Klaipėdos apygardos teismo nutartis, AN2-109-606/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-21
Bylos Nr.: AN2-109-606/2021
Teisminio proceso Nr.: 4-06-3-00711-2020-6
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti

Teisėjas: Edita Lapinskienė (pirm.)
Pažeidėjas: D. Ž.
Institucija: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba
Advokatai: Donatas Lengvinas

Kategorijos

21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-109-606/2021Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00711-2020-6Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi D. Ž. administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. Ž. atstovo advokato Donato Lengvino apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 24 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus specialistas 2020 m. liepos 2 d. D. Ž. surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalį, 426 straipsnio 2 dalį ir 423 straipsnio 3 dalį, už tai, kad jis 2020 m. gegužės 10 d. 00.53 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „SAAB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, taip pat nepasirinko saugaus atstumo iki stovinčių automobilių ir juos kliudė, iš eismo įvykio vietos pasišalino, kai padaryta žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 9, 14, 126 ir 222 punktus.

Žemesnės instancijos teismas

2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 24 d. nutarimu D. Ž. pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį administracinio nusižengimo teisena nutraukta, nesant jo veiksmuose šio administracinio nusižengimo sudėties, jis nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, 417 straipsnio 7 dalį, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, galutine 1 100 Eur dydžio bauda už tai, kad 2020 m. gegužės 10 d. 00.53 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „SAAB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus atstumo iki stovinčių automobilių ir juos kliudė, iš eismo įvykio vietos pasišalino, kai padaryta žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto D. Ž. atstovas advokatas D. Lengvinas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 24 d. nutarimą ir D. Ž. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, 417 straipsnio 7 dalį nutraukti.

3.1. Apelianto teigimu, formaliai D. Ž. veikoje yra administracinių nusižengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 7 dalyje ir ANK 426 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, šių aplinkybių D. Ž. neginčijo, o priešingai, iš esmės pripažino tai, tačiau įvertinus konkrečias, šioje byloje susiklosčiusias įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad jis nesiekė sąmoningai pažeisti Kelių eismo taisyklių ar juolab, pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (ANK 16 straipsnis).

3.2. Apeliantas nurodo, kad ANK 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Teismų praktikoje išskiriamos penkios būtinojo reikalingumo sąlygos: 1) gresiantis pavojus, 2) pavojus turi būti realus, 3) pavojus turi būti akivaizdus, 4) pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis, 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-884/2010).

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. Ž., būdamas užpultas trečiųjų asmenų ir siekdamas išvengti didesnių neigiamų pasekmių, neturėjo kito veikimo pasirinkimo, kaip tik įjungus atbulinę pavarą, automobiliu kuo greičiau pasišalinti iš užpuolimo vietos, t. y. daugiabučio namo kiemo, nes jis negalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje, kadangi jam ir kartu su juo automobilyje buvusiam kolegai E. S. grėsė realus pavojus sveikatai ir/ar net gyvybei, šis pavojus buvo akivaizdus ir realus. Apklaustas kaip liudytojas R. R. patvirtino, kad jis su jaunesniuoju broliu išėjo į lauką ir ėmė trankyti bei persekioti D. Ž. vairuojamą transporto priemonę. Teismo argumentai, kad „minėtais veiksmais R. R. nesudarė pagrindo manyti, jog D. Ž. ar su juo automobilyje buvusiam E. S. gresia akivaizdus ir realus pavojus, kuris negali būti pašalintas kitomis priemonėmis“, yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Šiuo atveju pats liudytojas R. R. pripažino, kad jis užpuolė D. Ž., t. y. trankė jo automobilį ir automobilio stiklus. Akivaizdu, kad tai realus ir jau prasidėjęs pavojus, kurio niekaip kitaip, kaip tik greitai važiuojant iš daugiabučio namo kiemo, nebuvo galima išvengti. Teismo vertinimas, kad akivaizdūs R. R. veiksmai, kuriais buvo trankomas D. Ž. automobilis ir automobilio stiklai, o taip pat automobilio persekiojimas, nėra laikytini grėsme, yra nepagrįsti jokiais byloje esančiais duomenimis. Maža to, jeigu D. Ž. nebūtų ėmęsis priemonių, kuo skubiau pasišalinti iš užpuolimo vietos, tiek prieš įvykį, tiek po įvykio, kuris įvyko išimtinai veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis, visiškai realu, kad užpuolikas R. R. veikęs su kitais asmenimis, būtų sutrikdęs D. Ž. ir/ ar jo bendradarbio E. S. sveikatą ir/ ar net pasikėsinęs į jų gyvybes, todėl priešingai, nei nurodo skundžiamą nutartį priėmęs teismas, R. R. ir kartu su juo veikusių asmenų veiksmai laikytini realiu, akivaizdžiu ir jau prasidėjusiu pavojumi ANK 16 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, D. Ž. apie jo užpuolimą pranešė policijos pareigūnams. Šiuo metu jo žiniomis dėl jo užpuolimo Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai apie tyrimo eigą informacijos D. Ž. neteikia, nors to ne kartą buvo prašyta. Teismui šios aplinkybės (apie pradėtą ikiteisminį tyrimą) žinomos, nes apie tai D. Ž. išsamiai paaiškino į bylą pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. D. Ž. pranešime policijai nurodė, kad 2020 m. gegužės 10 d., apie 1 val., jis kartu su bendradarbiu E. S. ir bendru pažįstamu atvažiavo automobiliu „SAAB 93“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo. Bendradarbio pažįstamas išlipo pasikalbėti su jam nepažįstamais asmenimis. Belaukdamas automobilyje, D. Ž. pastebėjo į juos artėjančius 3-5 asmenis, jie rėkavo ir priartėję, ėmė kumščiais daužyti ir kojomis spardyti jo vairuojamą automobilį. Vienas iš nepažįstamų vaikinų spėjo įsibrauti į automobilį ir apkumščiuoti šalia sėdėjusį bendradarbį. D. Ž. išsigando, supanikavo, užvedė automobilio variklį ir pradėjo važiuoti giliau į kiemą, tačiau pravažiavimo nebuvo, todėl turėjo važiuoti atbuline eiga. Per galinio vaizdo veidrodėlį pamatęs juos atsivejančius apie 3 asmenis, pradėjo važiuoti atbuline eiga ir, norėdamas išvengti susidūrimo su tais asmenimis, pasitraukė arčiau dešinės kelio pusės, tada pajautė, kad kliudė šalimais stovėjusias transporto priemones. Nežiūrint to, apimtas panikos ir šoko būsenos, važiavo toliau. Vėliau vežant bendradarbį, juos sustabdė policija. D. Ž. prisipažino, kad padarė eismo įvykį ir pasišalino iš eismo įvykio. Paleidęs bendradarbį, ketino važiuoti į policijos komisariatą, kad praneštų apie eismo įvykį ir jam padarytą žalą. Užpuolimo metu jam padaryta 500 Eur dydžio žala. Iš šio pranešimo turinio taip pat aišku, kad įvykio metu egzistavo realus, akivaizdus ir jau prasidėjęs pavojus ANK 16 straipsnio 1 dalies prasme. Tos aplinkybės, kad į policijos pareigūnus dėl užpuolimo D. Ž. kreipėsi praėjus dviem dienoms, neturi reikšmės vertinant aplinkybes ANK 16 straipsnio 1 dalies prasme, nes užpuolimas įvyko, tai patvirtina ir pripažįsta ir kaip liudytojas apklaustas R. R.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas dėl šių aplinkybių, D. Ž. žiniomis, nėra baigtas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo išvadai, kad D. Ž. pareiškime policijai dėl jo užpuolimo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos.

3.4. Be to, apeliantui visiškai nesuprantama pirmosios instancijos teismo pozicija, kai jis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens D. Ž. parodymus apie jo užpuolimą, apie realiai kilusį akivaizdų pavojų, laiko nepagrįstais ir vadovavosi šį asmenį užpuolusio R. R. paaiškinimais. Akivaizdu, kad liudytojas R. R. yra suinteresuotas, siekia išvengti jam galbūt kilsiančios atsakomybės dėl D. Ž. užpuolimo, tad natūralu, kad jis galbūt nutyli reikšmingas užpuolimo detales, kaip apie realiai pavartotą smurtą prieš asmenį, kaip tai nurodyta D. Ž. pareiškime policijai ir panašiai. Dėl šių priežasčių vadovautis šio asmens parodymais, juolab, laikyti juos patikimais ir paneigiančiais D. Ž. policijos pareiškime nurodytas aplinkybes (kurios tiriamos iki šiol) nėra jokio pagrindo, tai prieštarautų įrodymų tyrimo ir vertinimo principams ir būtų nesuderinama su universaliu konstituciniu teisinės valstybės ir teisės į teisingą teismą principais. Be to, esant akivaizdiems prieštaravimams tarp D. Ž. ir R. R. pateiktų paaiškinimų, nebuvo imtasi procesinių priemonių, kad šie prieštaravimai būtų pašalinti, nors tai galėjo ir turėjo būti padaryta ANK nustatyta tvarka. Galiausiai, kaip matyti iš bylos medžiagos, kaip liudytojas apklaustas R. R. nurodė, jog užpuolimo veiksmus jis atliko su jaunesniuoju broliu, tačiau byloje „jaunesnysis brolis“ apklaustas nebuvo, duomenų apie šį asmenį ar jo paaiškinimus tyrimą atlikusiai institucijai nėra. Todėl advokatas teigia, kad tyrimas dėl užpuolimo aplinkybių atliktas neišsamiai ir paviršutiniškai. Tai, kaip atliktas tyrimas dėl užpuolimo, šiuo atveju turi esminę reikšmę, nes būtent užpuolimo turinys lemia būtinojo reikalingumo taikymo galimybę šioje administracinio nusižengimo byloje. Šios aplinkybės turėjo būti tikslinamos, turėjo būti apklaustas papildomai R. R. jaunesnysis brolis, galbūt atliktos kryžminės D. Ž. ir R. R. apklausos, taip pat išreikalauta tyrimo medžiaga iš Klaipėdos apskrities VPK dėl D. Ž. 2020 m. gegužės 12 d. pranešimo policijai dėl jo užpuolimo, ir tik tada būtų galima daryti išvadas apie užpuolimo turinį ir tokių aplinkybių atitiktį būtinojo reikalingumo sąlygoms. Apelianto teigimu, remiantis vien D. Ž. užpuolusio R. R. parodymais ir įvykio metu nebuvusių, o tik vėliau gatvėje D. Ž. sustabdžiusių pareigūnų duotais paaiškinimais, nėra pagrindo išvadai, kad byloje neegzistavo aplinkybės, leidžiančios taikyti būtinojo reikalingumo institutą. Pats R. R. pripažino, kad pavartodamas aktyvius fizinius veiksmus, kartu su jaunesniuoju broliu išbėgęs į kiemą, trankė D. Ž. automobilį, jo stiklus ir persekiojo automobilį, todėl jau vien tokie veiksmai yra pakankami konstatuoti buvus užpuolimą, ir tokie veiksmai priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinami niekaip kitaip, kaip tik realiu, akivaizdžiu ir jau prasidėjusiu pavojumi D. Ž. ir kartu su juo automobilyje buvusiam bendradarbiui E. S., ANK 16 straipsnio 1 dalies prasme. Šiuo atveju pradėto akivaizdaus ir realaus pavojaus negalėjo būti išvengta niekaip kitaip, kaip tik automobiliu kuo skubiau bėgant nuo užpuolikų iš daugiabučio namo kiemo, kuriame D. Ž. buvo užpultas. Teismo argumentai, kad štai „D. Ž. ar kartu su juo automobilyje buvęs E. S. galėjo skambinti policijai, kad jie galėjo šiek tiek pavažiuoti ir sustoję kviesti policiją“, yra racionalūs esant įprastoms sąlygoms, atspindintys visuomenėje pageidaujamo elgesio standartus. Visgi šiuo atveju situacija nebuvo įprasta, o priešingai – ekstraordinari. D. Ž. yra jauno amžiaus, niekada anksčiau nesusidūręs su tokiomis pat ar panašiomis situacijomis. Užpuolimas jam buvo visiškai netikėtas, išmušęs jį iš vėžių, sukėlęs didžiulį išgąstį, stresą ir šoko būseną, dėl to mąstyti racionaliai ir priimti pirmosios instancijos teismo siūlomus elgesio modelius asmuo tokios būsenos nėra pajėgus. D. Ž. sąmoningai nesirinko tokio elgesio modelio, t. y. jis neplanavo atsitrenkti į kitus kieme stovėjusius automobilius, juos apgadinti ir neva tai pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės. Tiek staigus važiavimas atbuline eiga siaurame daugiabučio namo kieme, dėl ko buvo apgadinti šalia stovintys automobiliai, tiek ir išvažiavimas iš kiemo, buvo atlikti tam, kad apsaugotų save ir savo bendradarbį, t. y. savo sveikatą ir ar net gyvybes. Atlikdamas šiuos veiksmus, jis buvo ištiktas išgąsčio, šoko, jį kaustė baimė, sukilęs adrenalinas, todėl natūralu, kad būnant tokios būsenos, vairavimo įgūdžiai ir racionalus mąstymas prarandami. Viskas vyko momentaliai, o vienintelis tikslas buvo išvengti akivaizdaus realaus ir prasidėjusio bei besitęsiančio pavojaus.

3.5. Apelianto nuomone, D. Ž. neatsargiais veiksmais sukelta žala turtui, t. y. kliudyti daugiabučio namo kieme stovėję automobiliai, veikiant būtinojo reikalingumo sąlygomis, yra mažiau reikšminga negu išvengtoji, t. y. negu žala asmens sveikatai ir gyvybei. Apeliantas pažymi, kad D. Ž. vairuojama transporto priemonė turėjo galiojantį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, todėl visa žala apgadintų automobilių savininkams atlyginta. Faktinių aplinkybių visuma, vertinant jas sistemiškai, teikia pagrindą išvadai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. Ž. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, dėl to jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn nei už nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, nei už nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 7 dalyje, padarymą.

3.6. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog asmuo gali būti baudžiamas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (šią dieną už ANK 426 straipsnio 1 dalį) numatytą pažeidimą tik nustačius, kad iš įvykio vietos jis pasitraukė tyčia, t. y. suprato sukėlęs autoįvykį ir tikslingai pasišalino iš įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės, o tokio asmens kaltė padarius nurodytą teisės pažeidimą turi būti įrodyta neginčijamais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, N1-1715/2007, N444-914/2011). Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012). Apelianto teigimu, šiuo atveju, nežiūrint ANK 16 straipsnio 1 dalies taikymo būtinybės, nėra galimybės taikyti ANK 426 straipsnio 2 dalį dar ir dėl to, kadangi byloje nenustatyta šio administracinio nusižengimo sudėtis. Vadovaujantis cituota teismų praktika, atsakomybė asmeniui už šį nusižengimą gali būti taikoma tik tada, kai nustatoma, jog asmuo suprato sukėlęs autoįvykį, tikslingai pasišalino iš įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės, tokio asmens kaltė, t. y. tyčia, turi būti įrodyta neginčijamais įrodymais. Šioje byloje tokių aplinkybių visumos nei Institucija, nei skundžiamą nutartį priėmęs teismas nenustatė. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, jog D. Ž. iš įvykio vietos pasišalino, siekdamas išvengti atsakomybės. Priešingai, byloje yra duomenys apie tai, kad D. Ž. veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis, tai patvirtina ir jo 2020 m. gegužės 12 d. Klaipėdos apskrities VPK pateiktas pranešimas dėl užpuolimo, jo pagrindo šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas ir skundžiamo nutarimo priėmimo metu tyrimas baigtas nebuvo.

3.7. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad skundžiamą nutarimą priėmusio teismo argumentai, jog D. Ž. galėjo pavažiuoti nedidelę atkarpą nuo įvykio vietos bei sustojęs paskambinti į policijos įstaigą, bei įvykio vietoje ir (ar) šalia jos sulaukti policijos pareigūnų, neteikia pagrindo abejonių nekeliančioms išvadoms dėl ANK 426 straipsnio 2 dalies požymių visumos egzistavimo, o tik teikia pagrindą išvadai, kad po įvykio D. Ž. galbūt veikė neapdairiai ir neatidžiai. Nežiūrint to, būtina pažymėti, kad D. Ž. buvo užpultas, todėl jo veiksmai buvo nulemti ir atlikti esant didžiulio streso ir išgąsčio būsenos. Teismas pats D. Ž. veiksmus traktavo ne kaip tyčią, o kaip neatsargumą, nurodydamas, kad D. Ž. veikė neatidžiai ir nerūpestingai, dėl to nėra jokio teisinio pagrindo šio asmens veiksmus kvalifikuoti pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, kadangi jo veiksmuose nenustatyta tyčia. Todėl D. Ž. patraukimas administracinėn atsakomybėn už nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 7 dalyje, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi D. Ž. veikė esant būtinajam reikalingumui; patraukimas administracinėn atsakomybėn už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi D. Ž. veikė esant būtinajam reikalingumui, byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti būtinus šio nusižengimo sudėties požymius: subjektyviosios pusės požymį – tyčinę kaltės formą, t. y. kad D. Ž. suprato sukėlęs autoįvykį ir tikslingai pasišalino iš įvykio vietos, siekdamas išvengti atsakomybės.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininko G. K. nuomone, apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti netenkintas, paliekant galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 24 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama, kad D. Ž. nesiekė sąmoningai pažeisti Kelių eismo taisyklių ar juolab, pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (ANK 16 straipsnis).

8. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

9. Pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio vietos požymius pažymėtina, kad šis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasitraukusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2011). Vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinas aptariamoje teisės normoje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-33-2013). Teismų praktikoje kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą (teisės pažeidimą), išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-9-746/2015, 2AT-34-507/2015, 2AT-7-29-746/2015, e2AT-16-693/2016 ir kt.).

10. ANK 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi ANK 16 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinojo reikalingumo sąlygos, kai administracinį nusižengimą padaręs asmuo nėra traukiamas administracinėn atsakomybėn, t. y.: 1) pavojus gresia pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; 2) pavojus turi būti realus ir akivaizdus; 3) gresiantį pavojų galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, vertybėms, trečiajam asmeniui; 4) padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji. ANK 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savo veiksmais pavojingą situaciją sudaręs asmuo gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, kai pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo.

11. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas D. Ž. įvykio metu apgadino du automobilius ir iš įvykio vietos pasišalino. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų sąmatos nustatyta, kad apgadinto automobilio „Audi A4 Avant“ remonto darbų kaina su PVM sudaro 1 230,53 Eur (b. l. 35–38), iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų sąmatos nustatyta, kad apgadinto automobilio „Peugeot 3008“ remonto darbų kaina su PVM sudaro 1 815,74 Eur (b. l. 41–46), todėl šiuo atveju padaryta žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (750 Eur).

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. Ž., kliudęs ir apgadinęs automobilius, pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes jis neturėjo kito veikimo pasirinkimo, kaip tik įjungus atbulinę pavarą, automobiliu kuo greičiau pasišalinti iš užpuolimo vietos, t. y. jis negalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje, kadangi jam ir kartu su juo automobilyje buvusiam kolegai E. S. grėsė realus pavojus sveikatai ir/ar net gyvybei, šis pavojus buvo akivaizdus ir realus.

13. Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas D. Ž. paaiškino, kad atvažiavus su buvusiu bendradarbiu E. S. ir jo draugu į įvykio vietos kiemą, E. S. draugas, kurio vardo nei pavardės nurodyti negalėjo, kažkur nuėjo, o jis su E. S. liko prie automobilio. Išlipęs iš automobilio, telefone pradėjo ieškoti vietos, kurioje galėtų pavalgyti. Tuo metu prie jo automobilio priėjo nuo trijų iki penkių asmenų, jie jį užpuolė, pradėjo rėkauti, daužyti ir spardyti jo automobilį. Vienas iš asmenų įsibrovė į automobilio vidų ir atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės, pradėjo tapšnoti jo bendradarbį. Užpuolimas truko apie porą minučių. Jis užsivedė automobilį ir pradėjo važiuoti, tuo metu ant galinės sėdynės sėdėjęs asmuo iš automobilio iššoko. Kiti užpuolikai stovėjo kairėje automobilio pusėje, spardė jo vairuojamą automobilį. Jis bandė išvažiuoti iš kiemo, tačiau pakliuvo į akligatvį. Pažiūrėjęs per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė, jog jo automobilį vejasi trys asmenys. Važiuodamas atbuline eiga, padarė avariją. Jis atsitrenkė į kitus automobilius, nes susiklostė pavojinga situacija. Įvykio metu buvo apgadintos kairiosios vairuotojo pusės durelės ir automobilio galinis sparnas. D. Ž. neginčijo, kad galėjo nulaužti kitų automobilių veidrodėlius. Jis buvo sustojęs pasižiūrėti automobiliui padarytą žalą. Tuo metu, kai jį sustabdė pareigūnai, jis jau važiavo į policiją, norėdamas pranešti apie įvykį. Jis policijai neskambino. Policijos pareigūnams iš pradžių bijojo prisipažinti, kad padarė avariją, paskui pasakė, kad apgadino automobilius. Kad jis buvo užpultas, policijai pranešė tik po poros dienų po įvykio. Policijos pareigūnams, kurie jį sustabdė, minėjo apie užpuolimą, tačiau jie nelabai jo klausė.

14. Iš D. Ž. pirminio paaiškinimo nustatyta, kad įvykio naktį su asmenimis įvykus konfliktui, jis staiga sėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti atbuline eiga, kliudė kieme stovėjusius du automobilius. Buvo išsigandęs, todėl iš įvykio vietos nuvažiavo. Buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Dėl padaryto pažeidimo sutiko ir gailėjosi (b. l. 22).

15. 2020 m. gegužės 12 d., t. y. tik po dviejų dienų po kilusio eismo įvykio, Klaipėdos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriuje užregistruotas pranešėjo D. Ž. pranešimas, apie tai, kad 2020 m. gegužės 10 d. 2 val., jis atvairavo automobilį „SAAB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, kartu buvo bendradarbis ir jo pažįstamas, kuris išlipo pasikalbėti su jam nepažįstamais asmenimis. Jiems sėdint automobilyje, jis pamatė, kad prie jų artėjo 3-5 asmenys, kurie rėkavo ir kumščiais pradėjo daužyti automobilį, vienas jų įsėdo į automobilį ir apkumščiavo jo bendradarbį. Jis išsigando, užvedė automobilį ir, važiuodamas atbuline eiga, pajuto, kaip kliudė šalia stovėjusius automobilius, tačiau apimtas panikos ir, būdamas šoko būsenos, nuvažiavo toliau. Vėliau, vežant bendradarbį namo, juos sustabdė policija. Paleidus bendradarbį, jis ketino važiuoti į policiją (b. l. 10).

16. Iš teismo posėdyje duotų liudytojo E. S. parodymų nustatyta, kad įvažiavus į kiemą, po dešimties minučių juos užpuolė trys ar keturi asmenys, vienas įlipo į automobilio galą, trankė jo keleivio sėdynę, kiti spardė automobilį. Jie išsigando ir pradėjo važiuoti link kieme esančios aklavietės. Bandant pasprukti, važiuojant atbulomis, jų automobilis kliudė kitus automobilius. Jie nuo jaunuolių pabėgo. Jis neprisiminė, ar su juo ir D. Ž. dar važiavo kitas asmuo, kadangi buvo pavartojęs kanapių. Pakeliui, važiuojant į policiją, juos sustabdė policijos pareigūnai.

17. Liudytojas R. R. jau pirminiame paaiškinime neneigė, kad vijo D. Ž. iš kiemo, nes D. Ž. elgėsi neadekvačiai (b. l. 21). Teismo posėdyje R. R. parodė, kad jis su jaunesniuoju broliu priėjo prie automobilio ir paprašė vaikinų netriukšmauti, pritildyti muziką. Vaikinai nepritildė muzikos. Tada jis susinervino ir du kartus trenkė ranka į automobilio keleivio pusės langą. Po smūgių automobilis pradėjo judėti į kiemo galą, kur buvo akligatvis ir, kuriame nebuvo išvažiavimo. Tada automobilis pradėjo važiuoti atbuline eiga ir apgadino šalia buvusius automobilius. Jis nepažinojo žmonių, sėdėjusių automobilyje.

18. Šiuo atveju ir pats liudytojas R. R. neneigia aplinkybės, kad jis du kartus trenkė ranka į D. Ž. vairuoto automobilio keleivio pusės langą, nes jis susinervino dėl D. Ž. keliamo triukšmo. Jeigu ir tikėti, kad D. Ž., važiuodamas atbuline eiga, kliudęs automobilius ir juos apgadinęs pasišalino iš eismo įvykio vietos bandydamas pasprukti nuo jį užpuolusio R. R. ar kitų vaikinų, nagrinėjamu atveju bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad išvažiavęs iš kiemo, D. Ž. objektyviai turėjo visas galimybes apie sukeltą eismo įvykį pranešti policijai ir sutartoje vietoje laukti, kol atvyks policijos pareigūnai tam, kad būtų galima kartu nuvykti į įvykio vietą eismo įvykio aplinkybių nustatymui.

19. Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.

20. Akcentuotina, kad D. Ž. kaip vairuotojas negalėjo nežinoti Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kaip privaloma elgtis vairuotojui, kai eismo įvykio metu apgadina svetimą turtą ir padaro turtinę žalą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jis buvo užpultas, dėl šoko būsenos negalėjo racionaliai mąstyti, dėl to ir nepaskambino į policiją. Pažymėtina, kad D. Ž. jau pirminiame paaiškinime ir pats pripažino, kad kliudė kieme stovėjusius du automobilius, teigė, kad iš įvykio vietos nuvažiavo, nes buvo išsigandęs (b. l. 22). Tačiau nagrinėjamu atveju teismo posėdyje paties D. Ž. nurodyta aplinkybė, kad jis buvo sustojęs pasižiūrėti automobiliui padarytą žalą, neabejotinai parodo, kad jis mąstė labai racionaliai, ir tikrai nebuvo tokios būsenos, kad nesuprato, jog jam yra kilusi pareiga pranešti policijai apie sukeltą eismo įvykį. Teismo posėdyje D. Ž. teigė, kad kai jį sustabdė pareigūnai, jis jau važiavo į policiją, norėdamas pranešti apie įvykį, teismo posėdyje liudytojas E. S. taip pat teigė, kad pakeliui, važiuojant į policiją, juos sustabdė policijos pareigūnai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdyje D. Ž. teigė, jog jis policijos pareigūnams tik minėjo apie užpuolimą, tačiau jie nelabai jo klausė. Tačiau pažymėtina, kad jeigu, D. Ž. teigimu, policijos pareigūnai jo dėl užpuolimo neišklausė, jis turėjo galimybę tokias svarbias aplinkybes nurodyti rašytiniame paaiškinime. Tačiau pirminiame paaiškinime D. Ž. vėlgi tik užsiminė, kad įvykio naktį su asmenimis įvyko tik konfliktas, bet apie tai, kad jis buvo užpultas ar jį užpuolę asmenys apgadino jo automobilį, net neužsiminė. Taip pat neužsiminė ir dėl to, kad jis neva važiavo į policiją tam, kad praneštų apie eismo įvykį. D. Ž. nurodė, kad jis iš įvykio vietos nuvažiavo, nes buvo išsigandęs, tačiau taip pat nenurodė, kad buvo išsigandęs dėl kokio nors užpuolimo, jokio pareiškimo pats dėl užpuolimo neparašė, o priešingai, jis dėl padaryto pažeidimo sutiko ir gailėjosi (b. l. 22). Atkreiptinas dėmesys, kad D. Ž. 2020 m. gegužės 12 d., t. y. tik po dviejų dienų po eismo įvykio pranešdamas apie eismo įvykį, ir pats skirtingai negu teismo posėdyje nurodė, šiuo atveju, svarbią aplinkybę dėl to, kad jis su E. S. iš karto važiavo į policiją. D. Ž. aiškiai nurodė, kad jis tik paleidęs bendradarbį, neva ketino važiuoti į policiją (b. l. 10).

21. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi net menkiausios abejonės dėl to, kad jeigu D. Ž. būtų buvęs užpultas, dėl užpuolimo būtų buvęs šoko būsenos, policijos pareigūnų būtų buvęs sustabdytas, kai jau pats važiavo į policiją, jis neabejotinai būtų apie tai iš karto pranešęs policijos pareigūnams ir išsamiai nurodęs visas įvykio aplinkybes, juolab, kai pats buvo sukėlęs eismo įvykį. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės parodo priešingai, t. y. kad jis tik dėl jam žinomų priežasčių, net neketino apie sukeltą eismo įvykį pranešti policijai.

22. Pažymėtina, kad teismo posėdyje D. Ž. ir pats nurodė, kad jis bijojo prisipažinti, jog padarė avariją. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo posėdyje duoti liudytojo policijos pareigūno M. K. parodymai, iš kurių nustatyta, kad sustabdytas vairuotojas tvirtino, jog dėl eismo įvykio nieko nežino, apskritai sunkiai bendravo ir nenorėjo kalbėti. Sustabdžius automobilį, buvo nustatytos keleivio ir vairuotojo tapatybės, užfiksuoti apgadinimai, ant automobilio esantys apgadinimai atitiko kitų automobilių apgadinimus, todėl apie sulaikytą automobilį informavo kolegas, kurie dirbo įvykio vietoje. Todėl nagrinėjamu atveju nekyla net menkiausios abejonės dėl to, kad D. Ž. prisipažino, jog sukėlė eismo įvykį tik verčiamas objektyviai nustatytų aplinkybių, t. y., kai policijos pareigūnai nustatė, kad tai tas pats automobilis, apie kurį buvo pranešta, kad juo buvo kliudyti eismo įvykio metu du automobiliai, o ant automobilio esantys apgadinimai atitiko kitų automobilių apgadinimus. Aplinkybės, kad D. Ž. važiavo į policiją ar nurodė, jog buvo užpultas, nei tarnybiniame pranešime nenurodė, nei teismo posėdyje neparodė ne tik liudytojas policijos pareigūnas M. K., bet teismo posėdyje neparodė ir policijos pareigūnė P. P., kuri taip pat dalyvavo sustabdant D. Ž. vairuojamą automobilį, taip pat ir policijos pareigūnai A. D. ir M. B.. Šiuo atveju nustatytų duomenų visuma objektyviai paneigia aplinkybę, kad D. Ž. po sukelto eismo įvykio buvo šoko būsenos dėl neva jam ar jo draugui E. S. įvykio metu grėsusio realaus pavojaus, kad jis negalėjo racionaliai mąstyti ir pranešti policijai apie sukeltą eismo įvykį, kaip numatyta Kelių eismo taisyklių 222 punkte.

23. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nutarime apylinkės teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog D. Ž. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl apylinkės teismas pagrįstai netaikė ANK 16 straipsnio nuostatų bei pagrįstai konstatavo, kad D. Ž. tyčia pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, tokie jo veiksmai atitinka administracinių nusižengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 7 dalyje ir ANK 426 straipsnio 2 dalyje, sudėtis.

24. Šiuo atveju aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, laikydamasis ANK 569 straipsnio reikalavimų, pateikė jų visumos analizę ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad D. Ž. padarė jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, jo veikos kvalifikuotos teisingai, jis pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį ir ANK 426 straipsnio 2 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai.

25. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 24 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 24 d. nutarimą nepakeistą ir D. Ž. atstovo advokato Donato Lengvino apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Edita Lapinskienė