Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-454-449/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-69900-2015-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2., 1.1.4.4.5., 1.1.8.12., 1.2.14.3.2.3., 1.2.22.1.1., 1.2.22.1.2., 2.3.2.1.3.4., 2.4.6.1. (S)

2017 m. spalio 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

V. B. nuteistas pagal BK 253 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės, galutinė subendrinta bausmė V. B. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų R. M. ir M. N. solidariai priteista po 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems M. B. ir M. D..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. N., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. M. ir V. B. nuteisti už tai, kad:

1.1. R. M., neturėdamas leidimo, realizavo ir laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis, o būtent:

1.1.1. iki 2015 m. gruodžio 16 d., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, už 100 eurų pardavė M. N. šaunamąjį ginklą – šautuvą, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant pramoninės gamybos (Z ginklų gamykla, X) vienvamzdį lygiavamzdį 16-o kalibro medžioklinį ZK modelio šautuvą Nr. XXX, ir ne mažiau kaip 4 pramoninės gamybos 16-o kalibro centrinio įskėlimo medžioklinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams;

1.1.2. nuo nenustatyto laiko iki 2016 m. sausio 6 d. 13.35 val. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos 7,91 kalibro C kategorijos „Mauser 98“ modelio šautuvą Nr. XXX bei ne mažiau kaip 6 pramoninės gamybos 8 mm kalibro centrinio įskėlimo medžioklinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ne mažiau kaip 1 pramoninės gamybos 8 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams, ne mažiau kaip 1 pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro centrinio įskėlimo šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams.

1.2. R. M. padėjo M. N. pasikėsinti apiplėšti panaudojant šaunamąjį ginklą, o būtent:

1.2.1. kaltinamasis M. N. iki 2015 m. gruodžio 16 d., turėdamas tikslą apiplėšti, kreipėsi į kaltinamąjį R. M., kuris, žinodamas apie kaltinamojo M. N. tikslus apiplėšti gyvulių supirkėjus, duodamas patarimus ir nurodymus, padėjo kaltinamajam M. N. pasiruošti nusikalstamos veikos darymui, t. y. patarė kaltinamajam M. N., kaip apsirengti plėšimo metu, nurodė įsigyti naują SIM kortelę, o po nusikaltimo padarymo ją išmesti, po susitarimo susitikti su nukentėjusiaisiais išjungti mobiliojo ryšio telefoną, nutrumpinti šaunamojo ginklo vamzdį ir buožę, plėšimo metu atimti nukentėjusiųjų telefonus, bei pardavė kaltinamajam M. N. šaunamąjį ginklą – šautuvą, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant pramoninės gamybos (Z ginklų gamykla, R) vienvamzdį lygiavamzdį 16-o kalibro medžioklinį ZK modelio šautuvą Nr. XXX, suplanuoto nusikaltimo įvykdymui.

1.2.2. 2015 m. gruodžio 18 d., apie 10.30 val., kaltinamasis M. N. nuvyko į parduotuvę, esančią YYY miestelyje, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, kurioje įsigijo naują SIM kortelę, bei pagal laikraštyje rastą skelbimą susisiekė su nukentėjusiaisiais ir susitarė dėl susitikimo laiko ir vietos, o 2015 m. gruodžio 20 d. garaže, adresu: (duomenys neskelbtini), nupjovė minėto įgyto šaunamojo ginklo vamzdžio ir buožės dalis.

1.2.3. 2015 m. gruodžio 21 d., apie 12.30 val., kaltinamasis M. N., laikydamasis kaltinamojo R. M. duotų patarimų ir nurodymų kaip įvykdyti plėšimą, apgaule – gyvulių pardavimo tikslu įsiviliojo nukentėjusiuosius M. B. ir M. D. į iš anksto numatytą vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), kurioje, grasindamas minėtu šaunamuoju ginklu, pasikėsino pagrobti iš M. B. pinigus – 9995 eurus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi M. D. ir M. B., pasinaudodami krovininiu automobiliu „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) staigiai pradėjo važiuoti ir iš įvykio vietos pabėgo, o kaltinamasis M. N., turėdamas tikslą sustabdyti nukentėjusiuosius, vieną kartą iššovė į automobilį „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sugadino sankabos vamzdelį. Po pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką kaltinamasis M. N., laikydamasis kaltinamojo R. M. duotų patarimų ir nurodymų, išmetė 2015 m. gruodžio 18 d. įsigytą SIM kortelę.

1.3. V. B. neteisėtai disponavo ne mažiau kaip septyniais šaunamaisiais ginklais, ginklų dalimis, dideliu kiekiu šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų, o būtent:

1.3.1. nuo nenustatyto laiko iki 2016 m. kovo 1 d., 11 val., savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, laikė: penkis šaunamuosius ginklus – savadarbiu būdu pagamintą, civilinėje apyvartoje draudžiamą šautuvą, kuris pritaikytas šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais (.22 L. R.); revolverį, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant pramoninės gamybos 4 mm kalibro revolverį „ME 38 Pocket”, skirtą šaudyti 4 mm kalibro ,,Flobert” tipo šoviniais, su panaikintais gamykliniais numeriais ir pritaikant jį šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais, kuris civilinėje apyvartoje draudžiamas; pistoletą, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „EKOL Major” Nr. XXXX, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais šoviniais, ir pritaikant jį šaudyti 9 mm kalibro „Browning kurz” šoviniais, kuris civilinėje apyvartoje draudžiamas; pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro C kategorijos revolverį „ME JAGUAR-80” Nr. XXX; pramoninės gamybos 6 mm kalibro C kategorijos revolverį „KORA“ 6 mm ,,ME FLOBERT 4“ modelio Nr. XXX; savadarbiu būdu pagamintą pistoleto užraktą, kuris yra civilinėje apyvartoje draudžiamo šaunamojo ginklo pagrindinės dalies (užrakto) pusgaminis; pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinio pistoleto „EKOL Special 99” Nr. XXX rėmą be vamzdžio ir dalies paleidžiamojo mechanizmo; pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro pistoleto ,,SAUER” 1913 m. modelio, skirto šaudyti 7,65 mm kalibro (7,65 mm ,,Browning”) centrinio įskėlimo šoviniais, rėmą, kurio priekinė dalis ir rankena prailginti savadarbiu būdu; pramoninės gamybos 8 mm kalibro dujinio pistoleto IŽ77-8 užraktą Nr. XXX; pramoninės gamybos 8 mm kalibro dujinio pistoleto IŽ77-8 užraktą Nr. XXX, kuris yra pagrindinė draudžiamo šaunamojo ginklo dalis, šiam užraktui panaikinti gamykliniai žymėjimai, perdaryta rėmo atrama, pakeičiant skiltuvo vietą šovinio lizdo atžvilgiu, pritaikant jį šaudyti 5,6 mm kalibro (.22) žiedinio įskėlimo šoviniais; pramoninės gamybos nenustatyto modelio pistoleto užraktą; revolverio būgnelį, pagamintą savadarbiu būdu ir skirtą šaudyti 5,6 mm kalibro (.22 ,,L. R.”) žiedinio įskėlimo šoviniais; 5 vamzdžius, kurie priskiriami prie pagrindinių draudžiamų šaunamųjų ginklų dalių pusgaminių; 2 nevisai surinktus pramoninės gamybos užraktus, skirtus 7,62 mm kalibro šautuvui „Mosin-Nagant M9l”; pramoninės gamybos lygiavamzdžio dvivamzdžio šautuvo IŽ B-47 modelio Nr. XXX atramą su užraktais; pramoninės gamybos lygiavamzdžio dvivamzdžio B modelio medžioklinio šautuvo Nr. XXX atramą su užraktais; pramoninės gamybos lygiavamzdžio dvivamzdžio B modelio medžioklinio šautuvo Nr. XXX užraktą; didelį kiekį šaudmenų – ne mažiau kaip 44 fabrikinės gamybos 5,6 mm kalibro (.22 ,,L. R.”) šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti A, B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 14 pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro (7,62x54R, 7,62 ,,Mosin“) šovinių, kurie yra šaudmenys, skirti A, B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 2 pramoninės gamybos .30 kalibro XXXX m. pavyzdžio (.3 0-06) medžioklinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 3 pramoninės gamybos .308 kalibro (.308 ,,Winchester”) medžioklinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 1 pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro (7,62x39) šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas A, B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 22 pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro (5,6x39) centrinio įskėlimo medžioklinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 8 pramoninės gamybos 9 mm kalibro (9x18 ,,Makarov”) šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 43 pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro (5,45x39) centrinio įskėlimo šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 38 pramoninės gamybos centrinio įskėlimo 9 mm kalibro (9 mm ,,Luger”) šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti A, B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 27 pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro (7,62 mm TT) šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 82 pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Browning kurz” šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 30 pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro (.22 ,,WMR”) žiedinio įskėlimo šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti B ir C kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 1 pramoninės gamybos 9 mm kalibro (7,92 mm ,,Kurz”) šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas A ir B kategorijų šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 1 pramoninės gamybos 5,6 mm (.22 ,,lang”) kalibro garsinį (signalinį) šovinį, kuris yra šaudmuo, skirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams; ne mažiau kaip 4 pramoninės gamybos sviedinius, kurie yra A kategorijos šaudmenų dalys, kuriuose yra didelis kiekis sprogstamųjų medžiagų – ne mažiau kaip 1700 g brizantinio poveikio, didelės sprogstamosios galios, sprogstamosios medžiagos – trotilo (trinitrotolueno, TNT), kuri yra tinkama sprogdinti, dėl to šiuos sviedinius ar juose esančią sprogstamąją medžiagą galima panaudoti gaminant savadarbius sprogmenis;

1.3.2. nuo nenustatyto laiko iki 2016 m. kovo 1 d. 11.20 val. savo automobilyje „R. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas leidimo, gabeno: šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro B kategorijos pistoletą „Browwning Hi power“ Nr. XXX; pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro pistoleto TT rėmą; pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro pistoleto TT užraktą;

1.3.3. nuo nenustatyto laiko iki 2016 m. kovo 1 d. 15 val. savo gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, laikė: šaunamąjį ginklą – pistoletą-kulkosvaidį, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant įvairių ginklų bei savadarbes dalis, kuris pritaikytas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, priskiriamą prie civilinėje apyvartoje draudžiamų šaunamųjų ginklų; pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinio pistoleto „R. M. mod. 92F“ rėmą su vamzdžiu ir rankena; pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdžio dvivamzdžio nenustatyto modelio medžioklinio šautuvo vamzdžius; pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro pistoleto TT užraktą; pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro pistoleto TT rėmą; didelį kiekį sprogstamųjų medžiagų – ne mažiau kaip 162 g pramoninės gamybos bedūmio parako mišinio, kurį galima panaudoti savadarbės sprogstamosios medžiagos ar savadarbio sprogmens gamybai.

2. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje, kurioje jis yra nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. (už 4 medžioklinio šautuvo šovinių perdavimą M. N.) ir pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis taip pat prašo taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, o civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

2.1. Skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad jis pagrįstai yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 str. 1 d. Nuteistasis nesutinka tik su tuo, kad jog jis laikė ir perdavė nuteistajam M. N. 4 pramoninės gamybos 16 kalibro centrinio įskėlimo šovinius. Ši teismo išvada pagrįsta tik kito nuteistojo M. N. parodymais.

2.2. Tuo tarpu pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. jis pripažintas kaltu ir nuteistas visiškai nepagrįstai. Jo, R. M., kaltę dėl šios nusikalstamos veikos teismas iš esmės pagrindė tik aplinkybe, kad jis M. N. pardavė medžioklinį šautuvą.

2.2.1. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, nuteistojo R. M. nuomone, pažeidė BPK 20 str., 241 str. 2 d., 305 str. nuostatas. Faktinius duomenis teismas įvertino ne kaip įrodymų visumą, o kiekvieną atskirai, todėl netinkamai aiškino ir taikė baudžiamuosius įstatymus. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis yra perkelta iš kaltinamojo akto. Be to, skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas tik teismo samprotavimais ir prielaidomis, o ne įrodymų vertinimu ir motyvuotomis išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nuosprendyje teismas dėl jo, R. M., nuteisimo pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. iš esmės neįvertino įrodymų, nepasisakė dėl jų analizės ir pagrindimo. Nuteistojo nuomone, šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes įrodymus įvertino netinkamai. Teismo išankstinis nusistatymas ir šališkumas pasireiškė ir tuo, kad nepakankamai dėmesio skyrė liudytojo A. R. parodymams. Šie pažeidimai yra esminiai, nes teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

2.2.2. Skunde nurodoma, kad jis, R. M., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoširdžius ir teisingus parodymus. Jis prisipažino, kad neteisėtai įsigijo ir laikė ginklus bei šaudmenis, išskyrus 4 pramoninės gamybos 16-to kalibro centrinio įskėlimo medžioklinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams. Tačiau viso proceso metu nesutiko su tuo, kad jis padėjo M. N. pasikėsinti įvykdyti apiplėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą. Nuteistasis R. M. nurodo dar ir tai, kad pripažino ir pripažįsta, jog nuteistajam M. N. už 100 Eur pardavė šaunamąjį ginklą – šautuvą, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant pramoninės gamybos vienvamzdį lygiavamzdį 16-o kalibro medžioklinį ZK modelio šautuvą Nr. XXX. Tačiau jis, R. M., buvo įsitikinęs, kad šį medžioklinį šautuvą M. N. įsigijo brakonieriavimui, o ne plėšimui.

2.2.3. Nuteistojo nuomone, teismo išvados apie tai, kad jis padėjo pasikėsinti įvykdyti plėšimą, nemotyvuotos. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jo, R. M., vaidmenį padėjus kitam nuteistajam M. N. padaryti nusikaltimą pagrindė tik paties M. N. parodymais. Nors nuteistasis M. N. patvirtino, kad jis apie tai kada ir ką konkrečiai ruošiasi apiplėšti jam, R. M., nenurodė. Skunde pažymima, kad teismas, neaišku kokias kriterijais vadovaudamasis, kito nuteistojo M. N. parodymus įvertino kaip patikimus, nors nuosprendyje pats teismas, remiantis ne tik jo, R. M., bet ir kitų liudytojų parodymais, nurodė, kad M. N. yra melagis, veidmainis, nepatikimas asmuo ir vagis. Tai patvirtina M. N. penki teistumai, susiję su smurtu ir vagystėmis. Be to, ir kitose bylose M. N. kaltę vertė kitiems bendrininkams, nors pats organizavo ir vykdė nusikaltimus. Be to, pats teismas nurodė dar ir tai, kad M. N. keitė parodymus, tačiau pateisino neva jo, R. M., grasinimais, nors jie kartu nebuvo vienoje kameroje ir nebendravo. Nuteistojo R. M. nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, pažadant švelnesnę bausmę, M. N. buvo įkalbėtas duoti parodymus prieš jį. Nuteistasis nurodo dar ir tai, kad M. N. sugeba sukurti naivaus, nepatyrusio jaunuolio įvaizdį, kuriuo tariamai galima manipuliuoti ir tokio manipuliatoriaus vaidmenį priskirti jam, R. M., kaip didesnę gyvenimišką patirtį turinčiam asmeniui.

2.2.4. Apelianto nuomone, teismas nepakankamai dėmesio skyrė liudytojo A. R. parodymams, kuriuos patvirtino ir pats M. N.. Iš šio liudytojo parodymų, pasak nuteistojo R. M., akivaizdu, kad M. N. padaryti nusikaltimą buvo suplanavęs ir jam ruošėsi žymiai anksčiau nei iš jo, R. M., įsigijo šautuvą. Taip pat iš liudytojo A. R. parodymų matosi ir tai, kad M. N. reikėjo vairuotojo funkcijoms atlikti padėjėjo, o kitus veikus pastarasis ruošėsi atlikti pats. Tai patvirtina ir toliau sekę įvykiai.

2.2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nenustatė to, kad jis, R. M., su M. N. būtų susitaręs dėl konkrečios nusikaltimo įvykdymo datos, laiko, vietos, objekto, nusikaltimu gauto turto pasidalijimo sąlygų ir kitų esminių aplinkybių. Taip pat teismas nenustatė ir jokių jo, R. M., galimo dalyvavimo nusikaltimo padaryme motyvų. Nuteistasis pažymi, kad nuosprendyje nurodyta jo, R. M., turtinė padėtis, iš kurios akivaizdu, jog jis kaip ūkininkas, turintis tokį turto apimtį ir užimantis tam tikrą socialinę padėtį, taip pat turintys šeimą, du mažamečius vaikus, būdamas pakaltinamas, nerizikuotų tai prarasti. Skunde nuteistasis R. M. nurodo dar ir tai, kad žinios, kurias jis tariamai teikė M. N. ir teismo vertinamos kaip padėjėjo veiksmai, yra žinomos ir suprantamos iš bendro išsilavinimo, filmų, nusikaltimų aprašymų įvairiuose tinklalapiuose. Jis jokių M. N. patarimų neteikė, o bendro pobūdžio pokalbiai, jeigu tokie ir būtų buvę, pasak nuteistojo, negali būti vertinami kaip padėjimas įvykdyti nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, nuteistais R. M. nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmai bendroje nusikalstamoje veikoje buvo būtini ir padėjo nusikaltimo vykdytojui M. N. realiai veikti, nes be jų M. N. savo nusikalstamo sumanymo nebūtų pradėjęs vykdyti.

2.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 75 str. nuostatų ir bausmės vykdymo neatidėjo. R. M. nuomone, teismo motyvai dėl jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės nėra įtikinantys, tokia bausmė nėra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, dėl kuriuos jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis nurodo, kad dėl realaus laisvės atėmimo bausmės jo šeimoje susidarys sunki padėtis, nes nebus kam rūpintis ūkiu, prižiūrėti 80 metų amžiaus motinos ir du mažamečius vaikus.

3. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu išskirti, taip pat prašo taikyti BK 64¹ str. ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.

3.1. Nuteistasis V. B. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos prašė taikyti BPK 273 str. ir 242¹ str. 1 d. nuostatas ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu išskirti, nes jis su R. M. ir M. N. jokiame apiplėšime nedalyvavo, jiems ginklų nepardavinėjo. Patys R. M. ir N. N. parodė, kad su jais jis, V. B., jokių nusikaltimų nedarė. Tyrėja ir prokuroras iš neveikiančių ginklų padarė veikiančius. Skunde nurodoma, kad ne tik ikiteisminio tyrimo metu jo prašymas atskirti baudžiamąją bylą patenkintas nebuvo, tačiau ir sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo metu tiek apylinkės ir apygardų teismų teisėjų, tiek prokurorų prašė baudžiamąją bylą atskirti, tačiau šis jo prašymas patenkintas taip pat nebuvo, todėl, nuteistojo nuomone, buvo pažeistos BPK 234 str. 4 d. nuostatos.

3.2. Skunde nuteistasis nurodo dar ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas vertė jį prisiimti atsakomybę už tai, jog būtent jis pardavė ginklą plėšimui. Be to, tyrėjas jam pažadėjo, kad tuo atveju, jeigu jis prisiims kaltę dėl šio nusikaltimo, tai jam, V. B., bus pritaikytos visos lengvinančios aplinkybės, taip pat grasino susidorojimu su jo šeima.

3.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė griežčiausią BK 253 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę.

3.3.1. Skunde nurodoma, kad iki sulaikymo jis, V. B., dirbo suvirintoju, yra vedęs, augina keturis mažamečius vaikus, turi gyvenamąją vietą. Kai policijos pareigūnai jį sulaikė, jis pats ginklus ir šovinius atidavė bei prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, kad visus juos laikė namuose, o ne atidavė policijos pareigūnams. Be to, nuteistasis nurodo dar ir tai, kad jis padėjo išaiškinti, iš kur ginklus ir šovinius įsigijo. Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, yra vedęs ir turi keturis mažamečius vaikus, kurių materialinė gerovė priklauso nuo jo. Taip pat ir į tai, kad tardymo izoliatoriaus administracijos yra charakterizuojamas tik teigiamai. Nuteistasis V. B. prašo atsižvelgti ir į tai, kad nuo 2016 m. kovo 1 d. yra laikomas tardymo izoliatoriuje sunkiomis sąlygomis, kankinamas lyg būtų kalėjime.

4. Teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo R. M. apeliacinį skundą. Nuteistojo V. B. gynėjas prašo patenkinti nuteistojo V. B. apeliacinį skundą. Prokuroras prašo nuteistųjų R. M. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.

5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir pagrįstai pripažino R. M. bei V. B. kaltais. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis šių nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

8. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis teisėjų kolegija patikrino šią bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus.

Dėl nuteistojo R. M. apeliacinio skundo

9. Kad nuteistasis R. M. skundžiamame nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis bendrininkavo su nuteistuoju M. N., t. y. padėjo jam pasikėsinti padaryti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Tai – nuteistojo M. N., liudytojo M. S. parodymai bei teisme išnagrinėti rašytiniai įrodymai. Pažymėtina, kad R. M. kaltę iš dalies patvirtina ir jo paties parodymai.

Nuteistasis R. M. kaltu pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. neprisipažino. Teisme jis parodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio vidurio pas jį dirbo N. N., nors oficialiai jo įdarbinęs nebuvo. Tačiau tuo metu, kai N. N. iš jo pirko šautuvą, pas jį šis nebedirbo. 2015 m. lapkričio mėn. pradžioje jis, M. N. prašymu dėl brakonieriavimo, vienvamzdį šautuvą už 150 Eur pardavė M. N.. Jo M. N. prašė ir šovinių, tačiau jis jam nedavė, nes neturėjo. Tada už šautuvą M. N. jam nesumokėjo, nes neturėjo pinigų. Jo darbuotojas M. S. matė, kaip jis perdavė šautuvą M. N.. Nežino, ar šis šautuvas šaudė, nors buvo tvarkingas, buvo ilgu vamzdžių, su buože, vamzdis nupjautas nebuvo. Su šiuo šautuvu šaudyti nebandė, nes neturėjo šovinių. Ginklas buvo apsinešęs, parūdijęs, bet jis jį buvo nuvalęs. Du kartus per metus Latvijoje vyksta senienų turgus – birželio pirmą sekmadienį ir rugsėjo pirmą sekmadienį. Jis važiavo į turgų, nes jam buvo įdomu, reikėjo tam tikrų ginklų dalių. Jis įsigijo buožę ir spynos dalių. Kartu su juo važiavo S. A., M. N., pastarojo draugė ir R. B.. O rugsėjo pirmą sekmadienį į Latvijos turgų važiavo vienas ir tada parsivežė šovinių, kuriuos padėjo daržinėje. Prieš keturias dienas iki įvykio jam M. N. pasiūlė apiplėšti furgoną, tačiau jis nesutiko. Jis galvojo, kad M. N. pasiūlė nerimtai. Jam M. N. sakė, kad nupjovė ginklo vamzdį ir buožę. Jis jam pasakė, kad atvežtų pinigų, jeigu sugadino daiktą. 2015 m. gruodžio 21 d. laukė M. N., kad šis jam atvežtų pinigus už šautuvą, tada jis jam parašė klausdamas, kaip jam sekėsi. To klausdamas, jis turėjo galvoje, ar M. N. gavo pinigų. Jam M. N. atrašė „juoką“. Bendraudamas su M. N. SMS žinutėmis jis ginklą vadino daiktu. Kai M. N. parašė, jog nepataikė, jis pagalvojo, kad M. N. buvo brakonieriauti. 2015 m. gruodžio 22 d. jam paskambino M. N. tėvas ir pasakė, kad jo sūnus apiplėšė furgoną. Jis savo patarimais M. N. nepadėjo padaryti plėšimo, neturėjo tikslo padėti M. N.. Jis su M. N. kalbėjo apie gyvulių supirkėjus, M. N. paklausus jis sakė, kad gyvulių supirkėjai gali turėti apie 10 000 – 15 000 Eur. M. N. klausė ir apie tai, ar gyvulių supirkėjai gali turėti ginklų, tačiau jis jam atsakė, kad nežino. Tuo metu jo finansinė padėtis buvo normali, turėjo skolų (apie 6 000-7 000 Eur), tačiau gaudavęs išmokas, atsiskaitydavo.

Tuo tarpu nuteistasis M. N. kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. teisme prisipažino visiškai ir parodė, kad 2015 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais jis ūkio darbus dirbo pas R. M.. Nuo rugsėjo mėnesio dirbo pas kitą ūkininką. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje R. M. traktoriuje matė ginklą. Šis ginklas buvo juodos spalvos, modelio nežino, su optiniu taikikliu. Jam reikėjo važiuoti šiuo traktoriumi ir R. M. pasakė pasiimti ginklą. R. M. pasiėmė ginklą ir kažkur nusinešė. Kai dirbo pas R. M., tai jį, M. N., pradėjo spausti skolos. Apie tai, iš kur gauti pinigų, pasikalbėjo su R. M.. Tuo metu ir R. M. reikėjo pinigų. Su juo išsikalbėjo apie furgonus, asmenis, kurie supirkinėja gyvulius. Jam R. M. pasiūlė galimybę pinigų pasiimti iš tų gyvulių supirkėjų. Išsikalbėjo, kad reikia gyvulių supirkėjus išsikviesti, R. M. pasiūlė nusipirkti naują SIM kortelę, jam jis liepė neskambinti iš savo telefono numerio. Jis R. M. paklausė, iš kur gauti ginklą, todėl jam R. M. pasiūlė parduoti ginklą. Apie tai, kad jam reikės ginklo, jie susirašinėjo SMS žinutėmis, o po to R. M. pasakė atvažiuoti, o ne rašinėtis SMS žinutėmis. 2015 m. gruodžio mėn. pradžioje jis nuvažiavo pas R. M.. Kai atvažiavo pas R. M. pasiimti ginklo, tai jis medžioklinį šautuvą (16 kalibro, vieno vamzdžio) valė, ruošė jam jį atiduoti. Su R. M. susitarė, kad jis jam ginklą parduos už 100 Eur, tačiau už jį sumokės vėliau, po plėšimo. Jam R. M. parodė šautuvo vietas – vamzdį ir buožę, kurias nusipjovus bus patogiau. R. M. sakė ir tai, kad jis su savimi neturėtų mobiliojo telefono, nesirodytų veidu. Jis pats, M. N., sugalvojo pasidaryti kaukę. Jam R. M. sakė nusipirkti naują SIM kortelę, išsikviesti gyvulių supirkėjus, o po to kortelę išmesti. R. M. pasakė ir tai, kad, kai jis pasinaudos šautuvu, tai šautuvą galės jam atgal nuvežti. R. M. žinojo apie planuojamą plėšimą. Tą vakarą nuvalė ginklą, kad neliktų pirštų anspaudų, davė keturis šovinius, kurie buvo suvynioti į popierių. R. M. parodė, kaip naudotis šautuvu. Jie aptarinėjo, kad reikia išsikviesti gyvulių supirkėjus pagal skelbimą, juos surišti, paimti mobiliuosius telefonus. R. M. sakė nepalikti gyvulių supirkėjams mobiliųjų telefonų. Apie konkrečius gyvulių supirkėjus nebuvo kalbos. Jis yra matęs gyvulių supirkėjus pas R. M., žinojo, kad jie atsiskaito grynaisiais pinigais. Kai jis nuvažiavo pas R. M. pasiimti ginklo, tai virtuvėje buvo M. S. ir V. J.. Jam ginklas buvo reikalingas pagąsdinti žmones, tikėjosi, kad lengvai atiduos pinigus. Be R. M. jis nebūtų galėjęs įvykdyti plėšimo, nes nebūtų gavęs ginklo, taip pat ir be R. M. padrąsinimo. Jam R. M. parodė, kaip reikia šauti. R. M. žinojo apie plėšimą ir davė patarimus. Gal ir jam kilo mintis apiplėšti gyvulių supirkėjus. Akistatos metu su R. M. nesakė teisybės, nes bijojo R. M..

Liudytojas M. S. teisme parodė, kad 2015 m. vasarą ir rudenį kartu su M. N. dirbo pas R. M.. R. M. santykiai su M. N. buvo tik kaip su darbuotoju. Fermoje už spintos pas R. M. matė vienvamzdį ginklą, „šešioliktuką“. Tą ginklą R. M. valydavo. Vieną kartą matė ir didelius šovinius (2-3 vnt.), kurie buvo sudėti į stalčių fermos patalpoje. Kai M. N. pas R. M. nebedirbo, jis, M. S., dar dirbo ir matydavo, kad pas R. M. atvažiuoja M. N.. 2015 m. lapkričio mėn. pabaigoje matė, kaip R. M. M. N. padavė šautuvą „šešioliktuką“. R. M. žinojo, kad jie guli už sienos. Negali pasakyti kokiu tikslu buvo perduotas šautuvas. Nėra girdėjas, kad R. M. planuotų nusikaltimą ar mokytų M. N.. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas M. S. parodė, kad R. M. turėjo vienvamzdį šautuvą, vadinamą „šešioliktuku“. Pirmą kartą šį šautuvą pamatė 2014 m. žiemą. Šį šautuvą R. M. laikydavo fermos kambaryje už spintos. Šį šautuvą R. M. dažnai valydavo, šautuvas buvo ilgu vamzdžiu ir medine buože. Pas R. M. matė ir šovinius šiam ginklui. Jis turėjo 5-6 vnt. šovinių. Visi šoviniai buvo medžiokliniai, plastikinėmis tūtomis, kurių spalvos buvo mėlynos, raudonos ir baltos. Pats R. M. matė ir šviesios spalvos revolverį ir karabiną. 2015 m. lapkričio pabaigoje, vakare pas R. M. atvažiavo M. N.. Paties M. N. nematė, bet girdėjo ir jį iš balso atpažino. Tada R. M. iš kambario paėmė medžioklinį šautuvą „šešioliktuką“ ir skuduru jį nuvalęs perdavė M. N.. Gulėdamas lovoje jis, M. S., girdėjo, kaip atidaręs stalčių R. M. M. N. padavė šovinius ir pasakė „imk tris“. Girdėjo ir tai, kad R. M. M. N. pasakė „imk ginklą, kai atliksi, grąžink. Savo pirštų antspaudus nuvaliau. Jeigu kas, tai manęs nekišk, jei pradanginsi, būsi man skoloje“. Prieš Šv. Kalėdas jis, V. J. ir R. M. žiūrėjo žinias ir rodė sulaikytą M. N.. Reportaže pamatė tą patį ginklą „šešioliktuką“, tačiau šis ginklas buvo be buožės ir trumpesniu vamzdžiu (1 t., 162-164 b.l.). Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Jis teisme parodė, kad tokius žodžius, kai buvo perduotas ginklas ir šoviniai, girdėjo. Vėliau jis per televizorių pamatė, kad M. N. kaltinamas plėšimu ir pamatė tą patį šautuvą, tik šautuvo vamzdis buvo nupjautas. Dėl šautuvo buožės neatsimena. Tada televizorių žiūrėjo su V. J., o R. M. buvo išvažiavęs. Po to apie tai jis pasakė R. M., tačiau pastarasis nenustebo.

Iš apžiūros protokolo matosi, kad, be kitų daiktų, buvo apžiūrėtas mobilusis telefonas „N“, kuris kratos pas M. N. gyvenamųjų ir pagalbinių patalpų metu rastas ir paimtas. Šiame mobiliajame telefone rastos SMS žinutės, M. N. susirašinėjimas su asmeniu, įvardintu „Talentas“. SMS žinutėmis jie tariasi dėl ginklo paskolinimo ir susitikimo. 2015 m. gruodžio 21 d. asmuo, įvardintas „Talentu“ klausia, ar „daiktas atliko“, M. N. atrašo, kad „šiandien paspruko nuo jo, ne dar eis iki galo R.“ (2 t., 55-57, 58-65 b.l.).

10. Visi šie įrodymai, patvirtinantys R. M. kaltę bei paneigiantys jo parodymus, labai išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad nuosprendžio dalis, su kuria jis nesutinka, neteisėta ir nepagrįsta, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir yra grindžiamos vien tik jį apkalbėti bandančio kito nuteistojo M. N. nepatikimais parodymais. Apeliantas nurodo, kad teismas įvertino tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet neįvertino jų visumos. Kaltina teismą šališkumu, nurodo, kad buvo pažeisti BPK 20 str. 3 d., 4 d., 5 d., 241 str. 2 d., 305 str. reikalavimai ir tai, apelianto nuomone, yra esminiai BPK pažeidimai, sutrukdę priimti byloje teisingą nuosprendį. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir kitų nurodomų BPK pažeidimų, teisėjų kolegija nustatė, kad tie argumentai nepagrįsti ir juos atmetė.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. plačiai dėsto argumentus apie Konstitucijos garantuojamą teisę į nešališką teismą, galiojančią teisminę praktiką dėl teismo nešališkumo patikrinimo aspektų ir kt. Visi šie teiginiai teisingi ir pagrįsti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie apelianto argumentai deklaratyvūs ir apeliantas nenurodo jokių duomenų, kurie leistų suabejoti būtent skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu. Savo teiginius dėl bylą išnagrinėjusio teismo tariamo šališkumo nuteistasis grindžia vien tik tuo, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pats nuteistasis.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio asmens nešališkumu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010, 2K-489-303/2015, 2K-548-699/2015, 2K-159-976/2016, 2K-205-976/2017 ir kt.).

14. Patikrinus šią bylą apeliacine tvarka, jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl teismo nešališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektais, nebuvo nustatyta. Tokių duomenų nenurodo ir pats nuteistasis R. M.. Apeliantas nesutinka tik su tuo kaip teismas įvertino įrodymus. Tačiau pagal tą pačią galiojančią teisminę praktiką, tai, kad teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas ar paskyrė bausmę, kuri, apelianto nuomone, yra per griežta, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Nesant aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nešališkumo, pripažinti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nėra pagrindo.

15. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagal apelianto nurodomo BPK 241 str. 2 d. teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Šioje byloje teismas teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėjo tiek R. M. apkaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, o jokių tokiai išvadai prieštaraujančių duomenų nepateikia ir pats apeliantas. Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 20 str. 3, 4, 5 d. reikalavimų pažeidimų. Šioje byloje teismas įrodymais pripažino tokius duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.), be to, įrodymais pripažinti teisėtais būdais gauti duomenys, kurie buvo patikrinti juos betarpiškai išnagrinėjus teisiamajame posėdyje (BPK 20 str. 4 d.).

16. BPK 20 str. 5 d. numato, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles(kasacinė byla Nr. 2P-696/2017).

17. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo paneigia nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus ne tik dėl atskirų įrodymų ir jų visumos įvertinimo laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, tačiau ir dėl BPK 305 str. laikymosi surašant nuosprendžio aprašomąją dalį. Iš šios skundžiamo nuosprendžio dalies matosi, kad joje teismas išdėstė ne tik įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, tačiau ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Taigi skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis visiškai atitinka BPK 305 str. 1 d. 1-3 p. reikalavimus. Be to, įrodymų vertinimo motyvai, teismo motyvai, dėl kurių buvo atmesti paties R. M. parodymai bei jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai (nuosprendžio 24-28 lapai) išdėstyti ypač išsamiai. Kolegija pažymi, kad šie pirmosios instancijos teismo motyvai atsako ir į nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus bei juos paneigia.

18. Šioje byloje paties nuteistojo M. N., nukentėjusiųjų M. D., M. B. parodymais ir kitais teisme išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad M. N. teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis pasikėsino apiplėšti nukentėjusiuosius M. B. ir M. D., panaudojęs šaunamąjį ginklą. Teismas pripažino M. N. kaltu ir šią jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. Taip pat įrodyta, kad šio nusikaltimo metu M. N. panaudojo šaunamąjį ginklą – šautuvą, pagamintą savadarbiu būdu panaudojant pramoninės gamybos (Z ginklų gamykla, R) vienvamzdį lygiavamzdį 16-o kalibro medžioklinį ZK modelio šautuvą Nr. XXX, kurį M. N. neteisėtai realizavo (pardavė) nuteistasis R. M.. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. neginčija nustatytų nusikaltimo (pasikėsinimo padaryti kvalifikuotą plėšimą) vykdytojo M. N. veiksmų. Jis taip pat pripažįsta, kad nurodytą šaunamąjį ginklą tikrai pardavė M. N.. Tačiau apeliantas nesutinka, kad buvo M. N. bendrininkas ir pasikėsinimo padaryti plėšimą padėjėjas. Teisme jis parodė, ir tą patį nurodo apeliaciniame skunde, kad kartu su M. N. padaryti plėšimą nesitarė, tikslo apiplėšti gyvulių supirkėjus neturėjo, jokių patarimų M. N., kaip padaryti šį nusikaltimą, nedavė, nežinojo netgi konkrečių M. N. pasikėsinimo padaryti plėšimą aplinkybių. Taip pat neigia, kad kartu su šautuvu pardavė (realizavo) M. N. dar ir 4 vnt. nurodytam šautuvui skirtų šovinių. R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad M. N. sąmoningai jį apkalba, jo nuomone, įkalbėtas pareigūnų, pažadėjusių M. N. už tai švelnesnę bausmę. Apeliantas M. N. parodymus vadina nepatikimais ir nelogiškais, nurodo, kad šis nuteistasis anksčiau keletą kartų teistas, ir anksčiau bandydavo sumenkinti savo atsakomybę apkaltindamas kitus asmenis. Tuo tarpu nuteistasis M. N. teisme parodė, kad R. M. ne tik žinojo apie planuojamą gyvulių supirkėjų apiplėšimą, tačiau davė jam patarimų kaip šiam nusikaltimui reikiamai pasiruošti, kaip elgtis nusikaltimo padarymo metu ir po jo padarymo. M. N. parodė, kad R. M. patarė, kaip prieš plėšimą apsirengti, nurodė įsigyti naują SIM kortelę, o po plėšimo padarymo ją išmesti, po susitarimo su nukentėjusiaisiais išjungti savo telefoną, plėšimo metu atimti nukentėjusiųjų telefonus, nurodė nupjauti dalį jam perduoto šautuvo vamzdžio ir buožės. R. M. parodė jam, kaip naudotis šautuvu, kartu su juo davė tam šautuvui skirtus 4 šovinius. Nuteistųjų M. N. ir R. M. parodymai labai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje.

19. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad teismas R. M. kaltę tikrai pagrindė M. N. parodymais. Tačiau nurodė išsamius tokio įrodymų vertinimo motyvus. Nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus, kad teismas turėjo patikėti ne M. N., o jo (R. M.) parodymais ir kad jam (R. M.) faktiškai perkėlė įrodinėjimo naštą, teisėjų kolegija atmeta.

20. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad patikėjęs M. N. parodymais, o atmetęs R. M. parodymus, teismas M. N. parodymams faktiškai taikė netgi aukštesnio standarto reikalavimus tikrinant tų parodymų patikimumo laipsnį. Teismas padarė išvadą apie M. N. parodymų patikimumą remdamasis šio nuteistojo, visiškai pripažinusio savo kaltę, parodymų nuoseklumu. Tačiau pagrindiniu motyvu, dėl kurio buvo patikėta M. N., o atmesti R. M. parodymai, tapo tai, kad būtent M. N. parodymus patvirtino kiti išnagrinėti įrodymai.

21. Apeliaciniame skunde R. M. bando pavaizduoti M. N. kaip didelį melagį, nurodo apie jo teistumus. Nustatyta, kad M. N. anksčiau tikrai keletą kartų teistas, tačiau pažymėtina tai, kad anksčiau yra teistas ir pats R. M.. Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad būtent jo parodymai visų apklausų metu buvo vienodi ir nuoseklūs, o M. N. parodymų melagingumą tariamai nustatė pats teismas. Nors R. M. iš dalies pripažino savo kaltę pagal BK 253 str. 1 d., taip pat ir dėl šaunamojo ginklo pardavimo M. N., vertinant jo parodymus vis dėlto galima daryti išvadą, kad R. M. pripažino savo kaltę tik dėl kaltinimų, kuriuos patvirtino kiti įrodymai. Tuo tarpu kiti R. M. parodymai ir nenuoseklūs, ir net prieštaringi. Pažymėtina, kad netgi kai kuriuos jo apeliacinio skundo argumentus paneigia anksčiau duoti paties R. M. parodymai. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde R. M. nurodo, kad šautuvą M. N. pardavė manydamas, kad šis tik brakonieriaus. Buvo įsitikinęs, kad M. N. padaryti plėšimą nepasiryžtų. Tačiau teisiamajame posėdyje pats R. M. parodė, kad nors ir manė, kad M. N. tik brakonieriaus, tačiau pripažino, kad M. N. jam pačiam siūlė dalyvauti gyvulių supirkėjų apiplėšime. Jis atsisakė, pagalvojo, kad tas pasiūlymas nerimtas. Tačiau pripažino, kad M. N. jam pasakojo, jog nupjovė jam duoto šautuvo vamzdį ir buožę. R. M. parodė ir apie tai, kad pats pardavinėjo gyvulius UAB „PM“ ir kad gyvulių pas jį pirkti atvažiuodavo tie patys M. B. ir M. D., kuriuos su jo šautuvu pasikėsino apiplėšti M. N.. Gyvulių supirkėjai su juo atsiskaitydavo grynaisiais ir jie, jo nuomone, galėjo turėti ir apie 10 000 Eur.

22. Tuo tarpu vertinant nuteistojo M. N. parodymus, juose jokių esminių prieštaravimų teismas nenustatė ir tokie prieštaravimai nenurodomi netgi R. M. apeliaciniame skunde. M. N., kurio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, iš pradžių buvo parodęs, kad šautuvą su jau nupjautais vamzdžiu ir buože jam pardavė R. M., vėliau jis parodė, kad vamzdį ir buožę, patarus R. M., nupjovė pats. Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje akistatoje su R. M., iš pradžių nuosekliai parodęs apie įvykio aplinkybes kaip ankstesnių apklausų metu, M. N. buvo iš dalies sutikęs ir su R. M. parodymais. Nepaisant to, vėlesnių apklausų metu jis jau parodė, kad taip pasielgė, nes bijojo R. M.. Teismas patikėjo tokiu M. N. aiškinimu ir, kolegijos nuomone, padarė tai pagrįstai. Kad M. N. bijojo už save vyresnio ir taip pat teisto R. M., galima spręsti netgi iš to, kad po nurodytos akistatos su R. M. M. N. tyrėjai parašė prašymą skirti jam ir jo šeimai apsaugą.

23. Šioje nutartyje jau paminėtus ir kai kuriuos kitus prieštaravimus M. N. parodymuose teismas pagrįstai įvertino kaip neesminius. M. N. viso proceso metu buvo apklausinėtas daug kartų, todėl kai kurie tų parodymų nesutapimai gali būti paaiškinami ir šia aplinkybe. Nuteistojo R. M. argumentai, kad M. N. jį tariamai apkalba turėdamas tikslą perkelti jam dalį kaltės ir palengvinti savo padėtį, irgi jau buvo aptarti ir atmesti skundžiamu nuosprendžiu. Teismas pažymėjo, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad M. N. suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti R. M. (kaltinamieji nurodo, kad iki tyrimo pradžios nebuvo susipykę). Teismas pažymėjo, kad nors kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis yra viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau kaltinamojo teisėtas pasinaudojimas įstatyme numatytomis priemonėmis lengvinti savo padėtį negali būti vertinamas suinteresuotumu bylos baigtimi. Taip pat pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad duodamas parodymus apie R. M. dalyvavimą nusikaltimų padaryme M. N. nebandė suversti jam savo paties kaltės. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti ir deklaratyvūs R. M. argumentai, jog, jo manymu, M. N. jį melagingai apkaltino įkalbėtas pareigūnų, pažadėjusių už tai švelnesnės bausmės paskyrimą. Tokie apelianto teiginiai netgi paneigti šios bylos duomenimis. Nors teismas nustatė M. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., tačiau paskyrė jam griežtesnę bausmę negu R. M., kurio atsakomybę jokių lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

24. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat nurodė, jog išvadą, kad M. N. parodymai dėl R. M. dalyvavimo kėsinantis padaryti plėšymą atitinka tikrovę, teismas daro išanalizavęs jo (M. N.) parodymų turinį, palyginęs ir sugretinęs tuos parodymus su kitais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad kaltinamojo M. N. nurodytas kitas (nesusijusias su R. M. padėjimu patarimais M. N. pasiruošti nusikalstamos veikos darymui) konkrečias nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, kaip jau aptarta anksčiau, patvirtina visuma kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, todėl tikėti kaltinamojo M. N. parodymais tik ta apimtimi, o kitais jo parodymais nesiremti, būtų nelogiška, ir tam nėra jokio pagrindo. Be to, kaltinamojo M. N. aiškinimą, kad kaltinamasis R. M. jam davė ne tik šautuvą, bet ir tam šautuvui skirtus keturis šovinius (tai kaltinamasis R. M. neigia aiškindamas, jog tokių šovinių jis iš viso neturėjo), patvirtina liudytojo M. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisingumą jis patvirtino teisiamajame posėdyje, kad R. M. turėjo ginklą ilgu vamzdžiu ir medine buože bei 5–6 medžioklinius šovinius plastmasinėmis tūtomis šiam ginklui, o po to vieną kartą girdėjo, kaip R. M. atidarė stalčių ir pasakė M. N.: ,,Imk tris“, taip pat girdėjo, kaip R. M. M. N. pasakė: ,,Imk ginklą, kai atliksi, grąžinsi. Savo pirštų atspaudus nuvaliau. Jeigu kas, manęs nekišk. Jei pradanginsi, būsi man skoloje“. Kaip jau minėta, liudytojas M. S. nurodė pas R. M. matęs medžioklinius šovinius plastmasinėmis tūtomis. Būtent du tokie šoviniai – plastmasinėmis tūtomis – rasti kratos metu pas M. N., taip pat rasta plastmasinė tūta šautuvo, kuris buvo panaudotas įvykio metu, šovinio lizde. Kratos metu pas R. M. rasti visi 8 šoviniai buvo metalinėmis tūtomis. Visa tai aiškiai matyti iš specialisto išvadų. Šie bylos duomenys paneigia kaltinamojo R. M. aiškinimą, kad medžioklinių šovinių plastmasinėmis tūtomis jis neturėjo ir kaltinamajam M. N. nedavė.

25. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tą pačią dieną (2015 m. gruodžio 21 d.) po M. N. įvykdyto pasikėsinimo apiplėšti vykusį pastarojo ir kaltinamojo R. M. susirašinėjimą SMS žinutėmis, iš kurių turinio matyti, kad kaltinamasis R. M. (M. N. telefone įvardytas adresatu „TALENTAS“) klausia, ar atliko daiktas (R. M. nurodė, kad daiktu vadino šautuvą), o M. N. atrašo, kad nuo jo pabėgo, neišėjo. Šie bylos duomenys rodo, kad kaltinamasis R. M. sekė kaltinamojo M. N. vykdomos nusikalstamos veikos eigą, domėjosi rezultatais ir M. N. buvo davęs ginklą būtent aptariamam nusikaltimui daryti, t. y. padėjo kaltinamajam M. N. vykdyti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą. Dėl kaltinamojo M. N. telefone rastų minėtų SMS žinučių kaltinamasis R. M. paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 21 d. jis laukė iš M. N. pinigų už šautuvą, todėl SMS žinute klausė pastarojo, kaip sekėsi, turėdamas galvoje, ar M. N. gavo pinigų, o kai M. N. jam parašė, kad nepataikė, jis pagalvojo, kad M. N. buvo brakonieriauti. Tokį kaltinamojo R. M. aiškinimą, įvertinus byloje nustatytą visą įvykių eigą ir nustatytas faktines anksčiau jau aptartas bylos aplinkybes, teismas atmetė kaip visiškai neįtikinantį. Su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka. Būtent kiti išnagrinėti įrodymai (liudytojo M. S. parodymai, M. N. ir R. M. susirašinėjimo SMS žinutėmis analizė ir kiti teisme išnagrinėti rašytiniai įrodymai), patvirtinantys M. N. ir paneigiantys R. M. parodymus, leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad R. M. perdavė M. N. ne tik šaunamąjį ginklą, bet ir šaudmenis (4 vnt. šovinių), taip pat padaryti pagrįstą išvadą, kad tas ginklas ir šaudmenys M. N. buvo perduoti ne brakonieriavimui, o planuotam plėšimui panaudojant šaunamąjį ginklą.

26. Nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo pripažįstant šį nuteistąjį pasikėsinimo padaryti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą bendrininku (padėjėju), teisėjų kolegija irgi atmeta.

27. Pagal BK 24 str. 1 d. ir pagal galiojančią teisminę praktiką bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

28. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-400/2011, 2K-657/2012).

BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-657/2012, 2K-274-511/2016, 2K-403-648/2016 ir kt.).

29. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje, nepažeisdamas galiojančios teismų praktikos, kaip tik ir nustatė visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visumą. Teismas pagrįstai pripažino įrodytu, kad nuteistasis M. N. nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis pasikėsino padaryti plėšimą panaudojant šaunamąjį ginklą. M. N. buvo šio nusikaltimo vykdytojas (BK 24 str. 3 d.). Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai taip pat patvirtina, kad nors R. M. nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizavo, tačiau jis padėjo vykdyti nusikalstamą sumanymą M. N.. Tai R. M. padarė nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis duodamas M. N. patarimus, nurodymus, o taip pat perduodamas (parduodamas) jam nusikaltimo įrankį – šaunamąjį ginklą. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M., neigdamas bendrininkavimą su M. N., remiasi ir paties M. N., ir liudytojo A. R. parodymais. Apeliantas nurodo, jog A. R. parodymai patvirtina, kad jam M. N. siūlė dalyvauti gyvulių supirkėjų apiplėšime dar ankstyvą rudenį, t. y. dar iki tol, kol iš jo (R. M.) įgijo šaunamąjį ginklą. Apelianto nuomone, tai paneigia, kad jis galėjo būti M. N. kurstytoju arba padėjėju. Taip pat jis nurodo, kad su M. N. nebuvo susitarta dėl konkrečių planuojamo nusikaltimo (plėšimo) aplinkybių, t. y. tikslaus laiko, vietos, kitų konkrečių aplinkybių. Teismas nenustatė ir jo, kaip nusikaltimo bendrininko, dalyvavimo bendroje nusikalstamoje veikoje motyvo. Visi šie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti. Liudytojo A. R. parodymai irgi jau buvo išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje. A. R. parodymai gana prieštaringi. Jis parodė, kad 2015 m. rudenį M. N. jam pasiūlė apiplėšti gyvulių supirkėjus. Prašė, kad jis jį nuvežtų ir parvežtų į ir iš nusikaltimo vietos, pasakojo, kad turi nusikalstamos veikos planą ir kad turės ginklą. Pasakęs M. N., kad pagalvos, vėliau jam pranešė, kad nusikaltime nedalyvaus. Vėliau po 3-4 dienų per televiziją pamatė jau sulaikytą M. N.. A. R. tiksliai nenurodė pokalbių su M. N. laiko, tačiau įvertinus jo parodymus, kad po pasiūlymo dalyvauti plėšime iki jo atsisakymo praėjo maždaug savaitė, o dar po kelių dienų jis jau matė per televiziją M. N. sulaikytą, pasiūlyti dalyvauti plėšime M. N. jam galėjo ne ankstyvą rudenį, kaip nurodo apeliantas, o ženkliai vėliau. Kita vertus, liudytojo A. R. parodymai faktiškai dar kartą patvirtina paties nuteistojo M. N. parodymus. Šis nuteistasis irgi parodė, kad iš pradžių plėšime siūlė dalyvauti R. M., šiam atsisakius, pasiūlė A. R., o atsisakius ir šiam, dar kartą tarėsi dėl gyvulių supirkėjų apiplėšimo vėl su R. M., šis davė jam patarimų kaip pasirengti nusikaltimui, kaip jį įvykdyti ir skolon pardavė jam šaunamąjį ginklą būtent plėšimo įvykdymui.

30. Tai, kad M. N. iki R. M. siūlė dalyvauti plėšime dar ir kitam asmeniui, taip pat ir tai, kad M. N. dar iki ginklo įgijimo galėjo planuoti nusikaltimo padarymą, jokiu būdu nepaneigia nuteistojo R. M. bendrininkavimo nusikaltimo padaryme ir jo kaltės. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į galiojančią teismų praktiką, pagal kurią bendrininkų susitarimas dėl dalyvavimo darant nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis, o veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Be to, įrodinėjant susitarimo turinį nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Galima sutikti, kad R. M. su M. N. galėjo būti detaliai nesusitarę dėl M. N., kaip nusikaltimo vykdytojo, nusikalstamos veikos padarymo tikslaus laiko, tikslios vietos ir kitų labai konkrečių aplinkybių. Tačiau byloje įrodyta, kad R. M. ir M. N. buvo susitarę apiplėšti gyvulių supirkėjus panaudojant šaunamąjį ginklą, abu suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą ir abu siekė tų pačių nusikalstamos veikos padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nors R. M. skunde nurodo, kad teismas nenustatė jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme motyvo, tačiau akivaizdu, kad jis veikė dėl savanaudiškų paskatų. Tokią išvadą patvirtina netgi tai, kad pardavęs M. N. šaunamąjį ginklą skolon, R. M. buvo susitaręs, kad pinigus už parduotą šaunamąjį ginklą iš M. N. gaus šiam apiplėšus gyvulių supirkėjus ir pagrobus jų turtą. Nors R. M. skunde nurodo, kad jokių konkrečių planuojamo plėšimo aplinkybių nežinojo, šiuos jo argumentus paneigia jau aptarti jo ir M. N. SMS žinučių iš karto po pasikėsinimo padaryti plėšimą turinio analizė. Nors apeliantas nurodo, kad kaltinime nurodomi jo patarimai ir nurodymai M. N. buvo tik bendro pobūdžio, teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad tie patarimai bei nurodymai, ir juo labiau šaunamojo ginklo perdavimas, bendroje nusikalstamoje veikoje buvo būtini tam, kad M. N. realizuotų bendrą nusikalstamą sumanymą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas šioje byloje įstatymų nuostatas dėl bendrininkavimo pritaikė tinkamai. Nuteistojo M. N. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir ją teismas kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. Todėl R. M., kaip nusikaltimo bendrininko, t. y. padėjėjo, nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. Šioje nutartyje taip pat jau buvo nurodyta ir apie tai, kad teismas pagrįstai pripažino įrodytu ir apelianto R. M. ginčijamą šaudmenų, t. y. ne mažiau kaip 4 vnt. medžioklinių šovinių, realizavimą (pardavimą) M. N.. Todėl tenkinti apelianto R. M. prašymą ir išteisinti jį pagal BK 253 str. 1 d. dėl neteisėto disponavimo šiais šaudmenimis arba keisti nuosprendį šalinant nurodytą kaltinimo dalį pagrindo taip pat nėra.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam R. M. paskirtos bausmės yra teisingos, atitinka BK 41 str. nuostatas dėl bausmės paskirties, be to, šios bausmės paskirtos atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti labai išsamūs bausmės skyrimo motyvai. Teismas nenustatė jokių R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skiriant bausmę jau buvo atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, R. M. vaidmenį jų padaryme, taip pat įvertinta kaltininko asmenybė. Teismas jau atsižvelgė, kad sunkus nusikaltimas (BK 180 str. 3 d.) nebuvo pabaigtas, o nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taip pat į tai, kad R. M. buvo ne šio nusikaltimo vykdytojas, o padėjėjas. Taip pat skiriant bausmę jau atsižvelgta į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes: į tai, kad R. M. ūkininkauja, yra vedęs ir turi mažamečių vaikų. Tačiau teismas atsižvelgė ir į kitas svarbias aplinkybes, rodančias kaip tik didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. Byloje nustatyta, kad R. M. anksčiau du kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, šie teistumai neišnykę ir nuosprendyje teisingai pažymėta, kad nuteistasis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors R. M. pripažintas kaltu tik dėl padėjimo pasikėsinti padaryti sunkų nusikaltimą, ta aplinkybė, jog padėjimas pasireiškė ne tik patarimais, bet ir šaunamojo ginklo perdavimu, neparodo ženkliai mažesnio jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Nusikaltimų padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 75 str. dar numatė galimybę atidėti ir už sunkaus tyčinio nusikaltimo paskirtos bausmės vykdymą. Tačiau pažymėtina, kad BK 75 str. gali būti taikomas tik tais atvejais, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai, kad R. M. yra recidyvistas, du ankstesni neišnykę jo teistumai kaip tik ir yra tos aplinkybės, kurios padaryti išvados apie bausmės tikslų pasiekimą be realaus bausmės atlikimo neleidžia. Teismas padarė teisingą išvadą, kad anksčiau R. M. paskirtos švelnesnių rūšių bausmės jau pozityvaus poveikio nepadarė ir nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo nesulaikė. Todėl teismas pagrįstai BK 75 str. nuostatų R. M. netaikė, taikyti šias nuostatas teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Pagal BK 253 str. 1 d. teismas paskyrė R. M. artimą minimaliai, o pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. – minimalią sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Galutinė subendrinta bausmė paskirta prie griežtesnės bausmės pridėjus tik nežymią švelnesnės bausmės dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, šios bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis ir jas dar labiau švelninti pagrindo nėra.

32. Atmetus apelianto argumentus dėl jo nuteisimo pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d., tuo pačiu atmetamas ir jo prašymas panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Nors kvalifikuotas plėšimas nebuvo baigtas ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau šio nusikaltimo metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas, buvo šauta į nukentėjusiųjų automobilį, dėl to buvo kilusi grėsmė jų gyvybei ir sveikatai. Akivaizdu, kad dėl to nukentėjusieji M. B. ir M. D. patyrė dvasinį sukrėtimą ir tuo jiems buvo padaryta neturtinė žala (CK 6.250 str. 1 d.). Pagal CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje nustatyta, kad R. M. ir M. N. pasikėsino padaryti plėšimą veikdami bendrai, todėl teismas pagrįstai priteisė iš jų neturtinės žalos atlyginimus nukentėjusiesiems solidariai. Priteistų neturtinės žalos atlyginimų (po 1 000 Eur) dydžiai yra ne per dideli ir atitinka CK 6.250 str. 2 d. nurodytus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Dėl nuteistojo V. B. apeliacinio skundo

33. Nuteistasis V. B., visiškai pripažinęs savo kaltę teisiamajame posėdyje, apie tai dar kartą nurodo ir paduotame apeliaciniame skunde. Tačiau apeliantas, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, dėsto argumentus, kurie, apelianto nuomone, patvirtina ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padarytus BPK pažeidimus. Skunde nurodoma, kad baudžiamoji byla dėl V. B. nusikalstamos veikos turėjo būti išskirta ir nagrinėjama atskirai, o tokiu atveju paskirta bausmė, taikant BK 64¹ str. nuostatas, turėjo būti sumažinta vienu trečdaliu. Būtent to nuteistasis prašo ir savo apeliaciniame skunde.

Tokius V. B. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

34. Skundžiamu nuosprendžiu teismas V. B. tikrai nuteisė tik už nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 2 d., kurį jis padarė vienas ir nebendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais M. N. bei R. M.. Iš bylos taip pat matosi, kad ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki kaltinamojo akto surašymo bei bylos perdavimo teismui V. B. apie jokius įtarimus dėl nusikalstamų veikų, padarytų bendrininkaujant su kitais asmenimis, irgi nebuvo pranešta. Tačiau kiti šios bylos duomenys atskleidžia ir priežastis, dėl kurių V. B., M. N. ir R. M. nusikalstamos veikos buvo tiriamos vienoje baudžiamojoje byloje. Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. gruodžio 21 d. pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. po to, kai tą pačią dieną tuo metu dar nenustatytas asmuo, panaudojęs šaunamąjį ginklą, pasikėsino apiplėšti nukentėjusiuosius M. B. ir M. D.. Šio nusikaltimo vykdytojas M. N. netrukus buvo nustatytas ir sulaikytas. Tačiau tiriant šią nusikalstamą veiką toliau buvo aiškinamasi, iš kur M. N. gavo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, taip pat nustatinėjami asmenys, galėję perduoti nusikaltimo įrankius M. N. ir galėję būti jo bendrininkais. Tai matosi iš byloje esančių kriminalinės policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir kitų dokumentų. Tiriant M. N. padarytą nusikaltimą buvo nustatytas jo bendrininkas (padėjėjas) R. M., o 2016 m. kovo 1 d. kratos metu suradus šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas V. B. gyvenamojoje vietoje, sulaikytas ir pats V. B.. Dėl to irgi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o surinkus duomenis apie V. B. ryšius su R. M., 2016 m. gegužės 2 d. prokuroro nutarimu ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti. Nors ikiteisminio tyrimo metu V. B. bendrininkavimo su kitais įtariamaisiais nustatyti nepavyko, vėliau tyrimai išskirti nebuvo, byloje buvo surašytas vienas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, o 2016 m. gruodžio 29 d. teismo nutartimi baudžiamoji byla, kaltinant M. N., R. M. ir V. B., perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 233 str. 2 d. nurodyta, kad perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, ta pačia nutartimi gali būti išspręstas bylos išskyrimo ar bylų sujungimo klausimas. Šiuo atveju teismas ne privalėjo, o tik galėjo spręsti tokį klausimą, todėl bylos dėl V. B. nusikalstamos veikos neišskyrimas negali būti laikomas BPK pažeidimu, juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie dėl to paduotus prašymus. Galimybę bylą išskirti arba jas sujungti bylos parengimo nagrinėti teisme ir vėliau, bylos nagrinėjimo teisme metu numato ir BPK 234 bei 254 straipsniai. BPK 234 str. 4 d. yra nurodyta, kad byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Patikrinus šią bylą, jokių duomenų, dėl kurių būtų buvę tikslinga išskirti bylą dėl V. B. nusikalstamos veikos, nebuvo nustatyta, prašymų išskirti bylas nebuvo pareikšta, todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 255 str. 1 d. reikalavimų, bylą išnagrinėjo dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

35. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad išskirti bylą jo atžvilgiu ir nagrinėti ją atskirai prašė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo. Tačiau šie apelianto argumentai neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylą, nustatė, kad joje nėra jokio nei V. B., nei jo gynėjo prašymo dėl bylos išskyrimo. Nėra jokių prašymų nei raštu, nei pareikštų žodžiu ir tai matosi iš teismo posėdžių, kuriuose buvo nagrinėjami kardomosios priemonės klausimai, bei teisiamųjų posėdžių protokolų. Apeliantas skunde dar nurodo apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas vertė jį prisipažinti kaltu dėl nusikaltimų, kurių jis nepadarė, grasino, kad bus susidorota su juo ir jo šeima. Tokie apelianto argumentai irgi atmetami, nes jie irgi yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Byloje nėra jokių dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų paduotų V. B. skundų, apie kokią nors prieš jį panaudotą prievartą ar kitokius neteisėtus pareigūnų veiksmus nuteistasis nieko nenurodė ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje.

36. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė ir BPK 242¹ str. 1 d. bei 273 str. reikalavimus, o neišskyrus bylos dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, jo atžvilgiu nebuvo taikytos BK 64¹ str. nuostatos. Tokie apelianto argumentai irgi nepagrįsti.

37. BK 64¹ str. 1 d., 2 d. nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. BPK 242¹ str. 1 d. nurodyta, kad teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, ir turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų. Tuo tarpu apelianto paminėto BPK 273 str. 1 d. nurodoma, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Tačiau to paties straipsnio 2 d. nurodoma, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems.

38. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas ją išnagrinėjo per įmanomai trumpiausią laiką, proceso dalyviai jokių prašymų aukštesniajam teismui dėl terminų procesinių veiksmų atlikimui nustatymo nepareiškė, todėl kolegija laiko, kad ši byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant BPK 242¹ str. reikalavimų. Tuo tarpu atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą šioje byloje nebuvo pagrindo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistasis R. M. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl BPK 273 str. 1 d. numatytos sąlygos negalėjo būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Ir, be to, pageidavimo bei sutikimo, kad kaltinamieji tuoj pat duotų parodymus, o kiti įrodymai nebūtų tiriami, nepareiškė ne tik prokuroras, gynėjas ir kiti kaltinamieji, bet ir pats kaltinamasis V. B.. Iš įtariamojo V. B. supažindinimo su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą protokolo matosi, kad V. B. nepareiškė jokių prašymų. Taigi jis nepareiškė nei prašymo išskirti bylą, nei nagrinėti tą bylą atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad tokių prašymų nei V. B., nei jo gynėjas irgi nepareiškė. Be to, pats V. B. posėdžio metu pareiškė, kad jis sutinka su prokuroro pasiūlyta įrodymų tyrimo tvarka.

39. Apie tai, kad prokuroras ir teismas, neišskyręs bylos dėl v. B. padarytos nusikalstamos veikos, nepažeidė BPK reikalavimų, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. O kitos irgi jau išdėstytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad teismas nepažeidė ir kitų V. B. skunde nurodytų BPK reikalavimų. Taikyti V. B. BK 64¹ str. nuostatas nebuvo ir nėra būtinų šiame baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų. Apelianto prašymas išskirti bylą dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, taikyti jam BK 64¹ str. ir sumažinti bausmę vienu trečdaliu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepagrįstas dėl tų pačių jau aptartų priežasčių. Be to, išskirti bylą ir ją nagrinėti iš naujo, kai byloje jau yra priimtas nuosprendis, apskritai nėra jokio įstatyminio pagrindo.

40. Vis dėlto kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ir neišskyręs bylos dėl V. B. padarytos nusikalstamos veikos ir netaikęs šiam nuteistajam BK 64¹ str. nuostatų, pirmosios instancijos teismas faktiškai jau atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes nustatydamas V. B. skiriamos bausmės dydį.

41. Kitus nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus dėl jam paskirtos bausmės kolegija taip pat atmeta. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę V. B., teismas vadovavosi BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Teismas nenustatė jokių V. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Skiriant bausmę, atsižvelgta ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad bausmės skyrimo V. B. motyvai yra išdėstyti labai plačiai ir išsamiai, be to, jau šiame nuosprendyje buvo ir aptartos, ir įvertintos visos aplinkybės, apie kurias nurodoma V. B. apeliaciniame skunde. Skiriant bausmę šiam nuteistajam teismas jau atsižvelgė į nustatytą V. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nuteistasis vedęs, augina 4 mažamečius vaikus, iki sulaikymo dirbo, gerai charakterizuojamas darbovietėje ir netgi skatintas tardymo izoliatoriaus administracijos. Nepaisant to, teismas atsižvelgė ir į V. B. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei duomenimis, kurie šio nuteistojo asmenybę apibūdina neigiamai. Nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad V. B. anksčiau teistas net keletą kartų, taip pat ir už labai sunkius nusikaltimus, jo teistumai neišnykę. Pagrįstai nurodyta, kad V. B. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), o sunkų nusikaltimą, už kurį jam skiriama bausmė, jis padarė dar neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Teismas, nors ir atsižvelgęs į duomenis, kurie V. B. apibūdina teigiamai, vis tiek padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas ir kad naują sunkų nusikaltimą jis padarė ne atsitiktinai, o tai buvo ankstesnio jo elgesio padarinys. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą apie didesnį šio nuteistojo asmenybės pavojingumą.

42. V. B. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas skyrė jam griežčiausios rūšies bausmę iš visų sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių yra visiškai nepagrįsta. BK 253 str. 2 d. sankcija numato tik vienintelės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 8 metų. Todėl teismas galėjo skirti jam tik šios rūšies bausmę. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyta ir apie tai, kad skirti nuteistajam švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę taikant BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra nei tam būtinų sąlygų, nei jokių išimtinių aplinkybių.

43. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad, kaip jau paminėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad V. B. nebuvo taikytas BK 64¹ str. Nuosprendyje atkreiptas dėmesys į tai, kad V. B. baudžiamąją bylą nagrinėjant atskirai nuo kitų kaltinamųjų būtų buvusi galimybė taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir, taikant BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Būtent tuo, kas išdėstyta skundžiamame nuosprendyje, ir yra paaiškinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagal BK 253 str. 2 d. skirti V. B. minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Be to, prie pagal BK 253 str. 2 d. paskirtos minimalios bausmės, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., buvo pridėta tik dalis pagal ankstesnį nuosprendį neatliktos bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, V. B. ir pagal BK 253 str. 2 d. paskirta bausmė, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir šias bausmes dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. M. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.