Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, V. P., V. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovo reikalavimai ir argumentai

II. Atsakovės atsikirtimai ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Trečiųjų asmenų atsiliepimai ir argumentai

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys atmetamas.

16. Nustatyta, kad ieškovas 2022 m. gruodžio 28 d. prašymu „Leisti įteisinti gelžbetoninį garažą (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie aplinkos ministerijos Kauno miesto skyrių, prašydamas leisti įteisinti gelžbetoninį garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame prašyme ieškovas nurodė, kad 1997 metais jam buvo išduota Valstybinės statybos inspekcijos pažyma Nr. 18-12-97, leidžianti laikinai naudotis gelžbetoniniu garažu (duomenys neskelbtini). Pateikus prašymą leisti įteisinti garažą, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas P. S. 2002 m. gegužės 15 d. raštu Nr.02-03-396 “Dėl žemės sklypo suformavimo“ persiuntė jo prašymą Kauno miesto savivaldybės administratoriui. Urbanistikos ir architektūros skyrius 2002 m. gegužės 16 d. patvirtino sąlygas Nr.R-3421 dėl detalaus plano ruošimo. Apie rengiamą detalųjį planą „Kauno diena“ paskelbė 2002 m. rugpjūčio 12 d. Buvo atlikti kadastriniai matavimai, užvesta nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla, registro Nr. (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugpjūčio 28 d. gauta VĮ Registrų centro Kauno filialo kadastro duomenų bylos išvada Nr. 2502, 2007 m. balandžio 19 d. išimta pažyma Nr. 57, apie adreso suteikimą prie garažo (duomenys neskelbtini). Nuo 1997 m. iki 2008 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai ieškovas mokėjo mokesčius už naudojimąsi valstybine žeme, nuo 2009 m., kaip pensininkas, buvo atleistas nuo žemės nuomos mokesčio.

17. Ieškovas, siekdamas įregistruoti garažą, užsakė ir parengė žemės sklypo suformavimo planą prie garažo (duomenys neskelbtini), atliko garažo statybos bei remonto darbus. 2014 m. vasario 11 d. ieškovas su prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno skyrių „Dėl statybos užbaigimo“ bei gavo raštą Nr.8SD-(14.8.94)-792, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno skyrius neprieštarauja, kad būtų atliktos statybos užbaigimo procedūros.

18. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2023 m. sausio 13 d. raštu Nr. 8SD-146- (14.8.125 E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ieškovo prašymas leisti įregistruoti garažą buvo atmestas. Rašte nurodyta, kad iš ieškovo kartu su prašymu pateiktų dokumentų matyti, kad Kauno apskrities viršininko administracija (toliau –KAVA) 1997 m. vasario 3 d. VĮ Respublikiniam inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui išdavė pažymą Nr. 18-12-97, kurioje nurodė, kad leidžiama A. S. ir R. B. laikinai – iki 2002 m. vasario 3 d., naudoti surenkamus gelžbetoninius garažus prie (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į šią pažymą, KAVA Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. gruodžio 2 d. nederino žemės sklypo prie laikino statinio (duomenys neskelbtini), suformavimo dokumento. Tarnybos Kauno miesto skyrius, atsižvelgdamas į A. S. 2014 m. vasario 11 d. pateiktą prašymą, 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-792 „Dėl statybos užbaigimo“ neprieštaravo dėl statinio (duomenys neskelbtini), statybos procedūrų užbaigimo, jei bus parengtas teritorijų planavimo dokumentas ar žemės valdos projektas šio statinio eksploatavimui, ir nebus pažeisti įstatymų saugomi interesai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Tarnybos Kauno miesto skyrius pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymo.

19. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės 2023 m. sausio 13 d. raštu, 2023 m. sausio 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui pateikė skundą „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno miesto sprendimo“, kuriame prašė įvertinti pridedamus įrodymus, panaikinti atsakovės 2023 m. sausio 13 d. raštą ir išduoti leidimą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti garažą, esantį (duomenys neskelbtini).

20. Nacionalinė žemės tarnyba 2023 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 1SS-277-(5.59 E.) „Dėl garažo įteisinimo“ nurodė, kad pagal galiojusias ir galiojančias Statybos įstatymo nuostatas, laikinam statiniui – garažui, negalėjo būti formuojamas žemės sklypas, ar teisės į laikiną statinį registruojamos nekilnojamojo turto registre, t. y. ieškovas neturi žemės valdymo ar naudojimo teisės, kuri yra būtinoji sąlyga savavališkos statybos valstybinėje žemėje įteisinimui, todėl panaikinti raštą, kuriuo Skyrius atsisakė leisti įteisinti garažą ir išduoti neprieštaravimą įteisinti garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo.

21. Valstybinė žemė yra visai visuomenei reikšmingas viešasis turtas. Valstybinės žemės teisiniams santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022 ir kt.). Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata žemės santykius reguliuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

22. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas aplinkos ministro nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.

23. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyti išimties atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti neprivaloma žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, yra išvardyti statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas), 4 priede, kuriame įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais neprivaloma, naujo statinio statybos atveju, statant geležinkelių infrastruktūros statinius, juos išdėstant geležinkelių apsaugos zonose, kurių dydis nustatytas įstatymų ir kitų teisės aktų; statant statinius valstybiniuose vidaus vandenyse; tiesiant valstybinėje žemėje susisiekimo komunikacijas ar inžinerinius tinklus ir statant jiems funkcionuoti būtinus statinius; statant statinius Lietuvos Respublikos teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises; statant valstybės sienos apsaugos statinius pasienio zonoje, jei yra parengtas šių statinių teritorijų detalusis planas; statant valstybinėje žemėje nesudėtinguosius poilsio ar sporto paskirties ir įrengiant I ar II grupės nesudėtinguosius plokščiuosius horizontalius inžinerinius statinius, skirtus daugiabučių namų gyventojų reikmėms; prie daugiabučio namo ar visuomeninės paskirties pastato valstybinėje žemėje įrengiant laiptus, pandusus, keltuvus, liftus ar kitaip keičiant pastato išvaizdą; rezervatų valstybinėje žemėje statant statinius, reikalingus rezervatų steigimo ir veiklos tikslams įgyvendinti.

24. Reglamento 50 punkte įtvirtinta, kad statant valstybinėje žemėje (išskyrus Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytas išimtis) privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą. Žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui. Remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad atliekant statybos darbus valstybinėje žemėje, visais atvejais privalo būti valstybinės žemės patikėtinio sutikimas, kuris, esant sudarytai valstybinės žemės sklypo nuomos ar panaudos sutarčiai, išreiškiamas sutartyje, o kai žemės sklypai nesuformuoti, Nacionalinės žemės tarnybos atskiru sprendimu gali pritarti statybos darbams tik tuo atveju, jeigu jie patenka į Reglamento 4 priede išvardytus atvejus ir neprieštarauja kitiems teisės aktams.

25. Kaip nurodė atsakovė, Nacionalinė žemės tarnyba sutikimus statyti statinius valstybinėje žemėje išduoda iki statinio statybos darbų pradžios, t. y. naujai statomiems statiniams. Teisės aktuose nenumatyta Nacionalinės žemės tarnybos teisė išduoti sutikimus įteisinti savavališkai pastatytus statinius nesuformuotoje valstybinėje žemėje.

26. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Kauno apskrities viršininko administracija (toliau– KAVA) 1997 m. vasario 3 d. VĮ Respublikiniam inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui išdavė pažymą Nr. 18-12-97, kurioje nurodė, kad leidžiama A. S. ir R. B. laikinai– iki 2002 m. vasario 3 d., naudoti surenkamus gelžbetoninius garažus prie (duomenys neskelbtini). Iš 1997 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos Kauno Respublikinio techninės inventorizacijos biuro pažymos Nr. 57 matyti, kad valdai esančiai (duomenys neskelbtini)kuri priklauso (laikinam naudojimui 2 vnt. garažų) A. S. ir R. B., suteiktas adresas (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracija 2002 m. gegužės 13 d. išdavė sąlygas detaliajam planui rengti, planavimo sąlygų sąvado Nr. 3421. Buvo pradėtas formuoti žemės sklypas prie teisiškai neįregistruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini)tačiau parengto detalaus plano „Žemės sklypo suformavimas prie pastato (duomenys neskelbtini)“ nederino KAVA Kauno miesto žemėtvarkos skyrius, 2002 m. gruodžio 2 d. įrašydamas pastabą „pagal Kauno apskrities viršininko administracijos pažymą Nr. 18-12-97 laikinas statinys“.

27. Galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad laikinasis statinys tai yra statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą. Laikinasis statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami (Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalis). Remiantis Statybos įstatymu, pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai baigiasi laikinojo statinio naudojimo terminas – per viešojo administravimo subjekto, išdavusio statybą leidžiantį dokumentą, reikalavime nurodytą terminą arba per šio subjekto ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą (Statybos įstatymo 40 straipsnio 3 punktas). Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2002 m. liepos 2 d. iki 2002 m. gruodžio 9 d. (detalaus plano derinimo metu), 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad laikinas statinys – statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus nekilnojamąsias kultūros paveldo vertybes) nugriaunamas kai baigėsi laikino statinio naudojimo terminas.

28. Taigi, tiek pagal dabar, tiek pagal anksčiau galiojusias Statybos įstatymo nuostatas, laikinam statiniui garažui, negali (negalėjo) būti formuojamas žemės sklypas, ar teisės į laikiną statinį registruojamos nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju, ieškovo pastatyto laikinojo statinio (garažo) naudojimo terminas pasibaigė jau 2002 m. vasario 3 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog ieškovas jau ženkliai anksčiau turėjo garažą nugriauti (nukelti) ir valstybinę žemę atlaisvinti. Kaip matyti, garažas šiuo metu yra nenugriautas (išardytas arba nukeltas), nors žemės sklypas nustatyta tvarka ir nesuformuotas. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, jog prašo leisti įteisinti garažą iš esmės dėl to, jog nugriauti garažą ieškovui yra pernelyg didelė finansinė našta. Ieškovas nurodė, jog griovimo išlaidos viršys paties garažo vertę, todėl ieškovas pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą – reikalauti leisti įteisinti garažą. Teismas šiuos ieškovo argumentus laiko nepakankamais, kadangi, ieškovui nenugriaunant laikino statinio įstatymų nustatyta tvarka, ieškovas ir toliau naudojasi valstybei priklausančiu žemės sklypu, nors tokia ieškovo teisė jau yra pasibaigusi.

29. Ieškovo prašyme Nacionalinei žemės tarnybai nurodyta, kad garažo statymo vieta buvo parinkta prie pietinės boilerinės sienos, ant vejos, todėl buvo įleisti į žemę betoniniai pamatai, uždėtos dvi perdengimo plokštės, tarpas tarp plokščių užbetonuotas, įvažiavimui į garažą įrengtas pandusas; kad garažas kuo labiau susilietų su boilerine ir atrodytų kaip vientisas statinys, jo galinė ir viena šoninė sienos, kaip ir boilerinės, buvo apmūrytos baltomis silikatinėmis plytomis. Byloje nėra duomenų, jog ginčo garažo statyboms būtų buvęs gautas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas valstybinėje žemėje lieti pamatus ir statyti būtent tokio tipo garažą, todėl tokio statinio pastatymas traktuotinas kaip savavališka statinio statyba, užimant valstybinę žemę.

30. Teismas sutinka ir su kitu atsakovės argumentu, kad Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai nėra priskirta funkcija išduoti sutikimus įteisinti savavališkai pastatytus statinius nesuformuotoje valstybinėje žemėje, todėl teismo vertinimu, atsakovė negali būti įpareigojama ieškovui duoti leidimą nekilnojamojo turto registre įregistruoti garažą (duomenys neskelbtini).

31. Vienu iš argumentų, dėl kurio, ieškovo manymu, jam turėtų būti leista įteisinti garažą, ieškovas nurodo tai, kad jis nuo 1997 m. iki 2008 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai mokėjo žemės nuomos mokestį, todėl ieškovas turėjo teisėtus lūkesčius, kad jis garažu ir žeme galės naudotis visada.

32. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punkte atkartojama minėta įstatymo nuostata, o 3 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.

33. Pagal kasacinio teismo praktiką Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad aplinkybė, jog asmens pastatams tinkamai eksploatuoti reikalingas valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi įtakos atsakovo, kaip valstybinės žemės naudotojo, pareigai mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį ir šios pareigos nepaneigia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018 31 punktą).

35. Kaip nurodė atsakovė, sprendžiant dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį neturi reikšmės aplinkybė, ar valstybinėje žemėje esantys pastatai ar statiniai yra laikini, nes žemės mokestis privalomai mokamas už užimamą žemės dalį. Nagrinėjamu atveju, Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Kauno miesto skyrius 1997 m. vasario 3 d. VĮ Respublikiniam inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurui išdavė pažymą Nr. 18-12-97, kurioje nurodė, kad „leidžiama p. A. S. (...) ir R. B. (...) laikinai naudoti surenkamus gelžbetoninius garažus (2 vnt.) 3,75 x 7,0 prie (duomenys neskelbtini) iki 2002 m. vasario 3 d.“ Iš byloje esančių dokumentų, matyti, kad nors leidimas buvo išduotas surenkamą gelžbetoninį garažą naudoti iki 2002 m. vasario 3 d., tačiau ieškovas šį garažą naudojo ir po nurodytos datos, kas sąlygojo, kad kol ieškovas nenukėlė garažo nuo valstybinės žemės, privalėjo mokėti ir žemės mokestį dėl garažo užimamos žemės.

36. Nors ieškovas įrodinėjo, jog per visą garažo naudojimosi laiką mokėjo žemės nuomos mokesčius valstybei, todėl ieškovas laikomas žemės nuomininku, tačiau byloje nenustatyta, jog ieškovą ir valstybę siejo žemės nuomos teisiniai santykiai. Byloje nepateikta valstybinės žemės nuomos sutartis, be kita ko, kaip nurodė atsakovė, su ieškovu niekada ir nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kadangi žemės sklypas prie ieškovo garažo niekada nebuvo suformuotas, neturėjo unikalaus numerio, todėl ir nebuvo nuomojamas, o ieškovas mokėjo mokesčius už valstybinės žemės naudojimą pagal atitinkamus Kauno miesto savivaldybės atliktus skaičiavimus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog ieškovas neturi žemės valdymo ar naudojimo teisės, kuri yra būtinoji sąlyga savavališkos statybos valstybinėje žemėje įteisinimui.

37. Ieškovas pareiškė reikalavimus panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyriaus vedėjos A. M. 2023 m. sausio 13 d. raštą Nr. 8SD-146-(14.18.125E) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. lSS-277-(5.59 E) „Dėl garažo įteisinimo“.

38. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

39. Ieškovo prašomų panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos 2023 m. sausio 13 d. rašto ir 2023 m. vasario 28 d. sprendimo turinys patvirtina, kad į ieškovo prašymą ir skundą buvo atsakyta aiškiai ir argumentuotai, juose yra nurodytos įtakos prašymo nagrinėjimui turėjusios aplinkybės bei teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo remiamasi, priimant skundžiamus raštą ir sprendimą. Teismo vertinimu, minėti dokumentai atitinka pagrindinius Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovas ieškinyje nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis šie dokumentai turėtų būti naikinami.

40. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė ir teisiškai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, todėl patikslintas ieškinys atmetamas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

41. Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, iš kitos šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

42. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidų šioje byloje teismas nepatyrė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 268–270 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 301 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.