Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S.S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė vadovaujasi 2016 m. vasario 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje konstatuota, jog VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Kadangi pareiškėja prašo jai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, atsakovės vertinimu, nebuvo pagrindo netaikyti VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyto valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindo. Akcentuoja, jog pagal įsigaliojusius VGTPĮ pakeitimus, pareiškėja turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą su prašymu papildomai įvertinti jos individualią situaciją ir išimties tvarka jai suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, tačiau tokio prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų pareiškėja nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1471-11974 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjai S.S. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, jog 2019 m. liepos 15 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu jai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2YT-7857-618/2019.

Tarnybos 2019 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1471-11974 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu.

Ginčijamas sprendimas grindžiamas 2015 m. rugpjūčio 19 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015, kuriuo patvirtinta pareiškėjos prievolė sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, t.y. minėtu teismo sprendimu iš pareiškėjos priteista 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-9-10, 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-9-12, 2015 m. birželio 10 d..

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).

Vienas iš apribojimų yra nustatytas į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 pažymėjo, jog VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, o nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai teikimo civilinėje byloje, vertintina, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.

Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia (be kita ko) pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:

1.1. „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.“

2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“

Taigi pagal VGTPĮ 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.

2019 m. liepos 2 d. antstolės L.N. rašte Nr. S-19-65-3528 „ Dėl informacijos pateikimo“ (b.l. 29) pateikta informacija patvirtina, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 nėra įvykdytas.

Įvertinus tai, jog pareiškėja nėra sumokėjusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (983,94 Eur), o ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jo panaikinimui pagrindo nėra.

Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėja pasinaudojo teise papildomai kreiptis į Tarnybą su prašymu įvertinti individualią situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjos konstitucinė teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą yra pažeista.

Dėl pareiškėjos prašymo ištirti, ar VGTPĮ 11 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai pažymėtina, kad ginčas dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) II skyriuje nustatyta tvarka. Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.

Kadangi teismui nekyla abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, prašymas ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.