- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-24
- Bylos Nr.
- I-4053-244/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02597-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 6 d. buvo laikomas su kitais asmenimis, pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, taip pat patalpose buvo šalta ir drėgna, neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjo teigimu, plotas kamerose, tenkantis vienam asmeniui, skaičiuojamas kartu su juose esančiais daiktais, taigi faktiškai yra dar mažesnis. Skunde pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralios šviesos patekimas, o rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K atliekamos kratos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai, o daiktai sudedami į purvinas dėžes.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodoma, kad tam tikrais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrinamas teisės aktuose įtvirtintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat yra galimybė naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, lemputes, langus, griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Atsakovės atstovas pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, skaičiuoti atėmus baldų užimamą plotą. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu jos bus įrengiamos visose patalpose, o kai kuriose patalpose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovės atstovo teigimu, asmenų kratos atliekamos griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo nustatyti pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 6 d. ir dėl to kilusios 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, taip pat didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima baldai bei sanitarinis mazgas, jų plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 7 d. (1 t., b. l. 8–9). Įvertinus pateiktus duomenis darytina išvada, kad 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko 2,11 kv. m ploto, 2015 m. liepos 3 d. jam teko 3,17 kv. m, 2015 m. gruodžio 9 d. jam teko 2,55 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. – 2015 m. gruodžio 16 d. jam teko 2,55 kv. m, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. – 2016 m. sausio 4 d. jam teko 2,54 kv. m ploto. Darytina išvada, kad pareiškėjui iš viso 15 parų nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, iš kurių 14 parų jam teko mažiau, nei 3 kv. m, taigi konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Lukiškių TI-K nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, taip pat nurodė, kuriose patalpose jos yra įrengtos. Lukiškių TI-K taip pat pateikė informaciją (1 t., b. l. 29– 30), kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis darytina išvada, kad pareiškėjas 149 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida, arba nesant sanitariniam mazgui atskirtam nuo prižiūrėjimo akutes.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, taip pat neužtikrinamas natūralios šviesos patekimas per langus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas).
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinius patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose (1 t., b. l. 31–195; 2 t., b. l. 1–19), tačiau tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir tais laikotarpiais, pažeidimų nebuvo nustatyta. Higienos normos 134:2015 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Kitos gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Darytina išvada, kad kamerose yra langai, užtikrinantys natūralaus apšvietimo patekimą. Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebūtų buvusi užtikrinta tinkama oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ar apšvietimas, priešingai, pateikti patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K šiais aspektais nepažeidė Higienos normos reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 29 – 30) nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kurių minimalus plotas yra 0,824 kv. m. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateiktame skunde konkrečiai nenurodo, kuriose kamerose ir kuriais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ar natūralus apšvietimas, be to, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde teigiama, kad Lukiškių TI-K rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 29–30) nurodyta, kad nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančiųjų asmenų pageidavimui. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis i gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą būti laikomas su rūkančiais asmenimis, taigi, atsižvelgiant asmenų paskirstymo tvarką, jis privalėjo būti laikomas su nerūkančiaisiais. Bylos duomenimis nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais, todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo skundo argumentą atmeta.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai, jų metu daiktai sudedami į purvinas dėžes.
Kratų atlikimo tvarką reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (VIII skyrius). Jame numatyta, kad siekiant surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Kratą atliekantis pareigūnas, kratą atlieka nuosekliai, apčiupinėdamas suimtojo (nuteistojo) kūną iš viršaus į apačią, o paskui apsukus nuteistąjį, iš apačios į viršų. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Nors pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, kad kratos metu buvo šalta bei daiktai buvo dedami į dėžes, teismas pastebi, kad šie privalomi veiksmai bei natūraliai dėl to kylantis šaltis yra neatsiejama kratos procedūros dalis. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat neneigia aplinkybės, jog paimti daiktai bei rūbai buvo nesugadinti ir vėliau grąžinti, o tik laikinai sudėti dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratos ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Taip pat pastebėtina, kad krata atliekama ne lauke, o specialiai tam skirtoje patalpoje. Todėl vien natūraliai jaučiamas temperatūros pokytis nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų priverstas nusirengti itin žemoje temperatūroje ar tam nepritaikytoje patalpoje. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra įrodymų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytus pažeidimus – tai, jog pareiškėjui 15 parų teko mažesnis, negu 3,6 kv. m plotas kamerose, iš kurių 14 parų jam teko mažesnis, negu 3 kv. m plotas, o taip pat 149 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei LVAT praktikoje iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui už vieną dieną privatumo pažeidimo priteistini 2 Eur, o už vieną dieną pažeidžiant gyvenamojo ploto normą – 10 Eur, taigi iš viso priteistina 448 Eur (149 x 2 Eur + 15 x 10 Eur) ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, o taip atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. K. 448 Eur (keturi šimtai keturiasdešimt aštuoni eurai) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.