Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

gynėjams advokatams Kęstučiui Stasiuliui, Juzefui Stankevičiui, Sauliui Zakarevičiui, Konstantinui Mironovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. G. ir V. Č. bei nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 16 str. 1 d., 232 ¹ str. 5 d. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2003 m. rugsėjo 25 d. laikas.

G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. BK 16 str. 1 d., 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. laisvės atėmimu devyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atliekti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2003 m. rugsėjo 26 d. iki 2006 m. rugsėjo 28 d. laikas.

V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. BK 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2003 m. gruodžio 14 d. iki 2004 m. sausio 14 d. laikas.

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. BK 232 ¹ str. 5 d. laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2004 m. birželio 25 d. iki 2006 m. balandžio 4 d. laikas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl V. Č. panaikinta ir V. Č. išteisintas pagal 1961 m. BK 18 str. 4 d. 232 ¹ str. 5 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, o nuosprendžio dalis dėl G. P. ir J. G. , pakeista - G. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 16 str. 1 d., 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. į 1961 m. BK 18 str. 4 d. 232 ¹ str. 1 d., paskiriant G. P. laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str., atidėtas dvejiems metams, įpareigojant G. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei J. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 16 str. 1 d., 232 ¹ str. 5 d. į 1961 m. BK 232 ¹ str. 1 d., paskiriant J. G. laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str., atidėtas dvejiems metams, įpareigojant J. G. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Taip pat, iš Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginiai, kad L. T. kartu su M. B. įgijo, laikė, gabeno ir perdavė 1999,1 g psichotropinės medžiagos-metamfetamino, t. y. išplatino psichotropinę medžiagą stambiu mastu.

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalis dėl V. Č. , G. P. ir J. G. bei ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. , G. P. ir V. Č. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę bendrai veikdami kartu su M. B. , turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą, draudžiamą naudoti sveikatos priežiūros tikslams stambiu mastu: J. G. ir G. P. rengėsi, o V. Č. ir M. B. platino metamfetaminą, o būtent:

V. Č. tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams – 1999,1 g metamfetamino, ir neteisėtai laikė ją nenustatytoje vietoje – nurodęs M. B. nuvykti į sutartą vietą ir perduoti minėtą psichotropinę medžiagą G. P. atsiųstam žmogui, o pastariesiems 2003 m. kovo 26 d. automobiliu „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nugabenus psichotropinę medžiagą į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie (duomenys neskelbtini), ir ten apie 17 val. 55 min. perdavus ją į susitikimą atvykusiam J. G. , koordinavęs ir derinęs veiksmus telefonu su G.P., suorganizavo šios psichotropinės medžiagos neteisėtą gabenimą ir platinimą stambiu mastu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. (iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija).

G. P. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis susitaręs su V. Č. dėl įgijimo iš jo stambiu mastu psichotropinės medžiagos metamfetamino, draudžiamo naudoti sveikatos priežiūros tikslams, nurodė J. G. nuvykti į susitikimą su V. Č. atsiųstais žmonėmis: J. G. 2003 m. kovo 26 d. automobiliu „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvykus į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie (duomenys neskelbtini), ir apie 17 val. 55 min. iš V. Č. atsiųsto M. B. neteisėtai įgijus stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams – 1999,1 g metamfetamino, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, įdėjus minėtą psichotropinę medžiagą į automobilio „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę bei nuvažiavus apie 100 m Kauno miesto link autostrada „Via Baltika“, koordinavo ir derino veiksmus telefonu su V. Č., tokiu būdu suorganizavo jos neteisėtą įgijimą, laikymą ir gabenimą ir taip rengėsi platinti psichotropinę medžiagą (metamfetaminą) stambiu mastu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 16 str. 1 d. 18 str. 4 d. 232 ¹ str. 5 d. (iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija).

J. G. G. P. nurodymu, pastarajam koordinavus bei derinus veiksmus telefonu su V. Č. , 2003 m. kovo 26 d. automobiliu „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur apie 17 val. 55 min. iš V. Č. atsiųsto M. B. neteisėtai įgijo stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams – 1999,1 g metamfetamino, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti – įdėjęs minėtą psichotropinę medžiagą į savo automobilio „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę ir nuvažiavęs apie 100 m Kauno miesto link autostrada „Via Baltika“, tokiu būdu neteisėtai ją laikė ir gabeno, tačiau ten pat apie 18 val. 00 min. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tokiais veiksmais jis rengėsi platinti psichotropinę medžiagą (metamfetaminą) stambiu mastu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 16 str. 1 d. 232 ¹ str. 5 d. (iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija).

Nuteistasis J. G. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Apeliantas teigia, kad byloje surinkti įrodymai ir liudytojų parodymai nepatvirtina jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistasis neneigia automobiliu „Mazda“ važiavęs į Kauną, kur turėjo susitikti su meistru vardu A. Apeliantas teigia, kad jam belaukiant minėto asmens, automobilių stovėjimo aikštelėje „U.“, priėjo du vyrai ir paprašė nuvažiuoti prie (duomenys neskelbtini)ir iš ten atvežti daiktus, pažadėjo atsilyginti, todėl jis ir sutiko tai padaryti. Nuvažiavus į nurodytą vietą ir paėmus paketą, kurio turinio jis nežinojo, jį sulaikė policijos pareigūnai. Nuteistasis policijos pareigūnams pasiūlė važiuoti į „U.“ aikštelę ir apklausti vyriškius, kurių prašymu jis čia važiavo, išsiaiškinti kilusį nesusipratimą, tačiau tai daryti policijos pareigūnai atsisakė. Apeliantas nežinojo kas yra paketo viduje, jo neapžiūrinėjo, nes tuo metu buvo išlipęs iš automobilio. Be to, jo kaltės neįrodo ir kiti byloje surinkti įrodymai - įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, telefoninių pokalbių išklotinės. Apeliantas nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad turto konfiskavimas netaikomas, tačiau kratos metu išimti pinigai jam nebuvo grąžinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė jo tėvavardį.

Nuteistojo G. P. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, ir jo ginamąjį išteisinti. Byloje nėra įrodyta, kad jo ginamasis ir V. Č. susitarė dėl psichotropinės medžiagos įgijimo ir koordinavimo veiksmų, t. y. byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. P. nurodė J. G. vykti į susitikimą. Taip pat nėra aišku, kokiais įrodymais teismas rėmėsi darydamas išvadą, kad G. P. suorganizavo psichotropinės medžiagos (metamfetamino) įgijimą, laikymą, gabenimą ir pasirengimą platinti stambiu mastu. Gynėjas pažymi, kad nebuvo nustatyta jokių G. P. ryšių su M. B. , L. T. ir A. D..

Gynėjas ginčija specialisto išvadą Nr. 11-270, nes byloje nustatytos aplinkybės verčia abejoti garso įrašo tikrumu. Byloje buvo pateikta mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) stenograma, kuria vadovaujantis specialistas nustatė, kad tikėtina, jog garso įrašo stenogramose frazes, pažymėtas G., pasakė G. P., t. y. tai nustatyti neginčijamai nėra galimybės. Apelianto teigimu, nėra įrodyta, kad nurodytu mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent jo ginamasis, nes tuo metu jis naudojosi kitu telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė UAB „L.“, juo naudojosi daug asmenų ir tai patvirtino liudytojas S. D. . Sulaikymo metu G. P. su savimi neturėjo telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), tik po kurio laiko, jis, prašomas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, iš UAB „L.“ atvežė telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), SIM kortelę. Byloje nenustatyta, jog G. P. buvo faktinis telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas. Prie protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus pateikiama telefono Nr. (duomenys neskelbtini), vykusio pokalbio stenograma, prasidedanti žodžiais „Kur leki? Su motociklu?“, pasibaigianti žodžiais „Gerai pažiūrėsiu, o kaip čia toliau. Davaj.“. Pagal minėtą protokolą, šie pokalbiai įrašyti iš skaitmeninio įrašo į garso kasetę „TDK D 90“ Nr. 135-03, o specialistas, atlikdamas fonoskopinį tyrimą, disponavo įrašu, parsidedančiu žodžiais „Tai kaip?“ ir pasibaigiančiu žodžiais „Tvarkoj. Iki“. Gynėjo nuomone, vertinant šias aplinkybes, nėra aišku koks garso įrašas buvo pateiktas ekspertui – visas ar tik jo dalis.

Nuteistasis V. Č. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas objektyviais įrodymais.

Liudytojo D. L. parodymai apie tai, kad jo (apelianto) atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas ir buvo gauta operatyvinė informacija, jog jis (apeliantas) vertėsi narkotikų prekyba, negalėjo būti pripažinti įrodymais ir teismas negalėjo jais vadovautis. Ši aplinkybė, anot nuteistojo , nebuvo paminėta kaltinamajame akte. Be to, teismas nepatikrino, ar iš tiesų tokia operatyvinė informacija egzistuoja.

Apeliantas nurodo, kad G. P. jis pažįsta tik iš matymo, retkarčiais matydavo jį sporto salėje, tačiau jokių bendrų reikalų su juo niekuomet neturėjo. Teismas, vertindamas abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pokalbį, įrašytą 2003 m. kovo 23 d., 20.09 val., subjektyviai ir neteisingai interpretavo pokalbio metu pasakytas frazes: „pigi žuvis“ – amfetaminas, „šampanas“ – psichotropinės medžiagos pirmos kategorijos perkursorius. Nuteistojo teigimu, tokio sąvokų aiškinimo teismas niekuo nepagrindė, šie argumentai yra spėjamojo pobūdžio, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis bendravo su G. P. dėl medžiagos – metamfetamino platinimo, koordinavo ir organizavo nusikaltimo bendrininkų veiksmus.

Teismas neteisingai interpretavo eksperto V. M. paaiškinimus dėl ekspertizės Nr. 11-270 išvadų, nes tiek ši išvada, tiek eksperto paaiškinimai patvirtina tai, jog kategoriškai pasakyti, kurių asmenų balsai įrašyti garso kasetėje „TDK D90“, nėra galimybės. Be to, teismas nuosprendyje konstatavo tikrovės neatitinkančius faktus – ekspertas V. M. parodė, jog pateiktuose garso įrašuose užfiksuoti jo (apelianto) ir G. P. balsai. Ekspertas nenaudojo sąvokos „labai, labai tikėtina“, nors nuosprendyje ši frazė paminėta. Apeliantas teigia, kad fonoskopiniam tyrimui pateiktas jo balso pavyzdys buvo paimtas tyrėjo kabinete, kur nebuvo sudarytos akustinės kliūtys, kurios būtų panašios į įraše girdimą triukšmą. Abonento Nr. (duomenys neskelbtini) jam nepriklauso, niekuomet šiuo numeriu nesinaudojo ir nežino kam jis priklauso.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas nusikalstamos veikos aplinkybes ir tarp asmenų, įvykdžiusių nusikaltimą, nurodydamas L. T. , dėl kurios tyrimas yra išskirtas, padarė išvadą dėl jos kaltės ir nuteisė ją už akių.

Pakartotinai nagrinėjant bylą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji J. G. , G. P., V. Č. ir jų gynėjai prašė nuteistųjų J. G. , V. Č. bei nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistųjų J. G. , V. Č. ir nuteistojo G. P. gynėjo skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistieji V. Č. ir G. P. , ginčydami savo kaltę, neigia bet kokias savo sąsajas su disponavimu psichotropine medžiaga-metamfetaminu.

J. G. , neneigdamas pačio maišelio įgijimo fakto, nurodo, kad nežinojo apie jame esančią psichotropinę medžiagą, t. y. ginčija apygardos teismo išvadą dėl jo tyčios turinio ir kryptingumo.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. Č. kaltė organizavus neteisėtą psichotropinės medžiagos 1999,1 g metamfetamino gabenimą, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir G. P. kaltė organizavus šios psichotropinės medžiagos neteisėtą įgijimą, laikymą bei gabenimą, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir J. G. kaltė dėl nurodyto kiekio psichotropinės medžiagos įgijimo, laikymo ir gabenimo tikslu ją parduoti ar kitaip platinti, yra neginčijamai įrodyta.

Kolegijos nuomone, šiame baudžiamojo proceso etape (bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme) įrodinėjimo ribų nustatymo bei įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimų sprendimas tapo ženkliai paprastesnis.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl M. B. padarytos nusikalstamos veikos yra įsitesėjęs. Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad M. B. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje psichotropinę medžiagą-metamfetaminą perdavė J. G. , t.y. ją išplatino.

Be to, pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirtos dvi naujos fonoskopinės ekspertizės, kurių dalis išvadų, skirtingai nuo pirmosios ekspertizės (t. 4, b. l. 26-32), dėl atskirų telefoninių pokalbių yra kategoriškos.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad visi byloje surinkti įrodymai ir skundžiamame nuosprendyje bei nepakeistoje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje nustatyti faktiniai bylos duomenys yra susieti logiška, nuosekliai darnia grandine. Šios nuoseklios įrodymų visumos atskirų savarankiškų įrodymų neigimas arba kitoks jų vertinimas leistinumo ar sąsajumo aspektu, nepaneigia apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės ir bendrininkavimo sudėties.

V. Č. apeliaciniame skunde ginčijamas telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės teisėtumas, o tuo pačiu ir apygardos teismo sprendimas šią informaciją (telefoninius pokalbius) pripažinti leistinu įrodymu. Iš byloje esančio įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto (t. 7, b. l. 230-231) seka, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo informacijos apie neteisėtą V. Č. veiklą. Leidimą slapta kontroliuoti V. Č. telefoninius pokalbius sankcionavo tokią teisę turintis asmuo – Vilniaus apygardos teismo pirmininko pavaduotojas.

Taigi, paminėta informacija gauta teisėtu būdu. Todėl jos pripažinimas įrodymu neprieštarauja BPK 20 str. nuostatoms.

Iš paminėto akto bei liudytojo D. L. parodymų, taip pat matyti, kad mobilaus ryšio telefonu, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi V. Č.. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nepaneigė ir pats apeliantas, nurodydamas, kad jis naudojasi mobilaus ryšio telefonais, kurių numerių neprisimena (t. 3, b. l. 46). Pagaliau naudojimosi mobilaus ryšio telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), faktą neginčijamai patvirtina ekspertizių išvados, gautos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 234-253), iš kurių seka, kad viename garso įraše užfiksuoti V. Č. ir G. P. balsai, o kitame garso įraše – G. P. balsas. Šios išvados, taip pat liudytojo D. L. parodymai pašalina G. P. gynėjo skunde ir V. Č. parodymuose išdėstytas abejones, kad nurodytuose garso įrašuose užfiksuotuose pokalbiuose dalyvavo ne G.P. ir V. Č., o kiti asmenys (A. D., UAB „L.“ darbuotojai). Iš tiesų, negalima atmesti galimybės, kad nurodytais mobilaus ryšio telefonais turėjo galimybę naudotis ir kiti asmenys, tačiau įvertinus jau paminėtas ekspertizių išvadas, papildomai aiškintis šią aplinkybę nėra prasmės ir būtinumo.

Byloje buvo paskirtos ir atliktos trys fonoskopinės ekspertizės (t. 4, b. l. 7-16; t. 6, b. l. 125-144; t. 7, b. l. 234-253). Šias išvadas davę specialistai buvo apklausti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (t. 5, b. l. 57-58; t. 7, b. l. 184-188, 272-274).

Kolegija, patikimumo apsektu vertindama paminėtas išvadas ir specialisto bei eksperčių paaiškinimus, remiasi apeliacinės instancijos teismo paskirtų ir atliktų ekspertizių išvadomis ir eksperčių paaiškinimais teisme bei atmeta tas specialisto V. M. išvados dalis, kurios iš esmės prieštarauja jau paminėtoms ekspertizių išvadoms.

Tokį aptartą įrodymų vertinimą kolegija grindžia eksperčių apklausomis apeliacinės instancijos teisme, iš kurių seka, kad ekspertės, duodamos išvadas, turėjo daugiau lyginamųjų V. Č. ir G. P. balso pavyzdžių, nei specialistas V. M. (V. Č. ir G. P. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė pakartotinai duoti savo balso pavyzdžius). Be to, specialistas V. M. vadovavosi ne standartinio tyrimo procedūros aprašymu, patvirtintu tik 2007 metais, bet metodikomis , kurių ribos buvo laisvesnės.

Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad ekspertiniai tyrimai buvo atlikti vienu atveju dviejų, o kitu – trijų eksperčių, iš kurių viena įrašus papildomai tyrė ir lingvistiniu požiūriu.

Iš eksperčių paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, taip pat matyti, kad tokie išsireiškimai kaip „labai tikėtina“, kuriuos savo paaiškinimuose nurodė specialistas V. M., fonoskopiniuose tyrimuose iš viso nenaudojami.

Ekspertizių išvadų patikimumo ir įrodomosios vertės nesumenkina ir eksperto V. M. paaiškinimai. Priešingai, iš šių paaiškinimų seka, kad pirmasis tyrimas (specialisto V. M.) yra labiausiai keliantis abejonių ir nekorektiškas, nes specialistas tyrė ne atskirus telefoninių pokalbių įrašus, o visus įrašus, pavadindamas juos vienu įrašu.

Ekspertės apeliacinės instancijos teisme savo paaiškinimais pašalino visas abejones, kurias savo skunduose ir parodymuose iškėlė nuteistieji (dėl įrašų trukmės, stenogramų turinio, tyrimo metodikos ir taktikos, analoginio (iš magnetofono juostelės) ir skaitmeninio įrašo tyrimo skirtumų, įrašų sunumeravimo, rašymo klaidų ir apsirikimų, esančių 2008 m. sausio 3 d. ekspertizės akte Nr. 11-28 (08).

Taigi, šis ekspertizės aktas ir 2007 m. balandžio 27 d. ekspertizės aktas Nr. 11-3035-(06) yra teisėtu būdu gauti ir leistini įrodymai baudžiamojoje byloje, kurių įrodomoji vertė visų byloje surinktų įrodymų ir neabejotinai nustatytų nuteistųjų J. G. bei M. B. veiksmų kontekste, yra aiški ir visiems suprantama.

Iš protokolo apie techninių priemonių naudojimą atliekant operatyvinius veiksmus, pokalbių tarp V. Č. ir G. P. suvestinės ir šių pokalbių stenogramų, esančių prie ekspertizės aktų Nr. 11-28 (08) ir Nr. 11-3035-(06) (t. 4, b. l. 4-6, 16; t. 6, b. l. 138; t. 7, b. l. 250), matyti, kad 2003 m. kovo 26 d., 18 val. 30 min., G. P. iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino V. Č. į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir kalbėjosi apie G. P. žmogaus sulaikymą (byloje nustatyta, kad autostradoje“Via Baltica“, netoli (duomenys neskelbtini), metamfetamino įgijimo metu buvo sulaikytas J. G.), spėliojo kieno žmogų ir kokiomis aplinkybėmis galėjo susekti, G. P. aiškino, kad jo žmogus atvažiavo iš (duomenys neskelbtini) (J. G. atvyko būtent iš ten). V. Č. nurodo, kad jo žmogus atvyko iš (duomenys neskelbtini) (nustatyta, kad M. B. atvyko iš (duomenys neskelbtini)), o prieš tai, 16 val., buvo su juo susitikęs. G. P. taip pat nurodo, kad su savo žmogumi buvo susitikęs prie „T.“. Be to, šiame pokalbyje V. Č. aiškino, kad „tik tą...tau paskambinau, pasakiau kur jis stovi. Tai negi taip greit?“.

Šis V. Č. ir G. P. pokalbis yra pakankamai informatyvus, o jo prasmė aiški.

Nustačius, kad šio telefoninio pokalbio dalyviai yra V. Č. ir G. P. , nebekyla abejonių, kad kiti, prieš tai sekę telefoniniai pokalbiai, dėl kurių ekspertės davė tikėtinas išvadas, taip pat vyko tarp tų pačių asmenų, kurie naudojosi tais pačiais mobilaus ryšio telefonų abonentais – Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš jau paminėto protokolo ir pokalbių stenogramų matyti, kad 2003 m. kovo 26 d., 15 val. 44 min. , pokalbio dalyviai tariasi dėl jų žmonių susitikimo vietos ir nustato susitikimo vietą prie (duomenys neskelbtini.

Tos pačios dienos, 15 val. 47 min. , pokalbio dalyviai susitaria susitikti po valandos, tačiau prieš tai susiskambinti.

17 val. 12 min. pokalbio dalyvis informuoja kitą asmenį, kad jo žmogus bus su „apvalia Mazda“ po 5 min. (nustatyta, kad J. G. atvyko su automobiliu „Mazda 121“), o kitas informuoja, kad jo žmogus jau laukia.

17 val. 39 min. vienas pokalbio dalyvis informuoja kitą, kad neranda susitikimo vietoje siusto žmogaus. Kitas sako, kad jo žmogus jau stovi vietoje su raudonos spalvos „Nissan“ markės automobiliu (M. B. atvyko būtent su tokiu automobiliu). Abu pokalbio dalyviai atsisveikina, prieš tai konstatuodami, kad jų siusti asmenys susitiko.

17 val. 48 min. vienas pokalbio dalyvis informuoja kitą, kad jo žmogus sulaikytas (tokiu laiku buvo sulaikytas J. G. ) ir pažada sužinoti sulaikymo detales.

17 val. 49 min. vienas pokalbio dalyvis informuoja kitą, kad sulaikymą matė jo žmogus, važiuodamas kita autostrados puse (nustatyta, kad M. B. iš įvykio vietos sugebėjo pabėgti).

Visos aptartos telefoninių pokalbių turinys, jo nuosekli seka, kurią patvirtina konkretūs nuteistųjų J. G. ir M. B. veiksmai, vieno pokalbio dalyvio kreipimasis į kitą vardu „V.“, „V.“ rodo, kad telefoniniai pokalbiai, kurie stenogramoje prie 2008 m. sausio 3 d. ekspertizės akto Nr. 11-28 (08) pažymėti Nr. 4, 5, 6, 7, 8, 9 vyko tarp V. Č. ir G. P. ir kad juose kalbama apie psichotropinės medžiagos-metamfetamino gabenimą, perdavimą ir įgijimą.

Toks aptartų telefoninių pokalbių turinys rodo, kad garso įraše Nr. 1 (t. 7, b. l. 244-245) G. P. su kitu asmeniu (tikėtina V. Č. ) taip pat kalba ne apie „pigios, parūkytos žuvies“ ar „šampano“ įgijimo sandorius, kurių aplinkybių įtikinamai paaiškinti negalėjo, o apie psichotropines medžiagas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys turi būti atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet objektyviais bylos duomenimis.

Kolegija, įvertinusi paminėtų telefoninių pokalbių turinį, jų laiką bei skambučių iš G. P. naudojamo mobilaus ryšio telefono į J. G. naudojamą mobilaus ryšio telefoną ((duomenys neskelbtini)) ir atvirkščiai, laiką – 15 val. 44 min., 16 val. 26 min., 16 val. 36 min., 17 val. 36 min., daro išvadą, kad J. G. veikė kaip G. P. siųstas psichotropinės medžiagos kurjeris, o ne kaip atsitiktinai nepažįstamų asmenų paprašytas paimti paketą žmogus, nieko nežinantis apie šio paketo turinį.

Tokiu būdu, V. Č. , G. P. ir J. G. kaltė dėl disponavimo psichotropine medžiaga-1999,1 g metamfetamino yra įrodyta.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 ir 256 str. reikalavimus, nepagrįstai išplėtė G. P. ir J. G. pareikštų kaltinimų apimtį, papildomai jiems inkriminuodamas vieną iš veikos, numatytos 1961 m. BK 232 ¹ str. 3, 4, 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija), alternatyvų objektyviosios pusės požymį – rengimąsi platinti psichotropinę medžiagą.

Iš G. P. pareikšto kaltinimo (t. 4, b. l. 209) matyti, kad šis asmuo, veikdamas grupe su J.G. , V. Č. ir M. B. , turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, suorganizavo psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti sveikatos priežiūros tikslams, įgijimą, laikymą ir gabenimą stambiu mastu.

J. G. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas grupe su J. P. , V. Č. ir M. B., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno stambiu mastu psichotropinę medžiagą, draudžiamą vartoti sveikatos priežiūros tikslams.

Taigi, G. P. ir J. G. nebuvo kaltinami psichotropinės medžiagos – 1999,1 g. metamfetamino pardavimu ar kitokiu platinimu arba rengimosi ar kėsinimosi tai daryti. Todėl pirmosios instancijos teismas, neesant prokuroro rašytinio prašymo kaltinime nurodytas veikas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, savo iniciatyva neturėjo teisės to daryti, juo labiau iš anksto apie tokią galimybę nepranešdamas kaltinamiesiems ir kitiems proceso dalyviams.

Be to, skundžiamame nuosprendyje visai nemotyvuota ir nenurodyta kokius rengimosi veiksmus, numatytus 1961 m. BK 16 str. 1 d., atliko G. P. ir J. G.. Maža to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas jau nurodė, kad šie kaltinamieji pasikėsino platinti psichotropines medžiagas.

Prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis prokuroras nepateikė ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.

Dėl šių priežasčių apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. G. ir G. P. nuteisti pagal 1961 m. BK 232 ¹ str. 5 d. dėl rengimosi platinti psichotropinę medžiagą stambiu mastu, naikintina.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistieji disponavo psichotropine medžiaga – 1999,1 g metamfetamino, turėdami tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, nors šios savo išvados visai nemotyvavo.

Nuteistieji J. G. ir G. P. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad niekada psichotropinių ar narkotinių medžiagų nevartojo. Įvertinus šią aplinkybę ir labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, šiuo atveju, galima daryti tik vienintelę išvadą, kad jie metamfetaminu disponavo turėdami tikslą jį parduoti ar kitaip platinti.

BK 3 str. reglamentuoja baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BK specialiosios dalies normų taikymo atveju, BK 3 str. 1 d. numatyta taisyklė bei BK 3 str. 2 ir 3 d. numatytos išimtys reiškia, kad pirmiausia konkrečioje veikoje turi būti nustatomi tos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o po to kaltininko veika ir abu įstatymai – senasis ir naujasis – turi būti nuosekliai įvertinti pagal visus BK 3 str. nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvieną šių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 14 p.).

Vertinant 1961 m. BK 232 ¹ str. 5 d. ir 2000 m. BK 260 str. 2 d. numatytų veikų sudėties požymius pagal veikos nusikalstamumo kriterijų, tampa akivaizdu, kad pagal 1961 m. BK 232 ¹ str. 5 d. dispoziciją psichotropinių ar narkotinių medžiagų stambus mastas turėjo įtakos tik vieno neteisėto veiksmo su šiomis medžiagomis – jų platinimo – kvalifikavimui. 1961 m. BK 232 ¹ str. nebuvo numatyta griežtesnė atsakomybė už stambaus masto psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, taip pat turint tokį tikslą, jei jos dar nebuvo pradėtos platinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232 ¹ , 232 ² , 232 ⁵, 232 ¹⁰ str.)“ 25 p.)

2000 m. BK 260 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, o 3 d. – baudžiamoji atsakomybė tam, kas tokius veiksmus atliko su labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 str. 2 ir 3 d. numatytos žymiai griežtesnės bausmės, nei šio straipsnio 1 d., numatančioje atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nesudarančiomis didelio kiekio. Taigi, 2000 m. BK yra diferencijuota baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą turint tikslą jas parduoti, priklausomai nuo šių medžiagų kiekio, ko nebuvo 1961 m. BK. Tokiu atveju didelis ir labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis neteisėto šių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo turint tikslą jas parduoti atveju, lyginant su 1961 m. BK, yra naujai kriminalizuoti veikos požymiai. Atitinkamai šie požymiai nurodytoms veikoms, padarytoms iki 2000 m. BK įsigaliojimo, negali būti taikomi, nes baudžiamasis įstatymas, nustatantis tokius požymius (2000 m. BK 260 str. 2 ir 3 d.), yra įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, o pagal BK 3 str. 3 d. toks baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios. Dėl šios priežasties ir neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio, atitinkančio didelį ar labai didelį kiekį pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas turint tikslą jas parduoti, padarytas iki 2000 m. BK įsigaliojimo, negali būti kvalifikuojamas pagal 2000 m. BK 260 str. 2 ar atitinkamai 3 d.

Nuteistiesiems negali būti inkriminuojami ir kiti 1961 m. BK 232 ¹ str. 5 d. numatyti veikų kvalifikuojantys požymiai, tarp jų pakartotinumas, grupė iš anksto susitarusių asmenų, kadangi 2000 m. BK tokie požymiai iš viso nebenumatyti.

Nuteistieji G. P. ir J. G. nebuvo kaltinami neteisėtu psichotropinės medžiagos platinimu, pasikėsinimu ar rengimosi tai daryti. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas inkriminuoti jiems rengimąsi platinti psichotropinę medžiagą yra neteisėtas. Todėl G. P. 2003 m. kovo 26 d. padaryta veika – neteisėtas psichotropinės medžiagos-metamfetamino įgijimo, laikymo, gabenimo organizavimas turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, ir J. G. 2003 m. kovo 26 d. padaryta veika – neteisėtas psichotropinės medžiagos įgijimas, laikymas ir gabenimas turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, turi būti atitinkamai kvalifikuojamos pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., nors nuteistieji disponavo didesniu kiekiu psichotropinės medžiagos, nei nustato šio baudžiamojo įstatymo dispozicija.

Tokią BK 3 d. nuostatų taikymo praktiką dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-521/2006, kurios faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios baudžiamosios bylos faktines aplinkybes.

Dėl šių priežasčių apygardos teismo nuosprendis dėl J. G. ir G. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimo keičiamas. J. G. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 16 str. 1 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuotina į 2000 m. BK 260 str. 1 d. G. P. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 16 str. 1 d., 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuotina į 2000 m. BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d.

Šiuo požiūriu nuosprendis dėl V. Č. padarytos nusikalstamos veikos negali būti keičiamas, nes jis buvo kaltinamas ir yra pagrįstai nuteistas už neteisėtą psichotropinės medžiagos platinimo organizavimą stambiu mastu.

Tačiau nuosprendžio dalis dėl V. Č. nuteisimo pagal 1961 m. BK 232 ¹ str. 1 d. už neteisėtą psichotropinės medžiagos – 1999,1 g metamfetamino įgijimą stambiu mastu tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis ir jos laikymo nenustatytoje vietoje, keistina. Tokį sprendimą kolegija priima remdamasi naujai formuojama teismų praktika (kasacinė byla Nr. 2K-P-218/2009) ir atsižvelgdama į tai, kad V. Č. kaltė dėl šių alternatyvių nusikalstamų veikų padarymo yra tik preziumuojama, t. y. nepagrįsta jokiais teisėtais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais.

Keičiant nuosprendį, iš jo aprašomosios dalies taip pat šalintina ir nuteistiesiems inkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimo padarymas organizuota grupe, nustatant, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė (organizuota grupė) kaltinamajame akte nebuvo nurodyta. Pats teismas nuosprendyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, kad nuteistieji veikė grupe iš anksto susitarusių asmenų, o ne organizuota grupe. Pažymėtina, jog nuosprendyje nėra išdėstyti jokie duomenys ir motyvai, pagrindžiantys aukštesnį bendrininkų organizuotumo lygį. To pirmosios instancijos teismas ir negalėjo padaryti, nes tokių duomenų byloje nėra.

V. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtis yra susiaurinta. Po nuosprendžio priėmimo, būdamas laisvėje, jis daugiau nenusikalto. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad procesas šioje byloje užtruko ir jau tęsiasi daugiau nei šešerius metus. Byla savo apimtimi (padaryta viena nusikalstama veika) ir nuteistųjų skaičiumi (nuteisti keturi asmenys) nėra labai didelė. Baudžiamojo proceso ilgumą iš dalies nulėmė pačių nuteistųjų elgesys. Tačiau jis nepateisina viso proceso trukmės. Pagrindinės nepateisinamai ilgo proceso priežastys yra neišsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas ir netinkamas procesinių teisės normų taikymas nagrinėjant bylą teismuose. Taigi, procesas iš esmės užsitęsė dėl procesinių reikalavimų nesilaikymo, už kurį atsakingos Lietuvos valstybės institucijos.

Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad procesas užtruko nepateisinamai ilgai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Werjup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; T. K. v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 February 2005, ir kt.).

Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausias Teismas (kasacinės byls Nr. 2K-49/2009, 2K-256/2009).

Dėl šių aplinkybių V. Č. paskirta bausmė mažintina.

Į pastarąją aplinkybę (nepateisinamai ilgą bylos procesą) ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes kolegija atsižvelgia skirdama G. P. ir J. G. bausmes pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Be to, nustatant bausmės dydį šiems nuteistiesiems, kolegija įvertina ir tai, kad G. P. ir J. G. , praėjus ilgam laikui po nuosprendžio priėmimo, būdami laisvėje , daugiau nenusikalto ir nenusižengė, dirba, išlaiko šeimas. Todėl jiems skirtinos bausmės, artimos sankcijos minimaliai ribai.

Netikslumai, esantys skundžiamame nuosprendyje dėl J. G. anketinių duomenų, yra ištaisomi priimant nuosprendį šioje byloje.

Priešingai nei teigia J. G. , klausimas dėl nuosavybės teisės į turtą apribojimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra išspręstas – ši procesinė prievartos priemonė, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p.

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl G. P. nuteisimo pagal 1961 m. BK 16 str. 1 d., 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija), J. G. nuteisimo pagal 1961 m. BK 16 str. 1 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) už neteisėtą rengimąsi platinti psichotropinę medžiagą – 1999,1 g metamfetamino, ir V. Č. nuteisimo pagal 1961 m. BK 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) už neteisėtą, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, psichotropinės medžiagos-1999,1 g metamfetamino įgijimą tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir jos laikymą nenustatytoje vietoje.

G. P. nusikalstamą veiką iš BK 16 str. 1 d., 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į 2000 m. BK 260 str. 1 d. (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

J. G. nusikalstamą veiką iš BK 1961 m. BK 16 str. 1 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į 2000 m. BK 260 str. 1 d. (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

V. Č. pagal 1961 m. BK 18 str. 4 d., 232 ¹ str. 5 d. (2002 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) paskirtą bausmę sumažinti iki dešimties metų laisvės atėmimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pripažinta, jog V. Č. , G. P. ir J. G. atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe.

Nustatyti, kad nusikalstamą veiką V. Č., G. P. ir J. G. padarė bendrininkų grupe.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.