- Teismas
- Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- II-6-1118/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-12-3-00127-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti.
- Teisėjas
- Jūratė Žemgulienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- V. P.
- Institucija
- Telšių apskrities VPK Akmenės rajono PK
- Kategorijos
- 7.1Smulki vagystė, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas (ANK 108 str.)
- 21.10.1Skundų dėl ne teismo tvarka priimtų nutarimų administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo teisinis reguliavimas (ANK 639 str.)
- 21.10.3Bylos dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje nagrinėjimo ribos apylinkės teisme (ANK 641 str.)
- 21.10.4Apylinkės teismo sprendimas byloje dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ANK 642 str.)
institucijos, kurios pareigūnas priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato atstovui R. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
V. P. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. S. (toliau – Telšių AVPK Akmenės r. PK) 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimu, administracinio nusižengimo byloje Nr. 51-ANR_N-976-2019, buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2019 m. spalio 15 d., laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 13.30 val. iš Balėnų girininkijos kvadrato Nr. (duomenys neskelbtini), esančios apvalios medienos aikštelės, pavogė 2,61 kietmetrio apvalios medienos, tuo padarydamas Valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regiono padaliniui 78,30 Eur turtinę žalą. Už šį administracinį nusižengimą V. P. paskirta 90,00 Eur bauda.
Šalies argumentai
V. P., nesutikdamas su priimtu nutarimu, pateikė skundą prašydamas panaikinti 2019 m. lapkričio 18 d. Telšių AVPK Akmenės r. PK nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Netenkinus šio prašymo, V. P. prašo sumažinti jam paskirtą baudą, kuri, anot pareiškėjo, yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati ir neproporcinga. V. P. skunde nurodė, jog nesutinka su jam inkriminuojamos veikos kvalifikavimu, o administracinė nuobauda paskirta neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nenustačius tyčios bei neatskleidus kaltės. Atkreipė dėmesį, jog išsiveždamas medieną, buvo įsitikinęs, jog elgiasi teisėtai, kadangi buvo gavęs asmens, kuris save pateikė, kaip teisėtą medienos savininką, leidimą. Sužinojęs, kad mediena priklauso ne leidimą davusiam asmeniui, o urėdijai, jis jos kainą, net nelaukdamas pretenzijos, sumokėjo savininkui, taip atlygindamas padarytą žalą. Pažymi, kad kraudamas ir veždamas medieną buvo įsitikinęs, jog tai daro teisėtai, turint medienos savininko leidimą. Telšių AVPK Akmenės r. PK priimdamas nutarimą netinkamai vadovavosi ANK 566 straipsnio nuostatomis, neatsižvelgė į susiklosčiusią situaciją ir priėmė neteisingą sprendimą. Remdamasis teismų praktika, byloje priimtas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės bei įrodoma, jog nusižengimas padarytas, ir tik po to parenkama atitinkama nuobauda. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo įvertinti susiklosčiusią situaciją (nesusipratimą) ir nenustačius veikoje V. P. kaltės, administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.
Atsiliepimas
Institucija, surašiusi administracinio nusižengimo nutarimą – Telšių AVPK Akmenės r. PK, atsiliepime nesutiko su V. P. skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi V. P. atžvilgiu buvo priimtas nutarimas tik ištyrus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Pažymėjo, kad administracinių nusižengimų bylas nagrinėjanti institucija įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu, todėl mano, jog šios nuostatos, priimant nutarimą V. P. atžvilgiu, nebuvo pažeistos. Šiuo atveju nustatytas administracinis pažeidimas, šį nusižengimą padaręs asmuo – V. P., bei jo kaltė padarius administracinį nusižengimą, todėl V. P. teisėtai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Taipogi priimant nutarimą buvo įvertintas padarytos turtinės žalos dydis ir V. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei sunkinančių aplinkybių nebuvimas. Mano, jog administracinio nusižengimo bylos tyrimas atliktas išsamiai, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, vadovaujantis įstatymais įvertinti byloje surinkti įrodymai ir V. P. atžvilgiu priimtas pagrįstas bei teisingas sprendimas, pripažįstant jį kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 108 straipsnio 1 dalyje, todėl V. P. skundas atmestinas, o Telšių AVPK Akmenės r. PK pareigūno priimtas nutarimas paliktinas galioti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. P. palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais motyvais. Nurodė, jog įvykio dieną su sūnumi susitaręs, sūnaus automobiliu su prikabinta priekaba nuvyko tvarkyti, valyti savo miško: surinkti senas, nudžiūvusias šakas, išpjausi ten želiančius karklus ir atlikti kitus su miško priežiūra susijusius darbus. Turi keturis hektarus miško ir jau apie dešimt metų jį tvarko. Atvykus, sūnus automobilį su priekaba paliko ant kelio šalia miško, o patys nuėjo į mišką jį valyti. Paaiškino, jog kelias šalia miško, kur pasistatė automobilį su priekaba, siauras, dėl to važiuodamas vilkikas negalėjo pravažiuoti. Pakvietęs sūnų paprašė jo patraukti automobilį su priekaba, kad vilkiko vairuotojas galėtų pravažiuoti. Sūnui traukiant automobilį, jis stovėjo prie kelio, kur važiuodamas pro jį vilkiko vairuotojas sustojo, atsidarė langą ir lietuviškai kalbėdamas pasakė, kad ko jis čia vaikšto, vargsta ir smulkias šakas renka, nurodė važiuoti ten ir pasiimti malkas. Tai sakydamas rodė kryptį, į kurią reikia važiuoti. Tai pasakęs, vairuotojas nuvažiavo. Ar vilkike jis buvo vienas, pasakyti negali, nes transporto priemonė buvo aukšta, todėl nesimatė. Sūnui perstačius automobilį, pasakė, kad vyriškis, vairavęs vilkiką, leido jiems pasiimti toliau ant lauko buvusius, žole apaugusius medžius (rastus). Patvirtino, jog tik gavęs teisėto savininko leidimą, kaip tuo metu buvo įsitikinęs, ir tikėdamas, jog nieko neteisėto nedaro, kartu su sūnumi privažiavo prie žolėje sudėtų trijų metrų ilgio rastų, kuriuos benzininiu pjūklu perpjovę per pusę, su sūnumi pakrovė minėtus rastus į priekabą, kartu su sausomis šakomis iš savo miško. Tikina, negavęs leidimo paimti rastus, niekada nebūtų taip pasielgęs. Jis nesuprato, kad vilkiko vairuotojas gali taip pajuokauti. Jis su sūnumi pasiėmė šiuos rastus tik todėl, kad gavo leidimą paimti, buvo įsitikinęs, jog vilkiko vairuotojas yra medienos (rastų) savininkas. Pažymėjo, jog tos malkos (rastai), kurias vilkiko vairuotojas leido pasiimti, buvo apaugusios žolėmis, susmigusios į žemę, nuo stovėjimo sutrešusios, nepažymėtos jokiais skiriamaisiais ženklais, buvo sudėtos senai, jų buvo nedaug. Šią medžių krūva matydavo jas anksčiau, kai atvažiuodavo valyti savo mišką, nes jos buvo sudėtos jam priklausančios žemės prie miško ribose. Už poros dienų sužinojo neva padaręs nusižengimą, nes minėtą medieną neva pavogė. Teigia įvykus šiam nesusipratimui, tačiau tikrai ne vagystei, urėdijai už išsivežtą medieną iš karto atlygino padarytą žalą 78,30 Eur sumoje.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu institucijos, priėmusios administracinio nusižengimo nutarimą, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad bylos aplinkybės yra aiškios, administracinis nusižengimas buvo padarytas, todėl priimtas nutarimas dėl V. P. nubaudimo administracine tvarka yra pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad V. P. yra jo tėvas, su kuriuo įvykio dieną vyko valyti savo miško. Nurodė, kad automobilį su priekaba pasistatė šalia miško ant kelio, tačiau po kurio laiko pro šalį važiavęs vilkikas (miškovežis) negalėjo pravažiuoti, todėl pastatytą automobilį jam teko patraukti. Patvirtino matęs, kaip traukiant automobilį su priekaba, tėvas kalbėjosi su vilkiko (miškovežio) vairuotoju, o vėliau jis jam sakė, kad vilkiko (miškovežio) vairuotojas leido pasiimti medieną. Nurodė, jog nors tėvas kalbėjo įsitikinęs, kad jam leido pasiimti medieną, vis tiek tėvo kelis kartus perklausė, ar tikrai, ar jis teisingai suprato duotą leidimą, nes tėvas V. P. yra rusas, lietuviškai nekalba ir kartais neviską, kas jam sakoma lietuvių kalba, teisingai supranta. Tėvas patikino, kad vilkiko (miškovežio) vairuotojas leido pasiimti medieną, ką abu su tėvu netrukus ir padarė. Tik vėliau paaiškėjo, kad vilkiko (miškovežio) vairuotojas neva pajuokavo, leisdamas pasiimti medieną, kad iš tikrųjų mediena priklauso urėdijai. Pažymėjo, jog medienos krūva buvo nedidelė, apžėlusi žole, dalis jos nuo ilgo stovėjimo, buvo susmigusi į žemę, dėl ko atrodė kaip medienos atliekos, šiukšlės. Teigia, jog vėliau kalbantis su urėdu, jis taip pat tvirtino, kad paimta mediena nuo ilgo stovėjimo, buvo prastos kokybės, todėl iš tiesu galėjo pasirodyti, jog tai miško atliekos ir pan. Paaiškino, jog pamatęs minėtos medienos būklę, patikėjo, jog tėvui iš tikrųjų leido ją pasiimti.
Liudytojas T. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad pažįstamas V. P. papasakojęs, jog gavęs leidimą pasiėmė medieną, o vėliau sužinojo, jog jį su tėvu kaltina šios medienos vagyste, paprašė nuvažiavus į urėdiją pasidomėti, pasiaiškinti šio nesusipratimo aplinkybes, t. y. kodėl jį kaltina vagyste. Nuvykus į urėdiją sužinojo, jog padaryta medienos vagystė ir, kad reikia už paimtą medieną susimokėti, atlyginti žalą, apie tai grįžęs pasakė V. P..
Liudytojas D. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba Valstybinės miškų urėdijos Mažeikių padalinio gamybos organizavimo vyresniuoju specialistu. Paaiškino, jog peržiūrėdamas prie miško įrengtų vaizdo kamerų užfiksuotą vaizdo medžiagą, pastebėjo, jog prie miško atvykęs kažkoks automobilis su priekaba, išsiveža iš miško sandėlio medieną. Atspausdintas vaizdo kamerų nuotraukas pateikė apsaugos inžinieriui, kuris apie medienos vagystę pranešė policijai. Atkreipė dėmesį, jog žymėjimo ant paimtos medienos galėjo ir nesimatyti, kadangi ženklinimas ant jos buvo įspaustas senai ir ne ant visų rąstų. Mediena buvo supjauta senai, maždaug prieš pusmetį, dalis medienos jau buvo išvežta anksčiau, todėl likusi medienos krūva, kurią išsivežė administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, buvo nedidelė, galimai apžėlusi žole. Minėta mediena buvo sukrauta prie važiuojamosios kelio dalies, kur toliau yra privatus kažkieno miškas. Pažymėjo, jog tik pradėjus aiškintis šios medienos vagystę, paaiškėjo, jog kažkas lyg leido išsivežti tą medieną, tačiau niekas iš urėdijos tokio leidimo duoti negalėjo.
Liudytojas V. T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad įvykio dieną vilkiku atvyko prie miško krautis medienos. Ant kelio stovėjo automobilis su priekaba, kuris trukdė jam pravažiuoti. Matė, kad į priekabą buvo primesta kažkokių šakų, šalia automobilio stovėjo nepažįstamas vyriškis. Teigia, kad jam buvo juokinga, kad vyriškis renka kažkokius sudžiūvusius pagalius, todėl sustojęs šalia jo, nelipdamas iš vilkiko, juokaudamas pasakė tam vyriškiui: „ką čia tėvai vargsti, važiuok ten prie štapelio ir kraukis iš ten medieną“. Teigia tikslios vietos iš kur neva galėtų pasiimti medieną neparodė, tiesiog mostelėjo ranka į sukrautos urėdijos medienos pusę. Prisiminė, jog šalia jo vilkike sėdėjęs meistras pasakė, kad negalima imti tos medienos, bet ar vyriškis tai galėjo girdėti, nežino. Atkreipė dėmesį, jog vilkiko kabina aukšta, su vyriškiu stovėjusiu už maždaug dviejų metrų, kalbėjosi neišjungęs vilkiko variklio. Teigia nežinąs, kaip tas vyriškis suprato jo leidimą paimti medieną, tačiau jis jam tai pasakė juokaudamas, nesitikėjo, kad vyriškis iš tikrųjų nuvažiuos ir paims urėdijos medieną. Apie tai, jog juokauja, sakydamas, kad gali pasiimti medienos iš sukrautų krūvų, vyriškiui nepasakė.
Liudytojas V. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad įvykio dieną vilkiku, kurį vairavo V. T., važiuodami į mišką, ant kelio negalėjo prasilenkti su kažkokiu ten stovėjusiu automobiliu su priekaba, todėl V. T. sustojęs paprašė prie automobilio buvusio vyriškio, kad patrauktų automobilį. Patvirtino, kad V. T. atsidaręs vilkiko langą, vyriškiui juokaudamas sakė: „ką čia tu tėvai vargsti su tom šiukšlėm, važiuok prie štapelio ir kraukis iš ten medieną“. Tikslios vietos iš kur neva galėtų pasiimti medienos, V. T. vyriškiui nerodė. Teigia, jog tuomet jis sėdėdamas vilkiko kabinoje, porą kartų pasakė, kad medienos imti negalima, bet ar vyriškis tai girdėjo, pasakyti negali, nes vilkiko kabina aukšta, o jis sėdėjo šalia vairuotojo. Sukrauta mediena, kurią administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pasiėmė, buvo apžėlusi žolėmis ir ten stovėjo nuo pavasario, maždaug 600 metrų atstumu nuo kelio, kur vyko pokalbis. Paaiškino, jog žymėjimo ant tų rąstų galėjo ir nesimatyti, per laiką jie išnyksta. Kadangi medienos kiekis buvo nedidelis, ji buvo sudėta padrikai, netvarkingai, kažkokio privataus miško ribose, tačiau kieno tas miškas, nežino. Pažymėjo, jog iš viso kas buvo paminėta, t. y. kaip atrodė mediena, kaip ji buvo sudėta, mano, jog žmogus nebūdamas specialistu – miškininku, vertintų tokią medieną, kaip nereikalingą, paliktą supūti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
ANK 108 straipsnyje numato atsakomybę už vagystę, sukčiavimą, turto pasisavinimą ar iššvaistymą, kai pagrobto, įgyto, pasisavinto ar iššvaistyto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Šiame straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik veikiant tyčia. ANK 8 straipsnyje numatyta, kad administracinės teisės pažeidimas laikomas padarytas tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo, arba nors jų ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Aiškinant šią teisės normą, teismų praktikoje bei teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, jog ji įtvirtina administracinės atsakomybės už priešingą teisei veikimą ar neveikimą taikymo tik esant asmens kaltei principą.
Taipogi pažymėtina, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).
Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas, juos vertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (ANK 569 straipsnio 4 dalis). Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 18 d. administracinio nusižengimo nutarimas V. P. atžvilgiu buvo priimtas už tai, kad jis 2019 m. spalio 15 d., laikotarpyje nuo 11.00 val. iki 13.30 val. iš Balėnų girininkijos kvartale Nr. (duomenys neskelbtini) esančios apvalios medienos aikštelės pavogė 2,61 kietmetrio apvalios medienos, tuo Valstybinės miškų urėdijos Mažeikių regiono padaliniui padarydamas 78,30 Eur turtinę žalą.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. P. tiek administracinio nusižengimo bylos tyrimo metu, tiek skundo nagrinėjimo teisme metu tvirtino pasiėmęs medieną tik gavęs, kaip pats buvo įsitikinęs, teisėto savininko leidimą. Bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. T. patvirtino, jog įvykio dieną prie miško sutiktam V. P., kaip teigia juokaudamas, pasiūlė pasiimti prie miško sukrautą medieną, mostelėdamas ranka į sukrautos urėdijos medienos pusę. Tokį paaiškinimą minėtas liudytojas buvo teikęs ir administracinio nusižengimo metu, 2019 m. spalio 19 d. pateiktame rašytiniame paaiškinime (b. l. 26-27). Aplinkybę, jog V. T. įvykio dieną sutiktam V. P., nors juokaudamas, tačiau leido pasiimti prie miško sukrautą medieną, taip pat patvirtina liudytojai V. M. bei D. P.. Analogiški minėtų liudytojų paaiškinimai yra užfiksuoti ir tyrimo metu (b. l. 24-25, 28). Taigi, iš šių liudytojų paaiškinimų matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gerai nesuprantantis lietuvių kalbos, senyvo amžiaus, galėjo susidaryti nuomonę, kad V. T., kaip medienos savininkas, iš tiesų suteikia leidimą jam pasiimti nereikalingą medieną iš miško. Duomenų, kad paimta mediena buvo pažymėta aiškiai matomais skiriamaisiais ženklais, duodančiais suprasti, kad ta mediena yra ne privataus asmens, o urėdijos, nenustatyta. Priešingai, kaip teigė liudytojas V. M. teismo posėdžio metu, jog paimta mediena tame miške stovėjo nuo pavasario, įspausto ženklinimo galėjo jau ir nebesimatyti, mediena buvo apaugusi žole, jos kiekis nebuvo didelis. Neišmanančio žmogaus – ne miškininko, galėjo būti įvertinta kaip nereikalinga, palikta supūti. Be to, byloje nėra ir duomenų, leidžiančių teigti, kad V. P. būtų žinojęs, kam iš tiesų priklauso miško teritorija ir joje buvusi mediena.
Taigi, šiuo atveju tai, kad V. P. savo kaltės dėl padaryto nusižengimo nepripažįsta ir nurodė, kad jokių ketinimų pavogti medieną neturėjo, nesudaro pagrindo teismui tokią jo poziciją įvertinti kritiškai ir (ar) traktuoti, kaip bandymą išvengti administracinės atsakomybės. Kaip teigė pats V. P., jis įvykio dieną minėtame miške, savo teritorijoje, rinko nulūžusias šakas (valė mišką) ir jam bestovint šalikėlėje, privažiavo vilkikas, kurio vairuotojas, pats iniciavęs pokalbį, leido jam pasiimti toliau buvusią medieną, kuri, kaip teigė liudytojai V. M., D. P., ten buvo palikta nuo pavasario, apaugusi žole. Šie V. P. paaiškinimai buvo nuoseklūs ir nepaneigti jokiais neginčijamais objektyviais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad V. P. sužinojęs, jog paimta mediena buvo ne vilkiko vairuotojo ir jis ją paėmė be leidimo, nelaukęs Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regiono planavimo pretenzijos, padarytą žalą šiai urėdijai atlygino iš karto, t. y. žala buvo atlyginta anksčiau nei surašyta pretenzija (b. l. 44, 45). Pastebėtina ir tai, kad praeityje jis nebuvo baustas administracine tvarka už panašaus pobūdžio nusižengimus/pažeidimus (b. l. 41).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, administracinėn atsakomybėn patraukto V. P., liudytojų paaiškinimus, konstatuotina, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą tyčia. Priešingai, įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad miške buvusią medieną pasiėmė tik suklaidintas vilkiko vairuotojo V. T., leidusio jam pasiimti toje teritorijoje buvusią medieną. Tai, kad V. P. detaliau nesiaiškino aplinkybių, kam priklauso ši mediena ir ar jam iš tiesų yra suteiktas leidimas ją paimti, vertintina tik kaip aplaidumas, tačiau už tai jis negali būti nubaustas administracine tvarka pagal ANK 108 straipsnio 1 dalį. Tiek analizuojamo nusižengimo padarymo aplinkybės, tiek V. P. elgesys paaiškėjus tikrajai situacijai bei teisme, neleidžia abejoti dėl tyčios jo veiksmuose nebuvimo, todėl pripažintina, kad nėra administracinio nusižengimo įvykio bei jo sudėties.
Atsižvelgiant į tai, Telšių AVPK Akmenės r. PK 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimas panaikintinas ir administracinio nusižengimo teisena V. P. atžvilgiu nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Telšių AVPK Akmenės r. PK 2019 m. lapkričio 18 d. nutarime yra nurodytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 108 straipsnio 1 dalyje, tačiau šis straipsnis neturi dalių, todėl minėtame nutarime yra suklysta nurodant šio straipsnio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. lapkričio 18 d. nutarime V. P. pripažintas kaltu pagal ANK 108 straipsnio 1 dalį, teismas, pasisakydamas dėl šio nutarimo panaikinimo ir galimų neatitikimų ateityje (naikinant nutarimą), vis tik nurodo ANK 108 straipsnio 1 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 ir 6 dalimis,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. (V. P.) skundą tenkinti.
Panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo V. P. (V. P.) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 108 straipsnio 1 dalyje, ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.