Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. Ž., U. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-12 nuosprendžio, kuriuo U. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 161 str. 2 d., 253 str. 1 d., 149 str. 3 d., 233 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 161 str. 2 d. – 40 parų arešto bausmė, pagal 253 str. 1 d. – vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 149 str. 3 d. – penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 233 str. 1 d. – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir U. J. paskirta subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-24 nuosprendžiu paskirta bausme ir U. J. paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-24 nuosprendį ir sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2014-10-20 iki 2014-10-21 (2 paros) ir nuo 2015-07-28 iki 2016-01-28 (6 mėnesiai).

N. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 3 d. ir jam paskirta trejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-15 nuosprendžiu paskirta bausme ir N. Ž. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-16 nuosprendį bei sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-10-20 iki 2014-10-21 (2 paros). Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., N. Ž. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti mokslą arba dirbti, bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Priteista solidariai iš U. J., M. K., N. Ž. nukentėjusiajai G. N. 137,80 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nepilnamečiui N. Ž. neturint turto ir pajamų, žala priteista subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą S. J. (taikant dalinę atsakomybę). Priteista solidariai iš U. J., M. K., N. Ž. 1110,15 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nepilnamečiui N. Ž. neturint turto ir pajamų, žala priteista subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą S. J. (taikant dalinę atsakomybę). Priteista iš U. J., M. K., N. Ž. ir J. P. po 100,85 Eur proceso išlaidų valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai, bei po 27,94 Eur proceso išlaidų (dokumentų įteikimo) valstybei. Nepilnamečiui N. Ž. neturint turto ir pajamų, jo proceso išlaidos priteistos subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą S. J..

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti J. P. ir M. K., o M. M. pagal BK 149 str. 3 d. išteisintas, tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

U. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio mėn. 19 d. nuo 13.00 val. iki 2014 m. spalio mėn. 20 d. 01.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žinodamas, kad M. K., gim. 1998 m., N. Ž., gim. 2000 m., M. M., gim. 1998 m., yra nepilnamečiai, suteikdamas alkoholinių gėrimų vartojimui patalpas – savo butą (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., nupirkdamas, siūlydamas ir pats gerdamas kartu alkoholinius gėrimus, nepilnamečiams nepasipriešinus ir išgėrus, dėl ko jie nuo išgerto alkoholio apsvaigo, taip nugirdė vaikus: M. K., g. 1998 m., N. Ž., g. 2000 m., M. M., g. 1998 m. U. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, atvykus G. N. ir K. S. pas jį į butą (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su M. M., M. K. ir N. Ž., kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, žinodami, kad G. N., g. 2000 m., ir K. S., g. 2001 m., yra nepilnametės, siekdami kartu praleisti laisvalaikį, parūpinę alkoholinių gėrimų, sudarydami joms draugiją, patys gerdami ir bendrais veiksmais primygtinai siūlydami G. N. išgerti alkoholinius gėrimus, žaisdami žaidimą „butelis“, o jai aktyviai nepasipriešinus ir išgėrus, G. N. nuo išgerto alkoholio apsvaigo ir prarado sąmonę, ir tokiais savo veiksmais nugirdė vaiką – G. N., gim. 2000 m.

U. J. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. spalio mėnesio 19 d. 13.00 val. iki 2014 m. spalio mėn. 20 d. 01.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. K., N. Ž., bendrais veiksmais nugirdę nepilnametę G. N. ir taip pasinaudodami jos bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir tokiu būdu atimdami jai galimybę prie­šin­tis, per prievartą įvesdamas savo lytinį organą G. N. į makštį, lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, o tęsiant nusikalstamus veiksmus, bendrininkams pasinaudojus G. N. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir tuo, kad nukentėjusios pasipriešinimas jo veiksmais jau buvo palaužtas, M. K., N. Ž. atlikus lytinius santykius prieš nukentėjusios valią, tokių veiksmų visumos apimtimi susargdino nukentėjusiąją, sukėlė ūmią reakciją į stresą, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir tokiais veiksmais išžagino nepilnametę G. N., gim. 2000 m.

U. J. nuteistas ir už tai, kad 2014 m., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2014-10-03, neteisėtai, neturėdamas atitinkamo leidimo, gabeno iš buto (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., į butą (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „VOLTRO“, mod. „MINI“, Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 str. 6 p. yra priskiriamas C kategorijos ginklams ir neturėdamas atitinkamo leidimo neteisėtai jį laikė iki 2014-10-20 03.05 val. bute (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., kol įvykio vietos apžiūros metu šaunamąjį ginklą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

N. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. spalio mėnesį 19 d. apie 13.00 val. iki 20 d. 01.00 val., Panevėžyje, bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su U. J., M. K., bendrais veiksmais nugirdę nepilnametę G. N. ir taip pasinaudodami jos bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir tokiu būdu atimdami jai ga­li­my­bę prie­šin­tis, per prievartą įvesdamas savo lytinį organą G. N. į makštį, lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, o tęsiant nusikalstamus veiksmus, bendrininkams pasinaudojus G. N. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir tuo, kad nukentėjusios pasipriešinimas ankstesniais veiksmais jau buvo palaužtas, U. J., M. K. atlikus lytinius santykius prieš nukentėjusios valią, tokių veiksmų visumos apimtimi susargdino nukentėjusiąją, sukėlė ūmią reakciją į stresą, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir tokiais veiksmais išžagino nepilnametę G. N., gim. 2000 m.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliantų U. J. ir N. Ž. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo bei jiems paskirtų bausmių rūšių ir jų dydžio. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų, abu nuteistieji N. Ž. ir U. J. analogiškai nurodo, kad jie nepagrįstai nuteisti dėl nepilnametės G. N. išžaginimo, nes šio nusikaltimo nepadarė.

Pagal BK 149 str. 3 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią pavartodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Lytinis santykiavimas pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Jeigu išžaginimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 str. 3 d., jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis arba pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistieji N. Ž. ir U. J. žinojo, jog nukentėjusioji G. N. yra nepilnametė (nusikaltimo padarymo metu jai buvo 14 metų). Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose, kaip ir apylinkės teisme, analogiškai teigia, kad jie jokių lytinių santykių su nukentėjusiąja neturėjo ir jos neišžagino, o ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, norėdami tik greičiau būti paleisti iš sulaikymo bei spaudžiami pareigūnų. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai tokius apeliantų parodymus atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktų įrodymų visumai. Iš bylos medžiagos matyti, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir apylinkės teismas, nuteistieji N. Ž. ir U. J. ikiteisminio tyrimo metu pripažino lytiškai santykiavę su nukentėjusiąja G. N. ir po to, kai buvo paleisti iš sulaikymo, t. y. U. J. šias aplinkybes patvirtino 2014-10-27 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei vėlesnėje 2014-11-05 apklausoje, N. Ž., apklausiamas 2014-10-21, parodė, kad įvykio metu bandė pasimylėti su G. N., tačiau jam nepavyko įkišti lytinio organo į jos makštį, 2014-10-27 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pripažino, jog mylėjosi su G. N.. Tiek apklausiant apeliantus sulaikius, tiek apklausiant juos ir papildomai, jų apklausose dalyvavo gynėjai. Iš apklausų protokolų matyti, kad nei patys nuteistieji, nei jų gynėjai jokių pastabų dėl galimo poveikio apeliantams darymo nepareiškė. Jokių kitų duomenų, kad N. Ž. ir U. J. tokius parodymus būtų davę veikiami kitų asmenų, nėra. Todėl apylinkės teismas, grįsdamas apeliantų kaltę, neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti jų pačių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie iš esmės atitiko vieni kitus, juos patvirtino ir kiti bylos įrodymai.

Taigi atsižvelgus į šiuos išdėstytus įrodymus, jų visumą, darytina išvada, kad apeliantų veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 149 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl jie pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl nepilnametės G. N. išžaginimo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai analizavo tiek nuteistųjų teisme, tiek ir jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti BPK 276 str. numatyta tvarka, juos lygino bei gretino tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais bei jų visuma ir teisingai vadovavosi tais bylos įrodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir papildė vieni kitus, o jų visuma atitiko nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Byloje neabejotinai nustatyta, kad N. Ž. ir U. J., veikdami bendrininkų grupe kartu su M. K., lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja G. N., kuri negalėjo pasipriešinti jų veiksmams dėl savo bejėgiškos būklės, kurią lėmė jos girtumas, o tai leidžia konstatuoti, kad lytinį aktą jie atliko prieš nukentėjusiosios valią. Nuteistieji suprato, jog lytiškai santykiauja pasinaudodami bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl girtumo ir norėjo tokių lytinių santykių, ką patvirtina ne tik pirmiau aptarti įrodymai, bet ir tai, kad U. J. pirko alkoholį ir siūlė jį nukentėjusiajai vartoti bei kartu su N. Ž. ir M. K., bendrais veiksmais tyčia nugirdė nukentėjusiąją. U. J., N. Ž. ir M. K., nepaisydami G. N. girtumo, dėl kurio ji negalėjo suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų reikšmės, pasipriešinti jiems bei išreikšti savo valios, su ja lytiškai santykiavo. Taigi jų tyčia padaryti nusikalstamą veiką yra neabejotinai įrodyta, o jų veiksmų visuma, kaip nustatyta byloje, lėmė tai, jog nukentėjusioji susirgo – jai nustatyta ūmi reakcija į stresą, šis susirgimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su jos išžaginimu ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, kolegija sprendžia, kad nuteistojo U. J. elgesys po įvykio taip pat netiesiogiai patvirtina jį įvykdžius šią nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos duomenų, pamatęs policijos pareigūnus, U. J. bandė pasišalinti iš įvykio vietos, iššokdamas per koridoriaus balkoną, bet buvo sulaikytas. Taip pat jis siekė nukentėjusiąją paveikti, kad byloje dėl jos išžaginimo ji duotų melagingus parodymus. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė M. M. gynėjos pateiktais konsultacinio pobūdžio specialisto atsakymais į teorinius klausimus, susijusius su girtumu teismo medicinos požiūriu, nes jie nepaneigia ekspertizės akto duomenų bei jame padarytų išvadų, kad G. N. prieš ją padarytos nusikalstamos veikos metu buvo ūmaus alkoholio apsvaigimo būsenos. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad išteisinti U. J. ir N. Ž., kaip to prašoma apeliaciniais skundais, nėra pagrindo.

Kolegija, priešingai nei teigiama U. J. apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad apylinkės teismas, perkvalifikavęs nuteistojo veiką iš BK 161 str. 1 d. į BK 161 str. 2 d., nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų suvaržę jo teises, kadangi faktinės veikos aplinkybės nepasikeitė, veika perkvalifikuota pagal kitą to paties straipsnio dalį, kuri numato švelnesnę atsakomybę. Teismui perkvalifikavus veiką, išteisinti apelianto pagal BK 161 str. 1 d. nereikėjo.

U. J. apeliaciniame skunde taip pat keliamas teisinės atsakomybės už vaiko nugirdymą klausimas, teigiama, kad jo veiksmai nebuvo tokie pavojingi, jog jam būtų taikoma būtent baudžiamoji atsakomybė pagal BK 161 str. 2 d., nes už analogiškus veiksmus yra numatyta ir administracinė atsakomybė pagal ATPK 180 str. (įstatymas, galiojęs iki 2017-01-01), kurios taikymo galimybės apylinkės teismas nesvarstė.

Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-250/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuteistojo veiksmus dėl M. K., N. Ž., M. M. ir G. N. nugirdymo kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą. Nors atsakomybė dėl vaiko nugirdymo nustatyta tiek BK 161 str. 2 d., tiek nusikaltimo padarymo metu galiojusiame ATPK 180 str., pagal ATPK 9 str. 2 d. nuostatas administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teises pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vadovaujantis minima ATPK nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį, galima spręsti baudžiamosios ir administracinės atsakomybes atribojimo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužes 14 d. nutartis Nr. 2K-250/2013).

Atsižvelgusi į U. J. asmenybę, į tai, kad nepilnametė nukentėjusioji G. N. buvo girdoma alkoholiu, siekiant susilpninti jos savikontrolę, kad ji dėl savo būsenos (dėl girtumo) negalėtų suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir tokiems veiksmams pasipriešinti, t. y. turint tikslą, pažeidžiant žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, su ja lytiškai santykiauti, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam U. J. už vaiko nugirdymą taikė baudžiamąją atsakomybę, t. y. BK 161 str. 2 d.

Pagal BK 161 str. 2 d. atsako tas, kas nugirdė vaiką. Šiame straipsnyje vaiku laikomas asmuo iki 18 metu. Vaiko nugirdymą sudaro tokie suaugusio asmens veiksmai, kuriais vaikas skatinamas gerti alkoholinius gėrimus ir dėl to jis pasigeria. Būtina nustatyti, kad vaikas svaigiuosius gėrimus gėrė dėl to, kad buvo skatinamas ar verčiamas tai daryti ir vartodamas svaigiuosius gėrimus apsvaigo. Nugirdytas vaikas gali būti anksčiau to niekada nedaręs arba vartojęs alkoholį ir anksčiau. Nugirdymas yra vienkartinis veiksmas, todėl nusikaltimas laikomas užbaigtu tada, kada vaikas vieną kartą pasigėrė (apsvaigo). Nurodytas veiksmas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia reiškia tai, kad kaltininkas suvokia, jog skatina gerti alkoholinius gėrimus vaiką, numato, kad vaikas gali pasigerti, ir tokių padarinių nori, todėl būtina nustatyti, ar suaugęs asmuo suvokė, kad jo skatinamas gerti alkoholinius gėrimus asmuo yra vaikas. Jei asmuo nesuvokė nukentėjusiojo mažametystės požymio, tačiau pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiojo fizinius duomenis ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai suvokti, tokiu atveju šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas. Nustačius, kad asmuo turėjo pagrindo apsirikti dėl asmens amžiaus, kad ne dėl savo kaltės nesuvokė nukentėjusiosios nepilnametystės ar mažametystės požymio, šis požymis jam negali būti inkriminuotas, toks asmuo atsakomybėn pagal BK 161 str. 2 d. netraukiamas. Tarp sąmoningų kaltininko veiksmų ir vaiko nugirdymo (apsvaigimo) turi būti priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad be sąmoningų kaltinamojo veiksmų vaikas nebūtų buvęs nugirdytas (apsvaigęs).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2014-10-19 13 val. iki 2014-10-20 01 val. pas U. J. namuose buvo girtaujama. U. J., būdamas pilnametis ir turėdamas galimybę nupirkti alkoholio, tą dieną nupirko alkoholį, suteikė nepilnamečiams M. K., N. Ž. ir M. M. savo butą kaip vietą vartoti alkoholį, žinodamas, kad jie yra nepilnamečiai, siūlė jiems gerti ir pats kartu su jais vartojo alkoholį, o nepilnamečiams nepasipriešinus ir išgėrus, dėl ko jie nuo išgerto alkoholio apsvaigo, taip tyčia nugirdė vaikus – M. K. (gim. 1998 m.), N. Ž. (gim. 2000 m.) ir M. M. (1998 m.), po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, atvykus G. N. ir K. S. pas jį į namus, veikdamas kartu su M. K., N. Ž. ir M. M., kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamąją atsakomybę, žinodami, kad G. N. ir K. S. yra nepilnametės, siūlydami joms išgerti alkoholinius gėrimus ir patys kartu su jomis vartodami alkoholį, G. N. nepasipriešinus ir išgėrus, dėl ko ji nuo išgerto alkoholio apsvaigo, taip tyčia nugirdė vaiką – G. N. (gim. 2000 m.). Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios G. N. ir liudytojos K. S. parodymai, kad gerti alkoholį joms siūlė būtent U. J.. Ikiteisminio tyrimo metu M. K. taip pat parodė, kad alkoholis buvo U. J. ir būtent jis visiems siūlė jį gerti. Kad alkoholį pirko U. J., nuosekliai tvirtino ir N. Ž., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė ir tai, kad išgerti alkoholio pas save į namus jį pasikvietė būtent U. J., sakė, kad namuose turi nusipirkęs brendžio, degtinės, alaus. Pats U. J. taip pat pripažino, kad būtent jis pirko alkoholį, suteikė savo butą kaip vietą vartoti alkoholį, žinojo, jog G. N., M. M., M. K., N. Ž. yra nepilnamečiai, tačiau teigė, kad nesulaikė jų ir leido jiems gerti alkoholį, nes nežinojo, jog nepilnamečiams vartoti alkoholinius gėrimus yra draudžiama. Tai, kad nepilnamečiai buvo apsvaigę, nustatyta tiek jų pačių ir kitų asmenų parodymais, tiek ir blaivumo testais, iš kurių matyti, kad 2014-10-20 04.00.01 val. G. N. nustatytas 1,28 promilės, 03.00 N. Ž. nustatytas 1,27 promilės, 02.33 val. M. K. nustatytas 1,79 promilės, 02.42 val. M. M. nustatytas 1,18 promilės girtumas. Taigi remdamasis šiais bei kitais skundžiamame nuosprendyje nurodytais įrodymais, jų visuma, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog U. J. nugirdė vaikus. Akivaizdu, kad apeliantas tai darė sąmoningai, t. y. pasirūpindamas alkoholiniais gėrimais, suteikdamas savo butą kaip vietą vartoti alkoholį, siūlydamas nepilnamečiams gerti alkoholinius gėrimus bei pats kartu su jais vartodamas alkoholį, U. J. neabejotinai suprato, kad tokiais veiksmais skatina nepilnamečius vartoti alkoholinius gėrimus, numatė, kad juos nugirdys, ir to norėjo. Taigi U. J. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 161 str. 2 d. numatytos veikos požymiai, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. U. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad veikos padarymo metu jis pats neseniai buvo sulaukęs pilnametystės, kad girtumas buvo nustatytas M. M., M. K. ir N. Ž., kurie yra jo draugai, nešalina apelianto atsakomybės ir nesudaro pagrindo jo veiksmus vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 180 str.

BK 233 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Nusikaltimo, numatyto BK 233 str. 1 d., objektyvioji pusė pasireiškia bet kokiu būdu (išskyrus smurto ar kitokios prievartos pavartojimą) paveikiant nurodytus asmenis, kad jie meluotų duodami atitinkamus parodymus, paaiškinimus ar išvadas. Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus, ir nori taip veikti.

U. J., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 233 str. 1 d., apeliaciniame skunde nurodo, kad SMS žinutės nukentėjusiajai buvo rašomos siekiant išsiaiškinti tiesą, o ne paveikti ją duoti melagingus parodymus, nes pati nukentėjusioji, atsakydama į J. P. SMS žinutes, nurodė, kad niekas jos neprievartavo. Šie skundo argumentai atmetami kaip prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą BK 233 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, liudytojos G. T. parodymais, kuri apie daromą poveikį nukentėjusiajai sužinojo tiesiogiai iš pačios nukentėjusiosios G. N., SMS žinučių turiniu, iš kurių aiškiai matyti, kad nukentėjusioji buvo spaudžiama atsiimti pareiškimą, duoti melagingus parodymus, už tai jai buvo net siūlomi pinigai, jos buvo prašoma paveikti savo motiną. U. J. kaltę taip pat įrodo ir šios veikos jo bendrininko J. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis visiškai pripažino savo kaltę ir nurodė išsamias nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurias patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Remdamasis šiais bei kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, jų visuma, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas, turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės, veikdamas kartu su bendrininku J. P., iš bendrininko mobiliojo ryšio telefono siųsdami nukentėjusiajai G. N. poveikį darančias žinutes, siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ji byloje dėl jos išžaginimo duotų melagingus parodymus, ir tai darė sąmoningai, t. y. suprato, kad darydamas poveikį nukentėjusiajai elgiasi neteisėtai, ir norėjo taip veikti. Taigi U. J. veikoje yra nustatyti visi BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

U. J. pagal BK 253 str. 1 d. nuteistas už tai, kad tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau kaip 2014-10-03, neteisėtai, neturėdamas atitinkamo leidimo, gabeno šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „VOLTRO“, mod. „MINI“, Nr. (duomenys neskelbtini), iš buto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, į butą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir šį ginklą neteisėtai, neturėdamas atitinkamo leidimo, iki 2014-10-20 bute (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, laikė, kol jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

BK 253 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Kadangi šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veika laikoma baigta atlikus bent vieną iš straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veikų. Šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai U. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d. U. J. kaltę, kaip teisingai skundžiame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, įrodo jo paties parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, Kriminalinių tyrimų biuro specialisto išvada Nr. 50-5-IS1-1100, liudytojos G. T. parodymai ir kitų nuteistųjų N. Ž., M. K. bei išteisintojo M. M. parodymai. Nors specialistas pateikė išvadą, kad iš U. J. namų paimtas ir tirti pateiktas pistoletas yra netinkamas šaudyti, nes yra nulūžęs jo gaidukas, ši aplinkybė, kaip pagrįstai skundžiame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nenaikina U. J. baudžiamosios atsakomybės, nes šį defektą galima lengvai pašalinti ir ginklas bus tinkamas jį naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Be to, iš tos pačios specialisto išvados matyti, kad ir toks ginklas su defektu, kuris buvo rastas pas U. J. namuose, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 str. 6 p. nuostatas, yra laikomas C grupės šaunamuoju ginklu, o šios kategorijos ginklams disponuoti reikalingas leidimas, kurio, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, apeliantas neturėjo. Pažymėtina, kad kiekvienam asmeniui, gyvenančiam teisinėje valstybėje, taikoma bendro pobūdžio pareiga elgtis atsakingai ir rūpestingai, kuri nustatyta įstatymuose. Taigi U. J., disponuodamas ypatingu daiktu, turėjo ir privalėjo įsitikinti, kad ginklas yra visiškai netinkamas jį naudoti pagal tiesioginę paskirtį ir nepriskiriamas prie šaunamųjų ginklų, jį legalizuoti ir tuomet laikyti jį kaip suvenyrą, o kadangi apeliantas to nedarė, nėra pagrindo pripažinti, jog jis nesuprato savo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nenorėjo taip veikti, t. y. nesuvokė, kad disponuoja šaunamuoju ginklu, kuriam reikalingas leidimas. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad U. J., neteisėtai, neturėdamas leidimo disponavo (gabeno ir laikė) šaunamuoju ginklu, todėl šiuo atveju buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pripažįstant, kad apelianto veika atitinka visus BK 253 str. 1 d. aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Išteisinti U. J. dėl šios veikos, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, taip pat nėra pagrindo. U. J. apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-76/2008 nelaikytina precedentu, nes minimoje nutartyje situacija nėra analogiška nagrinėjamai, kadangi nurodomoje nutartyje, priešingai nei nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog asmens veikoje nebuvo būtino BK 253 str. 1 d. numatyto sudėties požymio – objekto, t. y. asmuo disponavo ginklais, kurie dėl jų būklės nebuvo laikytini šaunamaisiais ginklais.

BK 37 str. nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi patį nusikaltimo dalyką, kitus veikos sudėties požymių ypatumus bei bylos aplinkybes, daro išvadą, kad U. J. nusikalstamas veikimas negali būti pripažintas mažareikšmiu ir jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 253 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės yra areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, o tai nurodo veikos pavojingumą, šia veika kėsinamasi į visuomenės saugumą, įstatymo leidėjas šią nusikalstamą veiką priskiria apysunkių nusikalstamų veikų grupei. Be to, už tokią veiką U. J. teisiamas nebe pirmą kartą, o tai taip pat leidžia spręsti apie jo padarytos veikos pavojingumą, kuris siekia laipsnį, būtiną baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

Jau minėta, kad nuteistasis U. J., palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį, prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, skirdamas U. J. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, laikėsi BK 54 str. numatytų bausmės skyrimo pagrindų ir nuteistajam paskyrė bausmes, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Skiriant apeliantui bausmių rūšis buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė tris tyčines, baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena veika priskiriama sunkių (BK 149 str. 3 d.), viena – apysunkių (253 str. 1 d.), viena – nesunkių (BK 233 str. 1 d.) nusikaltimų kategorijai ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 161 str. 2 d.). Šias veikas apeliantas padarė būdamas teistas, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai apylinkės teismas pagrįstai U. J. už nusikalstamų veikų padarymą skyrė griežčiausias sankcijose numatytas bausmes, t. y. areštą (už baudžiamąjį nusižengimą) ir laisvės atėmimą (už nusikaltimus). Nustatant paskirtų bausmių dydžius buvo atsižvelgta į tai, kad U. J. yra ne tik teistas (iš viso jis teistas penkis kartus, įskaitant skundžiamą nuosprendį) ir nusikalto jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu, bet ir už įvairius pažeidimus ne kartą yra baustas administracine tvarka, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę už ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, tarp jų ir už analogiškus padarytus nusikaltimus, numatytus BK 253 str. 1 d., 149 str. 1 d., Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklos, kurioje mokėsi nuo 2014-09-01, pateiktoje charakteristikoje charakterizuojamas neigiamai, kaip įžūlus, dažnai nereaguojantis į mokytojų pastabas, linkęs konfliktuoti, atsikalbinėti mokinys. Charakteristikoje taip pat nurodoma, kad su U. J. sunku susitarti, jis nejaučia pagarbos vyresniajam, neturi autoritetų, į mokyklą ateina ir iš pamokų išeina kada nori, į mokytojo pastabas kartais reaguoja grasinimu, mėgsta įžeidinėti silpnesnius klasės draugus, girtis, rodyti savo pranašumą. Apeliantas apibūdinamas kaip neprognozuojamo elgesio, vartojantis alkoholį, rūkantis. Dėl netinkamo elgesio pamokose ne kartą lankėsi pas mokyklos socialinę pedagogę. Atsižvelgęs į šias apelianto asmenybę neigiamai apibūdinančias aplinkybes bei į tai, kad veikoje dėl vaiko nugirdimo yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino padaręs veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veikos padarymui), veikoje dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino padaręs veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo) ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, veikoje dėl poveikio nukentėjusiajam asmeniui yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino padaręs veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe), veikoje dėl nepilnametės G. N. išžaginimo nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo veikos padarymui), apylinkės teismas U. J. nustatė arešto bausmės trukmę, didesnę nei šios bausmės rūšies už baudžiamuosius nusižengimus vidurkis, laisvės atėmimo bausmių trukmes, mažesnes nei jų vidurkiai. Kolegijos nuomone, tokios apeliantui paskirtos bausmės nėra per griežtos, jų švelninti nėra pagrindo. Bendrindamas tiek už naujai padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, tiek ir subendrintą bausmę su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausme, apylinkės teismas taikė apeliantui palankesnius bausmių subendrinimo būdus (apėmimo ir dalinio) ir bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, todėl apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nelaikytina aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Pažymėtina, kad bausmių skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o nusikaltę asmenys turi teisę į teisingą, adekvačią padarytai veikai ir kaltininko asmenybei bausmę. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo už naujai padarytus nusikaltimus skirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra adekvačios ir visiškai atitinka jo padarytų veikų ir jo asmenybės pavojingumą bei bausme siekiamus tikslus, todėl apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK normas, nesuvaržė nuteistųjų teisių, nepažeidė jų nekaltumo prezumpcijos, BPK 1 str. l d., 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 1 p. nuostatų ir įrodymų vertinimo taisyklių, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus, nustatytus BPK 20 str. 3 ir 4 d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos ir atitinka bausmės paskirtį. Civilinių ieškinių klausimai taip pat išspręsti tinkamai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra išsamus, aiškus ir motyvuotas, o jame padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrius pateikė pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 140,93 Eur priteisimo iš U. J. valstybei už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš U. J. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų N. Ž. ir U. J. apeliacinius skundus atmesti.