- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-04
- Bylos Nr.
- A-143-2014-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02269-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. ir atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 28-1-937 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2011 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 2S-3786 ,,Dėl skundo išnagrinėjimo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 28-1-937 buvo nubaustas papeikimu už tai, jog 2011 m. rugsėjo 6 d. 21.20 val. patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) prie jo lovos buvo pastebėta pritvirtinta savos gamybos lentynėlė, kuriai jis tariamai neturėjo leidimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog leidimą išdavė Apsaugos ir priežiūros skyriaus darbuotojas A. M., o tokius leidimus turi daugelis nuteistųjų. Teigė, kad yra diskriminuojamas, jam nuolat taikomi ypatingi reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, administracijos darbuotojai sąmoningai nori jam pakenkti, kadangi nuolat skiria nuobaudas, kurias patys išprovokuoja. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių administracijos veiksmų pašlijo jo santykiai su artimaisiais, kurie mano, jog jis iš tiesų pažeidinėja tvarką. Pareiškėjas teigė, jog, apskundus nutarimą Kalėjimų departamentui, iš visų nuteistųjų, turėjusių analogiškus leidimus, jie buvo paimti, tačiau nubaustas buvo tik jis vienas. Pareiškėjas teigė, kad jaučia stiprų psichologinį spaudimą dėl pažeidimų, kurių nepadarė. Atimtos galimybės turėti papildomų pasimatymų su giminaičiais, žmona. Tai apsunkina ir gadina santykius su šeima bei artimaisiais. Neturtinę žalą pareiškėjas grindė tuo, kad dėl tokio administracijos spaudimo ir diskriminavimo bei neteisėto baudimo patyrė daug dvasinių išgyvenimų, stresą, ir tai pakenkė sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 21–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui nuobauda paskirta remiantis Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. prižiūrėtojo F. J. (F. J.) tarnybiniu pranešimu, kuriuo pareigūnas informavo įstaigos direktorių, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. apeinant kameras 2-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) šalia nuteistojo pareiškėjo lovos pastebėta pritvirtinta savos gamybos lentynėlė, kuriai leidimo šis nuteistasis neturėjo. Lentynėlė buvo paimta ir atiduota saugoti Apsaugos ir priežiūros skyriuje. Rašytiniame pasiaiškinime pareiškėjas teigė, kad, atėjęs gyventi į paminėtą patalpą, jau rado šią lentynėlę ir pasiėmė naudoti. Naudodamas savos gamybos lentynėlę be leidimo, pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 73.9 punkto (nuteistieji privalo kabinti fotonuotraukas, iškarpas ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje) reikalavimus. Už šį pažeidimą pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas. Atsakovų teigimu, nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, remiantis surinkta dokumentine medžiaga, galiojančių teisės aktų nuostatomis, paskirtos nuobaudos griežtumas yra adekvatus padarytam nusižengimui. Taigi, atsakovų nuomone, Vilniaus pataisos namų administracija veikė tinkamai ir jokios žalos savo veiksmais pareiškėjui nepadarė. Pažymėjo, kad skiriasi pareiškėjo pasiaiškinime, rašytame 2011 m. rugsėjo 7 d., ir skunde teismui minimi faktai. Nurodė, kad, pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Atsakovų teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pataisos namų administracijos veiksmų. Pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam pareiškėjui nepadarė jokios žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 48–51) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 28-1-937 ir Kalėjimų departamento 2011 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 2S-3786, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 28-1-937 pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas dėl to, jog 2011 m. rugsėjo 6 d. apie 21.20 val. patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) prie nuteistojo lovos buvo pastebėta savos gamybos pritvirtinta lentynėlė, kuriai leidimo nuteistasis neturėjo. Tokiais veiksmais jis pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 73.9 punkto reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta nuobauda, 2011 m. rugsėjo 12 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2011 m. spalio 11 d. sprendime Nr. 2S-3786 konstatavo, kad nuobauda paskirta pagrįstai. Teismas nurodė, kad ginčo esmė – ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Taisyklių 73.9 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad jame imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, iš jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (110 str. 1 d. 1 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (110 str. 2 d.). Šios teisės normos turi būti aiškinamos kartu su Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumo principu, reiškiančiu, kad bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus), bei Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsniu, kuriame nurodytos bendrosios nuteistųjų pareigos. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1400/2011). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos yra blanketinio pobūdžio, todėl, baudžiant nuteistąjį už šių normų pažeidimą, turi būti nurodytos ir kitų teisės aktų nuostatos, nustatančios detalesnes nuteistųjų elgesio taisykles, kurių konkretus atsakomybėn traukiamas nuteistasis nesilaikė (atsakomybė už minėtų normų pažeidimą galima, kai kartu yra pažeidžiamas ir kitas teisės aktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1351/2009). Remdamasis Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. prižiūrėtojo F. J. tarnybiniu pranešimu, teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. 21.20 val., apeinant antrąjį gyvenamąjį korpusą, patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) prie nuteistojo pareiškėjo lovos pastebėta savos gamybos pritvirtinta lentynėlė, kuriai leidimo nuteistasis neturėjo. Remdamasis pareiškėjo prie skundo pridėtu 2010 m. balandžio 30 d. prašymu su būrio viršininko P. S. (P. S.) spaudu bei parašu bei su Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriaus A. M. parašu, teismas nustatė, jog leidimą turėti lentynėlę laikyti kompiuteriui pareiškėjas gavo 2010 m. gegužės 17 d. Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai patvirtino, kad teisės akto, reglamentuojančio leidimo galiojimo laiką bei galiojimo tvarką, nėra, taip pat negalėjo paaiškinti, kaip galima nustatyti, ar leidimas suteiktas būtent tai lentynėlei. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas F. J. parodė, kad patikrinimo metu pareiškėjas teigė, jog leidimą turi, tačiau jo nepateikė. Pateikus leidimą teismui, teismo nuomone, darytina išvada, kad jis tinkamas, todėl nutarimas bei sprendimas naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jo naudai 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas pažymėjo, jog turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Ji atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka. Vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu (1, 3 d.), teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, ne kliūtis, kurios yra nesudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, būtina nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją; ar pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Nagrinėjamu atveju teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuobauda – papeikimas paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai naikintini. Tai patvirtina, kad valdžios institucijos veikė neteisėtai. Neteisėti valdžios institucijos veiksmai (neveikimas) yra tik viena iš trijų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl, sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokių valdžios institucijos veiksmų asmuo patyrė žalą. Teismas nurodė, kad neturtinę žalą pareiškėjas įvardija kaip dvasinius išgyvenimus, stresą, o tai pakenkė jo sveikatai. Pareiškėjas iš esmės niekaip neapibūdino ir nekonkretizavo patirtos neturtinės žalos, tiesiog nurodė patyręs daug dvasinių išgyvenimų, jaučiantis stresą, dėl to pablogėjusią sveikatą. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo pablogėjusią sveikatą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl neteisėtų administracijos sprendimų jis kreipiasi ne pirmą kartą, tačiau nėra duomenų, jog skundžiami sprendimai būtų panaikinti, todėl teismas konstatavo, kad pagrindo teigti, jog dėl neteisėtų sprendimų jis negauna papildomų pasimatymų su žmona ir šeimos nariais ir tai gadina jo santykius su artimaisiais, nėra. Sprendimų neteisėtumas turi būti įrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tai šiuo atveju nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai nėra konkretizuoti ir apčiuopiama moralinė skriauda neįrodyta, papeikimas – tai viena lengviausių nuobaudų, numatytų Bausmių vykdymo kodekse, teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad, priėmus nutarimą skirti papeikimą, jam atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnio prasmę. Nenustačius žalos, reikalavimas dėl jos atlyginimo negali būti tenkinamas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, todėl šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.). Teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, panaikindamas Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 28-1-937 ir Kalėjimų departamento 2011 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 2S-3786, o kitą skundo dalį atmesdamas kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 56A–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, ir Kalėjimų departamento po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad kiekviena drausminė nuobauda atima galimybę gauti papildomus pasimatymus su šeima, artimaisiais, sumažėja bendravimo galimybės (CK 6.250 str.). Atimama galimybė papildomai paskambinti artimiesiems. Dėl to turėjo kentėti ne tik jis, bet ir jo šeima. Neteisėtai paskirta nuobauda turėjo įtakos sprendžiant dėl jo lygtinio paleidimo; dėl perkėlimo į drausmės grupę, nes negali naudotis lengvatomis. Dėl visų šių įvykių išgyvena gilią emocinę depresiją, patiria stiprius dvasinius išgyvenimus. Siekiama susidoroti su neįtikusiais nuteistaisiais. Patirti išgyvenimai neigiamai veikia sveikatą. Vilniaus pataisos namai suprato savo neteisėtų sprendimų pasekmes, o Kalėjimų departamentas tinkamai ir laiku nereagavo į jo skundą. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniu skundu (b. l. 59–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Vilniaus pataisos namai nurodo, kad teismas priėmė sprendimą, jog nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, turėtų būti panaikintas, remdamasis vieninteliu argumentu – tuo, kad pareiškėjas teismui pateikė 2010 m. gegužės 17 d. jam išduotą leidimą laikyti savadarbę lentynėlę. Tačiau teismas neįvertino to fakto, kad pareigūnai, kratos metu radę kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) prie pareiškėjo lovos pritvirtintą lentynėlę, tiek savo rašytiniuose tarnybiniuose pranešimuose, tiek liudydami teismo posėdyje patvirtino, kad paprašė pareiškėjo pateikti leidimą laikyti lentynėlę, tačiau jis jo nepateikė. Taigi darytina išvada, kad, norėdamas įrodyti turintis teisę laikyti lentynėlę, pareiškėjas galėjo ir privalėjo pateikti pareigūnams tą patį leidimą, kurį pateikė teismui, tačiau to nepadarė. Akivaizdu, kad nuobauda buvo paskirta visiškai pagrįstai ir teisėtai, o pareiškėjas turėtų pats prisiimti atsakomybę už pasekmes, t. y. už nuobaudos paskyrimą, kurios galėjo išvengti parodydamas pareigūnams leidimą, tačiau sąmoningai to nepadarė. Be to, teismo posėdyje Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento atstovai atkreipė teismo dėmesį, kad paminėtas leidimas yra suteikiamas ne konkrečiai lentynėlei, o vietai, kurioje leidžiama tą lentynėlę tvirtinti. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino šios bylai reikšmingos aplinkybės. Leidimu, kurį pareiškėjas pateikė teismui, jam buvo suteikta teisė pritvirtinti lentynėlę toje kameroje, kurioje jis to leidimo gavimo metu (2010 m. gegužės 17 d.) atliko bausmę. Skundžiamu Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad lentynėlę jis pritvirtino prie lovos jau kitoje kameroje. Į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo rasta lentynėlė ir už tai paskirta nuobauda, pareiškėjas atėjo gyventi 2011 m. rugpjūčio 21 d. ir teismo posėdyje pats patvirtino, kad anksčiau gyveno ir lentynėlę laikė kitoje kameroje. Taigi, atėjęs į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), jis neturėjo leidimo tvirtinti lentynėlę būtent šioje kameroje, prie joje esančios lovos, tuo pažeidė Taisyklių 73.9 punkto reikalavimus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 66–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Leidimu suteikiama teisė ne turėti lentynėlę, bet, suderinus su įstaigos administracija, suteikiama teisė turimą lentynėlę pritvirtinti sutartoje vietoje ir tik toje patalpoje, kurioje būnant išduodamas leidimas, t. y. leidimas išduodamas ne lentynėlei, o jos tvirtinimo vietai. Pareiškėjas leidimo tvirtinti lentynėlę patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) neturėjo.
2. Pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, jos nedetalizavo, nepagrindė, nepateikė patirtos žalos įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė nurodytus išgyvenimus, o vadovavosi tik abstrakčiais teiginiais, nurodydamas, jog patyrė dvasinius išgyvenimus, jautė stresą, pablogėjo sveikata. Pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą (b. l. 65) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namų pareigūnai leidimo neprašė, todėl jo ir neparodė. Prieš skiriant nuobaudą, turėjo būti įsitikinta, ar jis turi leidimą. Gyveno ne kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), o bendroje gyvenamojoje patalpoje. Nėra galiojančių taisyklių, kurios reglamentuotų naudojimosi leidimu tvarką, galiojimo laiką ir t. t. Lentynėlę laikė teisėtai, turėdamas leidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Iš atsakovo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarimo matyti, jog pareiškėjo skundžiama nuobauda – papeikimas – jam paskirta už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Taisyklių 73.9 punkto pažeidimą, faktiniu šios nuobaudos paskyrimo pagrindu nurodyta aplinkybė, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. prie jo (pareiškėjo) lovos buvo pastebėta lentynėlė, kuriai leidimo jis neturėjo. Pasisakydama dėl atsakovo pareiškėjui pritaikytų materialinės teisės normų, kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta nuteistųjų prievolė (pareiga) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos yra blanketinė bendrojo pobūdžio norma, kuri (dėl šio savo pobūdžio) turi būti taikoma kartu su paminėtą tvarką reglamentuojančio ir detalizuojančio teisės akto atitinkama norma. Pagal skundžiamame atsakovo nutarime nurodytą Taisyklių 73.9 punktą (2011-01-31 įsakymo Nr. 1R-33 redakcija), nuteistieji privalo laikytis jiems nustatytos taisyklės kabinti fotonuotraukas, iškarpas ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje. Kolegijos manymu, akivaizdu, kad šios taisyklės turinys ir nutarime nurodyta kaip neteisėta pareiškėjo veikla tarpusavyje nesutampa, todėl jau vien dėl to galima daryti išvadą, kad Taisyklių 73.9 punktas pareiškėjui pritaikytas nepagrįstai. Iš bylos taip pat matyti, kad 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjas buvo pateikęs pataisos namų administracijai prašymą leisti jam turėti mažą lentynėlę ant lovos laikyti kompiuteriui (b. l. 7). Šiame prašyme uždėtos pataisos namų administracijos pareigūnų vizos leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas, t. y. išvadą, kad, laikydamas tokią lentynėlę, pareiškėjas turėjo pagrindą galvoti, kad elgiasi teisėtai. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl tenkinti atsakovo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų CK 6.250 straipsnio nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas, taip pat kaip ir paties neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymas, kiekvienu konkrečiu atveju yra teismo prerogatyva ir diskrecija. Tai reiškia, kad nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, be kita ko, teismas turi taikyti minėtus, tik teismui adresuotus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktus neturtinės žalos apibūdinimus (pažymėtina, kad tokių apibūdinimų sąrašas nėra baigtinis), taip pat žalos dydžio nustatymo kriterijus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytų aplinkybių reikšmę CK 6.250 straipsnio taikymo prasme, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams ir padarytai išvadai, kad aukščiau aptartas pareiškėjui paskirtos nuobaudos nepagrįstumas savaime nesuponuoja valstybės pareigos atlyginti jam (pareiškėjui) jo nurodytą neturtinę žalą, o pareiškėjo nurodyti argumentai dėl tokios žalos buvimo nėra įtikinantys ir pakankami tam, kad nagrinėjamoje situacijoje galima būtų konstatuoti pareiškėjo nurodytos žalos buvimo faktą.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.