dienpinigių. Minėtu laikotarpiu skolininkui kiekvieną mėnesį išmokama dienpinigių suma iki trijų kartų viršijo jam išmokėtą darbo užmokestį. Šios aplinkybės kasaciniam teismui kėlė pagrįstų abejonių dėl skolininko darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikavimo kaip komandiruočių tinkamumo ir (ar) jam priskaičiuotų dienpinigių kompensacinės paskirties.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. vasario 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą.
10. Teismas nustatė, kad pagal 2017 m. liepos 17 d. tarp suinteresuoto asmens S. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos darbo sutarties Nr. 959, galiojusios ginčijamo antstolio patvarkymo priėmimo metu (darbo sutartis nutraukta 2018 m. lapkričio 6 d.), 1.2 punktą darbo funkcija apibrėžiama nurodant darbuotojo pareigas „vairuotojas-vadybininkas“. Apmokėjimas už darbą numatytas sutarties 3 punkte, darbovietė nurodoma – UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbo funkcijų atlikimo vieta nėra konkretizuota. Darbo sutartis sudaryta neterminuota, joje nebuvo detalizuotas darbo pobūdis, iš darbo sutarties turinio matyti, kad sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad šalys susitaria dėl kilnojamojo pobūdžio darbo.
11. Teismas, remdamasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtinta vadybininko-vairuotojo pareigine instrukcija bei S. L. teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, sprendė, kad suinteresuotas asmuo iš esmės dirbo vadybininku, vairavimo funkcijų atlikimas buvo tik viena iš jo atliekamų darbo funkcijų, kiek tai reikalinga pagrindinėms darbo funkcijoms atlikti. Atsižvelgiant į tai, vien dėl to, kad darbo sutartyje suinteresuoto asmens pareigybė nurodyta kaip vairuotojo – vadybininko, nesudaro pagrindo teigti, jog jis dirbo vairuotoju ir dėl to jam negali būti mokami dienpinigiai, tik gali būti kompensuojamos su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos.
12. Remdamasis pareiškėjos direktorės įsakymais dėl komandiruočių, teismas taip pat nustatė, kad S. L. numatytais laikotarpiais buvo komandiruojamas į Nyderlandus darbuotojų nuvežimui/parvežimui. Įsakymų turinį įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas konstatavo, kad šie įsakymai yra netikslūs ir neatitinka faktinės situacijos – nors įsakymuose formuluojama užduotis S. L. nuvežti darbuotojus ar parvežti juos iš Nyderlandų, visgi paties S. L. nurodomos aplinkybės rodo, jog jis nevežė darbuotojų į kitą valstybę, o įsakymuose nurodytais terminais pats vyko į Nyderlandus ir atliko ten vadybininko funkcijas. Minėtuose įsakymuose nurodomi terminai taip pat prieštarauja nurodomai komandiruotės funkcijai – dažniausiai nurodomas ilgesnis nei vieno mėnesio komandiruotės laikas, tokios trukmės laikotarpis tikrai nėra reikalingas atlikti darbuotojų pervežimui iš vienos šalies į kitą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos įsakymai buvo formalūs, iš jų negalima spręsti apie komandiruojamo darbuotojo S. L. atliktas funkcijas kitose valstybėse. Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal įsakymuose nurodomus komandiruočių laikotarpius praktiškai visos komandiruotės baigiamos penktadienį, o po savaitgalio, pirmadienį surašomas naujas įsakymas kitam laikotarpiui.
13. Teismas, remdamasis pateiktais UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo apskaitos žiniaraščiais, konstatavo, kad S. L. nuo 2017 metų liepos mėnesio, kai su juo buvo sudaryta darbo sutartis, visą laiką, išskyrus laikotarpius, kai dėl ligos nedirbo, atstogavo ar buvo poilsio dienos, buvo komandiruotėse. Šio fakto neneigė nei S. L., nei bendrovės atstovė, kuri teismo posėdžių metu patvirtino, kad tuo metu kol yra sudarytos sutartys su Nyderlanduose veikiančia įmone, tol S. L. darbo funkcijas nuolatos atlieka šioje valstybėje. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio darbuotojo išvykimai į užsienio valstybę ir darbo funkcijų joje atlikimas iš esmės neatitinka komandiruotės sąvokos – laikino darbo funkcijų atlikimo kitoje – ne darbo vietoje. Komandiruočių esminis skirtumas nuo nuolatinio darbo ir yra laikinas pobūdis, funkcijų atlikimas kitoje nei įprastai – ne nuolatinėje vietoje. Tuo tarpu S. L. nuo pat darbo sutarties sudarymo pradžios iki kol ji buvo nutraukta darbo funkcijas nuolat vykdė Nyderlanduose, jokių duomenų apie tai, kad bent kurį laiką jis dirbo Lietuvoje nėra. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, S. L. darbo pobūdis ir pačios įmonės veiklos specifika rodo, jog iš esmės S. L. dirbo kilnojamojo pobūdžio darbą. Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad S. L. visą darbo sutarties galiojimo laiką buvo mokami dienpinigiai, kurių suma per mėnesį realiai viršija darbo užmokestį beveik tris kartus. Pats S. L. nurodė, jog dienpinigius leidžia savo nuožiūra pragyvenimui Nyderlanduose, pažymėjo, kad dėl jų panaudojimo įmonei ataskaitų neteikia. Bendrovės atstovė taip pat patvirtino, kad visa dienpinigių suma S. L. išmokama ir, kiek jai žinoma, darbuotojas ataskaitų, pirkinių kvitų ar kitų duomenų apie šių pinigų panaudojimą bendrovei neteikia. Skolininkas nurodė, kad realiai visą laiką praleidžia Nyderlanduose ir ten projekto vykdymo laikotarpiu praktiškai gyvena.
14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad minėtos išmokos, mokamos dienpinigių forma, neatitinka dienpinigių tikslo. Dienpinigių paskirtis yra padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, tuo tarpu S. L. visus dienpinigius skiria pragyvenimui, šios jo išlaidos yra nuolatinės, nes jis pastoviai gyvena Nyderlanduose, minėtus pinigus leidžia savo nuožiūra, o bendrovė nereikalauja jų pagrįsti.
15. Nors šalių sudarytos darbo sutarties turinys tiesiogiai neįtvirtina nei S. L. darbo funkcijų, nei konkretaus darbo vietos apibrėžimo, nei šalių susitarimo dėl kilnojamojo pobūdžio darbo, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad S. L. darbo vieta yra Nyderlanduose, dirbant pas darbo naudotojus – Norvegijoje veikiančias įmones. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog S. L. buvo pareiškėjos komandiruojamas dirbti į Nyderlandus, nors direktorės įsakymuose buvo vartojama „komandiravimo“ sąvoka. S. L. nuo pat įdarbinimo visą darbo laiką praleisdavo Nyderlanduose, jokių darbo funkcijų Lietuvoje neatliko, taigi spręsti, jog tai yra laikinas išvykimas iš darbo vietos, nepaisant to kaip tai buvo įforminama, negalima. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog skolininko darbo pobūdis buvo kilnojamas, susijęs su kelionėmis į Nyderlandus, todėl kiekvieną išvykimą į objektą vertinti kaip komandiruotę ir už išvykimą mokėti komandiruotpinigius nebuvo pagrindo.
16. Teismas konstatavo, kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus ir priimdamas 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. SI8-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“, nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės normų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti antstolio J. P. 2018 m. liepos 23 d. patvarkymą Nr. S-18-21973 „Dėl įpareigojimo padaryti išskaitymus iš skolininkui išmokėtų pinigų sumų“, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pareiškėjos vertinimu, teismas be pagrindo analizavo tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens S. L. sudarytą darbo sutartį ir ją laikė kitokio pobūdžio nei buvo sutarusios sutarties šalys, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 32 straipsnį, taip pat išeidamas iš antstolio J. P. priimto skundžiamo patvarkymo ir paduoto pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundo nagrinėjimo ribų. Šalys, sudarydamos darbo sutartį, priešingai nei konstatavo teismas, nelaikė ir nelaiko, jog tarp jų buvo sudaryta kilnojamojo pobūdžio darbo sutartis. Šalys susitarė, kad skolininkas S. L. dirbs pas pareiškėją jos buveinės vietoje Lietuvoje, o esant poreikiui pareiškėjos užsakymų įgyvendinimui bus komandiruojamas į įvairiais užsienio šalis. S. L. darbo funkcijas atliko tiek Lietuvoje, tiek ir buvo komandiruojamas į Nyderlandus.
17.2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad šalis siejo kilnojamojo pobūdžio darbo santykiai. Skundžiamoje nutartyje padarytos dviprasmiškos išvados, vienu atveju konstatuojant, jog S. L. nuolatinė darbo vieta buvo Lietuvoje ir jis atliko kilnojamojo pobūdžio darbo funkcijas, o kitu, jog S. L. darbo vieta buvo Nyderlanduose.
17.3. Pareiškėjos nuomone, darbas yra kilnojamasis, kai darbuotojo darbo funkcijų atlikimas negalimas atlikti toje pačioje vietoje, t. y. tos pačios darbo funkcijos atliekamos vis kitoje vietoje. Kilnojamojo pobūdžio darbo funkcijos susijusios su judėjimu. S. L. darbo funkcijų atlikimas nebuvo susijęs su tuo, jog jis kiekviena diena turėjo atlikti darbo funkcijas vis skirtingose vietose, todėl S. L. darbas nebuvo kilnojamojo pobūdžio.
17.4. Teismas klaidingai nustatė, kad S. L. darbo funkcijas nuolatos atliko Nyderlanduose, nes pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir įsakymus dėl komandiruotės S. L. buvo įdarbintas 2017 m. liepos 18 d., o 2017 m. liepos 20 d. išvyko į komandiruotę, kuri tęsėsi iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. S. L. grįžęs iš komandiruotės nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. dirbo Lietuvoje, nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo komandiruotas, o 2017 m. rugsėjo 19 d. dirbo Lietuvoje. Po to S. L., pareiškėjai įvykdžius sutartis su užsakovu, nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 30 d. dirbo Lietuvoje, nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2017 m. liepos 13 d. atostogavo. S. L. taip pat dirbo Lietuvoje nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. (paskutinė darbo diena, nes vėliau darbo santykiai nutrūko). Taigi, S. L. nebuvo vien komandiruojamas dirbti į Nyderlandus, jis taip pat dirbo ir Lietuvoje, savo nuolatinėje darbo vietoje. S. L. Lietuvoje taip pat atliko tokias pat darbo funkcijas kaip ir komandiruotės metu Nyderlanduose, t. y. komunikacija su užsakovais, klausimais, susijusiais su darbuotojų darbo vieta ir darbo laiko grafikais; darbuotojų apgyvendinimo organizavimas; laivų konstrukcijų gamybos koordinavimas ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
17.5. Teismas nurodė, kad S. L. ataskaitų apie išmokėtų dienpinigių panaudojimą neteikė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ nereikalavo pateikti ataskaitų apie išmokėtų dienpinigių panaudojimą. Tačiau teismas neįvertino, jog jokiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga darbuotojui pateikinėti darbdaviui ataskaitas apie tai, kur jis išleido išmokėtus dienpinigius.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į pareiškėjos UAB „Danės slėnis“ atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo D. S. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
18.1. Pareiškėja nepagrįstai ir formaliai nurodo, kad teismas analizuodamas šalių sudarytą darbo sutartį pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatas. Teismas ne formaliai vertino tarp šalių susiklosčiusius darbo santykius, o įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, tiek pareiškėjos, tiek S. L. parodymus, nustatė darbo sutarties pobūdį, kaip ir buvo nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje.
18.2. Nors atskirajame skunde bandoma akcentuoti, kad šalių valia nustatomas darbo funkcijų pobūdis, tačiau atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, teismas įvertino darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą, dienpinigių faktinį panaudojimą suinteresuoto asmens išlaidoms kompensuoti, taip pat įvertino, kas pasirūpina kelione, maitinimu, apgyvendinimu. Teismo posėdžio metu S. L. aiškiai patvirtino, kad pareiškėja pasirūpina kelione, maitinimu, apgyvendinimu ir t.t. Akivaizdu, kad šiuo atveju S. L. faktiškai gaunamus dienpinigius naudoja savo asmeninių poreikių trenkimui.
18.3. Atskirajame skunde pareiškėja akcentuoja formalią darbo sutarties išraišką, įvardindama S. L. darbo funkcijas ir jų atlikimo vietą, nors pats suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu iš esmės nurodė kitas atliekamas darbo funkcijas, nei teigė pareiškėja. Suinteresuotas asmuo pripažino, kad jis dirbo Nyderlanduose, tačiau iš esmės visas išlaidas su jo darbu, įskaitant gyvenimu, nuvykimu į darbą, finansavo pareiškėja.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į pareiškėjos UAB „Danės slėnis“ atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolis J. P. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti, palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį nepakeistą, taip pat priteisti iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Antstolio J. P. nuomone, skundžiama teismo nutartis yra teisėta, teisinga, pagrįsta, priimta, įvertinus įrodymus, pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, todėl nėra jokio įstatyminio pagrindo ją keisti ar naikinti.
19.2. Nepagrįsti ir aiškiai prieštaraujantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarčiai pareiškėjo teiginiai dėl teismo darbo sutarties analizavimo ir jos laikymo kitokio pobūdžio nei ją laikė pačios darbo sutarties šalys, dėl bylos išnagrinėjimo išėjus iš antstolio J. P. skundžiamo patvarkymo ir pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundo nagrinėjimo ribų bei dėl teismo neturėjimo pagrindo analizuoti šalių darbo santykių.
19.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019 labai aiškiai konstatavo, jog siekiant teisingai išspręsti šią bylą, visų pirma turi būti išspręstas klausimas dėl darbo sutarties kvalifikavimo, taip pat ar kaip dienpinigiai priskaičiuotos sumos atitiko dienpinigių kompensacinę paskirtį (jei taip, ar visa išmokėta suma), ir tik tada turėtų būti sprendžiama dėl išieškojimo iš darbuotojui (skolininkui vykdymo procese) priskaičiuotų dienpinigių galimybės bei skundžiamo antstolio patvarkymo teisėtumo. Kasacinio teismo nutartyje labai aiškiai konstatuota, kad tik išsprendus klausimą dėl darbo sutarties kvalifikavimo gali būti sprendžiama dėl antstolio patvarkymo teisėtumo.
19.4. Klaidinantys pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiginiai, kad S. L. komandiruotės metu Nyderlanduose jo atliekamos darbo funkcijos buvo bendravimas su darbų užsakovais, darbuotojų aprūpinimas būtinomis darbo priemonėmis, rūbais įranga ir kartais, esant poreikiui, S. L. važiuodavo į susitikimus su užsakovais, važiuodavo parvežti reikalingų priemonių darbuotojams. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktuose komandiruočių į sakymuose už laikotarpį 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 16 d. suprantamai ir aiškiai nurodyta S. L. komandiruočių į Nyderlandus paskirtis – tik darbuotojų nuvežimui/parvežimui ir jokioms kitoms funkcijoms atlikti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
21. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas, ar antstolis pagrįstai nurodė darbdavei (pareiškėjai) išskaityti išieškojimą ir iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių už komandiruotes į užsienį.
22. Byloje nustatyta, kad antstolis J. P. skundžiamu 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S18-21973, priverstinai vykdydamas nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo išieškojimą iš skolininko suinteresuoto asmens S. L. darbo užmokesčio ir kitų pajamų, nurodė pareiškėjai ir S. L. darbdavei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išskaityti išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų, patikslindamas, kad išskaitos turi būti daromos ir iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių už komandiruotes į užsienį.
23. Pagal CPK 739 straipsnio 2 punktą negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Į šią CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skolininkui priklausančių pinigų sumų apibrėžtį patenka ir komandiruočių atveju mokami dienpinigiai.
24. DK 107 straipsnio 1 dalyje darbuotojo komandiruotė apibrėžiama kaip jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Remiantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
25. Dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Be to, be dienpinigių, darbuotojas papildomai turi teisę į kitų dėl komandiruotės patirtų išlaidų (transporto, kelionės, nakvynės ir kt.) atlyginimą.
26. Kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
27. Nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, o jo dienpinigių forma gaunamoms pajamoms taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo. Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.
28. Kaip minėta, nutarties 7 punkte, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje, kuria ši byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išaiškino, kad siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.).
29. Taigi, remiantis minėtuoju kasacinio teismo išaiškinimu, priešingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo tarp jos ir suinteresuoto asmens S. L. sudarytą darbo sutartį bei nustatinėjo faktinį darbo pobūdį, atsižvelgdamas į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Todėl nėra pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išėjo už antstolio J. P. priimto skundžiamo patvarkymo ir paduoto pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundo nagrinėjimo ribų.
30. Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir klaidingai sprendė, jog šalis siejo kilnojamojo pobūdžio darbo santykiai. Pareiškėjos vertinimu, S. L. darbo funkcijų atlikimas nebuvo susijęs su tuo, jog jis kiekviena diena turėjo atlikti darbo funkcijas vis skirtingose vietose, todėl S. L. darbas nebuvo kilnojamojo pobūdžio. Be to, pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir įsakymus dėl komandiruotės S. L. nebuvo vien komandiruojamas dirbti į Nyderlandus, jis taip pat dirbo ir Lietuvoje, savo nuolatinėje darbo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais pareiškėjos argumentais.
31. Byloje nustatyta, kad S. L. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju-vadybininku. Šalių sudarytoje darbo sutartyje darbo funkcijų atlikimo vieta nebuvo nurodyta, nuolatine darbo vieta turėtų būti laikoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės arba pagrindinės veiklos vykdymo vieta. Remiantis pareiškėjos darbo apskaitos žiniaraščiu (II t., b. l. 11-27) bei atsižvelgiant į darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą bei tęstinumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalis faktiškai siejo kilnojamojo darbo pobūdis. Nors pareiškėja nurodo, kad suinteresuotas asmuo dirbo ir Lietuvoje, tačiau pagal pareiškėjos pateiktus duomenis S. L. per metus ir beveik keturis mėnesius darbo pas pareiškėją laikotarpiu vos 46 dienas išdirbo Lietuvoje. Be to, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio S. L. buvo priskaičiuota 4 509,54 Eur darbo užmokesčio ir 13 554 Eur dienpinigių. Minėtu laikotarpiu skolininkui kiekvieną mėnesį išmokama dienpinigių suma net iki trijų kartų viršijo jam išmokėtą darbo užmokestį.
32. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad suinteresuoto asmens S. L. darbo funkcijų atlikimas kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, negali būti laikoma komandiruotėmis, o jam priskaičiuoti dienpinigiai neatitinka kompensacinės paskirties. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolis J. P. skundžiamu 2018 m. liepos 23 d. patvarkymu Nr. S18-21973, priverstinai vykdydamas nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo išieškojimą iš skolininko suinteresuoto asmens S. L. darbo užmokesčio ir kitų pajamų, pagrįstai nurodė pareiškėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ išskaityti išieškojimą iš S. L. darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų, patikslindamas, kad išskaitos turi būti daromos ir iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių už komandiruotes į užsienį.
33. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti, dėl to ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
36. Suinteresuotas asmuo antstolis J. P. patyrė 100 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, į bylą pateikė sąskaitą už teisines paslaugas bei bankinio pavedimo išrašą, iš kurio matyti, kad antstolis J. P. sumokėjo 100 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos priteistinos iš pareiškėjos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo suinteresuoto asmens antstolio J. P. naudai.