- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- A-549-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02597-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo)
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas su kitais asmenimis, pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, taip pat patalpose buvo šalta ir drėgna, neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teigimu, plotas kamerose, tenkantis vienam asmeniui, skaičiuojamas kartu su jose esančiais daiktais, taigi faktiškai yra dar mažesnis. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralios šviesos patekimas, o rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K atliekamos kratos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai, o daiktai sudedami į purvinas dėžes.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad tam tikrais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose įtvirtintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat buvo galimybė naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, lemputes, langus, griaudami sieneles, kurios skyrė klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl neretai teko daryti pakartotinį remontą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė pareigos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, skaičiuoti atėmus baldų užimamą plotą. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengiamos užuolaidos, bei jos buvo įrenginėjamos visose patalpose, o kai kuriose patalpose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovo atstovo teigimu, asmenų kratos buvo atliekamos griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo nustatyti pažeidimų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 448 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
6. Teismas pareiškėjo teiginius, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Atsižvelgdamas į formuojamą administracinių teismų praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 7 d. Įvertinęs pateiktus duomenis teismas padarė išvadą, kad 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko 2,11 kv. m ploto, 2015 m. liepos 3 d. jam teko 3,17 kv. m, 2015 m. gruodžio 9 d. jam teko 2,55 kv. m, laikotarpiu 2015 m. gruodžio 12 d. – 2015 m. gruodžio 16 d. jam teko 2,55 kv. m, laikotarpiu 2015 m. gruodžio 29 d. – 2016 m. sausio 4 d. jam teko 2,54 kv. m ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui iš viso 15 parų nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, iš kurių 14 parų jam teko mažiau, nei 3 kv. m, taigi konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
8. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir teismų praktiką, konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrino asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negalėjo būti laikomi teisėtais. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 149 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nesant sanitariniam mazgui atskirtam nuo prižiūrėjimo akutės.
Šalies argumentai
9. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, taip pat neužtikrinamas natūralios šviesos patekimas per langus, tačiau byloje esanti medžiaga patvirtino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinius patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose, teismas nustatė, kad tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir tais laikotarpiais, pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas padarė išvadą, kad kamerose buvo langai, užtikrinantys natūralaus apšvietimo patekimą. Byloje esančiais duomenimis nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebūtų buvusi užtikrinta tinkama oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ar apšvietimas, priešingai, pateikti patikrinimo aktai patvirtino, kad Lukiškių TI-K šiais aspektais nepažeidė Higienos normos reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime buvo nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose buvo skaidraus stiklo langai, kurių minimalus plotas 0,824 kv. m. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateiktame skunde konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose ir kuriais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ar natūralus apšvietimas, be to, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti.
10. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis, taip pat nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą būti laikomas su rūkančiais asmenimis, taigi, atsižvelgiant asmenų paskirstymo tvarką, jis privalėjo būti laikomas su nerūkančiaisiais. Bylos duomenys nepatvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo skundo argumentą atmetė.
11. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, kad kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai, jų metu daiktai sudedami į purvinas dėžes. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala kilo dėl to, kad kratos metu buvo šalta bei daiktai buvo dedami į dėžes, teismas pastebėjo, jog šie privalomi veiksmai bei natūraliai dėl to kylantis šaltis yra neatsiejama kratos procedūros dalis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat neneigė aplinkybės, jog paimti daiktai bei rūbai buvo nesugadinti ir vėliau grąžinti, o tik laikinai sudėti į dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros buvo atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratos ir apžiūrų tikslas buvo užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Taip pat teismas pastebėjo, kad krata atliekama ne lauke, o specialiai tam skirtoje patalpoje. Todėl vien natūraliai jaučiamas temperatūros pokytis nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų priverstas nusirengti itin žemoje temperatūroje ar tam nepritaikytoje patalpoje. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nebuvo įrodymų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmestini.
12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs nustatytus pažeidimus – tai, jog pareiškėjui 15 parų teko mažesnis, negu 3,6 kv. m plotas kamerose, iš kurių 14 parų jam teko mažesnis, negu 3 kv. m plotas, o taip pat 149 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui už vieną dieną privatumo pažeidimo priteistini 2 Eur, o už vieną dieną pažeidžiant gyvenamojo ploto normą – 10 Eur, taigi iš viso priteistina 448 Eur (149 x 2 Eur + 15 x 10 Eur) ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, o tai atitiko naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
III.
13. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 24 d. sprendimo prašo peržvelgti jo skundą.
14. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir prašo apeliacinio teismo jo skundą išnagrinėti iš esmės, išreikalauti iš atsakovo papildomus dokumentus, kuriuose būtų aiškiai matyti visos kameros, kuriose pareiškėjas kalėjo ginčo laikotarpiu, kamerų apskaitos žurnalus bei fotonuotraukas ir kitus dokumentus.
Atsiliepimas
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
16. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo R. K. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 6 d., pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, nustatęs, jog pareiškėjui 15 parų teko mažesnis, negu 3,6 kv. m plotas kamerose, iš kurių 14 parų jam teko mažesnis, negu 3 kv. m plotas, todėl konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, o taip pat 149 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui 448 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.
19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, bei prašo išreikalauti naujus įrodymus, nenurodydamas jokių konkrečių dokumentų, kurie turėtų būti išreikalauti, tik bendrai nurodydamas, jog tai turėtų būti dokumentai susiję su pareiškėjo kalinimu konkrečiose kamerose.
21. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
22. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.
23. Pažymėtina, jog viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
24. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, kada nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, o atsakovas pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, susijusiais su netinkamu kalinimu. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2015 m. liepos 2 d. buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko 2,11 kv. m ploto, 2015 m. liepos 3 d. jam teko 3,17 kv. m, 2015 m. gruodžio 9 d. jam teko 2,55 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. jam teko 2,55 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. sausio 4 d. jam teko 2,54 kv. m ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui iš viso 15 parų nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, iš kurių 14 parų jam teko mažiau, nei 3 kv. m, taigi konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 149 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nesant sanitariniam mazgui atskirtam nuo prižiūrėjimo akutės.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti naujus įrodymus, kurie įrodytų jo skundo teiginius, bei išreikalauti kamerų fotonuotraukas, apskaitos žurnalus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Tai reiškia, kad pareiškėjas visas aplinkybes, įrodymus, kurie galėtų patvirtinti jo skundo reikalavimą ir nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), privalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodė.
26. Akcentuotina, kad pareiškėjas nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, jog jis kreipėsi į atsakovo atstovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o atsakovo atstovas nesiėmė jokių priemonių.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
28. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 448 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.