Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-19 · Administracinė byla Nr. I-5852-739/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-19
Bylos Nr.
I-5852-739/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01083-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5852-739/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01083-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 19 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–5) nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose iki šiol netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 12 d. jis buvo laikomas kameroje, kurioje buvo penki asmenys, įskaitant jį, kameros plotas buvo 28 kv. m, dalį ploto užėmė baldai, todėl nebuvo kur pajudėti. Nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m. Buvimas tokioje mažoje erdvėje sukėlė diskomfortą, jam atsirado nemiga, jis prarado apetitą, jautėsi nusilpęs. Administracija nereagavo į jo skundus ir prašymus. Kameroje buvo du neilgi suoliukai ir penki asmenys, tad nebuvo galima visiems prisėsti prie stalo pavalgyti, reikėjo valgyti pakaitomis. Tualetas buvo baisus, jame bėgiojo vabalai, tarakonai. Tualeto grindys juodos, jis plovė jas su chemikalais, kuriuos buvo atnešęs budintis, tačiau buvo neįmanoma nuplauti. Klozetas ir praustuvė buvo prirūdiję, juos buvo neįmanoma nušveisti su šepečiu ir chemikalais. Tualete nebuvo jokios lentynėlės pasidėti muilą, dantų šepetėlį ir dantų pastą. Pareiškėjas teigė, kad jam labai pakriko sveikata ir nervų sistema, ir gydytoja psichiatrė jam išrašė raminančių ir migdomųjų vaistų. Neveikė ventiliacija, kameroje buvo drėgna. Kameroje nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Įrengtos liuminescencinės lempos gadino akis. Tos lempos buvo be jungtukų, tad nebuvo galima jas pačiam išjungti. Virš tualeto buvo kvadratinė skylė, nebuvo jokio sietelio ir ventiliacijos, o iš tualeto į kamerą sklido nemalonus kvapas. Nepakankamai užtikrinamas privatumas naudojantis sanitarinio mazgo įrenginiais. Jis turėjo teisę kasdien pasivaikščioti tik 1,5 val., tai prieštaravo Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui. CPT išaiškino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę kasdien ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, jame buvo neįmanoma penkiems nuteistiesiems pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemelyje buvo purvina, ant grindų primėtyta šiukšlių, ant sienų prirašyta negražių žodžių. Nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. įstaigoje prasidėjo remonto darbai, kurie tęsėsi iki šiol, t. y. iki 2019 m. gegužės 13 d. Dėl remonto darbų sklido didelis triukšmas, kuris vedė iš proto, buvo neįmanoma kameroje susikalbėti su kitais nuteistaisiais. Be to, į kamerą sklido dažų kvapas, dėl to kameroje nebuvo kuo kvėpuoti, nes nebuvo ventiliacijos, langai neatsidarė, nes iš vidaus buvo grotos (nors turi būti iš lauko), tad nebuvo galima išvėdinti kamerą. Dėl remonto kameroje buvo neįmanoma pailsėti. Už patirtą neturtinę žalą pareiškėjas prašė priteisti jam 20 000 Eur atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 12–17) nurodė, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių kamerų plotas, kiek jose buvo laikoma nuteistųjų. Paaiškino, kad kamerose įrengta oro tiekimo ir šalinimo sistema, kameras galima vėdinti ir per atvertus langus. Sanitariniame mazge buvo lentynėlė higienos priemonėms susidėti. Dėl parazitų naikinimo paaiškino, kad Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“, kuri nuolat stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlieka parazitų naikinimą. Teigė, kad Marijampolės PN, aprūpindami gyvenamąsias patalpas baldais, vadovavosi teisės normomis. Remonto darbai buvo atliekami tvarkingai, darbo valandomis, jie buvo vykdomi tam, kad būtų pagerintos nuteistųjų sąlygos. Paaiškino, kad pareiškėjui į visus skundus ir prašymus buvo atsakyta tinkamai ir laiku, nepažeidžiant teisės aktų. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad Marijampolės PN nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos ir priežastinio ryšio tarp jų), valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsakovės atstovas papildomame atsiliepime į skundą (b. l. 95–96) nurodė, kad unitazai yra visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų. Paaiškino, kad mechaninė ventiliacija veikė ir pačioje kameroje, ir sanitariniame mazge. Nuteistieji pasibaigus pasivaikščiojimo laikui privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Siekiant palaikyti švarą ir tvarką, nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemelius tvarkdarys kiekvieną savaitę papildomai sutvarko ir juose atlieka švarinimo darbus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2019 m. vasario 12 d. iki šiol buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau nenurodė laikotarpio pabaigos, iki kada jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir už kurį prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas aiškiai nurodė tik datas, kuriomis Marijampolės pataisos namuose buvo vykdomi remonto darbai, dėl kurių sklido triukšmas ir dažų kvapas – nuo 2019 m. vasario 18 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. (b. l. 8). Pareiškėjo skundas yra 2019 m. gegužės 13 d. (b. l. 1). Pareiškėjas, parašęs skundą ir užrašęs jo datą, šiuo atveju nurodė ir laikotarpio, kuriuo galimai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pabaigą – 2019 m. gegužės 13 d. (kadangi laikotarpio pabaigos pačiame skundo tekste nenurodė). Bylos duomenys (b. l. 12–13, 19–20) patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. Todėl ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 13 d., t. y. iki skundo datos.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 12).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m, laisvą plotą dar labiau mažino baldai (b. l. 1–2).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 15 ir Nr. 17 (b. l. 12–13, 19–20). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019, 2019 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2062-662/2019, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2029-525/2019). Iš atsakovės atstovo pateiktos gyvenamųjų patalpų schemos (toliau – ir schema) duomenų matyti, kad kamera Nr. 15 schemoje pažymėta numeriu 3-22, schemoje nurodytas jos plotas – 25,47 kv. m, sanitarinis mazgas šioje kameroje schemoje pažymėtas atskiru numeriu 3-23, schemoje nurodytas jo plotas – 1,92 kv. m; kamera Nr. 17 šioje schemoje pažymėta numeriu 3-18, schemoje nurodytas jos plotas – 20,10 kv. m, sanitarinis mazgas šioje schemoje pažymėtas atskiru numeriu 3-19, schemoje nurodytas jo plotas – 1,94 kv. m (b. l. 64). Remiantis pirmiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto neturi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, į minėtų įrenginių plotą atsižvelgtina tik nustačius ploto reikalavimo pažeidimą. Todėl kameros plotas apskaičiuotinas toliau nurodytu būdu. Kadangi schemoje kameros ir sanitariniai mazgai schemoje pažymėti atskirais numeriais, prie kiekvieno numerio nurodant ir atskirą plotą, teismas sprendžia, kad kameros Nr. 15 plotas (įskaičiavus į jį ir sanitarinio mazgo užimamą plotą) yra 27,39 kv. m (25,47 + 1,92 = 27,39), o kameros Nr. 17 plotas (įskaičiavus į jį ir sanitarinio mazgo užimamą plotą) yra 22,04 kv. m (20,10 + 1,94 = 22,04).

Tad, vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 12–13), Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus specialisto 2019 m. birželio 6 d. pažymoje (b. l. 19), Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. vasario 12 d. įsakyme dėl nuteistųjų paskyrimo į kameras (b. l. 20) esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. kovo 13 d. – kameroje Nr. 15, kurios plotas 27,39 kv. m, kurioje buvo laikomi 5 nuteistieji, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 5,48 kv. m gyvenamojo ploto (27,39 / 5 = 5,48); nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. – kameroje Nr. 17, kurios plotas 22,04 kv. m, kurioje buvo laikomi 5 nuteistieji, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 4,41 kv. m gyvenamojo ploto (22,04 / 5 = 4,41).

Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis). Dalį ploto kamerose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (b. l. 14, 64), tačiau nenustačius minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, nėra pagrindo atsižvelgti į kamerose buvusio sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą.

Net ir tuo atveju, jeigu į kamerų Nr. 15 ir Nr. 17 plotą nebūtų įskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, t. y. kameros Nr. 15 plotas be sanitarinio mazgo yra 25,47 kv. m, o kameros Nr. 17 plotas be sanitarinio mazgo – 20,10 kv. m (tokius kamerų plotus nurodė atsakovės atstovas (b. l. 13, 19), minimalaus ploto reikalavimas, nustatytas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktyje, nebūtų pažeidžiamas, kadangi tokiu atveju kameroje Nr. 15 pareiškėjui tektų 5,09 kv. m (25,47 / 5 = 5,09 kv. m), o kameroje Nr. 17 – 4,02 kv. m (20,10 / 5 = 4,02 kv. m).

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad administracija nereagavo į jo skundus ir prašymus ir neduodamo jam jokių atsakymų (b. l. 2).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, dėl ko jis teikė skundus ar prašymus Marijampolės PN administracijai, kokias problemas juose kėlė, kada juos teikė, ir į kokius jo skundus ar prašymus administracija jam neatsakė. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjui į visus skundus ir prašymus buvo atsakyta tinkamai ir laiku, nepažeidžiant teisės aktų (b. l. 15). Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo du neilgi suoliukai ir penki asmenys, tad nebuvo galima visiems prisėsti prie stalo pavalgyti, reikėjo valgyti pakaitomis (b. l. 2).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 10.3 papunktis nustato, kad kamerų tipo patalpoje turi būti taburete ir/ arba kėdė, ir/arba suolai (1 sėdima vieta 1 asmeniui). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Marijampolės pataisos namai, įrengdami gyvenamąsias patalpas, vadovavosi Aprūpinimo normomis (b. l. 14). Iš bylos duomenų (b. l. 13, 19) matyti ir pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad kameroje buvo laikomi penki asmenys, įskaitant pareiškėją. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 17 ir Nr. 15 (b. l. 13, 19). Iš pateiktų į bylą fotografijų (b. l. 28–29, 36–38, 47) matyti, kad kameroje Nr. 17 yra du suoliukai, kameroje Nr. 15 – tiek pat. Pareiškėjas skunde taip pat patvirtino, kad jo kameroje buvo du suoliukai (b. l. 2). Teismas sprendžia, kad toks kameros aprūpinimas šiais baldais atitiko nurodytą teisinį reglamentavimą, nes iš minėtų fotografijų matyti, kad suoliukai yra pakankamai ilgi, tad pareiškėjui kartu su kitais nuteistaisiais turėjo pakakti vietos ant suoliukų visiems susėsti prie stalo pavalgyti. Be to, atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN administraciją ar į būrį prižiūrintį specialistą dėl trūkstamo inventoriaus (b. l. 14). Todėl ir dėl tos priežasties negalima daryti išvados, kad pareiškėjui trūko minėtų baldų. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas buvo baisus, jame bėgiojo visokie vabalai, tarakonai, tualeto grindys juodos, jis plovė jas su chemikalais, kuriuos buvo atnešęs budintis, tačiau buvo neįmanoma nuplauti; klozetas ir praustuvė buvo prirūdiję, juos buvo neįmanoma nušveisti su šepečiu ir chemikalais (b. l. 2).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės pataisos namai yra sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri nuolat stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui – atlieka parazitų naikinimą (b. l. 14).Pateikė 2018 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-28, sudarytos Marijampolės PN su UAB „Dezinfa“, kopiją (b. l. 60–63). Pagal šios sutarties 1.1, 2.1 papunkčius UAB „Dezinfa“ įsipareigojo dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (b. l. 60) (pareiškėjo nurodytų kenksmingų vabzdžių naikinimas vadinamas dezinsekcija (Vaitkevičiūtė Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231)). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad patalpų priežiūrą atlieka ir Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus darbuotojai, kurie pastebėję parazitus nedelsiant praneša Marijampolės PN direktoriui ir UAB „Dezinfa“ atsakingiems darbuotojams. Nurodė, kad negauta jokių Turto valdymo skyriaus darbuotojų ar kitų skyrių pareigūnų-prižiūrėtojų pranešimų apie pastebėtus parazitus (b. l. 14). Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), 2019 m. kovo 6 d. atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 15 (šioje kameroje tą dieną, kai buvo atliktas patikrinimas, buvo laikomas pareiškėjas) jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (2019 m. kovo mėn. patikrinimo aktas Nr. (4-12 4.80) PA-1326 (b. l. 54–55). Teismo vertinimu, paminėti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės pataisos namuose yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų (parazitų) monitoringui ir naikinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų pareigą tvarkyti savo gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 papunktis nustato, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Higienos normos HN 134:2015 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas (pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde (b. l. 2) patvirtino, kad jam buvo duodamos valymo priemonės sanitariniam mazgui valyti. Teismo vertinimu, į bylą pateiktos fotografijos, kuriose užfiksuotas kamerų Nr. 17 ir Nr. 15 sanitarinio mazgo vaizdas (b. l. 24–25, 41–42) nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad sanitarinio mazgo grindys buvo juodos, unitazas ir praustuvė buvo prirūdiję. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2019 m. kovo 6 d. atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 15 (šioje kameroje tą dieną, kai buvo atliktas patikrinimas, buvo laikomas pareiškėjas), nustatė, kad kameros patalpa švari, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, visas bendrojo naudojimo patalpas valo tvarkiniai pagal Vidaus tvarkos taisykles, ir jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (2019 m. kovo mėn. patikrinimo aktas Nr. (4-12 4.80) PA-1326 (b. l. 54–55). Atsižvelgdamas į tai, kas aptarta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su sanitarinio mazgu antisanitarine būkle, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nepakankamai buvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitarinio mazgo įrenginiais (b. l. 3).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16 punkto, reglamentuojančio kamerų įrengimo reikalavimus, 16.5 papunktis nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Žemesnės instancijos teismas

Į bylą yra pateiktos kamerų Nr. 17 ir Nr. 15, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, fotografijos, kuriose yra užfiksuotas ir sanitarinio mazgo vaizdas (b. l. 23–25, 28–31, 34–42, 46–47). Iš šių fotografijų matyti, kad kameroje Nr. 15 sanitarinis mazgas yra visiškai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, yra durys (b. l. 46), o kitoje kameroje – Nr. 17 sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamojo kameros ploto nematyti (b. l. 23–25, 28–31). Atsakovės atstovas papildomame atsiliepime patvirtino, kad unitazai yra visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 95). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad abiejose kamerose unitazai buvo visiškai atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto. Teismo vertinimu, šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina ir gyvenamųjų patalpų schema, kurioje nubraižyta atskira sienelė tarp gyvenamojo kameros ploto ir sanitarinio mazgo (kamera Nr. 15 šioje schemoje pažymėta numeriu 3-22, sanitarinis mazgas joje – numeriu 3-23; kamera Nr. 17 šioje schemoje pažymėta numeriu 3-18, sanitarinis mazgas joje – numeriu 3-19) (b. l. 64). Be to, pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kodėl privatumas sanitariniame mazge buvo nepakankamas, kas buvo netinkama. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo privatumo sanitariniame mazge atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualete nebuvo jokios lentynėlės pasidėti muilą, dantų šepetėlį ir dantų pastą. (b. l. 2).

Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir atitinkamai nenustato reikalavimo jame įrengti pareiškėjo nurodytą lentynėlę. Nei pirmiau nurodytas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktis, reglamentuojantis sanitarinio mazgo įrengimą kameroje, nei Aprūpinimo normų 10 punktas, reglamentuojantis kamerų tipo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, neįtvirtina reikalavimo sanitariniame mazge įrengti pareiškėjo nurodytą lentynėlę. Aprūpinimo normų 10.6 papunktis nustato reikalavimą aprūpinti kamerą (o ne sanitarinį mazgą) sienine lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.). Tačiau atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniame mazge buvo įrengta lentynėlė higienos priemonėms susidėti (b. l. 13). Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina ir kamerų Nr. 17, Nr. 15, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo fotografijos (b. l. 25, 52–53). Tad, nors aptarti galiojantys teisės aktai ir nenustato reikalavimo sanitariniame mazge įrengti lentynėlę higienos priemonėms, pareiškėjo kamerose sanitariniame mazge ji buvo įrengta. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentai dėl lentynėlės nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje neveikė ventiliacija, kameroje buvo drėgna (b. l. 2); virš tualeto buvo kvadratinė skylė, nebuvo jokio sietelio ir ventiliacijos, o iš tualeto į kamerą sklido nemalonus kvapas (b. l. 3).

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.10 papunktis numato, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos; kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tad aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema; aptartas teisinis reglamentavimas nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Higienos normos HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų ir atitinkamai nenustato reikalavimo jame įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose yra įrengta oro tiekimo ir šalinimo sistema pagal UAB „Specialusis projektas“ parengtą techninį projektą (b. l. 13), ir pateikė teismui šio techninio projekto kopiją, iš kurios matyti, kad kamerose buvo suprojektuota ir mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 72). Atsakovės atstovas nurodė, kad kameras buvo galima vėdinti ir per atvertus langus (b. l. 15). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2019 m. kovo 6 d. atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 15 (šioje kameroje tą dieną, kai buvo atliktas patikrinimas, buvo laikomas pareiškėjas), nustatė, kad kameroje santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus; nustatė, kad kameroje įrengti varstomi langai ir yra sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas vėdinti per langus, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus (2019 m. kovo mėn. patikrinimo aktas Nr. (4-12 4.80) PA-1326 (b. l. 54–55). Dėl nurodyto, teismas sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę kamerą išvėdinti atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę kameroje. Teismo vertinimu, šias atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktos fotografijos, kuriose užfiksuotas ventiliacijos ir langų vaizdas kamerose Nr. 17 ir Nr. 15; abiejose kamerose matyti ir praverti langai (b. l. 26, 28–29, 35–40, 43, 45–46).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN patalpas prižiūri specialistas, paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Turto valdymo skyriaus specialistai, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo, remonto darbus (b. l. 15). Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas, jeigu manė, kad langai neatsidaro ir dėl to negalima išvėdinti kameros, galėjo kreiptis su nusiskundimu į Marijampolės pataisos namų administraciją, minėtus darbuotojus, kurie tokiu atveju būtų sprendę šią problemą. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN administracija būtų nereagavusi į tokius pareiškėjo nusiskundimus. Iš 2019 m. kovo 7 d. ir 2019 m. kovo 26 d. avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktų (b. l. 98–99) duomenų matyti, kad kameroje Nr. 17 buvo pakeisti stiklo paketai (sudaužyti) ir atlikti kiti remonto darbai, o kameroje Nr. 15 atlikti kiti remonto darbai. Šie duomenys, teismo vertinimu, parodo, kad kameros ir jose esantys įrenginiai buvo remontuojami.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovės atstovas papildomame atsiliepime nurodė, kad ventiliacija veikė ir pačioje kameroje, ir sanitariniame mazge (b. l. 96). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad sanitariniame mazge buvo įrengta ir veikė ventiliacijos sistema.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu, t. y. dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės kameroje. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. įstaigoje prasidėjo remonto darbai, kurie tęsėsi iki 2019 m. gegužės 13 d.; dėl remonto darbų sklido didelis triukšmas, kuris vedė iš proto, buvo neįmanoma kameroje susikalbėti; be to, į kamerą sklido dažų kvapas, dėl to kameroje nebuvo kuo kvėpuoti, nes nebuvo ventiliacijos, langai neatsidarė, nes iš vidaus buvo grotos (nors turi būti iš lauko), tad nebuvo galima išvėdinti kamerą; teigė, kad dėl remonto kameroje buvo neįmanoma pailsėti (b. l. 3–4).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad remontas vyko darbo metu, t. y. nuo 8 val. iki 17 val., jie darbai buvo atliekami tvarkingai. Paaiškino, kad Marijampolės PN administracija negalėjo perkelti nuteistuosius į kitas gyvenamąsias patalpas, kadangi perkėlus nebūtų užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktyje nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad remonto darbai buvo vykdomi tam, kad būtų pagerintos nuteistųjų sąlygos (b. l. 15). Teismas, atsižvelgdamas į šiuos atsakovės atstovo argumentus, sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai atliko remonto darbus, siekdami užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią ir švarią aplinką. Teismas taip pat sprendžia, kad remonto darbai vyksta palaipsniui, taigi visos patalpos negali būti iš karto suremontuotos. Kadangi šie darbai yra atliekami dienos metu, darbo valandomis nuo 8 val. iki 17 val., o ne naktį, teismas sprendžia, kad pareiškėjui tai negalėjo taip trukdyti, kad pareiškėjas apskritai negalėtų išsimiegoti, pailsėti ir užsiimti norima veikla.

Žemesnės instancijos teismas

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 papunktis, be kita ko, nustato, kad kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos; iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Tad grotos ant langų iš vidaus buvo įrengtos nepažeidžiant teisės normos reikalavimų. Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo kameroje veikė mechaninė ventiliacija, be to, kameroje langai atsidarė, todėl pareiškėjas turėjo galimybę kamerą išvėdinti per langą. Remdamasis tuo, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl triukšmo ir dažų kvapo, kilusio dėl vykdomų remonto darbų, bei grotų ant langų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas; įrengtos liuminescencinės lempos gadino akis, minėtos lempos buvo be jungtukų, tad nebuvo galima jas pačiam išjungti (b. l. 2).

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 papunktis nustato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Iš atsakovės atstovo paaiškinimų atsiliepime darytina išvada, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas (b. l. 13). Iš pateiktų į bylą fotografijų (b. l. 27, 45) matyti, kad kameroje Nr. 17 ir Nr. 15, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti dirbtinio apšvietimo šviestuvai. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2019 m. kovo 6 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 15 (šioje kameroje tą dieną, kai buvo atliktas patikrinimas, buvo laikomas pareiškėjas). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte nurodė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyrio specialistas atliko Kameros dirbtinio apšvietimo bei šiluminės aplinkos tyrimo matavimus. Pagal minėto poskyrio 2019 m. kovo 7 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolą Nr. F-A-132/2019 nustatyta, kad ant kameroje įrengto stalo paviršiaus dirbtinės apšvietos vertė siekė 209 ± 33 lx, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus (b. l. 54). Iš byloje esančio minėto Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolo Nr. F-A-132/2019 matyti, kad dirbtinio apšvietimo matavimų metu nustatyta, kad dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos (b. l. 59). Patikrinimo metu, kaip jau rašyta, buvo nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, taip pat jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 54–55). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamo apšvietimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis turėjo teisę kasdien pasivaikščioti tik 1,5 val., tai prieštaravo CPT išaiškinimui, kuris išaiškino, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę kasdien ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke (b. l. 3).

Teismas nurodo, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr. Ištrauką iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. Pataisos įstaigos (CPT/Inf (92)3-part2). ). Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitos). Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti 8 val. gryname ore. Bylos duomenimis, pareiškėjas buvo nuteistas atlikti bausmę kalėjime (b. l. 20) ir atvykęs į Marijampolės pataisos namus buvo paskirtas atlikti bausmę kalėjimo režimo kameroje (b. l. 12, 19, 20). Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 12). BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK IV skyriaus „Kalėjimai“ 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Iš pareiškėjo nusiskundimo darytina išvada, kad pareiškėjas neginčija to, kad jam buvo suteikta teisė kasdien pusantros valandos pasivaikščioti, t. y. kaip numato minėta BVK nuostata. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas dėl pasivaikščiojimo trukmės atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, jame buvo neįmanoma penkiems nuteistiesiems pasivaikščioti (b. l. 3).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemus, šio skyriaus 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Nei nurodyti, nei kiti teisės aktai nenustato, koks turi būti pasivaikščiojimo kiemo plotas, ir kiek jame turi tekti ploto vienam nuteistajam.

Vidaus tvarkos taisyklių 233 punktas nustato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pateko į Vidaus tvarkos taisyklių 232 punkte išvardintų asmenų kategoriją, t. y. kad jis sirgo aktyvia tuberkulioze ar kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, dėl ko turėjo būti vedamas pasivaikščioti atskirai nuo kitų asmenų. Pareiškėjas skunde to ir neteigė. Tad vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 233 punktu, pareiškėjas galėjo būti vedamas pasivaikščioti kartu su toje pačioje kameroje laikomais nuteistaisiais. Bylos duomenimis, kameroje Nr. 15 ir Nr. 17 ginčo laikotarpiu buvo laikomi penki asmenys, įskaitant pareiškėją (b. l. 13, 19), ir pareiškėjas skunde patvirtino, kad kieme vienu metu vaikščiojo penki asmenys, įskaitant jį (b. l. 3), todėl teismas sprendžia, kad tai atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 233 punkto reikalavimus.

Be to, pareiškėjas savo skunde neteigė, kad jam iš viso nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, numatyta BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 103 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje buvo purvina, ant grindų primėtyta šiukšlių, ant sienų prirašyta negražių žodžių (b. l. 3).

BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareigą pasibaigus pasivaikščiojimui, sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą, o Vidaus tvarkos taisyklių 233 punktas įtvirtina nuteistųjų pareigą pasibaigus pasivaikščiojimo laikui sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Tad švara pasivaikščiojimo kieme priklauso nuo kiekvieno kiemu pasinaudojusio asmens valios, taip pat ir nuo pareiškėjo. Atsakovės atstovas papildomame atsiliepime (b. l. 96) ir Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus specialistas 2019 m. rugsėjo 3 d. pažymoje (b. l. 97) paaiškino, kad nuteistieji pasibaigus pasivaikščiojimo laikui privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Be to, nurodė, kad siekiant palaikyti švarą ir tvarką, nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemelius tvarkdarys kiekvieną savaitę papildomai sutvarko ir juose atlieka švarinimo darbus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad patys nuteistieji (taip pat ir pareiškėjas) privalėjo pasivaikščioję sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį, ir į atsakovės atstovo nurodytus duomenis, kad kiemelius kas savaitę tvarkydavo ir tvarkdarys, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės Marijampolės pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė tokias išlaidas. Pareiškėjo skundas atmetamas, todėl negali būti tenkinamas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalia Pranckienė