Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jūratės Varanauskaitės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB ,,Sostinės centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Š. ieškinį atsakovui UAB ,,Sostinės centras“ dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo UAB ,,Sostinės centras“ priešieškinį ieškovei O. Š. dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. 2010 lapkričio 12 d. nuomos sutartį Nr.1112/80, sudarytą tarp O. Š. ir UAB „Imortalis“ (naujas pavadinimas UAB „Sostinės centras“), nutraukė. Priteisė iš UAB „Imortalis“ (naujas pavadinimas UAB „Sostinės centras“), O. Š. naudai 2 130 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau nutartyje – CK) 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Tik teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad nuomos sutartį parengė ir jos bendrąsias bei specialiąsias sąlygas pasiūlė atsakovas, kuriam negyvenamųjų patalpų nuoma yra profesionalus verslas. Ieškovei O. Š. nebuvo leidžiama paimti nuomos sutarties projekto susipažinimui ir analizei, sutarties projekto išanalizuoti su teisininkais ar verslo konsultantais. Tai reiškia, kas atsakovas pažeidė CK 6.163 straipsnyje numatytą pareigą elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams santykiams, atėmė iš ieškovės O. Š. galimybę laisvai pradėti derybas ir derėtis, tokiu būdu pažeisdamas CK 156 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą sutarties laisvės principą ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, priversdamas ieškovę, kuri siekė pradėti verslą, buvo ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, neturinti derybų patirties, sudaryti jai nenaudingą sutartį. Iš atsakovo pusės padarytas spaudimas pasirašyti sutartį, neleidžiant ieškovei sutarties teksto išanalizuoti, padaryti paskaičiavimus, pirmosios instancijos teismo nuomone, prieštarauja sutarties laisvės principui (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), šalių pareigai elgtis sąžiningai, laisvai pradėti derybas (CK 6.163 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia sutarties šalių teisę nustatyti, papildyti ar pakeisti sutarties sąlygas tiek, kiek to neriboja imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityviosios teisės normos, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokių susitarimų nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąsias normas. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio principo esmę, pažymėta, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį, todėl tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba. Sutarties nutraukimui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ieškovė, kuriai buvo atimtos galimybės sudaryti sutartį laisva valia, nepradėjus nė vienai iš šalių vykdyti sutartį, turi teisę CK 6.117 straipsnio 4 dalies pagrindu prašyti teismą nutraukti sutartį kaip ieškovės savigynos priemonę. Aplinkybė, kad šalys sutartį pasirašė 2010 m. lapkričio 12 d. (penktadienį), o ieškovė kreipėsi dėl sutarties nutraukimo 2010 m. lapkričio 15 d. (pirmadienį), pirmosios instancijos teismo nuomone, rodo ieškovės O. Š. valią, kad sudaryti sutartį įtakojo atsakovo spaudimas, atėmimas galimybės laisvai apsispręsti, pasikonsultuoti su specialistais. Atsakovo darbuotojų, kurie dirba Vilniuje ir sudaro sutartis dėl prekybos vietų UAB „Sostinės centras“ nuomos paaiškinimai, kad ieškovė, siekdama nutraukti sutartį, turi kreiptis registruotu laišku į Šiauliuose registruotą atsakovo buveinę, rodo atsakovo nesąžiningumą. Ikisutartinių santykių šalis sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir neatlikti prievartinių veiksmų sudarant sutartį, eliminuojant kitos šalies galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis, pasitelkti pagalbą iš šalies sutarties analizei. Sudarant sutartį privalu nepažeisti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Atsakovas įstatymo leidėjo nurodytos pareigos nesilaikė. Ieškovė prašydama teismą nutraukti sutartį dėl sutarties sudarymo aplinkybių, nes negalėjo laivai pradėti derybas ir derėtis, kaip nustato pareigą šalims CK 6.163 straipsnio 2 dalies norma, nepažeidė bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, jai buvo atimta CK 6.156 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Sostinės centras“ (buvusi UAB ,,Imortalis“) skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį patenkinti bei pripažinti 2010 m. lapkričio 12 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nutraukta dėl ieškovės kaltės. Priteisti iš ieškovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmuose buvo CK 6.163 bei 6.156 straipsnių pažeidimų. Ieškovė savo noru priimdama sprendimą pradėti nuosavą verslą ir laisva valia sudarydama ginčijamą sutartį su atsakovu dėl prekybos vietų nuomos, privalo prisiimti atsakomybę dėl neigiamų pasekmių kilusių jai netinkamai vykdant prievoles pagal sutartį.

Apelianto nuomone, priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.204 straipsniu, kurio 2 dalyje nurodomi 4 kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti. Aptariamu atveju ieškovė dar iki sutarties sudarymo buvo supažindinta su sutartyje esančiomis mokėjimo sąlygomis ir tvarka. Ieškovė privalėjo domėtis esama ekonomine situacija ir visapusiškai analizuoti visas galimas rizikas pradedant nuosavą verslą. Ieškovės pozicija dėl negalėjimo vykdyti sutartį grindžiama tik hipotetinėmis prielaidomis apie galimą turgavietės patrauklumo ir pirkėjų mažėjimą.

Kaip nepagrįstas atmestinas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad ieškovė sutartį sudarė dėl suklydimo, tai yra tinkamai neįvertinusi ekonominės situacijos bei savo galimybių tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų. Aptariamu atveju atmestini teismo pripažinti sprendimo argumentai, kad ieškovė negalėjo žinoti esamos ekonominės situacijos ir kad jai kaip nors buvo suvaržyta galimybė pasirinkti tinkamiausią elgesio modelį.

Be to, priešingai nei sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, sutarties vykdymas buvo pradėtas, todėl ji galėjo būti nutraukta tik esant teisėtam pagrindui (CK 6.181 straipsnis). Aptariamu atveju sudarydamos sutartį šalys susitarė, kad turtas bus perduotas vėliau (4.1 p.), o sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki pilno ir tinkamo jos įvykdymo arba nutraukimo sutartyje ar įstatymuose nustatyta tvarka (7.1 p.). Sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 12 d., todėl ji galėjo būti nutraukta tik įstatymuose nustatyta tvarka.

Šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta, kad negyvenamųjų patalpų nuomos terminas yra 2 metai. Terminu apibrėžti nuomos teisiniai santykiai paprastai atitinka abiejų šalių interesus, nes juo užtikrinamas tų santykių stabilumas, teisinės padėties apibrėžtumas (CK 6.497 straipsnio 3 dalis). Ieškovė teikdama prašymą atsakovui dėl sutarties nutraukimo rėmėsi sutarties 7.6 punktu, kuriame numatyta galimybė sutartį nutraukti abiejų šalių sutarimu. Teikdama ieškinį teismui, kaip pagrindą sutarties nutraukimui nurodė, kad sutartį ji sudarė tik dėl atsakovo psichologinio spaudimo ir pačios negebėjimo įvertinti savo finansinių galimybių bei esamos ekonominės situacijos. Ieškovės teigimu jai užteko 2 dienų (savaitgalio), jog sugebėtų įvertinti savo galimybes pradėti nuosavą verslą. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad ji turėjo visas galimybes dar iki sutarties pasirašymo įvertinti savo galimybes vystyti nuosavą verslą. Todėl darytina išvada, kad atsakovas nepadarė esminio sutarties pažeidimo, o ieškovė tik ieško formalaus preteksto kaip būtų galima nutraukti teisėtai sudarytą sutartį, tikslu išvengti atsakomybės už netinkamą sutartinių prievolių įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB ,,Sostinės centras“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja laikinai perduoti nuomininkui turtą laikinai valdyti ir naudoti už mokestį, o kita šalis (nuomininkas) – mokėti nuomos mokestį. Atsižvelgiant į CK 6.477 straipsnio 1 dalyje pateiktą nuomos sutarties sampratą, darytina išvada, kad esminės tokios sutarties sąlygos yra konkretus nuomojamas turtas ir nuomos mokestis. Nuomos sutartis yra konsensualinė, todėl įsigalioja nuo sutarties pasirašymo dienos (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė nuomotojo pareiga yra perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai. CK 6.484 straipsnyje nustatyti daikto neperdavimo nuomininkui padariniai, vienas iš jų – nuomininko teisė atsisakyti nuomos sutarties. Taigi, išsinuomoto daikto perdavimas yra nuomotojo pareiga, kylanti iš sudarytos sutarties.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuomos sutarties pasirašymo metu atsakovei nuomos sutartyje nurodytas daiktas nebuvo perduotas, kadangi jis dar nebuvo baigtas statyti, priėmimo -perdavimo aktas pasirašytas nebuvo. Ginčo turtu atsakovė būtų galėjusi pradėti naudotis tik 2010 m. gruodžio 11 d. (b. l. 12), tai yra praėjus mėnesiui nuo nuomos sutarties pasirašymo. Tokių aplinkybių atsakovas, kaip patalpų nuomotojas, sudarydamas nuomos sutartis su nuomininkais dėl dar iki galo neįruoštų tik pradedančios veikti turgavietės paviljonų patalpų galėjo nenumatyti ir nežinoti, tačiau tai neatleidžia nuomotojo nuo CK 6.485 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos vykdymo ir dėl šios pareigos tinkamo neįvykdymo kylančių teisinių pasekmių taikymo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad turgavietės paviljonų užpildymas (išnuomojimas) buvo atsakovo žinioje, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad ieškovė, atsakovui nepašalinant trūkumų, kurie kliudė naudoti išsinuomotas patalpas pagal tikslinę patirtį, turėjo teisę rinktis vieną iš CK 6.485 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvų. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad pagrindas nutraukti sutartį buvo CK 6.483 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atsakovo, kaip nuomotojo, pareigos perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei paskirtį atitinkančios būklės daiktą netinkamas vykdymas. Nurodytos aplinkybės laikytinos esminėmis sudarant tokio pobūdžio sutartį ir tiesiogiai susijusiomis su nuomininko galimybe naudoti daiktą pagal jo paskirtį. CK 6.200 straipsnio 1 dalis įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; šalys, vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 2-3 dalys). Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad atsakovas nesilaikė paminėtų sutarčių vykdymo principų, nepateikė įrodymų apie tai, kad būtų operatyviai sureagavęs į ieškovės pateiktą nuomininkės prašymą (b. l. 11), todėl ieškovė pagrįstai pasinaudojo CK 6.485 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta teise nutraukti nuomos sutartį prieš terminą.

Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad jokių lygiaverčių derybų dėl sutarties sąlygų prieš sudarant sutartį nebuvo, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis), atsakovas pateikė pasirašyti iš anksto paruoštą sutarties tekstą. Kad sutarties tekstas buvo iš anksto paruoštas, matyti iš paties sutarties teksto – jame ranka įrašyti tik nuomininko duomenys, nuomojamos paviljono vietos, nuomininko veiklos pobūdis, depozito dydis, nuomos mokesčio dydis, o visos kitos sąlygos iš anksto parengtos. Taigi laikytina, kad sutartis buvo sudaryta pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas (CK 6.185 straipsnis). Iš jau aptartų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo pasirašoma sutartis, darytina išvada, kad ieškovas tinkamai neįvykdė pareigos supažindinti su iš anksto paruoštomis sutarties sąlygomis. Be to, matyti, kad ieškovė neturi rašytinių sutarčių sudarymo patirties, sutartį sudarė siekdama verstis smulkia prekybine veikla, ieškovei nebuvo leista pasiimti sutarties teksto paanalizuoti, atlikti paskaičiavimus, todėl šalys sutarčių sudarymo, verslo patirties atžvilgiu nebuvo lygiavertės. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovas 2011 m. birželio 13 d. teismo posėdžio metu sutiko su sutarties nutraukimu (b. l. 82).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Nuomos sutarties 7.7 ir 5.2.14 punktais reikalaudamas netesybų, nes nuomos sutarties nutraukimą įtakojo atsakovo, kaip nuomotojo, netinkamas pareigų vykdymas, todėl nėra pagrindo sutartinės civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu taikymui (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Nenustačius pagrindo ieškovės sutartinei atsakomybei kilti, teismas nevertina sutartimi nuomininkui nustatytų netesybų dydžio atitikties protingumo kriterijui (CK 6.73 straipsnis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.). Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį, bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.