Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, sekretoriaujant Dianai Vorvul,

teismo posėdyje nagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus apylinkės teisme 2019 m. birželio 12 d. buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje A. R. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje (penkios veikos), BK 215 straipsnio 1 dalyje, BK 198¹ straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos); D. C. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 182 straipsnio 1 dalyje (penkios veikos), BK 182 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos); T. D. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, BK 198¹ straipsnio 1 dalyje; M. S. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota prokurorui. Nutartyje nurodyta, kad teismas susipažinęs su byla ir prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu, daro išvadą, kad byla turi būti perduota prokurorui, nes kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 219 straipsnio reikalavimų bei yra esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, trukdančių nagrinėti bylą teisme. Kaltinamuoju aktu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos, todėl kaltinamojo akto turinys turi atitikti įstatymo keliamus reikalavimus kaltinamojo akto turiniui. Surašius kaltinamąjį aktą, įtariamasis tampa kaltinamuoju. Gavęs kaltinamąjį aktą, jis galutinai sužino, kuo yra kaltinamas, kokie kaltinimai bus nagrinėjami teisme ir kokiais duomenimis kaltinimai yra grindžiami. Šie duomenys suteikia galimybes kaltinamajam pasiruošti gynybai bylos nagrinėjimo teisme metu. Kaltinamajame akte, be BPK 219 straipsnio 1, 2, 6, 7 punktuose nurodytų formaliųjų jo turinio elementų, svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas. Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Tokiu būdu bus užtikrinta asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų BPK normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje yra patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju, teismui su kaltinamuoju aktu perduotoje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kaltinamieji A. R. ir D. C. kaltinami sukčiavimais, padarytais bendrais jų abiejų veiksmais (kaltinamojo A. R. kaltinime nurodyti 3-8 epizodai; kaltinamojo D. C. kaltinime nurodyti 2-7 epizodai). Aprašant kaltinamųjų galimai padarytas nusikalstamas veikas prokuroras nenurodė nusikalstamų veikų padarymo vietos, tikslaus laiko (ar aplinkybės, kad tikslus laikas nenustatytas). Kaltinamajame akte ypatingai svarbus yra nusikalstamos veikos padarymo vietos nurodymas, kadangi būtent nusikalstamos veikos padarymo vieta apsprendžia bylos teismingumo klausimą (BPK 227 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, nesant nurodytos nusikalstamų veikų padarymo vietos, teismas negali išspręsti bylos teismingumo klausimo, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad didelė dalis nusikalstamų veiksmų galimai buvo atlikti kaltinamojo A. R., kuris atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, o tai jau yra Marijampolės apylinkės teismo veiklos teritorija. Be to, kaltinime nurodyta, kad nusikalstamas veikas A. R. ir D. C. vykdė veikdami bendrai (kaltinamojo A. R. kaltinime nurodyti 3-8 epizodai; kaltinamojo D. C. kaltinime nurodyti 2-7 epizodai), tačiau iš tokių kaltinamiesiems inkriminuotų kaltinimų neaišku, kokius konkrečiai veiksmus atliko A. R., o kokius – D. C.. Analogiška situacija yra ir su A. R. pareikšto kaltinimo 1-uoju epizodu, kuriame nurodoma, kad A. R. bendrai veikė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nes neaišku, kokius veiksmus atliko A. R., o kokius – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Kiekvieno bendrininko nusikalstami veiksmai, atlikti bendrininkaujant, turi būti aprašyti atskirai, nes akivaizdu, kad kiekvienas bendrininkas, jeigu jų veika pripažįstama kaip padaryta bendrininkaujant, atliko tam tikrus galimai nusikalstamus veiksmus. Atriboti kaltinamųjų nusikalstamus veiksmus svarbu ir dėl to, kad teismui kyla abejonių dėl to, kaip kaltinamieji, vienas kurių nusikalstamų veikų padarymo metu atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kitas – gyveno (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais patalpino klaidingus skelbimus, nurodė nukentėjusiems pervesti pinigus į kitų asmenų sąskaitas bei apgaule įgijo svetimus pinigus. Teismas sprendė, kad kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos (kaltinamojo A. R. kaltinime nurodyti 3-8 epizodai; kaltinamojo D. C. kaltinime nurodyti 2-7 epizodai; kaltinamojo A. R. kaltinime nurodytas 1-asis epizodas) aprašyti nekonkrečiai, kaltinimai suformuluoti neapibrėžtai ir netiksliai. Šiuo atveju kaltinamieji nežino, kokių konkrečių veiksmų atlikimu jie yra kaltinami, tuo pačiu jie negali tinkamai pasiruošti gynybai, o tai yra esminis kaltinamojo akto trūkumas, trukdantis objektyviai ir išsamiai išnagrinėti bylą teisme, prieštaraujantis BPK 219 straipsnio reikalavimams, suvaržantis įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises - BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, teikti įrodymus dėl jo, duoti paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo. Formuluotė „ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo“ negali būti vartojama kaltinant asmenį, kadangi asmuo gali būti kaltinamas tik tais veiksmais, dėl kurių surinkti įrodymai ir ištirtos visos veiksmų aplinkybės. Nurodant, kad asmuo veikė su nenustatytu asmeniu, šiurkščiai pažeidžiama įstatymo saugoma asmens teisė į gynybą, nes šis asmuo nežino, nuo ko jis turėtų gintis. Logiška ir akivaizdu, kad tuo, kas nenustatyta ir nėra akivaizdu, asmuo negali būti kaltinamas ir jis negali dėl to atsakyti. Taigi, kaltinimas nusikalstamų veikų padarymu turi būti aiškus, tikslus, nepažeidžiantis asmens teisės į gynybą. Taip pat pažymima, kad kaltinamiesiems pareikštuose kaltinimuose yra ir rašymo netikslumų, nebaigtų minčių, kliudančių suprasti kaltinimo esmę, pvz., T. D. kaltinime nurodoma ,, ...o jis, vykdydamas A. R. nurodymus, 2018 m. liepos 12 d. neteisėtai G. A. vardu iš kompiuterinės sistemos, kurios IP (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prisijungė prie informacinės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos, ir neteisėtai atliko finansines operacijas ...“ Tokie rašymo netikslumai prokuroro turi būti ištaisyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 6 d. nutarime nurodyta, kad ,,Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo, principų, kitų bendrųjų teisės principų“. Šiame nutarime ypač pabrėžiama tai, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, tame tarpe ir teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, kuriame išreiškiama prokuroro pozicija bylos procese, šis dokumentas fiksuoja ikiteisminio tyrimo rezultatus bei lemia bylos nagrinėjimą teisme, nubrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. BPK 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai kaltinamajam aktui kartu yra ir įpareigojimas prokurorui šiuos reikalavimus vykdyti. Pagal Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymą, būtent prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Taigi, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, teisėtumo principai reikalauja, kad prokuroro šioje byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Esant situacijai, kai kaltinamasis aktas yra surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, kaltinamiesiems pareikšti kaltinimai yra neaiškūs, nekonkretūs, nedetalizuoti ir netinkamai suformuluoti, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje numatytos kaltinamojo teisės. Apie tai ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, bylą perdavė prokurorui.

Skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras T. B. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartį perduoti bylą prokurorui ir bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Su teismo nutarties išvadomis prokuroras nesutinka ir nurodo, kad kaltinimas suformuluotas apibrėžtai ir aiškiai, nurodoma, jog kaltinamieji nusikalstamą veiką padarė veikdami kartu, t. y. bendrininkaudami. Kiekvieno atskirai veiksmai išskirti ir detalizuoti, pvz. A. R. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu skambino nukentėjusiajai G. A., pastarąją pokalbio metu apgavo, įgijo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, D. C. surado asmenį - M. S., į kurio sąskaitą bus pervesti pinigai, T. D. prisijungęs prie informacinės sistemos atliko finansines operacijas.

Kitas nusikalstamas veikas - patalpinant netikrus skelbimus - vykdė bendrininkaudami A. R. ir D. C.. Tad kiekvieno bendrininko veiksmai yra detalizuoti, atriboti ir aiškūs. Kaltinamieji aktai išsiųsti įteikimui, todėl užtikrinta teisė į gynybą. Taip pat nesutiktina su tuo, kad nenurodytos nusikalstamų veikų padarymo vietos ir tikslus laikas. Kaltinimuose praktiškai visos nusikalstamos veikos nurodyta, kad organizuotos iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, t. y. kur bausmę atlieka pagrindinis kaltinamasis A. R., nurodytas pataisos įstaigos adresas - (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodytos kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo datos, nekonkretinant laiko, nes žodžiai „tiksliau nenustatytu laiku“ konkretumo ir aiškumo neduoda. Teismui neaišku kaip A. R., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, galėjo bendrininkauti su D. C., kuris gyvena (duomenys neskelbtini). Bet kaltinime nurodyta konkrečiai, kad A. R. „telefonu paprašė D. C. surasti asmenį...“. T. D. kaltinime yra padaryta gramatinė klaida (turbūt kopijuojant tekstą) - praleisti du žodžiai „apsaugos priemones“, bet tai ne esminė kaltinimo aplinkybė, dėl kurios kaltinimas tampa nesuprantamas ir visą bylą reikėtų grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Faktinės aplinkybės atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl nėra BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimo, dėl to nesuvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Tik prokuroras sprendžia, kokiais duomenimis bus grindžiamas kaltinimas. Baigus ikiteisminį tyrimą, buvo atliktas proceso dalyvių supažindinimas su byla, buvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą, nepažeisti BPK 218 straipsnio reikalavimai. 2019-06-12 surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui. Tą pačią dieną buvo surašyti raštai dėl kaltinamųjų aktų įteikimo kaltinamiesiems. Raštai teismui pateikti prie bylos. Kaltinamasis A. R. atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, todėl kaltinamasis aktas bus įteiktas. Todėl nepažeista asmens teisė gauti kaltinamojo akto nuorašą, o tuo pačiu - ir jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, numatytus konkrečiame BK straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2005). Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2008). Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytas arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. - BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011).

Vadovaujantis BPK nuostatomis, perduodant bylą prokurorui, būtina, kad nustatyti kaltinamojo akto trūkumai būtų tokie, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir jie turi trukdyti teismui nagrinėti bylą, tačiau skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje nepasisakyta, kodėl teismo nustatytų kaltinamojo akto trūkumų nebūtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir kaip jie trukdo teismui nagrinėti bylą.

Pažymi tai, jog, kokius kaltinimus pateikti kaltinamiesiems pabaigus ikiteisminį tyrimą, sprendžia būtent prokuroras ir tik jo kompetencijai priklauso kaltinamajame akte nurodyti, kaip, valstybės kaltintojo nuomone, turėtų būti kvalifikuoti kaltinamųjų veiksmai. Tuo tarpu teismas, rengdamasis nagrinėti bylą, turėtų tik patikrinti, ar prokuroro surašytas kaltinamasis aktas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, bet ne svarstyti klausimus, dėl kurių sprendimai gali būti priimami tik išnagrinėjus bylą, tai yra, kokius konkrečius atliko veiksmus kiekvienas kaltinamasis ar kaltininkams inkriminuojamos veikos yra teisingai kvalifikuotos ir ar atitinka visus konkrečių inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymius.

Vadovaudamasis BPK 242 straipsniu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, taip pat, jei pripažįsta reikalinga, turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą (BPK 287 str.). Be to, BPK 270 straipsnyje numatyta, kad teismas turi teisę savo iniciatyva iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus, paskirti ekspertizę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012, 2K-P-1/2014, 2K-319/2014). Iš paminėtų įstatymų nuostatų seka, kad ikiteisminio tyrimo metu padaryti netikslumai gali būti patikslinti bylos nagrinėjimo teisme metu.

Atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kaltinamajame akte smulkiai detalizuoti visų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas ir dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių pateikti išbaigtus vienareikšmius duomenis, kadangi išsamiai šie duomenys yra analizuojami teisiamajame posėdyje atliekant įrodymų tyrimą ir juos įvertinus teismas priima galutinį sprendimą, motyvuodamas, kodėl sprendimą grindžia vienais ar kitais įrodymais. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę prokurorui įrodymų tyrimo metu prašyti leisti jam pateikti papildomus įrodymus atliekant procesinius veiksmus (BPK 288 straipsnis), iki įrodymų tyrimo pabaigos pateikti prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis), taip pat pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę ar lengvesnę nusikalstamą veiką (BPK 256 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi baudžiamojo proceso įstatymas numato ne vieną galimybę prokurorui aktyviai reaguoti į teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjusias naujas aplinkybes, tikslinti kaltinimus. Tuo tarpu teismas, grąžinti bylą prokurorui gali tik tuomet, kai teismo nustatyti pažeidimai trukdo nagrinėti bylą iš esmės ir jų negalima ištaisyti teisme. Tačiau tokių aplinkybių teismas argumentuotai nenurodė.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su teismo nutartimi, bylos medžiaga, skundo argumentais, konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti prokuroro skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Šioje byloje Alytaus apylinkės teismas konstatavo, jog BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kaltinamųjų teisės žinoti kuo jie kaltinami bei BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai, sudaro pagrindą, remiantis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, grąžinti bylą prokurorui.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad LR BPK 218 straipsnyje nurodyta, jog prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui ir kitiems proceso dalyviams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir, atlikus kitus šiame straipsnyje numatytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą. Kaltinamasis aktas (BPK 219 straipsnis) yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, todėl nuo jo tinkamo surašymo labai priklauso tolesnis bylos nagrinėjimas teisme. Surašius kaltinamąjį aktą įtariamasis tampa kaltinamuoju ir tik gavęs kaltinamąjį aktą kaltinamasis galutinai sužino, kuo jis yra kaltinamas, kokie kaltinimai bus nagrinėjami teisme ir kokiais duomenimis kaltinimai yra grindžiami. Tai suteikia galimybes kaltinamajam rengtis gynybai teismo proceso metu. Be to, kaltinamasis aktas nubrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama pagal bylos parengimo nagrinėti teisme teismo priimtą nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnis). Byla nagrinėjama tik dėl šioje nutartyje nurodytų kaltinamųjų ir veikų, BPK nenumato galimybės teismui šioje nutartyje nurodyti kitus kaltinamuosius ar kitas veikas nei tai yra nurodyta kaltinamajame akte.

Perduoti bylą prokurorui teismas gali bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 3 dalis) arba bylos nagrinėjimo teisme metu (BPK 254 straipsnio 3 dalis).

LR BPK 234 straipsnio 2 dalis nurodo, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

LR BPK 234 straipsnio 3 dalis nurodo, kad byla taip pat gali būti perduota prokurorui jo prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti. Teismas, perduodamas bylą prokurorui, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pašalinęs pažeidimus ar papildęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras bylą teismui perduoda šio Kodekso 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka.

LR BPK 219 straipsnyje yra nustatytas kaltinamojo akto turinys. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. LR BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Iš teismo nutarties matyti, kad vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, baudžiamoji byla perduota prokurorui dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir yra esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo bylą nagrinėti teisme.

Konstatuojama, kad minėtu įstatyminiu pagrindu teismas pagrįstai perdavė bylą prokurorui. Apylinkės teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir yra esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo bylą nagrinėti teisme.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis ir šioje byloje surašytą kaltinamąjį aktą, konstatuoja, kad jis neatitinka LR BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Pagal LR BPK 23 straipsnį, kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką. Kaltinamojo akto turinys nustatytas LR BPK 219 straipsnyje. Kaip minėta anksčiau, šis straipsnis įtvirtina, kad kaltinamajame akte be kitų anksčiau minėtų duomenų, turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Kaltinamasis aktas turi būti informatyvus, t. y. jame, be jo turinio elementų, nurodytų BPK 219 straipsnio 1, 2, 6, 7, 8 punktuose, kuriuos taip pat reikia tiksliai nurodyti, svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama; nurodyti visus duomenis, leidžiančius daryti išvadą, kad tą veiką galėjo padaryti kaltinamajame akte nurodytas jos padarymu įtariamas asmuo; tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma už padarytą veiką nustato baudžiamąją atsakomybę (BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punktai). Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis). Taigi, kaip minėta, prokuroro priimamas dokumentas – kaltinamasis aktas turi būti pakankamai konkretus: kaltinamasis turi aiškiai žinoti, dėl kokios veikos padarymo jis tapo įtariamuoju, pagal kokią BK normą ta veika kvalifikuojama, kokiais duomenimis grindžiamas kaltinimas.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą.

Kaip minėta anksčiau, pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas arba yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo bylą nagrinėti teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Šia norma vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, nurodė priimto procesinio sprendimo argumentus ir skundą nagrinėjantis teismas su jais sutinka dėl šių aplinkybių.

Konstatuojama, kad baudžiamojoje byloje dėl kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų, kaltinamieji (A. R., D. C.) kaltinami bendrininkavę, konkretus ir aiškus atskirų bendrininkų vaidmuo nėra nurodytas ir apibrėžtas, nenurodyti kiekvieno asmens konkretūs veiksmai, abiem kaltinamiesiems (A. R. kaltinimo 3-8 epizodai, D. C. kaltinimo 2-7 epizodai) nurodomi analogiški veiksmai - patalpino portale klaidingą informaciją, nurodė pervesti pinigus, apgaule įgijo turtą savo ir kitų naudai. Šiuo atveju neaišku ir nenurodyta, kieno naudai (kokių kitų asmenų naudai) įgijo turtą. Taip neaišku, kokius veiksmus konkrečiai atliko A. R., o kokius konkrečius veiksmus atliko D. C.. D. C. kaltinime nurodyta, kad jis veikė bendrai su A. R., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pažymėtina, kad D. C. gyveno (duomenys neskelbtini), o A. R. bausmę atliko pataisos namuose, todėl būtina išskirti ir nurodyti kiekvieno bendrininko veiksmus. To padaryta nebuvo, todėl tokia abstrakti, nekonkreti prokuroro pozicija reiškiant asmenims kaltinimus ir apibrėžiant teisminio nagrinėjimo ribas yra visiškai netinkama, prieštaringa ir neaiški. Be to, tokie kaltinimai rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai diferencijuotas atskirų kaltinamųjų vaidmuo, o šis kaltinimo aspektas dėl jo neaiškumo yra paliktas nagrinėti ir galutinį kaltinimą formuluoti teismui, vengiant tiesiogiai BPK 2 straipsnyje numatytos prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigos atskleisti nusikalstamas veikas. Tokios kaltinimo dviprasmybės, trūkumai tarpusavyje neleidžia aiškiai apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribų ir siekiant rungtyniško, lygiateisio, teisingo ir BPK 234 straipsnio 2 dalies prasme, netrukdomo bylos nagrinėjimo, privalo būti taisomos dar iki bylos perdavimo teisminiam nagrinėjimui. Pateiktas kaltinimas verčia teismą, ir neabejotinai verstų proceso dalyvius, spėlioti, kokius konkrečiai veiksmus kiekvienas bendrininkas atliko, kur juos atliko ir kokiomis aplinkybėmis, nenurodyta kada nukentėjusieji asmenys pinigus pervedė ir kam, o tai turi neabejotinos reikšmės kaltinamiesiems realizuojant jų teisę į gynybą. Taigi, nepagrįstas ir atmestinas prokuroro skundo argumentas, kad kiekvieno bendrininko (A. R. kaltinimas nuo 3 iki 8 epizodo, D. C. kaltinimas nuo 2 iki 7 epizodo) veiksmai yra detalizuoti, atriboti ir aiškūs.

Prokuroras nurodo, kad kaltinamieji aktai išsiųsti įteikimui kaltinamiesiems, todėl užtikrinta teisė į gynybą. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad ši aplinkybė nėra pagrindas teismo nutarčiai naikinti ir apylinkės teismas teisingai akcentavo tą aplinkybę, kad visos nusikalstamos veikos aplinkybės, kaltinamųjų konkretūs veiksmai turi būti nurodyti ir kaltinamajame akte, o to nepadarius pažeidžiama kaltinamojo teisė žinoti kuo yra kaltinamas ir tinkamai gintis. Todėl pritartina teismo išvadai, kad tokiu būdu būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės, o padarytas pažeidimas kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

LR BPK 219 straipsnio, kuris apibrėžia reikalavimus keliamus kaltinamajam aktui, 1 dalies 3 punkte imperatyviai apibrėžiama, kad be kita ko kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kaltinamasis aktas neatitinka šių reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. LAT praktikoje pažymima, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes.

Kaltinamajame akte, kaip ikiteisminį tyrimą užbaigiančiame ir svarbiausiame šios stadijos procesiniame dokumente, kaip valstybės vardu reiškiamoje oficialioje pozicijoje turi atspindėti ne tik tiesiogiai LR BPK 219 straipsnyje nurodyti reikalavimai kaltinamajam aktui, bet jis, konkrečioje byloje, siekiant objektyviai, išsamiai ir greitai ištirti visas bylos aplinkybes teisme, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir joje kylančius ginčo aspektus, turi būti pagrįstas racionaliais tokį valstybinį kaltinimą pagrindžiančiais argumentais, tiek, kad kaltinamasis aktas ir valstybės kaltintojo pozicija būtų visiškai aiški. To nesant bylos nagrinėjimas rungtyniškame procese, kurį įtvirtina BPK 7 straipsnis, negali būti sklandus ir taip pat gali sąlygoti bylos nagrinėjimo trukdymą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas yra reikšmingas ir teisės į gynybą užtikrinimo aspektu.

Tokia teismo išvada grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje be kita ko pabrėžiama, jog: “Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai. Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija.” (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pagal Konstitucinio Teismo doktriną: kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas, nurodant, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką – asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

Apylinkės teismo nutartyje minėti kaltinamojo akto neaiškumai ir kiti trūkumai tiek atskirai, tiek visumoje, rodo, kad baudžiamojoje byloje pateiktas kaltinamasis aktas nesilaikant jau minėtų konstitucinių principų bei BPK 219 straipsnio reikalavimų. Teismas pastebi, kad visi aptarti kaltinamojo akto trūkumai ir baudžiamojo proceso teisės pažeidimai nustatyti ne bylos nagrinėjimo teisme metu, o rengiantis bylos nagrinėjimui ir vertinant, ar nėra kliūčių galinčių sutrukdyti sklandų, operatyvų, išsamų ir nešališką teisminį bylos nagrinėjimą. Minėtų BPK pažeidimų teisinių padarinių šalinimas teisminio nagrinėjimo stadijoje iš esmės trukdytų bylos nagrinėjimą ir reikštų svarbių asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą teisinį procesą pažeidimus, todėl byla pagrįstai grąžinta prokurorui, nustatytiems kaltinamojo akto ir procesiniams pažeidimams pašalinti.

Be to, pažymėtina, kad BK 24 straipsnyje, apibūdinančiame bendrininkavimą, nurodytos bendrininkų rūšys, o BK 25 straipsnyje apibrėžtos bendrininkavimo formos. Bendrininkų baudžiamosios atsakomybės nuostatos įtvirtintos BK 26 straipsnyje. Taigi sprendžiant, kas sudaro bendrininko atsakomybės pagrindus, svarbu nustatyti ne tik BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, bet ir konkrečius bendrininkavimo požymius, nurodytus baudžiamajame įstatyme (BK bendrosios dalies normose), bei jų turinį sudarančias faktines aplinkybes; ypač tai aktualu sudėtinio bendrininkavimo atveju (kai kaltininkai, dalyvaudami bendroje nusikalstamoje veikoje, atlieka skirtingus, nevienodos apimties veiksmus). Minėtų aplinkybių ir konkrečios bendrininko rūšies nustatymas leidžia teisingai nustatyti baudžiamosios atsakomybės ribas ir teisiškai įvertinti (kvalifikuoti) veiką.

Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad teismo nutartyje teismas teisingai akcentavo tą aplinkybę, kad kaltinamajame akte netinkamai (neišsamiai) nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas ir veikos faktinės aplinkybės, surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka LR BPK 219 straipsnio reikalavimų, nustatyti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir jie trukdo nagrinėti bylą. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad būtent toks pagrindas ir buvo įžvelgtas byloje, nes pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai, net jei juos ir būtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trukdytų jos nagrinėjimą, sąlygotų kaltinimo pakeitimą, tikslinimą, dėl ko bylos nagrinėjimas teisiamajame posėdyje būtų apsunkintas ir truktų ilgiau. Pažymėtina, kad teismas savo iniciatyva negali plėsti kaltinimo ribų, papildomai išplėsti ar keisti faktines aplinkybes, kurios skirtųsi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, nes tokiu būdu pasunkintų kaltinamųjų teisinę padėtį.

Skunde prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu padaryti netikslumai gali būti ištaisyti bylos nagrinėjimo teisme metu ir jie netrukdo bylą nagrinėti teisme. Konstatuojama, kad šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Pažymėtina, kad prokuroro skundas rodo, kad jis nesutinka su tuo, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, teismo neprašo jį tikslinti. Tokiu būdu teismo nustatytų kaltinamojo akto trūkumų nebūtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir jie trukdytų teismui nagrinėti bylą. Atsižvelgiant į visų neaiškumų ir dviprasmybių visumą, kaltinamojo akto trūkumai bylos pasirengimo stadijoje pagrįstai pripažinti kaip kliūtis sklandžiam bylos nagrinėjimui teisiamajame posėdyje. Šioje situacijoje aukštesnysis teismas ypatingai pabrėžia tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą perdavė prokurorui iškart po bylos gavimo teisme, t. y. nepradėjęs bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje. Toks sprendimas priimtas pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijoje, kurios esminis tikslas - pasiruošti netrukdomam bei sklandžiam bylos nagrinėjimui, bei pašalinti kliūtis, kurios, kaip matyti iš aukščiau pateiktų argumentų, yra realios, gali trukdyti šį tikslą įgyvendinti. Vienas iš įstatyme nustatytų kliūčių šalinimo būdų yra bylos perdavimas prokurorui, įpareigojant jį pašalinti nurodytus pažeidimus. Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad toks procesinis sprendimas ir prokuroro įpareigojimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtą aktyvaus teismo modelį ir valstybės kaltinimą palaikančio prokuroro įgaliojimus. Taigi, teismo sprendimas, atsižvelgiant į jo priėmimo stadiją, šiuo atveju atitinka iš Konstitucijos ir BPK paskirties išplaukiančius teisingumo interesus.

Aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad šiuo konkrečiu atveju, perdavus bylą prokurorui, teismo nustatyti trūkumai gali būti pašalinti per pakankamai trumpą laiką ir greičiau, nei tai būtų įmanoma padaryti teisiamojo posėdžio metu, tai netrukdytų proceso dalyvių, kurie turėtų dalyvauti papildome teisiamajame posėdyje, tai užtikrintų kaltinamųjų teisę nuo teisiamojo posėdžio pradžios žinoti, kuo jie yra kaltinami, be to, teismui nereikėtų imtis papildomų veiksmų. Taigi, šiuo atveju, skundžiamas teismo sprendimas yra orientuotas ne į prokuroro įžvelgiamą teismo pareigų perkėlimą prokurorui, o į esminių baudžiamojo proceso principų ir šio proceso paskirties užtikrinimą.

Skunde prokuroras nurodo, kad A. R., D. C. kaltinimo 2 epizode bei kitiems bendrininkams (M. S., T. D.) nurodyti konkretūs jų veiksmai, kaltinimas suformuluotas aiškiai ir apibrėžtai, todėl nesutinka su teismo išvada, kur padaryta priešinga išvada. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad teismo nutartyje nepasisakoma apie tai, kad A. R. kaltinimas 2 epizode neišsamus, o pažymima, kad yra neaišku, kokius veiksmus atliko A. R. ir kokius veiksmus atliko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, dėl A. R. kaltinimo 1 epizode.

Skunde teigiama, kad kaltinimuose nurodyta, jog „praktiškai visos nusikalstamos veikos organizuotos iš Kybartų pataisos namų, kur bausmę atlieka A. R., taip pat kaltinime nurodyta, kad A. R. telefonu paprašė D. C. surasti asmenį“. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka, nes kaltinime A. R. nėra nuorodos apie tai, kad jis yra nusikaltimų organizatorius, taip pat A. R. kaltinimuose nuo 3 iki 8 epizodo ir D. C. kaltinimo epizoduose nuo 2 iki 7 nėra nurodyta aplinkybė, kad „ A. R. telefonu paprašė D. C. surasti asmenį“.

Esant šioms aplinkybėms, Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. skundas atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui, paliekama galioti.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. skundą atmesti ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 28 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.