Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-06-26 · Administracinė byla Nr. eA-4430-525/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-26
Bylos Nr.
eA-4430-525/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00721-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
V. M., N. K.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-4430-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00721-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. (V. M.) ir N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai V. M. ir N. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/5-11)50U-248:249 ,,Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams V. M. ir N. K. (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo“.

2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas panaikinęs pareiškėjų, iš kurių vienas yra nepilnametis vaikas, leidimus laikinai gyventi, neužtikrino teisės aktų reikalavimų bei Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotų asmens teisės į gynybą, teisinio tikrumo, apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, objektyvumo, proporcingumo ir gero administravimo principų tinkamo įgyvendinimo bei nustatytų procedūrų laikymosi. Pareiškėjams nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę, jie nebuvo apklausti. Pareiškėjų nuomone, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Notamas“ (toliau – ir Bendrovė) vykdo realią veiklą, šią aplinkybę patvirtina 2018 m. sausio 24 d. Buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimo sutartis Nr. 2018-BP5, 2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Notamas“ balansas, 2019 m. vasario 14 d. Pelno (nuostolių) ataskaita bei 2018 m. rugpjūčio 29 d. Pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas.

3. Pažymėjo, kad nepilnametis N. K. nuo pirmos klasės lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą, sūnus turi pastovią deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, bute, kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjui. Atsakovo sprendimas neigiamai paveiks nepilnamečio ugdymo, vystymosi procesą, be to, jis turės išvykti iš Lietuvos nepasibaigus mokslo metams, o tai pasireikš itin dideliu stresu, išgyvenimu, baime, nenoru mokytis.

4. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad prašomas panaikinti sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos ir motyvuotos. Nurodo, jog ginčo sprendimas yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, kurie yra labai plataus pobūdžio. Pareiškėjams sunkiai suprantamas sprendimo priėmimo pagrindas, motyvai ir tai apsunkina pareiškėjų galimybę duoti tinkamus paaiškinimus.

5. Departamentas konstatuodamas pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę turėjo vadovautis Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 (toliau - VSAT aprašas), 9 punktu, kuriame yra nustatyti atvejai, kai gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Byloje nėra pateikta būtina kompetentingo valstybės sienos apsaugos tarnautojo išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei, gali sukelti nelegalios migracijos pavojų, todėl turi būti atmestos nepagrįstos prielaidos dėl pareiškėjų nelegalios migracijos.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad jis atsakovo sprendimo iš esmės neginčija, tik prašo žmogiškumo. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) ir pripažįsta faktą, kad Bendrovėje dirba tik jis vienas. Pareiškėjo vadovaujama Bendrovė teikia (duomenys neskelbtini) paslaugas, todėl jam yra sudėtinga surasti darbuotojus, turinčius (duomenys neskelbtini) gebėjimų.

Atsiliepimas

7. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Departamentui buvo pateikęs 2017 m. birželio 2 d. darbo sutartį Nr. 11, pagal kurią į UAB „Notamas“ eiti pardavimų vadybininko pareigas įdarbintas J. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., darbo sutartimi sulygta, kad jo darbo laiką sudarys 8 val./d. 5 darbo dienų savaitė, o už tai jam bus mokamas 1 650 Eur darbo užmokestis. Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2019 m. vasario 8 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę - UAB „Notamas“ bei šios įmonės darbuotojus. Nustatyta, kad šiuo metu bendrovėje yra įdarbintas tik vienas darbuotojas - pats pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi. UAB „Notamas“ darbuotojas J. N. buvo atleistas 2017 m. rugsėjo 11 d. Nuo to laiko, t. y. per pastaruosius 16 mėnesių, UAB „Notamas“ nebuvo įdarbintas nė vienas darbuotojas. Taigi, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 27 d., o vos po dviejų savaičių, 2017 m. rugsėjo 11 d., vienintelis įmonės darbuotojas, kuris atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, buvo atleistas ir į šią vietą nebuvo įdarbintas joks kitas darbuotojas. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kadangi Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas nebuvo konstatavęs, kad UAB „Notamas“ yra fiktyvi, taigi, neturėjo jokios pareigos taikyti Aprašo 101, 188, 189 punktų reikalavimų.

9. Pažymėjo, kad Departamentui nėra įtvirtinta Apraše besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad VSAT aprašo 9 punkte įtvirtinti kriterijai yra privalomi Departamentui priimant galutinį sprendimą, taip pat nėra nustatyta, kad Departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik pagal VSAT nuomonę. Galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės, priima tik Departamentas.

10. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo nepilnametis sūnus mokosi mokykloje neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo sūnui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas ne mokymosi, o šeimos susijungimo pagrindu, taigi ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjo sūnui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo mokymosi pagrindu, taip pat ir pačiam pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka.

11. Dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, pažymėtina, jog šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius. Pareiškėjų atžvilgiu nėra priimti sprendimai dėl grąžinimo ar išsiuntimo, todėl pareiškėjų argumentai nėra susiję su ginčijamu sprendimu ir yra neaktualūs.

12. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos, sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo. Departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Departamento sprendimo išvadas.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. M. ir jo nepilnametis sūnus N. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjas 2017 m. birželio 26 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savo nepilnamečiui sūnui N. K. šeimos susijungimo pagrindu. Departamentas 2018 m. spalio 3 d., vadovaudamasis 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo nepilnamečiui sūnui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d. Sodros duomenys apie UAB „Notamas“ bei šios bendrovės darbuotojus patvirtina, jog tuo metu pareiškėjo valdomoje UAB „Notamas“ dirbo tik vienas darbuotojas, t. y. pats pareiškėjas. Šią aplinkybę nustatė Departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę. Departamentui pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo pateikęs 2017 m. birželio 2 d. darbo sutartį Nr. 11, pagal kurią UAB „Notamas“ pardavimų vadybininko pareigoms buvo įdarbintas J. N.. Pareiškėjui 2017 m. rugpjūčio 27 d. gavus leidimą laikinai gyventi, vienintelis įmonės darbuotojas, kuris atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2017 m. rugsėjo 11 d. buvo atleistas, joks kitas darbuotojas Bendrovėje nebuvo įdarbintas.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija fakto dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems imperatyviems reikalavimams. Taigi pareiškėjas turėjo (turi) žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų dėl darbuotojų įdarbinimo, todėl sprendė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu tiesiog siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, tai sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

17. Teismas nurodė, kad Departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad atsakovas nesilaikė Aprašo X skyriuje ir 188 ir 189 punktuose nustatytų reikalavimų, teismas nurodė, kad tiek ginčijamame Sprendime, tiek teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nenurodė, kad sprendime būtų konstatavęs aplinkybes dėl pareiškėjo Bendrovės fiktyvumo, todėl Departamentas neturėjo pareigos taikyti Aprašo 101, 188, 189 punktų reikalavimų. Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyta, kad užsieniečiai, gyvendami Lietuvos Respublikoje, turi bendrą pareigą laikytis teisės aktų jiems nustatytų pareigų, inter alia (be kita ko), turi atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jam nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę, nebuvo apklaustas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisės aktuose Migracijos departamentui nėra įtvirtinta pareiga informuoti užsienietį, kad jis privalo laikytis jam nustatytų pareigų. Aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

19. Teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad Departamentas, konstatuodamas pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę turėjo vadovautis VSAT aprašo 9 punktu, reglamentuojančiu atvejus, kai gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertino kaip nepagrįstus ir pritarė atsakovui, kad VSAT aprašas yra vidaus teisės aktas, kuriuo vadovaujasi VSAT įgalioti valstybės tarnautojai, kurie, vykdydami savo funkcijas, rengia išvadas dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės. Šiuo atveju būtent Departamentas priima sprendimus dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės.

20. Teismas nurodė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo nepilnametis sūnus mokosi mokykloje, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo vaiko teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga išlaikyti jam leidimą laikinai gyventi, esant imperatyviam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui. Pareiškėjo sūnui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas ne mokymosi, o šeimos susijungimo pagrindu, taigi ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjo sūnui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo mokymosi pagrindu, taip pat ir pačiam pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.

21. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad įvertinus faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas (pareiškėjai) pateikė norėdamas gauti (pratęsti) leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjo tikrasis siekis yra ne realios ūkinės veiklos vykdymas Bendrovėje, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus tam, kad būtų pakeistas (gautas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, skundžiamo Departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/5- 11) 50U-248; 249 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams V. M. ir N. K. panaikinimo“ ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

22. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - jų skundą tenkinti.

23. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, kad turėjo (turi) žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Atsakovas itin ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų patikrinti UAB „Notamas“ atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, todėl toks neveikimas užkirto jam galimybę pašalinti pažeidimą laiku ir neprarasti teisės gauti (pratęsti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti.

24. Pažymi, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjas yra nepilnamečio sūnaus N. K. globėjas, sūnus lanko mokyklą. UAB „Notamas“ nėra fiktyvi ir vykdo realią veiklą. Pareiškėjo nuomone, aiškinant Įstatymo nuostatas, turėtų būti vadovaujamasi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Pagal šios Direktyvos 20 straipsnio 1 dalį, ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, pagal šios Direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą, valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią Direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

25. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje gali būti konstatuojamas mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Notamas“ nėra fiktyvi ir vykdo veiklą pagal pateiktą verslo planą, atsakovas itin ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų patikrinti UAB „Notamas“ atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, kad konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui.

26. Akcentuoja, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas taip pat neigiamai paveiks vaiko socializacijai. Taigi teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nevertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą.

Atsiliepimas

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

28. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad Departamentas nesilaikė gero administravimo principo per ilgai nesiėmus veiksmų patikrinti pareiškėjo valdomą Bendrovę ir taip užkirtus jam kelią pašalinti pažeidimus, pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos Departamentui informuoti užsienietį, jog jis privalo laikytis jam nustatytų pareigų, kadangi Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyta, kad užsieniečiai, gyvendami Lietuvos Respublikoje, turi bendrą pareigą laikytis teisės aktų jiems nustatytų pareigų, inter alia, turi atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad „Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Be to, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, suponuoja tai, kad pareiškėjas privalėjo pranešti Departamentui apie pasikeitusias aplinkybes. Departamento duomenimis, ginčijamo sprendimo priėmimo metu Bendrovėje buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas - pats pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi. UAB „Notamas“ darbuotojas J. N. buvo atleistas 2017 m. rugsėjo 11 d. (pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 27 d.). Nuo to laiko, t. y. per pastaruosius 16 mėnesių, UAB „Notamas“ nebuvo įdarbinta nė vieno darbuotojo. Taigi iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo nei informavęs kompetentingų migracijos institucijų, nei kreipęsis su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pagal pasikeitusias aplinkybes. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas.

Žemesnės instancijos teismas

29. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jog Departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, konstatavo ne tik tai, kad Departamentas, nustatęs, jog užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

30. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Direktyvos taikymu, pažymi, kad šia Direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius. Pareiškėjų atžvilgiu nėra priimti sprendimai dėl grąžinimo ar išsiuntimo, todėl pareiškėjų argumentai šiuo klausimu yra neaktualūs. Taip pat nurodo, kad nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, jog tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principas, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas neigiamai paveiks pareiškėjo sūnaus socializaciją. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Pareiškėjo vaiko teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga išlaikyti jam leidimą laikinai gyventi, esant imperatyviam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui. Pareiškėjo sūnui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, taigi ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjo sūnui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatyme numatytu pagrindu, taip pat ir pačiam pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame Sprendime). Be to, pareiškėjas neneigia fakto, jog įmonėje, kurios pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl Departamento priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

31. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (15/5-11)50U-248:249 ,,Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams V. M. ir N. K. (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

34. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės bei jų teisiniam įvertinimui.

37. Byloje nustatyta, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui V. M. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jo valdoma UAB „Notamas“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjo sūnui N. K..

38. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

39. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

40. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško ir panašaus pobūdžio bylose, šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio situacijos (dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų ir pan.) buvo vertinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017 ir Nr. eA-4901-822/2017, kuriose teismas sprendė, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017 ir kt.).

41. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad UAB „Notamas“ dirba tik vienas darbuotojas, t. y. pareiškėjas. Bendrovėje dirbęs darbuotojas J. N. 2017 m. rugsėjo 11 d. buvo atleistas, nuo to laiko UAB „Notamas“ kiti asmenys nebuvo įdarbinti. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtinęs, kad Bendrovėje be jo, kitų darbuotojų nėra. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo kontekste, Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, būtino norint išlaikyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu tik siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, tai sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Bendrovė teikia parapsichologines paslaugas, todėl yra sudėtinga surasti darbuotojų, turinčių parapsichologinių gebėjimų, yra subjektyvios ir nepaneigia Departamento išvadų dėl pareiškėjo neatitikimo Įstatyme keliamiems reikalavimams.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Bendrovės fiktyvumu, nagrinėjamu atveju yra nereikšmingi ir nevertintini, kadangi leidimas laikinai gyventi pareiškėjui panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė fiktyvi. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems argumentams, susijusiems su Direktyvos ir Aprašo nuostatų taikymu pareiškėjo atžvilgiu, todėl dėl apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytų argumentų nepasisako. Byloje nenustatyta, kad Departamentas būtų pažeidęs patikrinimo ar Sprendimo priėmimo procedūrą.

43. Teisėjų kolegija, vertindama Departamento Sprendimą pareiškėjo nepilnamečio sūnaus atžvilgiu, pažymi, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikino ir pareiškėjo sūnaus leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neatitinka imperatyvių reikalavimų, nustatytų leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

44. Pareiškėjo tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su vaiko socializacija, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjo sūnaus teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra kildinama iš pareiškėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl socializacijos problemos, šiuo atveju, nesudaro pagrindo išlaikyti jam leidimą laikinai gyventi, esant imperatyviam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio tiek pareiškėjui, tiek ir jo sūnui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatyme numatytu pagrindu.

45. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia Departamento nustatytų faktinių aplinkybių, atitinkamai nesudaro pagrindo panaikinti Departamento Sprendimą.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. M. (V. M.) ir N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė