Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-09-26 · Civilinė byla Nr. e2S-1499-258/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2019-09-26Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-11-11Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-26
Bylos Nr.
e2S-1499-258/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18336-2019-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Kisielienė
Ieškovas
UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“
Atsakovas
Asociacijai šokių studijai ,,Alemanda“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1499-258/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18336-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1; 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei Asociacijai šokių studijai ,,Alemanda“ dėl skolos priteisimo už patalpų nuomą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė pateikė dubliką, kuriame pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog iš atsakovės prašoma priteisti suma (4 169,91 EUR) yra pakankamai didelė, o tai sudaro pagrindą manyti, kad teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 rugpjūčio 6 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog šioje byloje 2019-06-18 nutartimi atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė pateikė teismui dubliką, kuriuo prašo taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones. Iš pateikto prašymo turinio matyti, kad jame suformuluotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės niekuo nepagrindžiamas, deklaratyviai nurodoma, kad ieškovui suma yra didelė, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai. Šiuo atveju ieškovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, t. y. jog ji ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, nors šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka būtent ieškovei. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje, turi būti motyvuotas, be to, teismų praktikoje nurodoma, jog kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, ieškovė nepagrindžia būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė tikimybės ir realios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, realumo.

II. Atskirojo skundo argumentai

3. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti klausimą iš esmės – areštuoti atsakovės kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui mokėti darbo užmokestį darbuotojams ir įstatymų numatytus privalomus mokėjimus. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

3.1. Atsakovė jau kurį laiką neatsiskaito su ieškove už suteiktas paslaugas sutartyje nustatytais terminais. Creditinfo duomenimis, atsakovė ne tik ieškovei vėluodavo apmokėti susidariusias skolas, bet ir kitiems kreditoriams, nors jos būdavo ženkliai mažesnės už šio ieškinio reikalavimo sumą. Tai parodo akivaizdų faktinį įmonės nemokumą kuomet įmonė nesugeba vykdyti piniginių prievolių, kurių terminai yra suėję. Be to, remiantis minėta ataskaita, šiai dienai įmonė turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (402,78 EUR). Pažymi, kad įmonė kaip atsakovė yra dalyvavusi devyniuose teismo posėdžiuose ir kai kuriose bylose turimam turtui buvo pritaikyti areštai.

3.2. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai nutartyje nevertino ieškovo ieškinio reikalavimo dydžio atsakovei. Nors tai ir negali būti vienintelis pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau, kaip išsamiai pasisakoma ir teismų praktikoje, ši aplinkybė yra itin svarbi bei privalo būti įvertinta. Pareiškėjo manymu, įvertinus ieškinio sumą bei aplinkybę, jog, kaip ir buvo minėta ieškinyje, atsakovė vengė bendradarbiauti su ieškove dėl neapmokėtų sąskaitų – faktūrų, darytina išvada, kad atsakovė gali savo sąmoningais veiksmais apsunkinti galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymą.

4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo procesinio sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jeigu yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

7. Tai, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia besąlygiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti jų būtinumą. Ieškovas nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

8. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018).

9. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1147-196/2018).

10. Preliminariai įvertinus ieškinio turinį ir su ieškiniu pateiktus įrodymus, tikėtina, kad ieškovei gali būti priimtas palankus teismo sprendimas. Tačiau, tam, kad būtų tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įrodyta ir kita aplinkybė, t. y. ta, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

11. Ieškovė grėsmę teismo sprendimo vykdymui sieja su reikalavimo dydžiu. Tačiau vien reikalavimo dydis nepagrindžia objektyvios būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto, lėšų ir turtinių teisių areštą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartį (nesumokėjo skolos už patalpų nuomą), atsakovė turi daugiau įsiskolinimų kitoms įmonėms, taip pat valstybės biudžetui, kas pasak ieškovės rodo prastą atsakovės finansinę padėtį. Tačiau nurodytos aplinkybės savaime nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo, grėsmės teismo sprendimo vykdymui, būtinumo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, bet suteikia ieškovei ir kitiems asmenims, su kuriais ieškovė nėra atsiskaičiusi, teisę ginti savo teises teisme. Pažymėtina ir tai, jog įmonės mokumo/nemokumo klausimas šioje byloje nėra esminis, nes nesprendžiamas įmonės mokumo/nemokumo klausimas tokiu lygmeniu, kuris yra aktualus nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymą. Spręstina, jog ieškovės nurodomi argumentai, kad atsakovė galimai yra nemoki nėra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

12. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl ieškovės prašymas areštuoti atsakovės turtą pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas.

13. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rita Kisielienė