- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 2-784/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02373-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- Tarkett Wykladziny Sp
- Atsakovas
- Lietuvos-Vengrijos įmonei „Terike“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Tarkett Wykladziny Sp. z o.o. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonei bankroto bylą, civilinėje byloje pagal ieškovo Tarkett Wykladziny Sp. z o.o. ieškinį atsakovui Lietuvos-Vengrijos įmonei „Terike“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui Lietuvos-Vengrijos įmonei „Terike“; bankroto administratoriumi skirti UAB „Ekvalda“. Nurodė, kad atsakovas skolingas ieškovui už parduotas prekes 37 508,56 Eur, ši suma bei 3 590 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 6 procentų metinės palūkanos priteistos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimu. Antstoliui atliekant vykdymo veiksmus vis dar neišieškota 27 316,02 Lt skolos ir 6 procentų dydžio procesinės palūkanos, 2012 m. balandžio 5 d. antstolis surašė išieškojimo negalimumo aktą bei priėmė patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nemokus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui Lietuvos-Vengrijos įmonei UAB „Terike“ bankroto bylą. Teismas, remdamasis VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje esančio balanso už 2011 metus duomenimis, nustatė, kad įmonės turtas sudarė 1 815 749 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 634 519 Lt, todėl padarė išvadą, kad įmonė yra moki, veiklą vykdo pelningai, tik turi laikinų finansinių sunkumų, kuriuos gali artimiausiu metu likviduoti. Pradelsta skola ieškovui nėra ženkli ir nesudaro pagrindo išvadai, kad šis įsipareigojimas ieškovui nebus padengtas, juo labiau, kad turtinių reikalavimų atsakovui nėra pareiškę jokie kiti kreditoriai. Iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Lietuvos teismuose nėra bylų dėl turtinių reikalavimų atsakovui. Byloje taip pat nesama duomenų, patvirtinančių viešą paskelbimą arba kitą pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas nurodė, kad ieškovas neprašo iškelti bankroto bylą atsakovui kitais Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 7 d. numatytais pagrindais.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto teigimu, teismas neišsamiai ištyrė ir neįvertino atsakovo realių finansinių duomenų bei padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas yra mokus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovas nuo 2010 m. nevykdo savo įsipareigojimų ieškovui, t. y. egzistuoja viena iš ĮBĮ 2 str. 8 d. įtvirtintų įmonės nemokumo sąlygų.
2. Atsakovo nemokumo teismas nesiaiškino. Atsakovui nepateikus finansinių dokumentų, teismas, nustatinėdamas antrosios, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos, įmonės nemokumo sąlygos buvimą, rėmėsi atsakovo 2011 m. balansu, kuris realiai negali atspindėti ir neatspindi dabartinės atsakovo finansinės padėties. Teismas nenustatė, kokio dydžio yra pradelsti įsipareigojimai, ar atsakovas nevėluoja atsiskaityti su darbuotojais, turi kitų įsipareigojimų, susijusių su darbo santykiais.
3. Teismas netinkamai įvertino atsakovo skolos ieškovui dydį. Neatsižvelgta, kad nors ieškovo reikalaujama suma sudaro tik apie 1,5 procento atsakovo balansinio turto vertės, tačiau nepatenkinama jau daugiau nei trejus metus (su ieškiniu kreiptasi į teismą 2009 m. gruodžio 1 d.), kas sudaro pagrindą išvadai apie kritinę atsakovo finansinę padėtį. Antstolio 2012 m. balandžio 5 d. išieškojimo negalimumo akte nurodyta, kad atsakovas neturi piniginių lėšų Lietuvos Respublikos banko sąskaitose, transporto priemonių, jo vardu registruotam nekilnojamajam turtui nustatyta hipoteka. Esantys duomenys rodo, kad atsakovo finansinė padėtis 2011 – 2012 m. blogėjo, tikėtina, kad jis nebevykdo jokios veiklos ir yra faktiškai nemokus.
4. Teismas nepasinaudojo ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis, nesilaikė formuojamos teismų praktikos, buvo pasyvus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).
ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.
Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti atsakovui Lietuvos-Vengrijos įmonei UAB „Terike“ bankroto bylą, remdamasis VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje esančio įmonės balanso už 2011 metus duomenimis, padaręs išvadą, jog įmonė yra moki, veiklą vykdo pelningai, tik turi laikinų finansinių sunkumų, kuriuos gali artimiausiu metu likviduoti, o pradelsta skola ieškovui nėra ženkli.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant tinkamai įvertinti įmonės mokumą/nemokumą, atsižvelgiant į tikėtinus įmonės turto vertės pokyčius, šis klausimas turi būti analizuojamas pagal naujausius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Būtent dėl to ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje bei 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui skolininkų ir kreditorių sąrašą, kuriame atsispindėtų įmonės įsipareigojimų sumos ir jų įvykdymo terminai, taip pat ne tik praėjusių metų finansines ataskaitas, bet ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinį. Tam, kad ši pareiga būtų tinkamai vykdoma, įstatymas suteikia teismui teisę už finansinių dokumentų be pateisinamos priežasties nepateikimą skirti įmonės vadovui iki 10 000 Lt baudą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsiliepimo į ieškinį ir ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų finansinės atskaitomybės dokumentų atsakovas teismui nepateikė, atsakovui skirti procesiniai dokumentai įteikti formaliai, pagal CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatas. Byloje nėra duomenų, ar teismas aiškinosi dokumentų nepateikimo priežastis, ar buvo svarstytas baudos įmonės vadovui skyrimo klausimas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2012 m. gruodžio 5 d. teismo išvada apie įmonės mokumą, paremta tik 2011 metų balansu, negali būti laikoma pagrįsta. Minėta, kad įmonės nemokumo klausimą teismas pirmiausia turi spręsti iš įmonės realios turtinės padėties, nustatytos pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius duomenis, turinčius reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.
Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad byloje esantys duomenys rodo, jog atsakovo finansinė padėtis 2011 – 2012 m. blogėjo, tikėtina, kad jokios veiklos jis nebevykdo. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2733/2011, nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo atsakovui Lietuvos-Vengrijos įmonei „Terike“ klausimą, buvo nustatyta, kad 2011 m. kovo 31 d. balanso duomenimis atsakovas turėjo turto už 2 067 250 Lt. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esančio balanso už 2011 metus duomenimis, įmonės turtas sudarė 1 815 749 Lt, taigi per 2011 metus įmonės turtas sumažėjo. Taip pat teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad 2012 m. lapkričio 13 d. atsakovas buvo skolingas valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams 297 832,46 Lt, pagal antstolio 2012 m. balandžio 5 d. išieškojimo negalimumo aktą atsakovas neturi piniginių lėšų sąskaitose, atidarytose Lietuvos bankuose, transporto priemonių, o jo vardu registruotam nekilnojamajam turtui nustatyta hipoteka. Tai, kad atsakovo registruotos ir faktinės buveinės (net dviem) adresais siųsti procesiniai dokumentai neįteikti, suponuoja priešingą nei pirmosios instancijos teismo padaryta, išvadą – kad įmonė faktiškai veiklos nebevykdo. Tokią išvadą leidžia daryti ir Juridinių asmenų registro duomenys, pagal kuriuos informacija apie atsakovo teisinį statusą ir valdymo organus nesutvarkyta nuo 2011 m. Registre nurodyta, kad įmonė yra bankrutuojanti, o jos valdymo organu yra teismo paskirtas bankroto administratorius, nors Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria atsakovui buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi yra panaikinta ir atsisakyta atsakovui iškelti bankroto bylą.
Civiliniame procese vyraujantys dispozityvumo ir rungimosi principai be kita ko reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 12 ir 13 str.). Įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl bankroto bylos turi viešąjį interesą. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės finansinę padėtį, iš kurios būtų galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas tenkinti (atmesti) ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Beje, reikalavimą iškelti atsakovui bankroto bylą ieškovas grindė antstolio išieškojimo negalimumo akto duomenimis. Ši aplinkybė suponuoja teismui pareigą reikalauti ir rinkti papildomus įrodymus, būtinus realios atsakovo turtinės padėties atskleidimui ir teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Privalomoms nustatyti faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms sprendžiant dėl įmonės mokumo ar nemokumo, nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti atsakovo atsiskaitymų su hipotekos kreditoriumi, kuris inicijavo atsakovui bankroto bylą 2011 metais, vykdymą, įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondui, taip pat iš naujo ištirti ir įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2733/2011, nustatytus pagal viešai prieinamus duomenis atsakovo turto areštų bei pagal antstolio teiktą informaciją priverstinio skolų išieškojimo faktus.
Išdėstytos aplinkybės kelia abejonių pirmosios instancijos teismo išvados apie atsakovo mokumą ir pagrindo jam kelti bankroto bylą nebuvimą teisėtumu ir pagrįstumu. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nereikalavo ir nevertino jas pagrindžiančių įrodymų, todėl neteisingai išsprendė bylą ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad neatskleidė bylos esmės (CPK 185, 265 str., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis), todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui Lietuvos-Vengrijos įmonei „Terike“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.