- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-12
- Bylos Nr.
- e2-930-433/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18948-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- E. T.
- Atsakovas
- ERGO Insurance SE, Lietuvoje
- Advokatai
- Valdas Rakauskas
- Kategorijos
- 1.1.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.39.2.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo E. T. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškinyje ieškovas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) su atsakovu sudarė Gyventojų turto draudimo sutartį (duomenys neskelbtini) (toliau - Sutartis), pagal kurią buvo apdraustas namų turtas, esantis gyvenamajame name adresu: (duomenys neskelbtini). Draudimo laikotarpis pagal Sutartį prasidėjo 2018-08-17 ir galioja iki 2019-08-17. (duomenys neskelbtini) kartu su šeima keliaujant aplink (duomenys neskelbtini) iš užrakintos transporto priemonės, įsilaužus panaudojant radijo bangų nuskaitymo įrangą, buvo pavogti asmeniniai daiktai: piniginė 250 Eur vertės, dokumentai (vairuotojo teisės E. T. ir I. T., ID kortelės E. T. ir I. T.), banko kortelės debetinės ir kreditinės E. T. ir I. T.) ir 3700 EUR gynųjų pinigų. Viso padaryta žala sudaro apie 4000 EUR. Apie vagystę buvo pranešta policijai, kuriai pateiktas pareiškimas. Taip pat nedelsiant (2019-02-25) buvo informuota ir draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas. 2019-02-26 atsakovas pranešimu informavo, kad išnagrinėjęs jo pranešimą žalos byloje Nr. 289416-0302 1-002 apie (duomenys neskelbtini) įvykį nustatė, jog įvykis, kurio metu buvo pavogtas jo turtas, pripažintas nedraudžiamuoju ir draudimo išmoka nebus mokama. Atsakovas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad įvykis neatitinka laikino namų turto draudimo sąlygų už draudimo vietos ribų ir kad vagystės rizika galioja tik iš užrakintų patalpų. Po ilgų dar kelių susirašinėjimų atsakovas, vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklėmis Nr. 056 (toliau - Taisyklės) atlygino jo dėl vagystės patirtus 503.21 EUR nuostolius ir, atskaitęs 30 EUR draudimo sutartyje numatytą frančizę, jam išmokėjo 473,21 EUR draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju vagystė buvo įvykdyta iš transporto priemonės, todėl nustatant draudimo išmokos dydį ir kompensaciją atsakovas turėjo vadovautis Sutarties priede „Informacija apie draudimo apsaugą” nurodytais išaiškinimais ir kompesuoti jam padarytą žalą neviršijant 3500 EUR sumos. 2019-03-22 jis kreipėsi į Lietuvos banką, kuris skundo dėl atsakovo žalos apskaičiavimo ir atsisakymo atlyginti žalą persiuntė nagrinėti atsakovui. 2019-04-11 d. atsakovas pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad sudarant Sutarti su juo buvo susitarta dėl individualių draudimo sąlygų ir kad jis pasirinko draudimo variantą „Saugus turtas“ (Taisyklių 21 skyrius). Taisyklių 3.3 p. nurodyta, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, naudoja standartines draudimo sąlygas, tačiau galima susitarti ir dėl individualių draudimo sąlygų, kurios turi pirmenybė prieš šias standartines draudimo taisykles. Individualios draudimo sąlygos surašomos draudimo liudijime arba prieduose. Atsakovas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sudarytame draudimo liudijime (duomenys neskelbtini) buvo susitarta dėl papildomo draudimo, t. y. kad laikino namų turto draudimo atveju draudimo išmoka negali būti didesne nei 3.500 EUR, iš jų už grynuosius pinigus - 200 EUR, juvelyriką - 300 EUR. Todėl, vadovaujantis Taisyklių 14 p. draudžiamojo įvykio atveju atsakovas atlygino tik faktiškai patirtus nuostolius iki draudimo liudijime nurodytų maksimalių draudimo išmokų, tačiau, neviršijant prarasto/sugadinto turto vertės, t. y. nagrinėjamu atveju dėl įvykusios vagystės atsakovas gali atlyginti ne daugiau, kaip 200 EUR už dingusius grynuosius pinigus, o visą kitą patirtą žalą turi pagristi įrodymais, kad toks turtas buvo sugadintas ar prarastas. Draudiminė apsauga atsiranda draudimo sutarties pagrindu, kai įvyksta sutartyje ar įstatymo numatytas atsitikimas, kuriam įvykus, draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). ERGO gyventojų turto draudimo liudijimo (duomenys neskelbtini) dalyje „Informacija apie draudimo apsaugą“ nurodoma, kad , ...Namų turto draudimas už draudimo vietos ribų: nuo ugnies ir vagystes rizikų automobilio bagažinėje ir daiktadėžėje Geografinėje Europoje; nuo ugnies ir vagystės rizikų atostogų ir komandiruočių metu ne daugiau kaip 21 dienos laikotarpiui Geografineje Europoje. Draudimo išmoka ribojama 3500 Eur vienam draudžiamajam įvykiui, įvykių skaičius neribotas. Nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip draudiko, atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimtos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovas turėjo vadovautis būtent ERGO gyventojų turto draudimo liudijimo (duomenys neskelbtini) ir jo prieduose (“Informacija apie draudimo apsaugą“') nurodytomis sąlygomis, kurios turi pirmenybę prieš standartines sąlygas, numatytas Taisyklėse, bei vadovaujantis jomis apskaičiuoti jam atlygintiną žalą. Nagrinėjamu atveju atsakovas net neneigia, kad šalys buvo susitarusios dėl individualių draudimo sąlygų, tačiau klaidingai jas aiškina, apskaičiuojant draudimo išmoką, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jam išmokėti 2996,79 EUR (3500 EUR vienam draudžiamajam įvykiui - 503,21 EUR apskaičiuota mokėtina suma = 2996,79 EUR), kadangi vagystės metu iš jo buvo pavogta 3700 EUR grynųjų pinigų. Sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotoju naudai ir sutarti prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Sprendžiant kilusį ginčą svarbu atsižvelgti ir į lai, kad sutartį ir jos sąlygas parengė atsakovas. Jam žodžiu taip pat buvo išaiškinta, jog vagystės atveju bus kompensuojama patirta žala iki 3500 EUR. Ši nuostata taip pat buvo įtvirtinta ir su sutartimi bei draudimo polisu pateiktame priede - “Informacija apie draudimo apsaugą”. Prašo priteisti iš atskovo 2996,79 EUR draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškovo reikalavimų nepagrįstumą pagrindžia tokie atsiliepime nurodyti motyvai ir teisiniai argumentai. Su ieškovu buvo sudaryta Gyventojų turto draudimo sutartis (duomenys neskelbtini), kuria remiantis draudimo variantu „Saugus turtas“ pagal Gyventojų turto draudimo taisykles (toliau – Taisyklės) Nr. 056 (galioja nuo (duomenys neskelbtini)) buvo apdraustas Draudėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Draudėjas nurodė, kad namas yra nuolat gyvenamas. Ieškovas pasirinko namų turto gyvenamajame name draudimo variantą „Saugus turtas“. Taip pat buvo susitarta dėl laikino namų turto draudimo už draudimo vietos ribų papildomų sąlygų. Buvo sutarta, kad draudimo išmoka už įvykį negali būti didesne nei 3.500 Eur, iš jų atlyginami nuostoliai dėl prarastų grynųjų pinigų – 200 Eur, už juvelyriką – 300 Eur. Ieškovas (duomenys neskelbtini) telefonu registravo įvykį ir informavo, kad, vykstant apžiūrėti turistinį objektą iš kuprinės dingo piniginė. Atsaklovas, gavęs pranešimą telefonu apie įvykį iš ieškovo, 2019-02-26 priėmė sprendimą ir įvykį, kurio metu dingo draudėjo piniginė, pripažinome nedraudžiamuoju bei atsisakė išmokėti draudimo išmoką, kadangi įvykis neatitiko laikino namų turto draudimo sąlygų už draudimo vietos ribų, nes draudimo apsauga nuo „Vagystės“ rizikos kelionės metu galioja tik kai daiktas pavogtas iš užrakintų patalpų (viešbučio, automobilio bagažinės ir pan.). Pagal Taisyklių 14 skirsnio „Laikinas namų turto draudimas“ 14.6 punktą, ugnies, vagystės draudžiamųjų įvykių atostogų ir komandiruočių metu (išvykus ne daugiau kaip 21 dienos laikotarpiu) Geografinėje Europoje draudimo apsauga nuo vagystės su įsilaužimu ir vandalizmo draudžiamųjų įvykių galioja tik tuomet, jei apdraustas turtas buvo pavogtas iš užrakintų patalpų ar buvo sugadintas įsilaužus į užrakintas patalpas. Nesutikdamas su ERGO 2019-02-26 sprendimu, ieškovas pateikė detalesnę informaciją apie minėtą įvykį: „Turtas buvo pavogtas iš tvarkingai užrakintos lengvosios transporto priemonės su įjungta apsaugos signalizacija bagažinės. Vagystė buvo įvykdyta atostogų metu (duomenys neskelbtini) kai su šeima keliavome aplink (duomenys neskelbtini). Į tvarkingai užrakintą transporto priemonę buvo įsilaužta panaudojant radijo bangų nuskaitymo įrangą. Pavogti daiktai, pinigai ir įsilaužimo faktas surašytas ir konstatuotas policijos pareiškime (pridedu). Pavogta piniginė su daiktais ir pinigais pastebėta sustojus pakeliui į parduotuvę išėmus kuprinę iš bagažinės. Prašau atlyginti patirtą žalą“. Įvertinus žalos administravimo metu surinktą medžiagą, atsakovas 2019-03-08 priėmė spendimą išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas piniginę įvertino 250,00 Eur, todėl ši suma buvo išmokėta už parastą piniginę. Remiantis ieškovo pateiktais kvitais, už kelionės metu prarastus dokumentus buvo išmokėta 53,21 Eur, dar 200,00 Eur atlyginta už įvykio metu prarastus grynuosius pinigus. Pritaikius 30,00 Eur išskaitą, buvo išmokėta 473,21 Eur suma. Šiuo atveju ieškovas klaidingai aiškina draudimo sutarties sąlygas, nurodydamas ieškinyje: „Nagrinėjamu atveju atsakovas net neneigia, kad šalys buvo susitarusiosd dėl individualių draudimo sąlygų, tačiau klaidingai jas aiškina apskaičiuojant draudimo iškomą, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė man išmokėti 2996,76 EUR (3500 EUR vienam draudžiamajam įvykiui – 503,21 EUR apskaičiuota mokėtina suma = 2996,79 EUR), kadangi vagystės metu iš manes buvo pavogta 3700 Eur grynųjų pinigų”. Be to, ieškovas nors ir nurodo, kad iš jo buvo pavogta 3700,00 Eur grynųjų pinigų, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad tokią suma jis turėjo įvykio dieną. Pagal draudimo sutarties sąlygas, maksimali draudimo išmoka už pavogtus grynuosius pinigus už draudimo vietos ribų yra 200,00 Eur, todėl šiuo atvejų ieškovo reikalavimas visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas. Taisyklių 25.1 punkte, įtvirtinta, kad draudžiamojo įvykio nuostolio dydį atsakovas nustato vadovaudamasis nuostolių faktu, dydžiu ir faktines aplinkybes patvirtinančiais dokumentais. Atlyginami tik faktiškai patirti nuostoliai. Taisyklių 14 skyriuje nurodyto draudžiamojo įvykio atveju atsakovas atlygina nuostolius iki draudimo liudijime nurodytų maksimalių draudimo išmokų, tačiau neviršijant prarasto sugadinto turto vertės. Tai reiškia, kad šiuo atveju ERGO dėl įvykusios vagystės ieškovui gali atlyginti ne daugiau kaip 200,00 Eur už dingusius grynuosius pinigus, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. Visą kitą patirtą žalą draudėjas turi pagrįsti įrodymais, kad toks turtas buvo sugadintas ar prarastas. Šiuo atveju draudėjui buvo atlyginta už piniginę bei prarastų dokumentų gamybos kaštai. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių, žalą nebuvo pateikta, todėl atsakovui nekyla pareiga mokėti papildomos draudimo išmokos. Draudimo polise nurodyta maksimali 3500,00 Eur suma nereiškia, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui, nepriklausomai nuo nuostolių dydžio yra išmokama maksimali draudimo suma. Toks draudimo sutarties sąlygų interpretavimas prieštarautų draudimo visiško nuostolių atlyginimo principui, nes draudimo tikslas yra grąžinti asmenį į iki prieš įvykį buvusią būklę, t.y. atlyginti realius patirtus turtinius nuostolius. Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalį, turto draudimas apibrėžtas kaip asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Nuostolių draudimo sutartyse, kurios yra ir turto draudimo sutartys, draudimo interesą kompensuoja draudimo išmoka, kuri negali būti didesnė už patirtą nuostolį ir kurią gauti gali tik nuostolį patyręs asmuo, t. y. asmuo, kurio draudimo interesas buvo apdraustas. Todėl asmuo, siekiantis gauti draudimo išmoką, turi pagrįsti, kad draudžiamojo įvykio metu turėjo turtinį interesą, t. y. dėl draudžiamojo įvykio patyrė nuostolių – pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog įvykio metu jam priklausė sugadintas turtas bei, kad tas turtas iš buvo sugadintas ar prarastas. Šiuo atveju ieškvas nurodė, kad dėl prarastos piniginės patyrė 250,00 Eur žalą, 200,00 Eur buvo kompensuoti už dingusius grynuosius pinigus, 53,21 Eur suma buvo išmokėta už prarastus dokumentus. Daugiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų prarastą turtą ar patirtus nuostolius ieškovas nepateikė, todėl ERGO nekyla pareiga mokėti papildomos draudimo išmokos. Teisės aktuose įtvirtinta, kad nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką – suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje. Sudarius draudimo sutartį atsiranda ne draudiko „atsakomybė“, o sutartinė pareiga suteikti draudimo apsaugą. Prašo ieškovo ieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas pilnai palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinio argumentus ir motyvus.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas E. T. ir atsakovas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per Lietuvos filialą, (duomenys neskelbtini) sudarė Gyventojų turto draudimo sutartį (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią draudimo vbariantu „Saugus turtas“ pagal Gyventojų turto draudimo taisykles Nr. 056 (toliau – Taisyklės, galioja nuo (duomenys neskelbtini)) buvo apdraustas namų turtas, esantis gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). Draudimo laikotarpis pagal Sutartį prasidėjo 2018-08-17 ir galiojo iki 2019-08-17. Ieškovas ir atsakovas taip pat susitarė dėl laikino namų turto draudimo už draudimo vietos ribų papildomų sąlygų. Buvo sutarta, kad draudimo išmoka už įvykį negali būti didesnė nei 3500,00 Eur, iš jų už grynuosius pinigus – 200,00 Eur, juvelyrika – 300,00 Eur. Ieškovas (duomenys neskelbtini) telefonu registravo įvykį ir informavo atsakovą, kad vykstant apžiūrėti turistinį objektą, iš kuprinės dingo piniginė. Atsakovas, įvertinęs žalos administravimo metu surinktą medžiagą, 2019-03-08 priėmė sprendimą išmokėti ieškovui tokio dydžio draudimo išmoką: 250,00 Eur už pavogtą piniginę, 53,21 Eur – už prarastus dokumentus, 200,00 Eur už prarastus grynuosius pinigus. Pritaikius 30,00 Eur išskaitą, ieškovui buvo išmokėta 473,21 Eur suma.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straispsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).
CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis (apdraustajam), įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus kompensuojant draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui. Šioje vietoje taip pat pažymėtina, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra viena draudimo rūšių. Šios sutarties tikslas yra už draudėjo mokamas draudimo įmokas perduoti draudikui galimos žalos atsiradimo riziką draudikui draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Kaip jau minėta, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji civilinės atsakomybės draudimo samprata, pagal kurią tai asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą. Tai rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui atlyginti atsiradusius nuostolius (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Dėl to viena iš privalomųjų ir pagrindinių draudimo sutarties sąlygų yra draudimo rizika (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Ši sąlyga išreiškia draudimo sutarties esmę ir paskirtį – apsaugoti draudėjo ar apdraustojo interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Taigi draudimo rizika yra pavojaus, neigiamų padarinių atsiradimo tikimybė, o draudžiamasis įvykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareigą išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) – nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę.
Tarp ieškovo ir atsakovo nėra ginčo, kad šalys, (duomenys neskelbtini) sudarydamos Gyventojų turto draudimo sutartį (duomenys neskelbtini), susitarė dėl laikino namų turto draudimo už draudimo vietos ribų papildomų sąlygų, t. y. dėl individualių draudimo sąlygų. Šiuo konkrečiu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo.
Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 056 (galioja nuo (duomenys neskelbtini)) II dalies 14 skyriaus „Laikinas namų turto draudimas“ 14.4. punktas aiškiai apibrėžia, kad ieškovo pasirinktas papildomas Laikinas namų turto draudimas reiškia, jog ieškovo ir jo šeimos narių nuosavybėje esantys ir naudojami namų turto daiktai draudžiami nuo „ugnies, vagystėsė draudžiamųjų įvykių tvarkingai užrakintoje lengvosios transporto priemonės bagažinėje ir/ar daiktadėžėje Geografinėje Europoje. Draudimo apsauga galkioja tik automobilyje su įjungta apsaugos signalizacija“. Taisyklių II dalies 14.6. punktas papildomai detalizuoja, kad aukščiau minėti daiktai draudžiami „ugnies, vagystės draudžiamųjų įvykių atostogų ir komandiriuočių metu (išvykus ne daugiau kaip 21 dienos laikotarpiuii) Geografinėje Europoje. Draudimo apsauga nuo vagystės su įsilaužimu ir vandalizmo draudžiamųjų įvykių galioja tik tuomet, jei draustas turtas buvo pavogtas iš užrakintų patalpų ar buvo sugadintas įsilaužus į užrakintą patalpą. Kiekvieno 14 skyriuje nurodyto draudžiamojo įvykio atveju mes (atsakovas) atlyginame nuostoliius iki draudimo liudijime nurodytų maksimalių draudimo išmokų, tačiau neviršjiant prarasto / sugadinto turto vertės“.
ERGO gyventojų turto draudimo liudijime (duomenys neskelbtini), o būtent, skyriuje „Papildomi draudimai“ yra nurodyta, kad Laikino namų turto draudimo už draudimo vietos ribų draudimo suma sudaro 3500,00 Eur ir toliau papildomai dar detalizuojama, jog draudimo išmoka negali būti didesnė nei 3500,00 Eur, iš jų už grynuosius pinigus – 200,00 Eur, juvelyriką – 300,00 Eur.
Be to, teismas visiškai sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad iš jo buvo pavogta 3700,00 eur grynųjų pinigų suma. Šias aplinkybes ieškovas įrodinėja tik savo paaiškinimais, bei Ispanijos policijai pateiktu pranešimu dėl vagystės, kuriame nurodoma, kad jam padaryta 3700,00 Eur dydžio turtinė žala. Kadangi ieškovas yra suinteresuotas bylos baigtimi, teismas jo paaiškinimus apie pavogtų grynųjų pinigų sumą, nesant kitų patikimų įrodymų, vertina kritiškai.
Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.
Atmestus reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, atmestinas ir reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinį atmestus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo jam nepriteisiamos.
Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos atsakovui iš ieškovo nepriteisiamos (CPK 178 straipsnis).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu neviršija 3,00 Eur dydžio sumos, todėl jos iš ieškovo valstybei nepriteisimos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/ 1K-355).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.