Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Informuoja, kad Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistė 2018-12-10 atliko patikrinimą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 16K. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 16K, yra pakabintas dirbtinio apšvietimo šviestuvas, kurio konstrukcija numato apsauginį gaubtą, tačiau kontrolės metu apsauginio gaubto nebuvo, tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma) 12 p. reikalavimo. Taip pat buvo išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kamerų tipo patalpoje Nr. 16K. Išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 134 lx - 174 lx, tai neatitiko Higienos normos 14 p. reikalavimų. Kitų pažeidimų kamerų tipo patalpoje Nr. 16K nenustatyta. Informuoja, kad trūkumai nustatyti 2018-12-20 Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-9442 yra pašalinti.

Pabrėžia, kad kiekvienoje Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje yra įrengta po du šviestuvus (pačioje kameroje, sanitariniame mazge įrengtas atskiras šviestuvas), su apsauginiais gaubtais. Šviestuvu įrengimas užtikrina patalpų dirbtinį apšvietimą, nustatytą Higienos normoje. Nuobaudas atliekantys nuteistieji nuolat ardo, laužo kamerose įrengtus šviestuvus. Kaip ir šiuo konkrečiu atveju matyti, kad patikrinus kamerą nustatyta, jog joje yra vienas šviestuvas be apsauginio gaubto. Akivaizdu, kad šioje kameroje vienas šviestuvas nuteistųjų jau buvo nulaužtas ir sugadintas, kito šviestuvo nulaužtas apsauginis gaubtas. Tik dėl pačių nuteistųjų tyčinių veiksmų ir buvo konstatuoti tam tikri neženklūs apšvietimo trūkumai kamerų tipo patalpoje Nr. 16K.

Atkreipia dėmesį, kad nuteistieji gadindami patalpose esanti inventorių siekia konkretaus tikslo, t. y. kreiptis į teismą, nurodant, kad jiems sukuriamos netinkamos kalinimo sąlygos įstaigoje, siekdami tokiais neteisėtais veiksmais pasipelnyti iš valstybės. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Mano, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, apšvietimo trūkumo Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 16K.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018-12-03 iki 2019-01-01 pareiškėjas K. N. atliko jam paskirtą nuobaudą ir buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 16K (b. l. 9-10, 11).

Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistė 2018-12-10 atliko patikrinimą Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 16K. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 16K yra pakabintas dirbtinio apšvietimo šviestuvas, kurio konstrukcija numato apsauginį gaubtą, tačiau kontrolės metu apsauginio gaubto nebuvo, tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma) 12 p. reikalavimo. Taip pat buvo išmatuota bendra dirbtinė apšvieta kamerų tipo patalpoje Nr. 16K. Išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 134 lx - 174 lx, tai neatitiko Higienos normos 14 p. reikalavimų. Kitų pažeidimų kamerų tipo patalpoje Nr. 16K nenustatyta. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018-12-20 patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA- 9442 nurodė nustatytus pažeidimus pašalinti iki 2019-01-10, apie pažeidimo pašalinimą pranešti (b. l. 12-15).

Vilniaus PN 2019-01-31 raštu Nr. 9-678) ,,Dėl patikrinimo akto“ informavo Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kad 2018-12-20 patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA- 9442 nustatyti trūkumai pašalinti (b. l. 16).

Vilniaus PN pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu buvo nustatyti Higienos normos 12 ir 14 punktų pažeidimai, todėl darytina išvada, kad Vilniaus PN pažeidė minėto teisės akto nuostatas.

Pareiškėjas teigia, kad šviesos trūkumas neigiamai įtakojo emocinius, dvasinius išgyvenimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, neturtinę žalą patyrusio pareiškėjo statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (LVAT 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (LVAT 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); LVAT 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teismas pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; LVAT 2007-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Pareiškėjas kaip neturtinę žalą byloje vertinamu atveju nurodo valstybės pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų sukeltą stresą, patirtus dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais.

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju tikrai nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neigiamų emocijų, kurias jam sukėlė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuotas pažeidimas. Tačiau vien neigiamų emocijų faktas, nėra pakankamas pagrindas manyti, kad buvo padaryta tokio masto neturtinė žala, kuri gali būti kompensuota tik pinigais, nes, paprastai, kiekvienas neigiamas asmens atžvilgiu sprendimas asmeniui sukelia neigiamas emocijas. Tokiais atvejais yra atsižvelgiama į pažeidimo intensyvumą, trukmę, juo sukeltas materialaus pobūdžio neigiamas pasekmes ir kitas aplinkybes. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas kokių kitų aplinkybių, išskyrus sukeltas neigiamas emocijas nenurodo, jų nepagrindžia atitinkamais įrodymais. Visa tai įvertinus bei atsižvelgus į tai, kad pažeidimas truko neilgai, šviesos intensyvumas beveik prilygo normai, pažeidimu pareiškėjui nebuvo sukeltos kitos neigiamos pasekmės ar pasekmės sveikatos srityje, darytina išvada, jog byloje yra neįrodytas neturtinės žalos padarymo faktas, dėl ko tenkinti šio pareiškėjo reikalavimo taip pat nėra pagrindo (CK 6.249 str.).

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra nustatytas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atsiradimo faktas. Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti, būtini trys elementai ir nesant bent vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.