Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus misto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atkreipė dėmesį, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. O savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir savivaldybės administracijos filialai – seniūnijos (savivaldybės administracijos struktūriniai teritoriniai padaliniai). Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu tvirtina ir keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje taip pat pasakyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, remdamasi įstatymais, įgyvendina savivaldybės taryba. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pateiktas dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų privatizavimo, atsakovu šioje byloje nepagrįstai nurodoma Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Byloje pateiktas Tarybų rajono darbo deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1976-07-08 nutarimas Nr. 222 „Dėl buto paskyrimo ir gyvenamojo ploto dokumentų performinimo“, kuriuo buvo nutarta įpareigoti Gyvenamųjų patalpų skirstymo skyrių atitinkamų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis dokumentų pagrindu išduoti dėl įvairių priežasčių skiriamų butų orderius A. P. (4 asmenų šeima) – pensininkei trijų kambarių butui Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini), gyvenamasis plotas 45,59 kv. m. (bendrasis plotas 64.10 kv. m.). Perkeliama iš (duomenys neskelbtini), kurį numatyta nugriauti dėl būsimų naujų statybų remiantis miesto tarybos vykdomojo komiteto nutarimu. 1993 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos Žirmūnų seniūnijos valdyba raštu Nr. 48 „Dėl buto privatizavimo“ informavo pareiškėją A. P., kad ji yra pareiškusi norą privatizuoti nuomojamą butą ir pakartotinai pranešama, kad neatvykus iki 1993 m. vasario 20 d. į butų privatizavimo tarnybą ir neapmokėjus nustatyto dydžio (1651 tal.) rinkliavos už dokumentų įforminimą, butas liks neprivatizuotas dėl jūsų kaltės. 2001 m. rugpjūčio 11 d. pasirašyta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis tarp UAB „Žirmūnų valda“ ir A. P.. 2002 m. kovo 17 d. A. P. mirė. 2002 m. kovo 29 d. buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūno įsakymas Nr. 5 „Dėl V. P. pripažinimo pagrindiniu nuomininku buto (duomenys neskelbtini)“ , kuriuo V. P. pripažintas pagrindiniu buto nuomininku. 2002 m. liepos 10 d. sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su UAB „Žirmūnų valda“ ir V. P.. 2008 m. sausio 23 d. pasirašytas susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo Nr. 1.41- S08/4253/555 su VĮ „Vilniaus butai“ ir V. P.. 2016 m. sausio 8 d. sudarytas sutikimas tarp M. P., V. P., G. P., S. P., kad sutinkama, jog V. P. privatizuotų (nupirktų) nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2016 m. sausio 12 d. buvo pateiktas ieškovo prašymas Vilniaus miesto savivaldybės Finansų departamentui leisti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį, kuriuo ieškovas prašė leisti pirkti rinkos kainomis butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 24 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolu Nr. A16-316/16(2.1.28-TD2) buvo nutarta pritarti buto (duomenys neskelbtini), nustatytai rinkos vertei ir gavus pareiškėjo sutikimą, pavesti Finansų departamentui rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą dėl buto (duomenys neskelbtini) pardavimo ir įkainojimo akto tvirtinimo už 59 999,75 Eur. Taigi 2016-08-24 buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-618 „Dėl savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini), perkamo pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktą, įkainojimo akto tvirtinimo ir šio būsto pardavimo“. Atsižvelgiant į tai, buvo parengta buto pirkimo-pardavimo sutartis, kurios ieškovas nepasirašė, tačiau 2016-09-16 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją „Dėl buto (duomenys neskelbtini), pardavimo“ prašydamas informuoti, ar jo atvejis neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies keliamų reikalavimų. 2016-09-26 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamentas raštu Nr. A51-71250/16(2.14.1.18-FN9) „Dėl buto (duomenys neskelbtini), pardavimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad jo atvejis neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies keliamų reikalavimų, nes būtina pateikti leidimą privatizuoti būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą, išduotą Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos Butų privatizavimo komisijos. Ieškovas buvo informuotas, kad iš pateikto Vilniaus miesto valdybos 1993-02-02 d. rašto Nr. 48 matosi, kad ieškovo močiutė buvo pakartotinai ir aiškiai informuota, kad neatvykus į butų privatizavimo tarnybą iki nurodyto termino, butas liks neprivatizuotas dėl pareiškėjos kaltės, t. y. 1992-1993 m. ieškovo šeimai buvo sudarytos sąlygos privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovo šeima savo teise nepasinaudojo ir įstatymo numatytą buto privatizavimo terminą praleido. Taigi butą (duomenys neskelbtini), ieškovas gali įsigyti tik pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytomis sąlygomis, t. y. už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgal (lot. – lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti tame įstatyme nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Taigi asmens teisė privatizuoti patalpas galėjo atsirasti tik teisės akto pagrindu. Būtent toks teisės aktas ir buvo Butų privatizavimo įstatymas, kuris galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė tam tikromis įstatyme nurodytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme nustatytas teises. Kita vertus, pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu pagal įstatymą ir kuri buvo pažeista. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje I.Ž. v. Kauno miesto savivaldybė Nr. 3K-3-613/2007). Dėl to nagrinėjamu atveju reikia nustatyti ir ištirti bylos aplinkybes, siekiant išsiaiškinti, ar ginčo šalių teisiniai santykiai dėl ginčo patalpų privatizavimo atsirado Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, t. y. ar ieškovas įgijo šiame įstatyme nurodytą teisę galiojant minėtam įstatymui, ar ši teisė buvo pažeista ir dėl to ieškovas turi pagrindą reikalauti leisti ją įgyvendinti pasibaigus minėto įstatymo galiojimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą pažymėjo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ši teisė gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Butų privatizavimo įstatymą tam, kad asmuo įgytų teisę privatizuoti, buvo būtinos šios įstatyme nustatytos sąlygos: a) atitinkamos patalpos yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); b) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); c) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011). Taigi tam, kad ieškovui būtų pripažinta teisė privatizuoti ginčo patalpas ir atsakovas būtų įpareigotas sudaryti ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, būtina nustatyti visų minėtų sąlygų egzistavimą. Pabrėžia, kad šių sąlygų egzistavimas turi būti nustatytas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Šiuo atveju, akivaizdu, kad tarp ieškovo mamos ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, nesusiklostė teisiniai santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Ieškovas ieškinyje teigia, kad jo močiutė A. P. atliko visus būtinus veiksmus dėl buto išpirkimo, tačiau dėl ieškovui nežinomų priežasčių buto pardavimo procesas buvo vilkinamas ir galiausiai nebuvo įgyvendintas. Su šiais ieškovo argumentais nesutinka, nes byloje esantys duomenys rodo, kad butas nebuvo privatizuotas dėl pačios A. P. kaltės. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Taigi ieškovas teigdamas, kad jo mama laiku ir tinkama tvarka kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo, privalo tai pagrįsti leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Kaip jau minėta, ieškovas nepateikia jokių rašytinių įrodymų, kad jo mama 1992 m. kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo ir pateikė visus reikalingus dokumentus. Byloje nėra pateiktas nei prašymas privatizuoti ginčo patalpas, nei notariškai patvirtintas šeimos narių susitarimas dėl to, kas taps buto savininku. Ieškovas kaip įrodymą byloje pateikia lapą, ant kurio nurodyta 1992-06-22 data ir parašyta, kad Nr. 8-132 pareiškimas paduotas. Visgi vien tik iš šio lapo nėra aišku, koks pareiškimas paduotas. Kaip jau buvo minėta, 1993 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos Žirmūnų seniūnijos valdyba raštu Nr. 48 „Dėl buto privatizavimo“ informavo pareiškėją A. P., kad ji yra pareiškusi norą privatizuoti nuomojamą butą. Taigi darytina išvada, kad pareiškėja kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo. Kita vertus, tai neįrodo, kad prašymas buvo tinkamas ir kad taip pat buvo pateiktas notariškai patvirtintas šeimos narių susitarimas. Taip pat iš rašto formuluotės, kad pareiškėjai jau pakartotinai pranešama atvykti, galima daryti išvadą, kad pareiškėja pati nebuvo suinteresuota privatizuoti ginčo butą ir pati dėl savo kaltės to nepadarė. Todėl ieškovo tvirtinimai, kad procesas buvo vilkinamas, neturi jokio pagrindo. Byloje esantys įrodymai kaip tik patvirtina, kad Žirmūnų seniūnija ne kartą kreipėsi į pareiškėją informuodama apie buto privatizavimo procedūrą, terminus bei tai, kokių dokumentų reikia, tačiau pati pareiškėja nepasinaudojo šia įstatymo suteikta teise. Pažymi, kad 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, t. y. nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Teisė privatizuoti valstybinio ar visuomeninio fondo butą nėra absoliuti ir nesusijusi su asmeniu; tam, kad ji būtų realizuota, asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, gyvenamoji patalpa (butas) galėjo būti privatizavimo objektu ir nuomininkas turėjo išreikšti ketinimą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 1992 m. gruodžio 1 d. arba Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. VIII-206 numatyta tvarka buvo priimtas sprendimas leisti paduoti pareiškimą dėl buto privatizavimo iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-714-340/2011). Šiuo atveju, mano, kad byloje nepakanka duomenų, kad ieškovo šeima tinkama tvarka vykdė procedūras dėl ginčo buto privatizavimo, todėl galima teigti, kad tarp jos ir institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu, nesusiklostė teisiniai privatizavimo santykiai. Taip pat pabrėžia, kad tinkamas buto privatizavimo pirkimo-pardavimo subjektas – asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (Buto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.588 straipsnį nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Šeimos nariais gali būti laikomi ir pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Teismo tvarka šeimos nariais gali būti pripažinti globėjai ir globotiniai, artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, jei atitinka minėtame straipsnyje nurodytas sąlygas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių santykiai. Pirma, santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės ir savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų minėto įstatymo 4 straipsnyje iš kitos pusės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2006/1999). Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pateiktas notariškai patvirtintas susitarimas tarp šeimos narių dėl buto privatizavimo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, butas buvo suteiktas keturių asmenų šeimai, todėl remiantis privatizavimą reglamentavusiais teisės aktais, buvo privaloma tarp šeimos narių susitarti, kas taps privatizuojamo buto savininku ir sudaryti notariškai patvirtintą susitarimą, kuris privalėjo būti paduodamas kartu su prašymu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teisė privatizuoti butą nėra besąlyginė. Šiuo klausimu yra susiklosčiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir yra vienareikšmiškai išaiškinta, kad visų pirma – viena iš privalomų sąlygų, jog asmuo būtų įgijęs teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, yra jo valios pasinaudoti šia teise išreiškimas per įstatyme nustatytą terminą atliekant atitinkamus veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, turi būti susiklostę teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006). Antra, valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas. Taigi darytina išvada, kad valstybės ar savivaldybių įstaigos turi teises turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs poįstatyminiai aktai, todėl turtas privatiems asmenims gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos – šiuo atveju laikantis Butų privatizavimo įstatyme numatytų imperatyvių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005 bei 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2002). Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos nuostatomis matyti, kad visų pirmiausia gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai turi susitarti kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai, kuris yra pridedamas prie pareiškimo. 19 punkte nurodoma, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo-pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Sutartys tvirtinamos ir teisiškai registruojamos vienu kartu. Ir tik pirkėjui įmokėjus pradinę įmoką, savivaldybės nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą ir 0,5 procento buto kainos, nurodytos sutartyje, dydžio valstybinį mokestį, pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama (20 punktas). Taigi tik įrodžius, kad ieškovo močiutė atitiko visas Butų privatizavimo įstatyme ir kituose minėtuose teisės aktuose nurodytas sąlygas bei nustačius, jog būtent dėl atsakingų institucijų pareigūnų veiksmų/neveikimo buto privatizavimo sandoris neįvyko, galima būtų pripažinti ieškovo teisę privatizuoti ginčo butą pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Teismas, vykdydamas iš Konstitucijos 309 straipsnyje kylančią pareigą vykdyti teisingumą, ir gindamas pažeistas teises, pirmiausiai turi konstatuoti subjektinių teisių pažeidimą. Šiuo atveju subjektinių teisių pažeidimas yra nustatytinas tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas faktas, kad ieškovas kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo į atsakovą, tačiau atsakovas atsisakė jas privatizuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė (civilinė byla Nr. 3K-3-394/2002) išaiškino, kad nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios yra pažeistos. Šiuo atveju, byloje negalima konstatuoti jokių valstybės institucijų pažeidimo. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovo močiutė buvo informuota apie tai, kokius veiksmus turi atlikti norėdama privatizuoti butą, taigi galima daryti, kad Žirmūnų seniūnija nepadarė jokių pažeidimų, o tinkamai įgyvendino Butų privatizavimo įstatymą. Taip pat pažymi, kad jeigu ieškovo mama ar kiti šeimos nariai manė, kad Žirmūnų seniūnija kokiais nors savo veiksmais ar neveikimu trukdo privatizavimo procedūrai, tai jau tuo metu turėjo kreiptis į teismą skųsdamas jos veiksmus. Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnyje buvo numatyta, kad atsisakymas parduoti gyvenamąjį namą ar butą gali būti ginčijamas teismine tvarka. Kaip jau aukščiau minėta, šiuo atveju akivaizdu, kad butas neprivatizuotas dėl pačios pareiškėjos kaltės, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Žirmūnų seniūnija ne kartą informavo pareiškėją apie privatizavimo eigą, siūlė jai atvykti, nurodė terminus, kainą, tačiau pareiškėja tik dėl jai žinomų priežasčių buto neprivatizavo. Jokie kiti prašymai iki 1998 m. liepos 1 d., t. y. kai pasibaigė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminas, pateikti nebuvo, šeima daugiau privatizavimo procedūra nesidomėjo ir nesirūpino. Taigi galiojant Butų privatizavimo įstatymui subjektinė teisė privatizuoti ginčo patalpas įgyta nebuvo, nes galiojant minėtam įstatymui tarp šios civilinės bylos šalių nesusiklostė teisiniai santykiai dėl šių patalpų privatizavimo. Dar kartą pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kad susiklostė aukščiau minėti privatizavimo santykiai, t. y. kad susiklostė santykiai tarp ieškovo močiutės ir privatizavimo procesą atliekančios institucijos dėl ginčo patalpų. Todėl laikytina, kad privatizavimo teisiniai santykiai neatsirado ir privatizavimo procesas nebuvo pradėtas galiojant Butų privatizavimo įstatymui dėl ginčo patalpų. Darytina išvada, kad ieškovo močiutė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgijo teisės privatizuoti ginčo patalpas, jos teisės nebuvo pažeistos dėl minėtų ginčo patalpų privatizavimo, o ji pati nesidomėjo privatizavimo procedūra, neatliko būtinų veiksmų ir nepasinaudojo įstatymo suteikta teise privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Atsakovas taip pat mano, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Ieškovas nurodo, kad jo močiutė A. P. dėl ginčo patalpų privatizavimo kreipėsi 1992 m. Taigi ieškovo šeima jau tuo metu turėjo domėtis privatizavimo eiga ir procedūra ir aiškintis, ar ji vyksta, ar pateikti visi reikalingi dokumentai ir įvykdytos visos įstatymo nustatytos sąlygos. 1993 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos Žirmūnų seniūnijos valdyba raštu Nr. 48 „Dėl buto privatizavimo“ informavo pareiškėją A. P., kad ji yra pareiškusi norą privatizuoti nuomojamą butą ir pakartotinai pranešama, kad neatvykus iki 1993 m. vasario 20 d. į butų privatizavimo tarnybą ir neapmokėjus nustatyto dydžio (1651 tal.) rinkliavos už dokumentų įforminimą, butas liks neprivatizuotas dėl jūsų kaltės. Mano, kad nuo 1993 m. vasario 20 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes ieškovo šeima buvo informuota, kad pasibaigus šiam terminui, privatizavimo procedūra tęsiama nebus ir jeigu galvojo, kad jų teisės pažeidžiamos, jau tuo metu turėjo kreiptis į teismą. Ieškovo močiutė A. P. neatlikdama būtinų veiksmų, neveikė kaip rūpestingas ir atsargus asmuo, nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir nebuvo rūpestinga, dėl to buvo praleistas senaties terminas dėl ieškinio padavimo. Šiuo atveju taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas pagal tuo metu galiojusį CK 83 straipsnį bei 84 straipsnį. Taip pat pažymi, kad 1998 m. liepos 1 d. pasibaigė Buto privatizavimo įstatymo galiojimas. Vadinasi, pasibaigė ir laikotarpis, per kurį asmenys turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Taigi nuo 1998 m. liepos 1 d. ieškovo mama ar kiti šeimos nariai būtinai turėjo kreiptis į teismą ir ginti savo teises, jei manė, kad jos yra pažeistos, nes buvo visuotinai žinoma, kad butų privatizavimas baigiasi. Pagal (1964 m. CK 86 straipsnį) ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią normą ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Taigi įstatymas sieja ieškinio senaties eigą ne tik su subjektyviuoju kriterijumi – sužinojimu, bet ir su objektyviuoju kriterijumi – turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Toks reglamentavimas grindžiamas protingumo principu (CK 1.5 straipsnis), skatinančiu kiekvieną asmenį rūpintis savo teisėmis ir jų gynimu, taip pat būtinumu užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Dėl to subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, kadangi sureikšminus subjektyvųjį kriterijų, nukentėtų civilinių santykių ir civilinės apyvartos stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005). Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo šeima visą laiką žinojo, kad patalpų privatizavimo procesas nevyksta, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ir tik 2016 m. kreipėsi į teismą dėl ginčo patalpų privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pažymi, kad nuo 1993 m., kai ieškovo šeimai buvo pranešta, kad neatvykus iki 1993 m. vasario 20 d. į butų privatizavimo tarnybą ir neapmokėjus nustatyto dydžio (1651 tal.) rinkliavos už dokumentų įforminimą, butas liks neprivatizuotas dėl jūsų kaltės iki kreipimosi į teismą 2016 m. praėjo 23 metai. Aplinkybių, kurios pateisintų tokį ieškovo elgesį ir būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nėra. 1998 m. liepos 1 d. pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, pasibaigė ir teisė teikti pareiškimus dėl buto privatizavimo. Pasibaigus įstatymo galiojimui, nebeliko teisinio pagrindo pradėti butų privatizavimo procedūros. Pažymi, kad 2002 m. kovo 17 d. mirus ieškovo mamai, ieškovas tapo pagrindiniu buto nuomininku, su juo buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, todėl ieškovas žinodamas, kad butas nėra privatizuotas, jau tuo metu turėjo visas galimybes pats aktyviai kaip pagrindinis buto nuomininkas domėtis buto privatizavimu ir kreiptis į teismą, tačiau tai padarė tik 2016 m. Taigi darytina išvada, kad pati ieškovo šeima elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai, toks ieškovo mamos ir kitų šeimos narių aplaidumas, nerūpestingumas yra nepateisinamas ir netoleruotinas. Tai, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai, yra pabrėžiama ir kasacinio teismo praktikoje: „protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. – bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Asmuo, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai ir toks elgesys gali sukelti jam neigiamų padarinių, už kuriuos jis pats atsakingas. <...> Pažymi ir tai, kad butų privatizavimo procesas įtraukė daugumą Lietuvos žmonių, apie šį procesą ir jo sąlygas visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, taigi atsakovės, būdamos atidžios, apdairios, rūpestingos, turėjo žinoti apie savo teises ir rūpintis jų apsauga.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2009). Šiuo atveju būtina taikyti civilinių santykių stabilumo principą, kuris lemia tai, kad kiekvienas asmuo turi aktyviai domėtis savo teisėmis ir laiku jas ?gyvendinti. Pažymi, kad jokiais terminais neapribota valstybės prievartos skolininkui grėsmė pažeistų teisinių santykių stabilumą, stabdytų civilinių teisinių santykių raidą. Civilinių teisinių santykių dalyviams turi būti garantuojama, jog, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu asmuo, kurio teisė pažeista, ilgą laiką delsia pareikšti ieškinį skolininkui ir jį pareiškia pasibaigus ieškinio senaties terminui, tai paprastai reiškia, jog pats kreditorius arba neįsitikinęs teisės egzistavimu ar jos pažeidimu, arba asmens interesas nėra toks reikšmingas, kad nusvertų abejones dėl ieškinio pareiškimo. Priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Stabili civilinė apyvarta konkretizuoja asmenų teises ir pareigas bei skatina greitai spręsti iškilusius ginčus. Pagaliau ieškinio senaties institutas skatina teisinių santykių subjektų aktyvumą įgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartinę drausmę bei abipusę prievolių vykdymo kontrolę. Atsižvelgiantį į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas turėtų taikyti ieškinio senatį. Ieškovo mama laiku neatlikdama būtinų veiksmų pati, neveikė kaip rūpestingas ir atsargus asmuo, nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir nebuvo rūpestinga, dėl to buvo praleistas senaties terminas dėl ieškinio padavimo. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 punktas). Dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybei sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį: mano, kad toks ieškovo reikalavimas perteklinis bei neatitinkantis proceso ekonomiškumo principo (CPK 7 straipsnis). CK 1.138 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos ir pripažindamas tas teises. Šiuo atveju teismui pripažinus ieškovui teisę privatizuoti butą, ieškovas galėtų pradėti atitinkamą buto privatizavimo procedūrą, kurios eigoje su ieškovu ir būtų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Tam visiškai nereikia atskiro teismo įpareigojimo atsakovui. Buto privatizavimo procedūros esmė ir yra pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, todėl net ir nesant tokio teismo įpareigojimo, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu teismas nuspręstų, jog ieškovui priklauso buto privatizavimo teisė. Taigi tokiam ieškovo reikalavimui nėra jokio teisinio pagrindo. Teismo prašo taikyti ieškinio senatį; nusprendus bylą nagrinėti iš esmės – V. P. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.