- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-105-196/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00932-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- V. V., R. L.
- Trečiasis asmuo
- V. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1160-259/2015, pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovėms V. V., R. L., trečiajam asmeniui V. R., dėl nuosavybės teisės perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti negaliojančiu nekilnojamojo turto – žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perdavimo aktą atsakovėms R. L. bei V. V. bei priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
Nagrinėjant bylą teisme, ieškovas pakeitė reikalavimą, nurodydamas, jog prašo pripažinti negaliojančiu 2009 m. sausio 22 d. ieškovo vardu įgalioto atstovo V. R. pasirašytą sutikimą, kuriuo ieškovas ir kiti asmenys Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjui nurodė sutinkantys, jog nuosavybės teisės į laisvą žemės sklypą 1,1288 ha buvusioje A., G. ir P. P. žemėje nuosavybės teisės būtų atkuriamos A. G. ir J. P. po ½ dalį.
Ieškovas CK 1.91 straipsnio pagrindu ginčijo 2009 m. sausio 22 d. pasirašytą pretendentų susitarimą dėl nuosavybės teisės atstatymo būdo ir tvarkos į neįvardintoje vietoje esantį 1,1288 ha ploto žemės sklypą, nurodydamas, jog jis sutikimą davė tik todėl, nes nežinojo, kad įgaliotoja A. B. P. yra mirusi. A. B. P. dukra atsakovė R. L. nuo ieškovo įgalioto asmens V. R. nuslėpė mirties faktą. Jeigu ieškovas būtų žinojęs faktą, jog A. B. P. yra mirusi, tai tikėtina, kad būtų pasirašęs kitokio turinio susitarimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes nėra aišku, kokiu būdu yra pažeistos ieškovo teisės. Atsakovė R. L. yra vienintelė A. B. P. paveldėtoja, todėl tik ji gali ginti jos interesus. Atsakovė R. L. nurodė, kad 2009 metų susitarimas nepažeidė nei A. B. P., nei R. L. teisių ir interesų. Atsakovės nuomone, ieškinio patenkinimas nesukels atsakovėms teisinių pasekmių, nes ieškovas neįgytų nuosavybės teisių į ginčo sklypą, kadangi jis nėra nei A. B. P., nei A. G. įpėdinis. Ieškovas nenurodė, kokiu pagrindu pretenduoja į ginčo žemės sklypus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovėms po 362 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko 2010-02-18 įsakymu Nr. 02-01-1408 buvo atkurtos nuosavybės teisės J. P. (miręs 1992-12-21) į Antano, Povilo ir G. P. (duomenys neskelbtini) turėto 7,63 ha žemės sklypo 0,5563 ha dalį ir grąžintas J. P. įpėdiniams natūra šis 0,5563 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu įsakymu atkurtos nuosavybės teisės A. G. (mirusi) į A., P. ir G. P. (duomenys neskelbtini) turėto 7,63 ha žemės sklypo 0,5563 ha dalį ir grąžinta A. G. įpėdiniams natūra šis 0,5563 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19-10157 atkurta nuosavybės teisė J. P. į 0,5563 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19-10158 atkurta nuosavybės teisė A. G. į 0,5563 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šie aktai sukėlė teisines pasekmes, nuosavybės teisė į bendrą 1,1126 ha ploto žemės sklypą buvo užregistruota J. P. ir A. G. vardu. 2013-09-10 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nuosavybės teisė į J. P. vardu įregistruotą 0,5563 ha ploto žemės sklypą perėjo jo sutuoktinei A. B. P., šis juridinis faktas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. 2013-10-07 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nuosavybės teisė į A. B. P. vardu įregistruotą 0,5563 ha ploto žemės sklypą perėjo jos dukrai R. L.. Teismas nustatė, kad 2013-11-25 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nuosavybės teisė į A. G. vardu įregistruotą 0,5563 ha ploto žemės sklypą perėjo jos įstatyminei įpėdinei V. V.. Šiuo metu bendrą 1,1126 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno m. k.v. asmeninės nuosavybės teise po 05563/11126 idealiųjų dalių valdo atsakovės V. V. ir R. L..
Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžio metu V. M. atstovas patikslino ieškinio reikalavimą ir prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. sausio 22 d. V. M. vardu įgalioto atstovo V. R. pasirašytą sutikimą, kuriuo ieškovas V. M. ir kiti asmenys Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjui nurodė sutinkantys, kad nuosavybės teisės į laisvą žemės sklypą 1.1288 ha buvusioje A., G. ir P. P. žemėje nuosavybės teisės būtų atkuriamos A. G. ir J. P. po ½ dalį. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė R. L. nuslėpė nuo jo faktą, kad jos motina A. B. P., sudarant ir pasirašant jos įgaliotam asmeniui V. R. 2009 metais sutikimą jos vardu, jau buvo mirusi. Tokiu būdu buvo pažeistos ieškovo teisės, nes galimai jo valia sudarant susitarimą būtų buvusi kitokia, todėl ieškovas teigė, kad jis sudarė 2009 metais susitarimą dėl nuosavybės atstatymo būdo ir tvarkos apgaulės įtakoje (LR CK 1.91 str.).
Teismas konstatavo, kad ieškovo V. M. turtinės teisės ir kiti įstatymo saugomi interesai, jo įgaliotam atstovui V. R. pasirašius ginčijamą 2009-01-22 sutikimą, pažeisti nebuvo, kadangi prieš V. R. pasirašant sutikimą, dėl jo turinio buvo tartasi su pačiu ieškovu. Be to, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, jog atsakovė V. V. būtų apgaule paveikusi ieškovą. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2009 m. sausio 22 d. sutikimą, kaip sudarytą atsakovių apgaulės įtakoje.
Teismas nurodė, kad ginčijamo sutikimo panaikinimas nesukeltų ieškovui jokių teisinių pasekmių, nes galioja Kauno apskrities viršininko 2010-02-18 įsakymas Nr.02-01-1408, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės J. P. į A., P. ir G. P. (duomenys neskelbtini) turėto 7,63 ha žemės sklypo 0,5563 ha dalį ir grąžintas J. P. įpėdiniams natūra šis 0,5563 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei atkurtos nuosavybės teisės A. G. į A., P. ir G. P. (duomenys neskelbtini) turėto 7,63 ha žemės sklypo 0,5563 ha dalį bei grąžinta A. G. įpėdiniams natūra šis 0,5563 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat Kauno apskrities viršininko sprendimas Nr. 19-10157, kuriuo atkurta nuosavybės teisė J. P. į 0,5563 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei Kauno apskrities viršininko sprendimas Nr. 19-10158, kuriuo atkurta nuosavybės teisė A. G. į 0,5563 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šie minimi aktai yra nepanaikinti, nepakeisti, jie sukėlė teisines pasekmes, nes atsirado nuosavybės teisiniai santykiai, o ieškovas šių aktų įstatymo nustatyta tvarka neginčijo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas (apeliantas) pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį patenkinti.
Ieškovas nurodė, kad CK 2.135 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas, jog tas pats asmuo negali būti abiejų sandorio šalių atstovu, todėl V. R. negalėjo atstovauti vienu metu tiek ieškovo, tiek atsakovių. Nors toks ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindas nebuvo nurodytas ieškinyje, tačiau teismas privalėjo savo iniciatyva (ex officio) patikrinti, ar ginčijamas sandoris neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes (CK 1.78 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad teismas netaikė nei CK 1.78 straipsnio 5 dalies, nei CK 2.135 straipsnio 2 dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Ieškovas taip pat nurodė, kad kiti teismo sprendimo motyvai yra teisiškai nereikšmingi.
Atsiliepimas
Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti joms patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Teigia, kad apeliaciniame skunde ieškovas nurodė visiškai kitą ieškinio pagrindą, kurį sudarančios aplinkybės nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Ieškovas 2009 m. suteikdamas sutikimą, žinojo, kad trečiasis asmuo atstovauja ne tik jį, bet ir atsakoves, tačiau tam neprieštaravo, todėl apelianto argumentas, jog sandoris sukėlė interesų konfliktą pagal CK 2.135 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto V. M. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl draudimo apeliaciniame procese kelti naujus reikalavimus
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-2217-4823, nuosavybės teisės perdavimo aktą atsakovėms R. L. bei V. V.. Teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimą pakeitė ir prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. sausio 22 d. ieškovo vardu įgalioto atstovo V. R. pasirašytą sutikimą, kuriuo ieškovas ir kiti asmenys Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjui nurodė sutinkantys, jog nuosavybės teisės į laisvą žemės sklypą 1,1288 ha buvusioje A., G. ir P. P. žemėje nuosavybės teisės būtų atkuriamos A. G. ir J. P. po ½ dalį. Teismas, atsižvelgdamas į pasikeitusį ieškovo reikalavimą, bylą išnagrinėjo dėl 2009 m. sausio 22 d. sutikimo teisėtumo ir sprendime konstatavo, jog nėra pagrindo šį sutikimą panaikinti; be to, jo panaikinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, tačiau jame jau neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, bet pakeitęs ieškinio dalyką nurodo, kad 2005 m. lapkričio 17 d. notaro patvirtintas įgaliojimas V. R. neišreiškė visų šalių valios, jog atstovas V. R. veiktų visų sandorio šalių interesais. Kadangi atstovas veikė visų sandorio šalių interesais, nors tai yra draudžiama pagal CK 2.135 straipsnio 2 dalį, ieškovo manymu, teismas turi atsižvelgti į šią aplinkybę ir, remiantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, 2009 m. sausio 22 d. sutikimą ex officio pripažinti negaliojančiu. Pažymėtina, kad šių aplinkybių ieškovas nebuvo nurodęs nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apelianto naujai nurodytų apeliacinio skundo argumentų ir jų pagrindu suformuotų reikalavimų, nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 str.).
Teisėjų kolegija, dėl apelianto reikalavimo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra pažymėjęs, jog savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog V. R. atstovavo visus asmenis, savo iniciatyva (ex officio) turėjo pripažinti notarės 2009 m. sausio 22 d. susitarimą niekiniu sandorio, todėl šie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tais atvejais, kai nėra akivaizdu, jog sandoris yra niekinis, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų apeliantas deklaratyviai nurodė, jog jie yra teisiškai nereikšmingi, jų pagrįstumą paneigiančių aplinkybių nenurodė, todėl jų nepaneigus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 320 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje inter alia – išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurių galimus maksimalius dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).
CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį (mokėjimas už atsiliepimą į apeliacinį skundą atliktas 2015 m. birželio 4 ir 5 d.) sudarė 714,50 Eur, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą negali viršyti 928,85 Eur. Kadangi atsakovės prašė priteisti 350 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus (b. l. 131-133), šis jų prašymas yra tenkintinas ir iš ieškovo atsakovėms V. V. ir R. L. priteistina po 175 Eur už apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str., 98 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 175 Eur (šimtą septyniasdešimt penkis eurus) ir atsakovei R. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 175 Eur (šimtą septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.