Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Z. ir nukentėjusiojo G. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. Z. priteista atlyginti nukentėjusiajam G. Z. 1 000 Eur neturtinę žalą ir 560 Eur turėtas proceso išlaidas.

Iš V. Z. išieškota 89,19 Eur proceso išlaidų valstybei.

Procesas dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteista už tai, kad ji 2015 m. rugsėjo 12 d., apie 18 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, buto virtuvėje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu dūrė vieną kartą savo vyrui J. Z. (J. Z.) į nugaros sritį, taip jam padarydama durtinį pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su vidaus organų pažeidimu, pasireiškusį krūtinės ląstos sienoje durtine pjautine žaizda, tarpšonkaulinių raumenų, krūtinplėvės ir kairiojo plaučio pažeidimu kanalo eigoje, kas komplikavosi į ūminį vidinį ir išorinį kraujavimą, hemoraginį šoką, dėl ko J. Z. 2015 m., rugsėjo 12 d., 20.45 val. Visagino ligoninėje mirė, t. y. V. Z. tyčia nužudė savo sutuoktinį.

V. Z. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. Z. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia V. Z. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl V. Z. paskirtos bausmės

Teisėjų kolegija nesutinka su V. Z. apeliacinio skundo teiginiu, kad jai paskirta bausmė yra per griežta. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Apygardos teismas paskyrė V. Z. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

V. Z. pripažinta kalta padariusi vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistoji nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad V. Z. nužudė savo sutuoktinį (šeimos narį). Nuteistoji nusikalto veikdama netiesiogine tyčia tarpusavio konflikto su J. Z. metu. Priešingai nei teigia apeliantė, apygardos teismas nustatė ne dvi, o tik vieną jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad nuteistoji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apygardos teismas, parinkdamas V. Z. laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl pakartotinai vertinti ją sprendžiant dėl apeliantei paskirtos bausmės dydžio teisėtumo ir pagrįstumo nėra teisinio pagrindo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. Z. gynėjas pateikė bankinius pavedimus, patvirtinančius, kad ginamoji pervedė nukentėjusiajam 260 Eur (t. 3, b.l. 26-27). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę, žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186/2011). Spręsdamas dėl šios aplinkybės pripažinimo atsakomybę lengvinančia pirmos instancijos teismas atsižvelgia tik į turtinės žalos dydį, padarytą nukentėjusiajam, nes neturtinė žala dar nebūna priteista (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2007, 2K-397/2010). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, jau turi atsižvelgti ir į pirmos instancijos teismo nuosprendžiu priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2007). Pastebėtina, kad BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tuo atveju, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tuomet atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis (pvz., daugiau kaip pusę), kuris sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011). Apygardos teismas priteisė iš V. Z. atlyginti nukentėjusiajam 1 000 Eur neturtinę žalą. Nuteistosios pervestos pinigų sumos dydis į G. Z. banko sąskaitą nėra pakankamai didelis, t. y. sudaro mažiau nei trečdalį skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžio. Todėl pripažinti V. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto ar 59 straipsnio 2 dalies prasme ir atitinkamai mažinti jai paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Nuteistosios atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad ji nusikalto apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). V. Z. apeliaciniame skunde akcentuoja savo asmenybę, t. y. kad ji anksčiau neteista ir netraukta administracinėn atsakomybėn, dirba, darbovietėje teigiamai charakterizuojama, per laikotarpį, kuris praėjo nuo nusikaltimo padarymo, nepadarė naujų nusikalstamų veikų. Visų pirma pasakytina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Skundžiamame nuosprendyje individualizuojant V. Z. bausmę jau buvo įvertinta didžioji dalis nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytų jos asmenybę charakterizuojančių duomenų (skundžiamo nuosprendžio 5 lapas, t. 2, b.l. 171). Kita vertus, vien ankstesnis apeliantės nepatraukimas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, taip pat darbdavio teigiamai apibūdinta jos darbinė veikla nelaikytinos tomis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindus taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad po savo vyro nužudymo V. Z. daugiau nenusikalto, nes toks turi būti kiekvieno visuomenės nario įprastas elgesys. Pasak nuteistosios, jos padarytas nusikaltimas buvo neapgalvotas konfliktinės situacijos sprendimas, kuriam įtakos turėjo provokuojantis ir negarbingas J. Z. elgesys. Tai, kad V. Z. staiga pasirinko išspręsti konfliktą su sutuoktiniu byloje nustatytu būdu, itin nemažina padaryto nusikaltimo pavojingumo. Be to, vien J. Z. priekaištai, kad buvo ilgai gaminamas maistas, nepateisina nuteistosios pasirinkto elgesio. Byloje nenustatyta jokių nužudytojo veiksmų, dėl kurių jo elgesys gali būti laikomas provokuojančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, juolab byloje nustatyta, kad nuteistoji dūrė peiliu J. Z. į nugaros sritį (t. 1, b.l. 77-82). Todėl tarp V. Z. ir J. Z. susiklosčiusi konfliktinė situacija taip pat negali būti laikoma ypatinga, dėl kurios apeliantei BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad apygardos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o V. Z. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra žymiai mažesnis už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, atitinka teisingumo principą, todėl jos mažinti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. V. Z. apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojama teismų praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų nepaneigia anksčiau padarytos išvados. Nuteistosios teisinės padėties negalima švelninti vien tik dėl jos subjektyvios nuomonės, su kuria nagrinėjamu atveju negalima sutikti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas labiau atitiktų bausmės paskirtį, reglamentuojamą BK 41 straipsnyje, ir nukentėjusiojo interesus atlyginant jam padarytą žalą.

Dėl nukentėjusiojo G. Z. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis G. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jam buvo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-976/2016).

G. Z. ikiteisminiame tyrime pareikštame civiliniame ieškinyje įvertino jam padarytą neturtinę žalą 40 000 Eur suma (t. 1, b.l. 122-124). Visų pirma pasakytina, kad vien paties nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos įvertinimas tam tikra pinigų suma savaime nėra pakankamas pagrindas visiškai tenkinti civilinį ieškinį, o, kaip minėta, būtina vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, taip pat įvertinti teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apygardos teismas, priteisdamas G. Z. neturtinės žalos dydį, iš esmės akcentavo tik nukentėjusiojo ir jo brolio tarpusavio santykius (skundžiamo nuosprendžio 6 lapas, t. 2, b.l. 172). Byloje nustatyta, kad V. Z. nužudė J. Z. veikdama netiesiogine tyčia, dėl ko buvo sukeltos itin sunkios, neatkuriamos pasekmės. G. Z. ir mirusysis gyveno tame pačiame nedideliame mieste – Zarasuose. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje parodė, kad iki nužudymo jis matydavosi su broliu du-tris kartus per mėnesį. Jie paskutinį kartą bendravo 2015 m. rugsėjo mėn. pradžioje. Pasak G. Z., jis daugiau neturi brolių. Mirus J. Z., nukentėjusysis patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, sapnuoja mirusįjį (t. 2, b.l. 160-161). Liudytoja L. B., G. ir J. Z. pusseserė, gyvenanti Zarasuose, teisiamajame posėdyje parodė, kad ji dažnai matydavo abu brolius kartu prie parduotuvės. Jie visi tarpusavyje bendraudavo. Liudytoja nepastebėjo, kad broliai būtų susipykę (t. 2, b.l. 162). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustas liudytojas O. P., kuris taip pat gyvena tame pačiame mieste, nurodė, kad jis paskutinį kartą matė J. Z. per liudytojo gimtadienį, kuriame taip pat dalyvavo G. Z.. Abiejų brolių santykiai buvo broliški. Nukentėjusysis dalyvavo J. Z. laidotuvėse ir išgyveno dėl artimojo mirties. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti liudytųjų L. B. ir O. P. parodymais, papildančiais nukentėjusiojo parodymus apie jo santykius su mirusiuoju. Įvertinus G. Z. ir minėtų liudytojų parodymų visumą, konstatuotina, kad nėra abejonių, jog nukentėjusysis iki nagrinėjamo įvykio palaikė pakankamai artimus santykius su J. Z., t. y. jie ganėtinai reguliariai matydavosi ir bendraudavo. Skundžiamame nuosprendyje pabrėžiami G. Z. parodymai, kad abu broliai paskutinį kartą lankėsi vienas kito namuose 2013 metais, prieš ir per motinos laidotuves, jie tarpusavyje nebendraudavo telefonu, nes nukentėjusysis nežinojo brolio telefono numerio. Kita vertus, apygardos teismo įvardytos bendravimo formos – lankymasis gyvenamojoje vietoje ir skambinimas telefonu – nėra vieninteliai būdai, kuriais asmenys turi galimybę palaikyti tarpusavio ryšį. Remiantis G. Z., liudytojų L. B. ir O. P. parodymais, abu broliai pabendraudavo viešoje vietoje (pačiame Zarasų mieste) ar būdami liudytojų namuose. Nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodyta, kad J. Z. iki motinos mirties kelis kartus per savaitę lankydavo ją ir brolį (t. 1, b.l. 123), kas įrodo, kad abiejų brolių bendravimas nebuvo epizodinis. Tai, kad po jų motinos mirties šeimos narių susitikimai tapo retesni, nepatvirtina, kad jų nesiejo artimas emocinis ryšys ir jis buvo nutrūkęs. Vertinant šio ryšio tvirtumą, neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kad J. Z. laidotuvėmis rūpinosi šio sūnus, nuteistoji ir jos giminės, nes natūralu, kad asmens laidojimu pirmiausia rūpinasi jo artimiausi šeimos nariai, o kiti giminaičiai gali prisidėti prie to pagal savo išgales. Be to, vien G. Z. dalyvavimas savo brolio laidotuvėse leidžia daryti išvadą, kad J. Z. buvo svarbus nukentėjusiojo gyvenime. Apygardos teismas, abejodamas abiejų brolių tarpusavio ryšio stiprumu, remiasi V. Z. parodymais, kad jos vyras su savo broliu visiškai nebendravo, nepalaikė jokių santykių, jie buvo susipykę dėl to, kad visą mirusios jų motinos turtą paveldėjo nukentėjusysis. Pabrėžtina, kad pati nuteistoji baudžiamajame procese nebuvo nuosekli duodama parodymus, nes, viena vertus, apeliantė teigė, kad pastaruoju metu jos su J. Z. nesiejo šeiminiai ryšiai, jie tarpusavyje mažai bendraudavo, kita vertus, V. Z. žinojo priežastį, dėl kurios neva jos mirusio vyro ir G. Z. tarpusavio santykiai buvo pašliję, taip pat ar pastarieji susitikdavo, ar ne. G. Z. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis nesilankydavo brolio bute dėl nuteistosios impulsyvaus charakterio (t. 2, b.l. 161). Dėl analogiškos priežasties į tą pačią gyvenamąją vietą neužeidavo ir pusseserė L. B. (t. 2, b.l. 162). Taigi, G. Z. nebendraudavo su J. Z. šio gyvenamojoje vietoje ne dėl asmeninių priežasčių (pykčio, nesutarimų). Kaip minėta, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad G. Z. susitikdavo su savo broliu ir palaikydavo ryšį kitose vietose. Pripažintina, kad V. Z. parodymai nelaikytini įrodymu, paneigiančiu abiejų brolių gana artimus santykius. Liudytojos (V. Z. seserys) F. K. ir B. O. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad J. Z. yra sakęs joms, kad nebendrauja su savo broliu (t. 2, b.l. 162-163). Abi šios liudytojos gyvena kituose miestuose (Kauno r. ir Pasvalyje) ir retai lankydavosi V. Z. ir J. Z. bute, todėl abejotina, ar joms yra žinomi tikrieji abiejų brolių santykiai. Be to, jų parodymai yra paneigti objektyvių liudytojų L. B. ir O. P. parodymais, patvirtinančiais G. Z. parodymus apie jo ir J. Z. pakankamai artimus santykius. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, skundžiamo nuosprendžio išvada, kad G. Z. priteistina 1 000 Eur suma yra pakankama atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, yra nepagrįsta.

Įvertinus V. Z. sukeltas pasekmes (J. Z. mirtis), jos kaltę (netiesioginė tyčia), turtinę padėtį (nuteistoji dirba nekvalifikuotą valytojos budėtojos darbą, turi vidutinio ploto butą t. 2, b.l. 28, 37, 152-153), G. Z. ir J. Z. šeiminį ryšį (broliai), jų bendravimo dažnumą iki J. Z. nužudymo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteista neturtinė žala padidinama iki 4 500 Eur. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kuris kiekvienoje byloje sprendžiamas individualiai. G. Z. byloje nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kad dėl jo brolio mirties nukentėjusiojo sveikata stipriai pablogėjo, dėl ko būtinas medikamentinis ar psichologinis gydymas. Be to, akivaizdu, kad mirusiojo šeimos nariui, kuris iki nusikaltimo padarymo kartu su juo negyveno, paprastai yra priteisiama mažesnė neturtinė žala nei šeimos nariui, gyvenusiam su mirusiuoju ir vedusiam bendrą ūkį. Dėl šių priežasčių G. Z. priteisti jo civiliniame ieškinyje prašomą neturtinės žalos dydį – 40 000 Eur – nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusiajam padidintas priteistinos neturtinės žalos dydis iš esmės atitinka teismų praktiką analogišku klausimu panašaus pobūdžio bylose. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Dėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, G. Z. atstovas prašė priteisti iš V. Z. nukentėjusiojo patirtas 350 Eur išlaidas, kurias sudarė atstovavimas apeliaciniame procese, apeliacinio skundo surašymas ir konsultacijos (t. 3, b.l. 29). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009). Nagrinėjamu atveju byla buvo nagrinėjama pagal V. Z. ir G. Z. apeliacinius skundus. Pastarojo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Šis procesinis dokumentas nėra didelės apimties – trys su puse lapo, jame buvo keliamas vienintelis klausimas – pernelyg mažas neturtinės žalos priteisimas nukentėjusiajam, todėl apeliaciniam skundui surašyti nereikia didelės teisinės kvalifikacijos (t. 3, b.l. 3-6). Pastebėtina, kad beveik du lapus G. Z. apeliacinio skundo sudaro jo ikiteisminiame tyrime pareikšto civilinio ieškinio turinys ir skundžiamo nuosprendžio motyvai. Nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 2, b.l. 167), nėra abejonių, kad jau šioje baudžiamojoje proceso stadijoje advokatas buvo susipažinęs su bylos medžiaga. Byla išnagrinėta apeliacine tvarka per vieną teismo posėdį, atlikus trumpą įrodymų tyrimą. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, nukentėjusiojo atstovo prašymas tenkinamas iš dalies, iš V. Z. priteisiant G. Z. 200 Eur patirtų atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendį:

Padidinti iš V. Z. priteistą neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam G. Z. iki 4 500 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų eurų).

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš V. Z. priteisti G. Z. 200 Eur (dviejų šimtų eurų) atstovavimo išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.