- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-02
- Bylos Nr.
- A-438-397-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00383-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje rašytinio proceso išnagrinėjo pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išmokų, susijusių su tarnybos teisiniais santykiais, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK):
6772,65 Lt už budėjimą namuose laisvu nuo tarnybos laiku bei tarnybinių pareigų atlikimą budėjimo laisvu nuo tarnybos metu nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2007 metų liepos mėnesio įskaitytinai;3274,32 Lt už dirbtus viršvalandžius laisvu nuo tarnybos laiku nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2007 metų liepos mėnesio įskaitytinai;0,06 procento dydžio delspinigius nuo 10046,97 Lt neišmokėtos sumos, delspinigius skaičiuojant nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;vidutinį darbo užmokestį (4171,49 Lt) už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. liepos 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos;bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjo A. S. patikslintą skundą tenkino iš dalies – nusprendė priteisti iš Kauno AVPK A. S. 6772,65 Lt už budėjimą namuose laisvu nuo tarnybos laiku bei už tarnybinių pareigų atlikimą budėjimo laisvu nuo tarnybos metu, likusią patikslinto skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikino 2010 m. balandžio 22 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį tą apimtimi, kuria buvo išspręsti pareiškėjo reikalavimai dėl 6772,65 Lt ir 3274,32 Lt bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir šioje dalyje bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo reikalavimai dėl 0,06 procento dydžio delspinigių priteisimo buvo atmesti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad nuo 1992 metų dirbo Kaišiadorių rajono policijos komisariato (toliau – ir Kaišiadorių rajono PK) viršininko pavaduotojo pareigose. 2007 m. rugsėjo 19 d. įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 141 straipsnio 1 dalis, Statuto 58 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys atleidimo dieną privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, tačiau atsakovas pilnai neatsiskaitė su pareiškėju jo atleidimo dieną. 2007 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į darbdavį, prašydamas pilnutinai atsiskaityti prieš atleidžiant jį iš vidaus tarnybos. Darbdavys prašomos sumos nesumokėjo ir tik 2008 m. birželio 5 d. raštu nurodė, jog atsisako sumokėti pareiškėjo prašomas sumas, todėl pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl nesumokėtų išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, priteisimo. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 metų liepos mėnesio jis pagal iš anksto sudarytus bei patvirtintus grafikus budėdavo. Šių budėjimų metu jis dažnai būdavo priverstas vykti į darbovietę ir vykdyti darbines funkcijas: vykti į įvykius, tikrinti personalo tarnybą, budėtojų tarnybą, areštinės darbą, daryti įrašus patikrinimo žurnaluose, taip pat atlikdavo atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nagrinėjo administracinių teisės pažeidimo bylas. Darbdavys jam nesumokėjo už 378 valandas 6284,23 Lt bei 488,42 Lt už 14 valandų, kuomet jis budėjimo metu buvo iškviestas į darbo vietą atlikti darbinių funkcijų. 2006 – 2007 metų laikotarpyje pareiškėjas dirbdavo poilsio dienomis bei naktimis 96 valandas ir darbdavys liko skolingas 3274,32 Lt. Darbdavys su juo neatsiskaitė atleidimo dieną, todėl privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį (4171,79 Lt) nuo atleidimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą nurodė, taip pat Kauno AVPK atstovė teismo posėdžių metu paaiškino, kad pareiškėjas, eidamas Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigas, pagal iš anksto patvirtintus grafikus budėdavo laisvu nuo tarnybos metu. 2006 metų lapkričio – 2007 birželio mėnesiais pareiškėjas budėjo 378 valandas. Statuto 31 straipsnio 3 dalis numato galimybę kompensuoti už budėjimus. Vadovų buvimas atsakingais laisvu nuo tarnybos metu negali būti vertinamas kaip budėjimas, todėl pareiškėjo atžvilgiu toks kompensavimas negalimas. Atsakingi vadovai niekada nebūdavo kviečiami atlikti neatidėliotinų veiksmų, neįeidavo į operatyvinės grupės sudėtį. Be to, nurodo, kad viršvalandiniu darbu negali būti laikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, o pareiškėjas buvo laikomas administracijos pareigūnu pagal užimamas pareigas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė, kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašomų priteisti išmokų, susijusių su tarnybos teisiniais santykiais laikotarpiu – nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2007 metų liepos mėnesio įskaitytinai – ėjo Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigas ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Kaišiadorių rajono PK viršininko įsakymu Nr. 63-TE-89 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Pareiškėjo tarnybines funkcijas nustatė tiek Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymas, tiek Kaišiadorių rajono PK Darbo reglamentas (toliau – ir Darbo reglamentas). Nustatė, kad paminėtų tarnybinių funkcijų įgyvendinimui Kaišiadorių rajono PK buvo sudaryti viršininko, viršininko pavaduotojų, kitų įgaliotų pareigūnų budėjimo grafikai, kurių duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2006 metų lapkričio – 2007 metų birželio mėnesiais budėjo 378 valandas. Teismui pateikti dokumentai rodo, kad 2007 metų kovo 3, 4 dienomis, 2007 m. balandžio 7, 8 dienomis ir 2007 m. liepos 3 dieną pareiškėjas, budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, dirbo 14 valandų viršvalandžių.
Nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo pareigūnui už budėjimus namuose švenčių bei poilsio dienomis ir dirbtus viršvalandžius.
Teismas rėmėsi Statuto 31 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir padarė išvadą, kad budėjimas nėra pareigūno tiesioginių tarnybos funkcijų atlikimas, tačiau dėl susiklosčiusios įstaigoje padėties, jam pavedama atlikti tam tikras būtinas ir neatidėliotinas funkcijas, kurios atsiranda ypatingais, iškirtinais atvejais, todėl nėra tiesiogiai įtrauktos į tarnautojo pareigas. Budėjimas yra papildomas darbas įstaigos interesais, todėl darbdavio pavedimu pareigūnas, atlikęs jam nepriklausančias atlikti funkcijas (budėjimą įstaigos interesais), turi teisę pasirinkti kompensavimo už jas būdą – įstatymo tiesiogiai nurodytą poilsio laiką arba apmokėjimą už viršvalandinį darbą.
Pažymėjo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjui einant Kauno AVPK Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigas, į jo tiesiogines tarnybos funkcijas įėjo nustatytu terminu tikrinti atskiras tarnybas, daryti įrašus dokumentuose, pradėti ir organizuoti ikiteisminį tyrimą, koordinuoti operatyvinę veiklą, asmeniškai dalyvauti nusikaltimų atskleidime. Remdamasis Kaišiadorių rajono PK darbo reglamento (10, 11, 67, 68, 69 ir 70 p.) ir pareiškėjo pareigybės aprašymo (IV sk.) nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjo tiesioginės tarnybos funkcijos apėmė Kaišiadorių rajono policijos komisariato tarnybų veiklos organizavimą, koordinavimą ir kontrolę ne tik darbo dienomis, bet ir poilsio dienomis, ne darbo laiku. Įstaigoje atsakingų tarnybos vadovų budėjimo grafikai laisvu nuo tarnybos metu buvo sudaromi tam, jog budėtojų tarnyba žinotų, į kurį vadovaujantį asmenį kreiptis esant neatidėliotinam būtinumui.
Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes pirmiau aptartų teisės normų aspektu, teismas padarė išvadą, kad tiesioginių tarnybos funkcijų atlikimas negali būti Statuto 31 straipsnio prasme pripažintas budėjimu namuose ir apmokamas kaip viršvalandinis darbas (Analogiška situacija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartyje civ.b. Nr. 3K-3-547/2010).
Konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog pareiškėjas budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, vyko į įstaigą atlikti neatidėliotinų veiksmų ir vykdė tarnybines pareigas 14 valandų 2007 m. kovo, balandžio ir liepos mėnesiais, už kurias atsakovui atsiranda pareiga apmokėti Statuto 31 straipsnyje nustatyta tvarka. Taip pat pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad 2007 m. liepos 3 d. nustatyta tvarka (įsakymais, darbo grafikais) pareiškėjas turėjo atlikti ir atliko neatidėliotinus veiksmus, nes pranešimas apie įvykį registruotas 16.35 val., o į įvykio vietą jis nevyko. 2007 m. kovo 3, 4 dienomis bei balandžio 7, 8 dienomis atvykimo į įstaigą atlikti neatidėliotinų veiksmų informacija visiškai nekonkretizuota, nurodytas tik valandų skaičius. Darbas nakties metu bei poilsio dienomis atitinkamomis 2006 m. lapkričio 26 d., gruodžio 3 d. ir 31 d., 2007 m. sausio 12 d., vasario 10 ir 16 d., kovo 17 ir 31 d., balandžio 1, 21 ir 22 d., liepos 1 d. ir reikalavimas dėl 3274,32 Lt priteisimo taip pat nepagrįstas byloje surinktais įrodymais. Padarė išvadą, kad veiksmus, už kuriuos prašoma priteisti atlyginimą, pareiškėjas atliko savo iniciatyva, nesant jokio tarnybinio būtinumo, bei konkretaus reglamentavimo dėl būtinumo atlikti šiuos veiksmus laisvu nuo tarnybos laiku. Pareiškėjas savo noru budėdavo už kitą Kaišiadorių rajono PK pareigūną, nesant įsakymo dėl patvirtintų budėjimo grafikų patikslinimo (arba kito administracinio akto dėl grafikų koregavimo). Administracinio teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas laisvu laiku taip pat byloje nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (atžymomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, tarnybiniais pranešimais, įsakymais, oficialių šaukimų šaknelėmis ir t.t.). Konstatavo, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra detaliai reglamentuotas teisės aktais, pats pareiškėjas taip pat nesilaikė nustatytos reglamentavimo tvarkos (neteikė tarnybinių pranešimų, pagrindžiančių būtinumą dirbti poilsio dienomis bei naktį), todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti minėtus jo reikalavimus pagrįstais bei įrodytais (ABTĮ 57 str.). Nurodė, kad netenkinus reikalavimų priteisti prašomas sumas už budėjimus namuose švenčių bei poilsio dienomis ir dirbtus viršvalandžius, kaip išvestinis reikalavimas atmestinas ir reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį (4171,49 Lt) už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas remiasi Statuto 31 straipsniu ir nurodo, kad į pareigūno darbo laiką įeina ir laikas, kurį jis budėjo namuose ar iš anksto aptartoje vietovėje, ir toks budėjimas iš esmės pareigūnui sukuria papildomas pareigas, kurias pareigūnas privalo vykdyti budėdamas laisvu nuo tarnybos metu. Šias pareigas pareigūnas privalo vykdyti ir tuo teisės aktų reglamentuota tvarka yra ribojama jo teisė į ramų, pilnavertį poilsį, todėl pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti apmokėta už budėjimus namie visa apimtimi, o ne skaičiuojant faktiškai dirbtą laiką.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kiek laiko pareiškėjas budėjo namuose atitinkamais laikotarpiais, ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-547/2010), nes minėta teismų praktika reglamentuoja Darbo kodekso normų taikymą, kai tuo tarpu policijos pareigūnų budėjimo laiką ir kompensavimą už jį reglamentuoja specialus įstatymas – statutas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Remiasi Statuto 31 straipsnio 1 dalimi ir tuo metu galiojusio Kaišiadorių rajono PK darbo reglamento 70 punktu ir paaiškina, kad atsakingi vadovai nebuvo kviečiami vykdyti neatidėliotinų veiksmų. Pažymi, kad pareiškėjas, kaip tarnybos vadovas buvo atsakingas už policijos komisariato tarnybą užtikrinant ir vykdant tarnybos kontrolę pagal iš anksto sudarytus ir patvirtintus policijos komisariato vadovybės grafikus. Šios funkcijos buvo įrašytos jo pareigybės aprašyme. Grafikai buvo skiri tam, kad pareigūnai žinotų, kas yra atsakingas už tarnybą ir į kurį vadovaujantį asmenį, esant reikalui, būtų galima kreiptis. Pabrėžia, kad vadovai būdavo atsakingi nuolat, nepertraukiamai, pagal sudarytus grafikus, ir jiems už tai niekada nebuvo mokama. Taip pat nurodo, kad nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų apie galimai dirbtus viršvalandžius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo už budėjimo laisvu nuo tarnybos metu laiką 2006 m. lapkričio – 2007 m. birželio mėnesiais, už viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio, liepos mėnesiais, taip pat už darbą poilsio dienomis ir naktį 2006 m. lapkričio – liepos mėnesiais. Be to, pareiškėjas A. S. pareiškė su šiais pagrindiniais reikalavimais susijusį išvestinį reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką.
Dėl apmokėjimo už budėjimą laisvu nuo tarnybos metu ir budėjimo metu dirbtus viršvalandžius
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas iki atleidimo iš Kaišiadorių rajono PK viršininko pavaduotojo pareigų (2007 m. rugsėjo 13 d.) buvo statutinis valstybės tarnautojas. Vidaus tarnybos statutinių pareigūnų darbo laiko režimo ir apmokėjimo už darbą klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas bei kiti su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai (minėto statuto 5 straipsnis). Iš Statuto nuostatų matyti, kad statutinio pareigūno darbo laiko ir apmokėjimo už darbą režimai gali būti reglamentuojami skirtingai, priklausomai nuo pareigūno darbo organizavimo formos.
Pažymėtina, jog aiškinant šias Statuto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, taip pat žr. administracines bylas Nr. A438-337/2009, Nr. A261-166/2009, Nr. A556-105/2009, Nr. A63-1706/2009) laikomasi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai, turi būti įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Pagal Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. Nr. 446 nutarimą, kuriuo buvo pakeistas nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas, patvirtintas Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, teritorinių policijos įstaigų vadovų pavaduotojų pareigybė neįtraukta. Taigi pareiškėjo užimta pareigybė nėra priskirta prie tų pareigybių, kurias užimančių pareigūnų darbas organizuojamas pamainomis.
Byloje esantys įrodymai – darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, budėjimo grafikai, Kaišiadorių r. PK viršininko 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 63-V-119 patvirtintas Kaišiadorių r. PK darbo reglamentas (t. 1, b. l. 20, 68-82) leidžia konstatuoti, kad pareiškėjui buvo nustatyta penkių dienų darbo savaitė su dviem poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), dirbant aštuonias valandas per dieną. Taip pat darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. 1, b. l. 75-82) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2007 m. birželio mėnesio (išskyrus 2007 m. gegužės mėn.) laisvu nuo tarnybos metu A. S. budėjo iš anksto aptartoje vietoje 378 valandas, be to, budėdamas laisvu nuo tarnybos metu jis išdirbo 14 valandų viršvalandžių 2007 m. kovo 3, 4 d., balandžio 7, 8 d., liepos 3 d.
Statuto 31 straipsnio (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) 1 dalis apibrėžia, kad pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Statuto 31 straipsnio 3 dalis nustatė, kad už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
Iš minėto teisinio reguliavimo galima daryti išvadas, kad įstatymų leidėjas pareigūno budėjimo laikui Statuto 31 straipsnio 1 dalies prasme nustato sąlygas: 1) budėjimas turi būti numatytas laisvu nuo tarnybos metu pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką; 2) budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Statutinių valstybės tarnautojų, kurių pareigos nepriskirtos pamaininiam darbo organizavimo modeliui, laisvu nuo tarnybos metu laikytinas laikas, kai pasibaigia atitinkamas pareigas užimančiam pareigūnui nustatyta darbo dienos trukmė, taip pat poilsio ir švenčių dienos, išskyrus atvejus, kai pareigūnas privalo vykdyti vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymą ar nurodymą dirbti viršvalandinį darbą (Statuto 30 str.). Pagal nuo 2006 m. lapkričio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, už Statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą budėjimą pareigūnui kompensuojama vienu iš trijų Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytų būdų tuo atveju, kai viršijama Statute apibrėžta darbo laiko trukmė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Statuto 31 straipsnį, Reglamento 67-70 punktų (t. 1, b. l. 20-21) nuostatas, nustatančias ne darbo laiku budinčių atsakingų pareigūnų pareigas, ir Kaišiadorių r. PK viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo nuostatas (t. 1, b. l. 45-46), netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo tiesioginės tarnybos funkcijos apėmė Kaišiadorių r. PK tarnybų veiklos organizavimą, koordinavimą ir kontrolę ne tik darbo dienomis, bet ir poilsio dienomis, ne darbo laiku ir, kad tiesioginių tarnybos funkcijų atlikimas negali būti Statuto 31 straipsnio prasme pripažintas budėjimu namuose ir apmokamas kaip viršvalandinis darbas.
Iš byloje esančių atsiskaitymo lapelių matyti (t. 2, b. l. 180-182), kad 2006 m. lapkričio – 2007 m. birželio mėnesiais, už budėjimo valandas su pareiškėju atsiskaityta nebuvo. Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad prie kasmetinių atostogų minėtas budėjimo laikas taip pat nebuvo pridėtas (t. 2, b. l. 194), byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjui per artimiausią mėnesį po budėjimo būtų buvęs suteiktas poilsio laikas.
Nagrinėjamu atveju, įvertinęs prieštaravimus tarp budėjimo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenų, pirmosios instancijos teismas, turėjo nustatyti, kurių būtent 2006 m. lapkričio – 2007 m. birželio mėnesio dienų atitinkamos valandos gali būti priskirtos pareiškėjo budėjimui namuose Statuto 31 straipsnio prasme, esant tokioms valandoms, turėjo patikrinti, ar buvo viršyta darbo laiko trukmė (Statuto 29 str. 1 ir 2 d., 31 str. 2, 3 d.) kiekvienu konkrečiu nagrinėjamam ginčui aktualiu 2006 m. lapkričio – 2007 m. birželio mėnesių laikotarpiu, tačiau to nepadarė.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog pareiškėjas budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, vyko į įstaigą atlikti neatidėliotinių veiksmų ir vykdė tarnybines pareigas 14 valandų 2007 m. kovo, balandžio ir liepos mėnesiais, už kurias atsakovui atsiranda pareiga apmokėti Statuto 31 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktiškai dirbtą laiką tam tikru laikotarpu patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuris pildomas kiekvieną dieną. Šioje byloje atsakovo pateiktuose kovo, balandžio ir liepos mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (t. 1, b. l. 79-80, 82) nurodyta, kad pareiškėjas kovo 3, 4 d., balandžio 7, 8 d. išdirbo po 2 valandas viršvalandžių ir liepos 3 d. – 6 valandas, iš viso – 14 valandų. Darbo kodekso 152 straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui pareigą žymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tikslią kiekvieno darbuotojo dirbtų viršvalandžių apskaitą. Pažymėtina, kad užpildytas darbo laiko apskaitos žiniaraštis tuo pačiu įpareigoja darbdavį atsiskaityti su darbuotoju už jo faktiškai dirbtą laiką, kuris taip pat apima budėjimą darbe ir namuose ir kt. (Darbo kodekso 143 str.), teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėtina, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai buvo pildomi remiantis tarnybiniais pranešimais (t. 2, b. l. 194). Be to, darytina išvada, kad tarnybiniams pranešimams (t. 1, b. l. 83, 85-86) esant nepagrįstiems, atsakovas turėjo teisę minėtų viršvalandžių į darbo laiko apskaitos žiniaraštį neįrašyti, tačiau taip nepasielgė.
Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo apmokėti už budėjimą namuose ir budėjimo metu dirbtus viršvalandžius netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neatliko pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu (Statuto 29 str.1, 2 d., 31 str. 1, 2, 3 d.). Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama perduodant bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str.1 d. 2 p., 142 str. 1 d., 143 str.).
Dėl apmokėjimo už darbą poilsio dienomis ir nakties metu
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 3274, 32 Lt priteisimo iš atsakovo už darbą nakties metu bei poilsio dienomis atitinkamomis 2006 m. lapkričio – 2007 m. liepos mėnesių dienomis (2006 m. lapkričio 26 d., gruodžio 3 ir 31 d., 2007 m.sausio 12 d., vasario 10 ir 16 d., kovo 17 ir 31 d., balandžio 1, 21 ir 22 d., liepos 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog nustatyta tvarka (atžymomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, tarnybiniais pranešimais, įsakymais ir kt.) pareiškėjui buvo pavesta minėtomis dienomis dirbti naktį bei poilsio dienomis.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką
Statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Statute nėra nuostatų, kurios numatytų garantijas statutiniams valstybės tarnautojams ir sankcijas vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kurios neįvykdo, ar netinkamai įvykdo Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnyje įtvirtintą pareigą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs ir suformavęs praktiką, jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A146-1296/2009;2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010 ir kt.).
Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
Iš nurodytų Darbo kodekso 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės Darbo Kodekso 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes.“ <...> „terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, turėtų atkreipti dėmesį ir įvertinti, ar pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų.
Įvertinus tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą atsiskaityti yra susijęs su reikalavimais priteisti atitinkamas sumas, kurias, pareiškėjo nuomone, jam turėjo išmokėti atsakovas atleidimo iš tarnybos dieną (išvestinis reikalavimas), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ta apimtimi, kuria buvo išspręsti pareiškėjo reikalavimai priteisti iš atsakovo atitinkamas sumas už budėjimą namuose bei budėjimo dienomis dirbtus viršvalandžius ir šioje dalyje perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, analogiškai spręstina ir dėl išvestinio reikalavimo – vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo išspręsti A. S. reikalavimai dėl 6772,65 Lt bei dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.