Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. dėl jam pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 253 str. 2 d. išteisintas, nenustačius kaltinamojo veikoje šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. ikiteisminio tyrimo institucijos buvo kaltinamas tuo, jog laikotarpyje nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2004 metų gruodžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, per nenustatytą kiekį kartų, neturėdamas leidimo, UAB „Žalvaris“ patalpose, esančiose adresu Bielskio g. 30, Šiauliuose, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo ir, neturėdamas leidimo, nuo minėto laikotarpio iki 2005 m. sausio 6 d. 13 val. 30 min., kol surado ir paėmė policijos pareigūnai, UAB „Žalvaris“ patalpose, esančiose adresu Bielskio g. 30, Šiauliuose, laikė:

šaunamuosius ginklus: 7,92 mm kalibro Mauser 98k karabiną, 7,62 mm kalibro 1944 metų pavyzdžio Mosin karabiną, 7,62 mm 1891/1907 metų pavyzdžio Mosin karabiną, 7,62 mm kalibro 1891 metų pavyzdžio Mosin šautuvą, 7,62 mm kalibro 1938 metų pavyzdžio SVT-38 šautuvą, 7,62 mm kalibro 1941 metų pavyzdžio antros modifikacijos PPŠ pistoletą-kulkosvaidį, 7,62 mm kalibro 1940 metų pavyzdžio PPD pistoletą-kulkosvaidį, 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį MP-40, 7,92 mm kalibro MG-42 kulkosvaidį, 2 vnt. 9 mm kalibro Parabellum 08 pistoletus, 6,35 mm kalibro Melior pistoletą, 7,65 mm kalibro 1910/1934 metų pavyzdžio Mauser pistoletą, 9 mm kalibro Bulldog revolverį, 38 kalibro Smith&Wesson revolverį, 26 mm kalibro signalinį pistoletą, kuriuos galima atkurti, sutaisyti ar pakeisti, kad jie vėl taptų tinkami naudoti pagal tiesioginę paskirtį;

šaunamųjų ginklų pagrindines dalis, kurios pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2 str. 2 d. yra laikomos šaunamuoju ginklu: 7,65 mm kalibro CZ-27 pistoleto užraktą, rėmelį ir paleidžiamąjį mechanizmą, 7,62 mm kalibro Degtyriovo kulkosvaidžio DT vamzdį, rėmą, paleidžiamąjį mechanizmą ir dėtuvę, 7,92 mm kalibro Mauser šautuvo rėmą su paleidžiamuoju mechanizmu, 7,92 mm kalibro Mauser šautuvo rėmą, 7,62 mm kalibro PPD-40 pistoleto-kulkosvaidžio rėmą, 7,92 mm kalibro Mauser šautuvo vamzdį, rėmą ir paleidžiamąjį mechanizmą, nenustatyto modelio kulkosvaidžio vamzdį, ZK lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo rėmą (atramą), 7,62 mm kalibro 1910 metų pavyzdžio Maxim kulkosvaidžio vamzdį su rėmu, 14,5X115 mm kalibro PTRD-1941prieštankinio šautuvo vamzdį, rėmą ir paleidžiamąjį mechanizmą, 12,7 mm kalibro nenustatyto modelio kulkosvaidžio vamzdį su rėmu, kurias galima atkurti, sutaisyti ar pakeisti, kad jos vėl taptų tinkamos naudoti pagal tiesioginę paskirtį;

didelį kiekį šaudmenų: 40 vnt. 7.62 mm kalibro šovinių, 3 vnt. 12,7 mm kalibro šovinių ir 1 vnt. 30 mm kalibro šovinį;

nedidelės sprogstamosios galios sprogmenis: 41 kapsulę, buvusias 41-oje artilerijos sviedinių tūtoje, kapsulę ir kulką su sprogstamąja medžiaga, buvusias lėktuvo kulkosvaidžio 30 mm kalibro šovinyje, 6 kapsules, buvusias trijose 120 mm, 82 mm ir 50 mm kalibro minosvaidžio minose ir trijuose minosvaidžio minų stabilizatoriuose, detonatorių, buvusį granatoje RG-33;

didelės sprogstamosios galios sprogmenis: 3 vnt. 76 mm kalibro, 2 vnt. 120 mm kalibro ir 1 vnt. 88 mm kalibro artilerijos sviedinius, 2 vnt. 82 mm kalibro ir 2 vnt. 81 mm kalibro minosvaidžio minas, bei vieną granatsvaidžio granatą RPG-17,

t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 2 d.

7,62 mm kalibro, fabrikinės gamybos, 1981/1930 metų pavyzdžio Mosino šautuvą, skirtą šaudyti 7,62 mm kalibro Mosino (7,62x54) šoviniais;

6,35 mm kalibro, fabrikinės gamybos, 1920 m. modelio pistoletą Melior, skirtą šaudyti 6,35 mm kalibro Brauningo šoviniais;

6,35 mm kalibro, fabrikinės gamybos pistoletą Sauer, skirtą šaudyti 6,35 mm kalibro Brauningo šoviniais;

7,65 mm kalibro, fabrikinės gamybos pistoletą Mauser, skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo šoviniais,

kuriuos galima padaryti tinkamus šaudymui ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį;

šaunamojo ginklo pagrindinę dalį, kuri pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2 str. 2 d. yra laikoma šaunamuoju ginklu: fabrikinės gamybos vienvamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo ZK Nr. A39337 atramą (rėmą) su skeliamuoju ir paleidžiamuoju mechanizmais, kurią galima panaudoti pagal tiesioginę paskirtį,

t. y. pareiškė A. M. naują kaltinimą padarius jį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bei pagrįstai jį išteisino pagal BK 253 str. 2 d., nenustačius A. M. veikoje šio nusikaltimo požymių.

Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, prokuroras neginčija nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau pateikia kitokį A. M. veiksmų teisinį vertinimą, nei konstatuota apygardos teismo išteisintajame nuosprendyje .

Kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sutinka su apygardos teismo išvadomis dėl A. M. padarytų veiksmų teisinio įvertinimo.

Taip, išteisintasis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apygardos teisme, tiek apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuosekliai parodė, kad 2001 m. iki 2006 m. spalio 1 d. dirbo UAB „Žalvaris“ metalo supirktuvėje centrinio sandėlio vedėju. Ginklus pradėjo rinkti nuo 2003 metų rudens, atsitiktinai po to, kai į metalo supirktuvę kaip metalo laužas buvo atneštas kareiviškas šalmas, šaunamojo ginklo vamzdis ir žalvarinės gilzės. Klientai, pamatę, kad jis domisi ginklais, pradėjo jam jų atvežti bei siūlyti. Jį domino tik ginklo išorė, visus šiuos daiktus laikė sau UAB „Žalvaris“ patalpose, nes gyvena 3 kambarių bute, kur laikyti surinktą kolekciją nėra vietos. Ginklų, kurie sudarė jo kolekciją, į kitus ginklus nekeitė. Visi ginklai ir jų dalys, kuriuos turėjo savo kolekcijoje, buvo pragręžti, be parako, netinkami šaudymui. Visa tai jis įsigijo tik dėl pomėgio, kad galėtų pasikabinti ant sienos kaip eksponatus, tai tas pats kaip ir kolekcionavimas. A. M. manymu, tai nebuvo vertinga kolekcija, nes ginklai buvo surūdiję, trūko dalių. Nei iš vieno ginklo nemėgino šaudyti ir mano, jog to nebūtų įmanoma padaryti, nes ginklai buvo netinkami šaudymui, kai kuriuos ginklus jis pats dar sugadindavo. Ginklus laikė darbovietėje sandėlyje, kur jiems buvo įrengta atskira vieta. Šaudmenys buvo sudėti tik fonui, patrankos vamzdis padėtas dėl grožio. Šoviniai buvo surūdiję, jų panaudoti pagal paskirtį nebuvo galima. Vokiečių gamybos kulkosvaidžio šaudmenys buvo pragręžti, be parako, padėti tik dėl vaizdo, taip pat padėta minosvaidžio granata, kuri buvo tuščiavidurė. Visi šaudmenys buvo be sprogstamosios medžiagos, nepavojingi. Ginklų jis neslėpė, atėję klientai galėjo pasižiūrėti į jo sukauptą kolekciją. Be to, dėl jam pareikšto kaltinimo neteisėtai disponavus šaunamaisiais ginklais parodė, kad Mosino karabinas buvo surūdijęs, apsodas savadarbis, šiam ginklui priklauso durtuvas, tačiau durtuvas pridėtas nebuvo, skiltuvo priekinis galas buvo nulaužtas. Ką buvo galima sugadinti, tą jis ir gadino, kad ginklas neveiktų ir iš jo nebūtų galima šaudyti. Jo nedomino, kaip būtų galima pataisyti ginklą, ir taisyti šio ginklo jis nebandė. Kito kaltinime nurodyto pistoleto Melior modelio nežinojo. Pistoletas buvo neveikiantis, sugadintas, šaudyti iš šio ginklo, taisyti jį ar tvarkyti nebandė. Nežinojo ar galima iššauti iš šio ginklo, be to, ginklas jam buvo tik eksponatas. P. S. modelio nežinojo, jis buvo surūdijęs, kiek prisimena trūko detalių pistoleto viduje. P. M. buvo surūdijęs, iš šio ginklo šaudyti jis nebandė ir net negalvojo apie tai. Dėl lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo ZK NR. A 39337 pagrindinės dalies (atramos) su skeliamuoju ir paleidžiamuoju mechanizmu, A. M. paaiškino, kad tai buvo atskiros ginklų dalys, jas nuvalydavo, pritaikydamas prie kito ginklo. Taip darydavo tik tam, kad eksponatai atrodytų gražiau. Ginklų dalys buvo surūdijusios, A. M. jas tik nuvalydavo.

Šias A. M. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų S. M. , R. L. , M. Š. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolo, daiktinių įrodymų atpžiūros protokolo duomenys, bei kiti byloje išsamiai išdėstyti įrodymai. Be to, liudytojas P. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad yra kolekcininkų klubo pirmininkas, su klubo nariais dažnai važinėja po miestus apžiūrėti kolekcijų. Kai sužinojo, kad Šiauliuose yra kolekcija, nuvyko jos apžiūrėti. Ginklai buvo surūdiję, gilzės iššautos, nemano, jog galėjo kilti kokia nors grėsmė, nes pats yra ginklininkas–išminuotojas. Visi objektai pas A. M. buvo tušti, sprogstamosios medžiagos nebuvo, visos tūtos tuščios, praktiškai tų ginklų atkurti namų sąlygomis neįmanoma. Vamzdžio pakeisti, atkurti negalima ir iš jo šaudyti negalima, jei jis paveiktas korozijos. A. M. buvo jų klubo narys (t. 1, b.l. 119-223).

Iš teismo balistinės – trasologinės ekspertizės akto Nr. 11-183(06) (t. 2, b.l. 2-41) seka, kad pateiktas tyrimui objektas Nr. 4 yra fabrikinės gamybos šaunamasis ginklas, 7,62 mm kalibro 1891/1930 m. pavyzdžio Mosino šautuvas Nr. ?? 838, skirtas šaudyti 7,62 mm kalibro Mosino (7,62x54) šoviniais. Šautuvas yra sugadintas (skiltuvo priekinis galas nulaužtas), netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, rodančių, kad šautuvą buvo mėginta padaryti tinkamu šaudymui, nėra. Pateiktas tyrimui objektas Nr. 14 yra fabrikinės gamybos šaunamasis ginklas, 6,35 mm kalibro 1920 m. modelio pistoletas Melior, skirtas šaudyti 6,35 mm kalibro Brauningo šoviniais. Pistoletas yra sugadintas (šovinio lizdas sutrumpintas), netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, rodančių, kad pistoletą buvo mėginta padaryti tinkamu šaudymui, nėra. Pateiktas tyrimui objektas Nr. 15 yra fabrikinės gamybos šaunamasis ginklas, 6,35 mm kalibro pistoletas Sauer, skirtas šaudyti 6,35 mm kalibro Brauningo šoviniais. Pistoletas yra netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, rodančių, kad pistoletą buvo mėginta padaryti tinkamu ar netinkamu šaudymui, nėra. Pateiktas tyrimui objektas Nr. 17 yra fabrikinės gamybos šaunamasis ginklas, 7,65 mm kalibro pistoletas Mauser, skirtas šaudyti 7,65 mm kalibro Brauningo šoviniais. Pistoletas yra netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, rodančių, kad pistoletą buvo mėginta padaryti tinkamu ar netinkamu šaudymui, nėra. Pateiktas tyrimui objektas Nr. 41 yra fabrikinės gamybos vienvamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo ZK Nr. A39337 atrama su skeliamuoju ir paleidžiamuoju mechanizmais. Pėdsakų rodančių, kad atramą buvo mėginta padaryti tinkama ar netinkama naudojimui nėra.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertas E. V. patvirtino, kad tokios būklės rasti ginklai pas A. M. nėra šaunamieji ginklai, taip pat nėra objektyvių duomenų, jog būtų bandoma perdaryti šiuos ginklus tinkamais šaudyti.

Taigi, apygardos teismas išteisindamas A. M. pagal BK 253 str. 2 d. nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad baudžiamoji atsakomybė už tokią nusikalstamą veiką kyla tik tuomet, kai yra visi tokios nusikalstamos veikos sudėties požymiai: objektas, objektyvioji pusė, subjektyvioji pusė ir subjektas, o šiuo atveju dar ir dalykas, todėl vien tik fakto konstatavimas be šių būtinųjų požymių buvimo be to dar ir nesant kaltinamajame akte jų teisinės analizės ir juridinio pagrindimo, susiejant ją tik su objektyviaisiais faktais ir aplinkybėmis, būtų klaidingas ir be pakankamo teisinio pagrindo kriminalizuoja (baudžiamosios teisės prasme) tokią A. M. veiką, kurioje nėra nusikaltimo požymių. Šio nusikaltimo dalykas yra ne bet kokie daiktai, bet tik tokie įrenginiai ar daiktai (šaunamieji ginklai), kurie sukonstruoti arba pritaikyti mechaniškai paveikti taikinį per nuotolį sviediniu, turinčiu pakankamą nukaunamąją galią. Baudžiamajai atsakomybei kilti itin svarbus ir kriminalistinis tokio nusikaltimo (dalyko) daikto įvertinimas. Kriminalistikos doktrina apibūdina, kad šaunamasis ginklas tam, kad jį galima būtų pripažinti nusikaltimo dalyku (daiktu), turi turėti dvi apibendrinančias požymių grupes – tai bendruosius požymius ir specialiuosius požymius: bendrieji šaunamojo ginklo požymiai yra jų paskirtis – galimybė panaudoti puolimui arba gynybai, o specialūs požymiai –parako ar kitos sprogstamosios medžiagos dujų panaudojimas sviediniui išmesti, vamzdis, suteikiantis sviediniui judėjimo kryptį, prietaisas (įtaisas) užtaisui uždegti, pakankamas sviedinio pažeidžiamasis poveikis, konstrukcija, leidžianti atlikti daugiau kaip vieną šūvį. Jei bent vieno iš šių požymių nėra, ginklas šaunamiesiems ginklams baudžiamojo įstatymo prasme negali būti priskirtas.

Tuo tarpu, iš baudžiamosios bylos medžiagos bei surinktų įrodymų matyti, kad objektai, kurie išteisintojo įvardijami kaip šaunamieji ginklai, yra netinkami vartoti pagal paskirtį, – t. y. toje būklėje, kurioje jie buvo laikomi, surasti ir paimti, nei vienas jų šaudymui netinkamas, nei vienu jų, esamoje būklėje, negalima mechaniškai paveikti taikinį per nuotolį sviediniu, sužaloti, ar atimti gyvybę. Tokia išvada darytina ne tik iš išteisintojo parodymų, bet ir įvertinus kitus bylos duomenis – balistinės trasologinės ekspertizės išvadą, liudytojų parodymus, ir kitus įrodymus – išteisintojo parodymus, daiktų apžiūros protokolą, surastų daiktų apžiūrą (fotolenteles) ir aprašymus, bei fotonuotraukas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad išteisintasis ketino ir galėjo padaryti šiuos ginklus tinkamais naudoti pagal paskirtį. Priešingai, pačio išteisintojo parodymai ir kiti bylos duomenys – ekspertizės išvada, specialisto išvados leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad A. M. visokiais būdais – praręždamas, užkimšdamas ginklų vamzdžius, nudildydamas įtaisus užtaisui uždegti, ir kitaip stengėsi ir darė ginklus visiškai netinkamais naudojimui pagal paskirtį.

Todėl apygardos teismas įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą pagrįstai konstatavo, kad A. M. veikoje nėra šio nusikaltimo požymio – objekto, t. y. kaltinamojo padaryta veika nekėlė pavojaus nei asmens, nei visuomenės, nei valstybės saugumui, nes rastų įtaisų negalima laikyti šaunamaisiais ginklais baudžiamosios teisės ir kriminalistikos mokslo prasme, kadangi jie buvo neveikiantys, sugadinti, šaudymui netinkami, taigi nekėlė ir negalėjo kelti grėsmės visuomenės saugumui.

Prokuroras apeliaciniame skunde ginčydamas nepagrįstą A. M. išteisinimą pagal BK 253 str. 2 d. nurodė, kad nors kaltinime nurodyti ginklai jų suradimo metu nebuvo tinkami šaudymui, tačiau iš ekspertizės akto seka, kad naudojant paprastus buitinius įrankius, galima padaryti tinkamus šaudymui, atlikti atskirus šūvius, kas galėtų sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Tačiau, kolegijos manymu, šiuo atveju, svarstant A. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina atsižvelgti į visus teismo balistinės – trasologinės ekspertizės akte išdėstytus argumentus, išvadų motyvaciją, bei ekspertams pateiktus klausimus. Taip, balistinės – trasologinės ekspertizės akte nurodoma, kad Mosino konstrukcijos šautuvas ne tik gausiai paveiktas korozijos, bet visiškai sutrikusi šautuvo dalių ir mechanizmų tarpusavio sąveika, todėl negalima atlikti šūvio, skiltuvo, t. y. įtaiso užtaisui uždegti galas nulaužtas, o tai rodo, kad šautuvas yra sugadintas, netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, kurie rodytų, jog šautuvą buvo mėginta padaryti tinkamu šaudymui nėra. Ir tik specialistui išardžius šautuvo užraktą, pašalinus gaiduką, skiltuvą ir skiltuvo spyruoklę, buvo galima sandariai uždaryti šautuvo šovinio lizdą, o vietoje gaiduko ir skiltuvo į užraktą įstačius metalinį strypelį ir sudavus į jo galą smūgį vamzdžio link, strypelio galas įskeldavo šovinio kapsulę ir tokiu būdu buvo galima paleisti atskirus šūvius, taigi tokiu primityviu būdu šautuvą panaudoti pagal paskirtį. Tačiau tai nepaneigia teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų apie būtinuosius šaunamajam ginklui požymius ir jų visumos buvimo privalomumą. Akivaizdu, kad minimas ginklas neturėjo vieno specialaus ginklui būtinojo ir privalomo požymio – prietaiso (įtaiso) užtaisui uždegti. Eksperto improvizuotas skeltuvas, kuriuo įskelta šovinio kapsulė, šiuo atveju ir pagal bandymo aprašymą ir fotonuotrauką negali būti prilyginama netgi savadarbiui įtaisui, specialiai pritaikytam šoviniui (užtaisui) uždegti, kuris atitiktų bent minimalius specialius tokiam įtaisui reikalavimus. Paprasčiausio buitinio vinies ar metalinio strypo panaudojimas įskelti kapsulę, negali būti prilyginamas įtaisui užtaisui uždegti.

A. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad Mosino karabinas – buvo surūdijęs, apsodas savadarbis, šiam ginklui priklauso durtuvas, tačiau prie šio ginklo durtuvas pridėtas nebuvo, skiltuvo priekinis galas buvo nulaužtas. Ką buvo galima sugadinti, tą jis ir gadino, kad ginklas neveiktų ir iš jo nebūtų galima šaudyti. Jo nedomino, kaip būtų galima pataisyti ginklą, ir taisyti šio ginklo jis nebandė.

Dėl pistoleto Melior ekspertizės akte nurodoma, kad ištyrus pistoletą nustatyta, jog skiltuvo spyruoklės, saugiklio vėliavėlės, kryptuko, dėtuvės, dėtuvės fiksatoriaus, kriaunų nėra, skiltuvas sutrumpintas. Užrakto dubenėlio paviršius mechaniškai apdorotas, jame yra išcentruotas iškilimas. Pistoleto paviršiai paveikti korozijos. Pistoleto dalių ir mechanizmų tarpusavio sąveika sutrikusi. Šovinio lizdas maždaug 2 mm sutrumpintas. Tai rodo, kad pistoletas buvo sugadintas, netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, rodančių, kad pistoletą buvo mėginta padaryti tinkamu šaudymui, nėra. Ir tik iš pistoleto išėmus užrakto kaištuką, pašalinus skiltuvo spyruoklės kreipiamąjį strypelį, o išcentruotą iškilimą nudilinus ir įdėjus atitinkamų matmenų vinį, bei sudavus per jo galą smūgį vamzdžio link buvo galima išauti. Taigi taip pat tik tokiu primityviu būdu buvo galima panaudoti pistoletą. Tačiau šis primityvus būdas negali atstoti ar pakeisti prietaisą (įtaisą) užtaisui uždegti, o tokio nebuvimas eliminuoja galimybę priskirti šį ginklą šaunamajam baudžiamojo įstatymo prasme, nes, sekant tokia logika, į bet kokį vamzdį įstačius šovinį ir metaliniu vinimi įskėlus šovinio kapsulę būtų galima paleisti šūvį.

Dėl pistoleto Sauer ekspertizės akte nurodoma, kad ištyrus pistoletą nustatyta, jog skiltuvo spyruoklės, paleidžiamojo mechanizmo, saugiklio, taikiklio, kryptuko, dėtuvės, dėtuvės fiksatoriaus spyruoklės kriaunų nėra, skiltuvo priekinis galas nulūžęs, rėmai virš rankenos deformuoti (suploti). Pistoleto paviršiai stipriai paveikti korozijos. Užrakto priekinės dalies kairėje pusėje yra stačiakampio formos kiaurymė, vamzdžio tvirtinimo cilindro dešinėje pusėje yra išpjova. Pistoleto dalių ir mechanizmų tarpusavio sąveika šūviams atlikti visiškai sutrikusi. Tai rodo, kad pateiktas pistoletas yra netvarkingas ir šaudymui netinkamas. Pėdsakų, rodančių, kad pistoletą buvo mėginta padaryti tinkamu ar netinkamu šaudymui, nėra. Ir tik išėmus iš pistoleto skiltuvą (išmušus jį panaudojant plaktuką ir vinį), išgręžus strypelio vietoje skylę, įstatytos vinies pagalba buvo iššauta. Taigi taip pat tik tokiu primityviu būdu galima iš paminėto pistoleto iššauti.

Dėl pistoleto Mauser ekspertizės akte nurodomi analogiški duomenys, bei nustatyta, kad jame nėra nei paleidžiamojo mechanizmo, nei skiltuvo spyruoklės, nei dėtuvės, nei fiksatoriaus, nei kriaunų. Pistoletas stipriai paveiktas korozijos, jo dalių ir mechanizmų tarpusavio sąveika šūviui paleisti sutrikusi. Taigi pistoletas netvarkingas, šaudymui netinkamas, pėdsakų, rodančių, kad jį mėginta padaryti tinkamu, nėra. Ir tik analogišku būdu pirmiau aprašytajam, t. y. panaudojus vinį ir plaktuką buvo paleistas šūvis, t. y. tik tokiu primityviu būdu buvo galima iš paminėto pistoleto iššauti.

Dėl lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo ZK NR. A 39337 atramos ekspertizės akte nurodoma, kad medžioklinio šautuvo atrama su skeliamuoju ir paleidžiamuoju mechanizmu, tačiau jame nėra nei vamzdžio, nei kitų specialiųjų šaunamajam ginklui būtinųjų požymių, kad šią šaunamojo ginklo pagrindinę ir vienintelę dalį būtų galima laikyti šaunamuoju ginklu baudžiamojo įstatymo ir kriminalistine prasmėmis.

Taigi apygardos teismas tinkamai įvertinęs šios ekspertizės išvadas bei aprašomoje dalyje išdėstytus argumentus, padarė pagrįstą išvadą, kad visi nurodyti įtaisai jų radimo metu buvo arba sugadinti ir netinkami šaudymui, arba paveikti laiko ir korozijos taip, kad be specialaus jų perdirbimo jais paleisti esamoje būklėje šūvį ar šūvius nebuvo galima. Byloje surinktais įrodymais, tame tarpe ekspertizės aktu ir išteisintojo parodymais nustatyta, kad išteisintasis nesirengė ir neatliko jokių veiksmų tam, kad paminėtus objektus būtų galima padaryti tinkamais naudoti pagal paskirtį, t. y iš jų iššauti. Priešingai, A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jis ne tik kad nesistengė atkurti ar pataisyti turimus ginklus, bet juos kiek galėdamas gadino bei darė netinkamais. Tokie išteisintojo parodymai paremti faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina ir ekspertizės aktas, ir prie jo pridėta vizualinė dokumentacija, taip pat ir kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas E. V. parodė, kad jiems, ekspertams, pateikti ginklai pagal savo būklę negali būti pripažinti šaunamaisiais ginklais. Tuo pačiu ekspertas parodė, kad teismo nutartyje skirti balistinę – trasologinę ekspertizę buvo užduotas klausimas, ar pateiktus ekspertizei objektus galima perdaryti į veikiančius pagal paskirtį, panaudojant buitinius įrankius, todėl jie pasinaudodami savo žiniomis, ekspertų patirtimi ir kompetencija perdirbo jiems pateiktus šaudymui netinkamus ginklus į šaunamuosius ginklus, iš kurių galima būtų paleisti pavienius šūvius primityviausiu būdu. Tačiau pats išteisintasis A. M. tiek teisminio bylos nagrinėjamo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tokių išsamių žinių apie ginklus, kad juos būtų galima perdirbti į šaunamuosius ginklus neturi, be to, jam, kaip kolekcionieriui, svarbu buvo ne pats šaunamasis ginklas baudžiamojo įstatymo prasme, o jo išvaizda ir kolekcinė vertė. Taigi, nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju iš kaltinime nurodytų objektų galima buvo galima atlikti pavienius šūvius ir šie objektai be specialių žinių ir atitinkamo paruošimo savaime tampa šaunamaisiais ginklais BK 253 str. 2 d. prasme.

Kaip jau buvo minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad pats išteisintasis A. M. įsigydamas ginklus priešingai, nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, ėmėsi visų saugumo priemonių, kad jo įsigyti daiktai nekeltų pavojaus visuomenei ir tik ekspertų profesionalumo dėka iš kaltinime nurodytų ginklų pavyko padaryti tinkamus šaudyti ir atlikti pavienius šūvius.

Prokuroras ginčydamas nepagrįstą A. M. išteisinimą nurodo, kad šiuo atveju A. M. pažeidė 2002-01-15 Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, kurios griežtai reguliuoja ginklų apyvartą, privalomąją jų registraciją atitinkamuose ginklų registruose, nustato atitinkamus reikalavus asmenims, norintiems įgyti, turėti šaunamąjį ginklą, leidimų išdavimo tvarką taip pat ginklų kolekcionavimo tvarką bei apibūdinta šaunamojo ginklo sąvoką. A. M. jokio leidimo įsigyti, laikyti šaunamuosius ginklus neturėjo. Be to, nurodo, kad remiantis minėto įstatymo 2 str., 38 str. teismas turėjo A. M. kolekcijoje esamus ginklus, kurie nurodyti teisme pakeistame kaltinime, pripažinti šaunamaisiais ginklais ir juos laikiusį asmenį pripažinti kaltu, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis. Tačiau, kolegijos manymu, prokuroras apeliaciniame skunde aiškindamas Ginklų ir šaudmenų įstatymo pagrindines nuostatas supaprastino šio įstatymo sampratą, nurodydamas, kad, bet kurios šio įstatymo normos pažeidimas, užtraukia asmeniui baudžiamąją atsakomybę, bei sekant Įstatymo nuostata, bet kuri šaunamojo ginklo pagrindinė dalis laikoma šaunamuoju ginklu, ja remdamasi ir pareiškė kaltinimus A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 2 dalį. Tačiau kolegijos manymu, apygardos teismas išteisindamas A. M. pagrįstai konstatavo, kad minimo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo paskirtis yra daug platesnė: jo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, o paskirtis- įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Pažymėtina, kad Įstatyme nurodyta, jog šio Įstatymo nuostatos netaikomos ginklams, kurie visiškai netinkami naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Taigi akivaizdu, kad minimo Įstatymo normos apima įvairias teisinio reguliavimo sritis, kurios susiję su ginklais, tame tarpe ir ginklų pripažinimą visiškai netinkamais, ir jų kolekcionavimą, ir parodų organizavimą ir patalpų jiems įrengimą ir kt. Tuo tarpu vertinant baudžiamojo įstatymo prasme A. M. veiką, BK 253 straipsnio sąveiką su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamasis įstatymas šaunamąjį ginklą, kaip aptariamo nusikaltimo dalyką supranta kiek kitaip ir kiek siauriau nei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog A. M. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, teisingai nurodė, kad įstatymas nedraudžia kolekcionuoti tokio pobūdžio ginklus, tačiau kolekcionavimui tokie asmenys privalo įvykdyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, taip pat 2003-11-06 Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-570 patvirtintų taisyklių reikalavimus: t. y. įrengti tinkamas tam patalpas, gauti atitinkamus leidimus, kreiptis į turinčias įgaliojimus institucijas, kad turimi ar įgyti ginklai būtų pripažinti visiškai netinkamais naudoti pagal paskirtį ir gauti nustatytos formos ir turinio pažymas, ir kt. Todėl A. M. veiksmai šioje situacijoje atitinka ne baudžiamojo kodekso, o administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintas nuostatas ir svarstytinas klausimas dėl A. M. patraukimo administracinėn atsakomybėn dėl padarytų pažeidimų, ką pagrįstai nurodė apygardos teismas.

Taigi, kolegijos manymu, apygardos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. M. pagrįstai išteisino pagal BK 253 str. 2 d. nenustačius kaltinamojo veikoje šio nusikaltimo požymių.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. S. apeliacinį skundą atmesti.