- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-1461-262/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06388-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- UAB „MEC Gruppen“
- Atsakovas
- R. I.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Eglės Surgailienės, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka ieškovo UAB „MEC Gruppen“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Keback Vilnius“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „MEC Gruppen“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Keback Vilnius“) ieškinį atsakovei R. I. dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 35676,25 Lt ieškovo patirtiems nuostoliams atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad dėl atsakovės, kaip UAB „MEC Gruppen“ direktorės, neteisėtų veiksmų materialinių vertybių inventorizacijos ir perdavimo procese, nėra išsaugotas prekių likutis. 2012-07-31 bendrovėje vyko materialinių vertybių perdavimas (inventorizacija) - atsakovė perdavinėjo ieškovui priklausančias vertybes naujam bendrovės vadovui. Perdavimo metu nustatyta, kad dalį ieškovo turto sudarė už 46787,75 Lt vertės prekių likutis, tačiau šis prekių likutis perduotas nebuvo. Dokumentų, įrodančių prarasto turto vertės sumažėjimą, atsakovė nepateikė. Taigi, bendrovė patyrė 35 676,25 Lt turtinę žalą. Atsakovė neorganizavo ir neužtikrino bendrovės turto pirminės apskaitos vedimo ir dokumentų pildymo, neorganizuodavo ir nevykdydavo kasmetinių bendrovės turto inventorizacijų, nesirūpino, kad klientams perduodamų prekių išdavimas ar grąžinimas būtų registruojamas, kad sugadintos (brokuotos) prekės būtų nurašomos, nebuvo sudariusi ir patvirtinusi bendrovės apskaitos politikos. Todėl ji turi atlyginti bendrovei padarytą žalą.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad ieškovas jokios žalos (nuostolių) nepatyrė, nes brokuotos ir individualizuotos (su klientų logotipais) prekės negalėjo būti parduotos kitiems asmenims, nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė iš tokių prekių pasipelnė, atvirkščiai – ir pats ieškovas pripažįsta faktą, kad prekės buvo neatlygintinai išduodamos klientams kaip pavyzdinės, klientai grąžindavo sugadintas (brokuotas) prekes ir būtent šios prekės įtrauktos į prekių likučių sąrašą. Todėl nesant visų būtinų materialinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė jai kilti negali.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas; atsakovei iš ieškovo priteista 2415 Lt (699,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo valstybei priteista 49,32 Lt (14,28 Eur)išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad darbo organizavimas, už kurį atsakovė buvo atsakinga pagal einamas vadovo pareigas, sąlygojo tai, kad nebuvo vedama įsigytų prekių apskaita (nepildomos prekių apskaitos kortelės), ir nebuvo apskaitomas prekių realizavimas bei jų nurašymas. Tai įrodo, kad atsakovė netinkamai atliko savo darbo pareigas ir tai yra neteisėti veiksmai, kaip jie yra suprantami DK 245 str. – netinkamas darbo pareigų atlikimas. Tačiau teismas nesutinka su ieškovo argumentais, kad minėti pažeidimai atliekant darbo funkcijas yra susiję su ieškovo nurodomos žalos atsiradimo aplinkybėmis. Netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas lemia tai, kad apribojama galimybė objektyviai įvertinti prekių judėjimą, bet savaime nereiškia prekių praradimo. Ieškovo argumentai, kad prekės buvo neišsaugotos dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, yra nepagrįsti. Prekių neišsaugojimas ar jų praradimas turi būti suprantamas kaip atskiras, savarankiškas veikos neteisėtumas, galintis lemti materialinę atsakomybę, o taip pat ir civilinę atsakomybę (jeigu būtų remiamasi nepagrįstu komercinės veiklos organizavimu). Iš šalių parodymų matyti, kad ieškovas nesiaiškino, ar nurodytos prekės nebuvo teisėtai realizuotos, ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad prekės realiai yra prarastos, o ne panaudotos įmonės ūkinėje veikloje. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiga įrodyti žalą kaip materialinės atsakomybės sąlygą tenka darbdaviui, teismas sprendžia, kad ieškovo nurodytas žalos padarymo faktas ir jos dydis – 35 677,25 Lt yra neįrodyti. Ieškovas negali remtis įmonės balansu, kaip žalos įrodymu, nes jis yra sudarytas neapskaitant realiai parduotų prekių ar kitaip įmonės veikloje realiai sunaudotų prekių, kurioms nesurašyti prekių nurašymo aktai. Buhalterinių dokumentų trūkumas savaime nereiškia ir nepreziumuoja žalos fakto. Atsakovės paaiškinimai, kad dalis prekių nėra įtraukta į balansą, nors yra parduotos, yra pagrįsti rašytiniais įrodymais. Be to, atsakovė teisme neneigė, kad dalis prekių, nurodytų ieškovo, nebuvo parduotos ir taip pat neneigė, kad dalies jų nėra įmonėje.Tačiau atsakovė remiasi tuo, kad trūkstamos prekės turi būti nurašytos, nes yra išduotos kaip pavyzdžiai užsakovams arba paaukotos labdarai. Atsakovės paaiškinimai, kad prekių likučiai, likę nuo ankstesnio užsakymo, buvo dalinami naujiems užsakovams kaip pavyzdžiai, nėra paneigti. Toks elgesys, atsižvelgiant į įmonės verslo specifiką, nelaikytinas žalos darymu, veikimu priešingai įmonės interesams ir turto neišsaugojimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad buhalterinės apskaitos bei dokumentų ir archyvų įstatymuose, inventorizacijos taisyklėse nustatytų pareigų neįvykdymą administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė, nes tai civilinio pobūdžio pareigos. Nevykdydamas šių pareigų, bendrovės vadovas pažeidžia CK 2.87 str. 1 d. juridinio asmens atžvilgiu turi veikti protingai, elgtis atidžiai ir rūpestingai, LR akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 8 d. ir 12 d. 1 p. Todėl teismas klaidingai atsakovei taikė materialinę, o ne civilinę atsakomybę už šių pareigų vykdymą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismas ieškovo nurodytoms aplinkybėms pritaikė netinkamą juridinį pagrindą. Apelianto nuostolius sudaro tai, atsakovė jam neperdavė nei prekių, kurias atsakovė nurodė balanse, pasirašytame atsakovės, įsigytų už 35 676,25 Lt, nei pinigų, galimai gautų, šias prekes pardavus, nei dokumentų, kurie patvirtintų, kad prekės buvo iš tiesų išdalintos ar brokuotos. Priešingai nei nurodo teismas, balanse nurodyta likučio verte apeliantas grindė tik nuostolių dydį ir tai, kad jei ir prekės buvo faktiškai parduotos, pinigai gauti už prekes nebuvo perduoti įmonei, dėl ko apeliantui ir kyla žala. Ekspertė paaiškino, kad bendrovėje nesant tinkamos buhalterinės apskaitos ir nevykdžius inventorizacijų, negalima nustatyti, kad buvo panaudotos prekės ir paneigti, kad prekės buvo parduotos, gauti pinigai perduoti apeliantui, ar kad prekės buvo išdalintos. Teismas nustatė, kad atsakovė iš tiesų, neorganizavo buhalterinės apskaitos, buhalterinių dokumentų saugojimo ir neatliko inventorizacijų, nors tokią pareigą turėjo. Atsižvelgiant į tai, apeliantas laiko, kad atsakovei kyla pareiga įrodyti, kad atsakovės veiksmai nepadarė žalos, t.y. kad apelianto įsigytos prekės už 35 676,25 Lt prekės, kurias atsakovė nurodė pačios sudarytame balanse, iš tiesų buvo brokuotos, iš tiesų buvo išdalintos ar iš tiesų parduotos, bendrovei perduodant gautus pinigus, bei pagrįsti, koks yra prekių sąrašas, kadangi tik atsakovė, o ne apeliantas, gali pagrįsti prekių faktinį panaudojimą, ir paneigti apelianto kaltinimus. Atsakovės pateikti įrodymai, nepatvirtina jos paaiškinimų, kad prekės buvo brokuotos, išdalintos kaip pavyzdžiai ar parduotos, o pinigai pervesti bendrovei, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kokios prekės sudarė prekių sąrašą, todėl teismas klaidingai vertino atsakovės įrodymų įrodomąją galią. Be to, pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad įrodymais paneigiama tik maža viso prekių likučio dalis, nurodyto atsakovės balanse. Kadangi atsakovės įrodymai nepagrindžia, kad prekės buvo išdalintos kaip pavyzdžiai ar brokuotos, o pačios atsakovės pasirašytas balansas įrodo, kad pinigai už prekių likutį bendrovei faktiškai nebuvo perduoti bei kad prekės turi būti likusios bendrovėje, nors nebuvo rastos, tai laikytina, kad atsakovės neteisėtais veiksmais iš tiesų buvo sukelta žalą - apeliantas negavo pinigų už galimai parduotas, išvaistytas ar sunaudotas asmeniniais tikslais prekes.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog netinkamas prekių judėjimo įforminimas neturi priežastinio ryšio su žala (faktiškai trūkstamų prekių verte), kadangi netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas savaime nereiškia prekių praradimo. Toks argumentas pagrįstas išsamiu ir visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti pirminiai apelianto teiginiai apie tai, kad prekių ofise nebuvo (jos dingusios, prarastos). Atsakovė ir naujasis apelianto direktorius (du iš trijų prekių perdavime dalyvavusių asmenų), teikdami teismui paaiškinimus, nurodė, kad prekių ofise perdavimo metu buvo, tačiau jų niekas neskaičiavo. Akivaizdu, kad apelianto atstovams neatlikus faktinio prekių likučių suskaičiavimo (inventorizacijos) jų perdavimo metu, o tik surašius dokumentus dėl neva egzistuojančio prekių trūkumo neprisilaikant teisės aktų reikalavimų ir be jokių faktinių skaičiavimų, nebuvo nustatytas faktinis prekių likutis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Apeliantas teigia, jog teismas atsakovei nepagrįstai taikė materialinę, o ne civilinę atsakomybę. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes jį paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Šios teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartyje buvo konstatuota, jog: „įgyvendindama kasacinio teismo kompetenciją – formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis) – ir siekdama suvienodinti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybės aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad šioje nutartyje pirmiau nurodytų bendrovės vadovo teisinio statuso ir vadovą bei bendrovę siejančių teisinių santykių ypatumų visetas vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu teikia pagrindą išvadai, jog, kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą. Civilinei atsakomybei taikyti pirmiau nurodytomis sąlygomis teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar su bendrovės vadovu yra sudaryta visiškos jo materialinės atsakomybės sutartis.“
Taigi, iš to seka ir priešinga išvada, jog bendrovės vadovui veikiant bendrovės viduje, turi būti taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo kodeksą. Šiuo atveju ieškovas atsakovės materialinę atsakomybę būtent iš to ir kildina – iš atsakovės veiklos (neveikimo) įmonės viduje. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog šiuo atveju taikytina DK numatyta atsakomybė, ir, atitinkamai, įrodinėjimo pareigos paskirstymas.
Ieškovo nuomone, atsakovė yra atsakinga už tai, jog įmonėje buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita, o tai galimai tiesiogiai susiję su prekių praradimu ir žala ieškovui. Nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė, jog atsakovė netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to galėtų kilti atsakovės materialinė atsakomybė (DK 245 str.), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir, kad tokie pažeidimai, kaip netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas yra susiję su ieškovo nurodomomis žalos atsiradimo aplinkybėmis. Netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas nėra tiesiogiai susijęs su tam tikro turto (šiuo atveju prekių) praradimu, o jis lemia tik tai, jog neįmanoma tiksliai atsekti prekių judėjimo. Taigi, ieškovas nepagrįstai savo reikalavimus grindžia tuo, kad , jog prekės nebuvo išsaugotos dėl netinkamo apskaitos vedimo. Taigi, netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas bei prekių neišsaugojimas turi būti vertinami atsietai, kaip du atskiri veiksmai, t.y. prekių neišsaugojimas turėtų būti vertinamas kaip atskira veika galinti lemti materialinę atsakomybę. Kaip minėta, sąlygas atsakovės atsakomybei kilti turi įrodyti ieškovas, tačiau jis nesiaiškino ar nurodytos prekės buvo neteisėtai realizuotos, ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad prekės realiai yra prarastos, o ne panaudotos įmonės ūkinėje veikloje. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė jau kurį laiką nebedirba įmonėje ir įrodymais nedisponuoja, taip pat negali gauti arba sudaryti prekių nurašymą pateisinančių dokumentų. Taigi, atsakovei nurodžius aplinkybes, susijusias su prekių realizavimu, būtent ieškovas turėjo paneigti tokias prekių realizavimą pateisinančias aplinkybes ir faktus.
Atsakovė yra paaiškinusi, kad ieškovo nurodytos prekės buvo išdalintos kaip pavyzdžiai, nes tai yra reklaminės prekės ir be pavyzdžių tokių prekių neįmanoma parduoti, o dalis prekių buvo atiduota labdarai. Įrodymų, kad taip nebuvo daroma, į bylą nėra pateikta. Nors ieškovas teigia, kad toks atsakovės elgesys buvo neteisėtas ir padarė bendrovei žalos, teismo nuomone yra priešingai, nes atsakovė prekes dalindama kaip pavyzdžius kaip tik veikė įmonės interesais, nes reklamavo jos produkciją. Ieškovas neįrodė, kad tokia verslo praktika nebuvo žinoma įmonę kontroliuojantiems valdymo organams ir kad tokia praktika yra uždrausta, taip pat neprotinga ar nepateisinama.
Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė neteisėtai prarado prekes.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog žala, kaip materialinės atsakomybės sąlyga, byloje taip pat neįrodyta. Žala, kaip materialinės atsakomybės sąlyga reiškia tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas (DK 257 str. 1 d.). Žalos faktui ir jos dydžiui nustatyti ieškovo prašymu, pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs buhalterinę ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-05-12 ekspertizės akte Nr. 11-517(14) konstatuota, kad pagal pateiktus tyrimui dokumentus ekspertė negali nustatyti, ar 2012-07-31 UAB „Keback Vilnius“ balanse sąskaitoje Nr. 20140 „Prekės: įsigijimo savikaina“ apskaičiuotas prekių likutis 35 677,25 Lt atitinka pirminių buhalterinių dokumentų duomenis. Išvadoje taip pat nurodyta, jog pagal tyrimo dokumentus ekspertė negali nustatyti, ar buvo UAB „Keback Vilnius“ prekių trūkumas 2012-07-31 dienai (atsakovės darbo santykių pabaigos datai), ir taip pat negali nustatyti žalos (nuostolio) dydžio bei trūkstamų prekių vertės. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė paaiškino, kad įmonėje nebuvo vedama buhalterinė apskaita taip, kad pagal ją būtų galima nustatyti dokumentinį prekių likutį. Ieškovo pateiktas prekių likutis 2012-07-31 sąskaitoje Nr. 20140 yra grindžiamas duomenimis, suvestais į apskaitos registrą, tačiau šis registras nėra pagristas pirminiais dokumentais apie prekių gavimą ir nurašymą. Ekspertė taip pat paaiškino, kad prekių trūkumas galėtų būti nustatytas palyginus dokumentinį prekių likutį su faktiniu prekių likučiu, tačiau faktinis prekių likutis taip pat iki šiol nėra nustatytas. Atliekant prekių patikrinimą nebuvo laikomasi esminių Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizavimo tvarkos 10, 30, 37 punktų, nes nebuvo atliekamas faktinis turto patikrinimas, nebuvo aiškinamasi, kur yra turtas. Pažymėtina, jog ieškovas kaip žalos įrodymu negali remtis įmonės balansu, nes jis yra sudarytas neapskaitant realiai parduotų prekių ar kitaip įmonės veikloje realiai sunaudotų prekių, kurioms nesurašyti prekių nurašymo aktai. Kaip minėta, buhalterinių dokumentų trūkumas savaime nereiškia, kad įmonei buvo padaryta kokia nors ar tam tikro dydžio žala. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad nebuvo faktinio pagrindo nurašyti kurių nors iš prekių, kurios anot ieškovo yra neišsaugotos.
Ieškovo argumentai, kad prekių įsigijimo savikaina įrodo ieškovo patirtą žalą, taip pat atmestini. Atsakovės paaiškinimus apie tai, kad prekių pavyzdžiai būdavo dalinami užsakovams, patvirtina byloje esantys įrodymai (t. 1, b.l. 96-98). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovės argumentais, kad negalima spręsti, jog prekių įsigijimo vertė patvirtina galimus įmonės nuostolius dėl tokių prekių nerealizavimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad minėtos prekės turi rinkos vertę ir kad atsakovei jas dalinant nemokamai įmonė patyrė tiesioginių nuostolių.
Iš to, kas išdėstyta darytina išvada, jog kadangi nebuvo tinkamai atlikta įmonės turto inventorizacija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog žalos faktas ir dydis pagal ieškovo pasirinktą įrodinėjimo būdą negali būti nustatytas. Taigi, ieškovas neįrodė nei jam padarytos žalos dydžio, nei paties padarymo fakto.
Kadangi nebuvo įrodyti nei atsakovės padaryti neteisėti veiksmai, nei ieškovui padaryta žala, laikytina, kad atsakovei nekyla atsakomybė ir pareiga ieškovui atlyginti ieškovo reikalaujamą žalą. Taigi, ieškinys buvo atmestas pagrįstai. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą sprendimą.
Atmetus apeliacinį skundą atsakovei turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, tačiau atsakovė nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nėra priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.