- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-08
- Bylos Nr.
- AN2-49-332/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-12-3-00127-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Raimundas Jurgaitis (pirm.)
- Institucija
- Telšių apskrities VPK Akmenės rajono PK
- Advokatai
- Žilvinas Astrauskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Raimundas Jurgaitis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato viršininko R. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. S. 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimu, administracinio nusižengimo byloje Nr. 51-ANR_N-976-2019, V. P. (V. P.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2019 m. spalio 15 d., laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 13.30 val. iš (duomenys neskelbtini), esančios apvalios medienos aikštelės, pavogė 2,61 kietmetrio apvalios medienos, tuo padarydamas Valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regiono padaliniui 78,30 Eur turtinę žalą. Už šį administracinį nusižengimą V. P. paskirta 90,00 Eur bauda.
2. Skundžiamu Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimu administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. skundas tenkintas ir panaikintas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 51-ANR_N-976-2019, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 108 straipsnio 1 dalyje, ir administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu nutraukta. Nutartyje konstatuota, kad V. P. elgesys neleidžia abejoti dėl tyčios jo veiksmuose nebuvimo, todėl pripažinta, kad nėra administracinio nusižengimo įvykio bei jo sudėties.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso šalių atsiliepimai, prašymai
3. Apeliaciniu skundu Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato viršininkas R. K. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariate priimto nutarimo panaikinimo ir administracinės teisenos V. P. atžvilgiu nutraukimo, ir palikti galioti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato priimtą nutarimą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Telšių apylinkės teismas priimdamas nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo bylą, kaip vieną ir pagrindinį argumentą nurodė, kad V. P. veikoje paimant ir išvežant ne jam priklausančią medieną, nebuvo tyčios, nes jis suprato, kad medieną jam leido išvežti miško savininkas. Teigiama, kad administracinio nusižengimo byloje nustatyti duomenys, kad V. P. nuosavu mišku disponuoja jau apie 13 metų, jo valdomas miškas ribojasi su valstybiniu mišku, todėl V. P. negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad iš miško paima ir išveža svetimą, t. y. miškų urėdijai priklausančią medieną, kurios išvežimui leidimas išduodamas urėdijoje, o ne privačiam fiziniam asmeniui leidus. Pažymi, jog mediena iš miško buvo išvežta per du kartus, pasikraunant į automobilio priekabą geros būklės, kleimuotą medieną (įvertinta girininkijos, pagal rinkos kainą), o ne sutrešusios medienos, kaip nurodo V. P., jog tai, pasak Institucijos, patvirtina prie pareiškimo pridėtos foto nuotraukos.
3.2. Institucijos teigimu, teismas neįvertino ne tik aukščiau nurodytų aplinkybių, bet ir pirminių V. P., jo sūnaus V. P., bei T. J. parodymų administracinio nusižengimo byloje, kuriuose surinkti duomenys leidžia konstatuoti, kad V. P. kartu su sūnumi V. P. tarėsi, dėl melagingų parodymų davimo, siekiant nuslėpti faktą, kad apvalią medieną iš miško išvežė V. P. su kitu asmeniu. Šie jų veiksmai patvirtina, kad V. P. žinojo, kad iš miško vežė vogtą medieną ir siekė išvengti atsakomybės.
3.3. Institucijos nuomone, administracinio nusižengimo tyrimas buvo išsamus, tinkamai, visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos nusižengimo aplinkybes, bei vadovaujantis įstatymu įvertinti byloje esantys įrodymai ir priimtas pagrįstas bei teisingas Institucijos sprendimas.
4. Atsiliepimu į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą V. P. atstovas advokatas Žilvinas Astrauskas prašo Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad miškų urėdija parduoda medieną tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims ir šie gali ja disponuoti savo nuožiūra. Teigiama, kad liudytojų, urėdijos darbuotojų D. P. ir V. M. parodymais paneigiamas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo išvežta geros būklės kleimuota mediena. Tiek V. P., tiek V. P. nurodė, kad sužinoję, jog dėl išvežtos medienos kilo kažkokių neaiškumų, siekė išsiaiškinti tikrąją padėtį bei esant reikalui, atlyginti padarytus nuostolius. Todėl ir kreipėsi pagalbos į T. J.. Advokato nuomone, teismas nuosekliai išanalizavo visus bylos duomenis ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su vyriausiojo tyrėjo nutarimu, skundžiamu apylinkės teismo nutarimu, Institucijos apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, patikrinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, jog surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti ir buvo padaryta pagrįsta išvada, kad nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. P. įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
6. ANK 5 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius, t. y. ANK numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiklą, kaip tam administracinį nusižengimą, visumą. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Taigi, administracinio nusižengimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį nusižengimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn.
7. ANK 108 straipsnis numato atsakomybę už vagystę, sukčiavimą, turto pasisavinimą ar iššvaistymą, kai pagrobto, įgyto, pasisavinto ar iššvaistyto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Šiame straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik veikiant tyčia (tiesiogine ar netiesiogine). ANK 8 straipsnis numato, kad administracinės teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo, arba nors jų ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Aiškinant šią teisės normą, teismų praktikoje bei teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, jog ji įtvirtina administracinės atsakomybės už priešingą teisei veikimą ar neveikimą taikymo tik esant asmens kaltei principą. Tai reiškia, kad administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris padarė teisės draudžiamą veikimą (neveikimą) kaltai, t. y. suvokdamas pavojingus, žalingus visuomenei tokio savo elgesio padarinius, jų siekdamas arba sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti.
8. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad V. P. iš (duomenys neskelbtini), esančios apvalios medienos aikštelės, per du kartus pasikrovė ir išsivežė 2,61 kietmetrio apvalios medienos, priklausančios Valstybinės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regiono padaliniui. Tačiau Institucija apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvada, kad V. P. veikoje paimant ir išvežant ne jam priklausančią medieną, nebuvo tyčios, nes jis suprato, kad medieną jam leido išvežti miško savininkas. Teigia, kad V. P. nuosavu mišku disponuoja jau apie 13 metų, jo valdomas miškas ribojasi su valstybiniu mišku, todėl V. P. negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad iš miško paima ir išveža svetimą, t. y. miškų urėdijai priklausančią medieną, kurios išvežimui leidimas išduodamas urėdijoje, o ne privačiam fiziniam asmeniui leidus. Su šiais Institucijos apeliacinio skundo argumentais apygardos teismas nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Kaip matyti iš pirminio V. P. paaiškinimo, tiek ir iš jo duotų paaiškinimų teisme, jis nuosekliai tvirtino, kad važiuodamas pro jį vilkiko vairuotojas sustojo, atsidarė langą ir lietuviškai kalbėdamas pasakė, kad ko jis čia vaikšto, vargsta ir smulkias šakas renka, nurodė važiuoti ten ir pasiimti malkas. Tai sakydamas rodė kryptį, į kurią reikia važiuoti. Tai pasakęs, vairuotojas nuvažiavo. Sūnui perstačius automobilį, pasakė, kad vyriškis, vairavęs vilkiką, leido jiems pasiimti toliau ant lauko buvusius, žole apaugusius medžius (rastus). Teigė, kad tik gavęs teisėto savininko leidimą, kaip tuo metu buvo įsitikinęs, ir tikėdamas, jog nieko neteisėto nedaro, kartu su sūnumi privažiavo prie žolėje sudėtų trijų metrų ilgio rastų, kuriuos benzininiu pjūklu perpjovę per pusę, su sūnumi pakrovė minėtus rastus į priekabą, kartu su sausomis šakomis iš savo miško. Jis nesuprato, kad vilkiko vairuotojas gali taip pajuokauti. Jis su sūnumi pasiėmė šiuos rastus tik todėl, kad gavo leidimą paimti, buvo įsitikinęs, jog vilkiko vairuotojas yra medienos (rastų) savininkas. Taigi V. P. viso tyrimo metu tvirtino, kad pasiėmė medieną tik gavęs, kaip pats buvo įsitikinęs, teisėto savininko leidimą. Tokias aplinkybes nurodė ir liudytojas V. P.. Jis paaiškino, kad matė kaip tėvas kalbėjosi su vilkiko vairuotoju, o vėliau tėvas jam sakė, kad vilkiko vairuotojas leido pasiimti medieną. Nurodė, jog nors tėvas kalbėjo įsitikinęs, kad jam leido pasiimti medieną, vis tiek tėvo kelis kartus perklausė, ar tikrai, ar jis teisingai suprato duotą leidimą, nes tėvas V. P. yra (duomenys neskelbtini), lietuviškai nekalba ir kartais neviską, kas jam sakoma lietuvių kalba, teisingai supranta. Tėvas patikino, kad vilkiko vairuotojas leido pasiimti medieną, ką abu su tėvu netrukus ir padarė. Aplinkybę, jog įvykio dieną sutiktam V. P., nors juokaudamas, tačiau leido pasiimti prie miško sukrautą medieną, patvirtino liudytojas V. T.. Tiek teikdamas paaiškinimus tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme liudytojas nurodė, kad jis juokaudamas pasakė vyriškiui: „ką čia tėvai vargsti, važiuok ten prie štapelio ir kraukis iš ten medieną“, mostelėjo ranka į sukrautos urėdijos medienos pusę. Liudytojas V. M. taip pat patvirtino, kad V. T. atsidaręs vilkiko langą, vyriškiui juokaudamas sakė: „ką čia tu tėvai vargsti su tom šiukšlėm, važiuok prie štapelio ir kraukis iš ten medieną“. Apygardos teismo vertinimu, nurodyti duomenys rodo, kad V. P., gerai nesuprantantis lietuvių kalbos, senyvo amžiaus, galėjo susidaryti nuomonę, jog V. T., kaip medienos savininkas, iš tiesų suteikia leidimą jam pasiimti nereikalingą medieną iš miško, t. y. sąžiningai klysti dėl duoto leidimo teisėtumo.
8.2. Be to, nors Institucija ir teigia, kad mediena, kurią paėmė V. P. buvo geros būklės, nesutręšusi, kleimuota, tačiau kaip nurodė liudytojai V. M., D. P., jog paimta mediena tame miške stovėjo nuo pavasario, įspausto ženklinimo galėjo jau ir nebesimatyti, mediena buvo apaugusi žole, jos kiekis nebuvo didelis. Šių liudytojų parodymai patvirtina V. P. nurodytas aplinkybes, kad jam parodyta mediena (rastai) buvo apaugusios žolėmis, susmigusios į žemę, nuo stovėjimo sutrešusios, nepažymėtos jokiais skiriamaisiais ženklais, buvo sudėtos senai, jų buvo nedaug. Taigi vertinant aptartas aplinkybes, nekyla abejonių, kad V. P., nebūdamas specialistu, galėjo klysti dėl medienos kokybės ir vertinti ja kaip nereikalingą, paliktą supūti. Tai, kad V. P. nuosavu mišku disponuoja jau apie 13 metų, jo valdomas miškas ribojasi su valstybiniu mišku, neduoda pagrindo išvadai, kadangi byloje tokių duomenų nėra, jog V. P. galėjo žinoti kam iš tiesų priklauso miško teritorija ir joje buvusi mediena.
8.3. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad V. P. kartu su sūnumi V. P. tarėsi, dėl melagingų parodymų davimo, siekiant nuslėpti faktą, kad apvalią medieną iš miško išvežė V. P. su kitu asmeniu, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šie mėginimai buvo nesėkmingi ir visiškai nenulėmė galimybės atskleisti tikrąsias įvykio aplinkybes, todėl pats savaime mėginimas tartis su kitais asmenimis, kokius parodymus duoti, dar nepreziumuoja asmens kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo padarius administracinį nusižengimą ir neeliminuoja galimybės vadovautis tokių asmenų parodymais, jei juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
8.4. Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad V. P., būdamas suklaidintas vilkiko vairuotojo bei dėl kitų objektyvių aplinkybių (nedidelis medienos kiekis, nežymėta mediena, mažas medienos kiekis bei vizualiai prasta jos kokybė), sąžiningai klydo dėl duoto leidimo paimti medieną teisėtumo, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. P. įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą tyčia.
9. Remiantis tuo kas išdėstyta, apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad administracinio nusižengimo byloje esantys įrodymai apylinkės teismo buvo vertinami netinkamai. Institucijos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimas paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama