- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-18
- Bylos Nr.
- I-8018-811/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. (M.) A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 920 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nuo 2014-04-28 buvo gydomas LAVL palatoje Nr. 30 14-a dienų nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad LAVL jis buvo laikomas palatose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų; palatos buvo nesuremontuotos ir jose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl palatose tvyrojo drėgmė ir trūko oro; palatose esantis sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame buvo įrengta tik prausimosi kriauklė, o vietoj klozeto – skylė grindyse, sanitariniame mazge nebuvo šilto vandens; palatose veisėsi tarakonai ir kiti parazitai; pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore; tiekiamas maistas buvo per mažo kaloringumo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo jo sveikatos būklė.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36-39).
Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai nepagrįsti. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes šioje įstaigoje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, be to LAVL privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų sergant užkrečiamosiomis ligomis. Įstaigos administracija visada stengiasi, pagal galimybes, paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei suimtiesiems / nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas. Sanitarinis mazgas palatoje įrengtas laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 p. reikalavimų, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skiria 1,5 m sienelė. LAVL patalpos, atsižvelgiant į kilusį poreikį ir skiriamus asignavimus, nuolat remontuojamos. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Palatų langai pritaikyti vėdinimui (atidarant ir uždarant langą), o ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema) užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas tik į dušų patalpas. Gydomų asmenų pasivaikščiojimas gryname ore organizuojamas vadovaujantis Lietuvos respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 str. nuostatomis. Pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų medicinos procedūrų, pasivaikščiojimai pagal galimybes vyksta visą dieną. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą – Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad jos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsta prašoma priteisti neturtinės žalos suma ir neįrodytas ryšys tarp LAVL veiksmų / neveikimo bei atsiradusių pasekmių, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL, 920 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia tuo, kad nuo 2014-04-28 jis buvo gydomas LAVL palatoje Nr. 30 14-a dienų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (per mažas palatos plotas, netinkama palatos būklė ir kt.) (b. l. 1). Atsakovės atstovės LAVL ir Alytaus pataisos namų į bylą pateiktoje medžiagoje (atsakovės atsiliepime į skundą, pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje Nr. 1187/703, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 05-A/2012/9177) (b. l. 7-35, 36-39, 40) esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iki 2016-06-12 skundo padavimo teismui LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2012-11-08 iki 2012-11-18, nuo 2012-12-12 iki 2012-12-28, nuo 2014-05-13 iki 2014-05-20, nuo 2015-04-28 iki 2015-05-05, nuo 2015-12-22 iki 2016-01-05, nuo 2016-03-22 iki 2016-04-05. Atsakovės atstovės LAVL atsiliepimas į skundą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas LAV buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015-04-28 iki 2015-05-05 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 m², 8 lovos), pareiškėjui buvo įteiktas 2016-08-30 (b. l. 36-39, 71, 73, 74). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo skunde suformulavo prašymą teismui išreikalauti iš LAVL ir Alytaus pataisos namų visą skundo nagrinėjimui reikalingą medžiagą, taip pat į tai, kad pareiškėjas, gavęs LAVL atsiliepimą į skundą, nepatikslino laikotarpio, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, skunde teismui nurodydamas periodą, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą (nuo 2014-04-28 14-a dienų), padarė rašytinį apsirikimą netiksliai nurodydamas metus (2014-04-28) ir gydymo pabaigą (14-a dienų), todėl laikytina, kad šioje byloje laikotarpis, už kurį nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimas yra nuo 2015-04-28 iki 2015-05-05.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytais atvejais.
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu
Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą sieja su per mažu vienam asmeniui tenkančiu LAVL palatos plotu.
Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014-04-28 iki 2014-05-05 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 m², 8 lovos) (b. l. 32, 36-39, 40). Atsakovės atstovė pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo skundo teiginį apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto (b. l. 36-39). Nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimu ir nustačius, kad iš viso pareiškėjas LAVL buvo gydomas 8 dienas, darytina išvada, kad visu šioje byloje nagrinėjamu periodu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Dėl nurodytų aplinkybių šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį nesuteikiant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų atitinkančio ploto palatos.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu
Pareiškėjas nurodo, kad palatose esantis sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas ne tinkamai, nes nebuvo klozeto, o tik anga grindyse.
Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, kurių 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 21 p. nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atskirą nuo palatos tualeto įrengimą nustato ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 p. kuriame nustatyta, kad įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose).
Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, esančiame adresu http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas, pateikiamą sąvokos „klozetas“ išaiškinimą, šis žodis reiškia „išvietę su kriaukle”, žodžio „išvietė“ sąvoka reiškia „tualetą“, o sąvoka „unitazas“ – “tualeto kriauklę”.
Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad teisės aktai nustato imperatyvų reikalavimą laisvės atėmimo vietos sanitariniame mazge įrengti unitazą (klozetą), kaip atskirą santechnikos įrenginį, o patį sanitarinį mazgą įrengti atskiroje patalpoje.
EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.
LAVL atsiliepime į skundą nurodoma, kad LAVL palatoje sanitarinis mazgas nuo likusio palatos ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 36-39). Atsakovės atstovė nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad sanitariniame mazge nebuvo klozeto, o tik anga grindyse. Aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y., kad Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30 sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtas klozetas, pripažintina, kad LAVL palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p., HN 47:2011 32 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti.
Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių
Pareiškėjas teigia, kad LAVL palata buvo nesuremontuota, joje nebuvo tinkamo vėdinimo, tvyrojo drėgmė, veisėsi parazitai, į palatos sanitarinį mazgą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tik 1 val. pasivaikščioti gryname ore, o tiekiamas maistas buvo per mažo kaloringumo.
Teismas pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7 p. nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama palatos būkle, taip pat su per mažo kaloringumo maistu, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuo konkrečiai pareiškėjas grindžia tokius skundo teiginius (kokiais faktiniais duomenimis remdamasis pareiškėjas teigia, kad palata buvo nesuremontuota (seniai remontuota), kokiu būdu pareiškėjas nustatė, kad palatoje buvo per didelė drėgmė, kaip apskaičiavo tiekiamo maisto kaloringumą ir kt.), todėl tokie skundo teiginiai negali būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti. Pažymėtina, kad higienos normos HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 46 p. įtvirtintas reikalavimas LAVL turėti leidimą - higienos pasą. Analogiška nuostata nustatyta Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 d. 2 p. Vadovaujantis minėto įstatymo 21 str. 5 d., reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas - higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad LAVL, kurios veiklai būtina turėti leidimą - higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas - higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 49) patvirtina aplinkybę, kad LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudarytas sutartis su UAB „kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 44-47) ir šios sutarties pagrindu LAVL periodiškai atliekami deratizacijos bei dezinsekcijos darbai (b. l. 51-63). HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti šiuos reikalavimus: šiltuoju metų periodu – patalpos oro temperatūra 18–28 ⁰C, santykinė oro drėgmė - 35–65 %, oro judėjimo greitis - 0,15–0,25 m/s; šaltuoju metų periodu atitinkamai -18–22 ⁰C, santykinė oro drėgmė – 35-60 %, oro judėjimo greitis - 0,05-0,15 m/s (26 p.); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.). Atsakovės atstovė patvirtino, kad LAVL palatose yra langai, pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje, o patalpų remontas atliekamas pagal poreikį (b. l. 36-39). Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad LAVL Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 30 būklė neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Iš byloje esančios medžiagos (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-16 patikrinimo akto, b. l. 41-43) turinio matyti, kad patikrinimai dėl laikymo sąlygų tam tikrose palatose atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų, taip pat netinkamo (per mažo kaloringumo) maisto neteikė skundų LAVL administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų. Pažymėtina, kad šiuo metu palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo gydymo LAVL metu, nėra galimybės nustatyti, taip pat nėra galimybės nustatyti, kokio kaloringumo maistas buvo tiekiamas pareiškėjui. Taigi, pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus atsakovės atstovės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo teigti, kad LAVL palatos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būklė ir pareiškėjui tiekiamas maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad į palatos sanitarinį mazgą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, teismas pasisako, kad HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 21 p. nuostatos nenustatė reikalavimo į sanitarinį mazgą tiekti karštą vandenį, todėl šiuo atveju atsakovės veiksmų neteisėtumas nėra nustatytas.
Pareiškėjas teigia, kad gydymosi LAVL laikotarpiu jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore. LAVL gydomų nuteistųjų pasivaikščiojimą gryname ore reglamentuoja BVK 103 str., nustatantis, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 str. reikalavimų. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL gydomiems asmenims sudaryta galimybė visą dieną, laisvu nuo procedūrų metu, pasivaikščioti lauke (b. l. 36-39). Teismas pažymi, kad LAVL paskirtis - pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų nustatytų medicinos procedūrų. Gydomiems asmenims teikiamos medicininės paslaugos gali užtrukti, todėl pasivaikščioti pacientai vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės atstovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. dėl nesuteikimo pareiškėjui galimybės pakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore, byloje nėra nustatytas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis susijusio pažeidimo.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta aukščiau, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-04-28 iki 2014-05-05 buvo laikomas LAVL pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 p. nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, taip pat pažeidžiant Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p., HN 47:2011 32 p. nustatytus sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas ir netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Asmens laikymas per mažo ploto patalpoje, taip pat asmens privatumo bei higienos reikalavimų neužtikrinimas sanitariniame mazge sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo CK 6.250 str. 1 d. prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų - sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus laikomas per mažo ploto ir su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu palatoje, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas LAVL tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, tokio pažeidimo trukmė (8 dienos) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo per mažo ploto ir su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu palatoje pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo M. (M.) A. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.