Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilija Ranceva teismo posėdyje

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos C. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdį, paskirtą rašytinio proceso tvarka, pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkintinas.

5. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

6. Nagrinėjamu atveju pareiškėja C. S. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, – kaip asmenų, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, – siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja neteismine tvarka kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, (duomenys neskelbtini) sprendime konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelė S. S., (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (el. b. l. 25–30). Migracijos departamentas, kaip matyti iš paminėto sprendimo motyvų, neginčijo aplinkybės, kad pareiškėjos senelė S. S. iki 1990 m. kovo 11 d. (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos) išvyko iš Lietuvos, tačiau vertino, kad nepakanka duomenų konstatuoti faktui, jog šis asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos).

7. Pareiškėja nurodo, kad į teismą kreipiasi, nes nėra kitos galimybės įrodyti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, todėl ir prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos (pareiškėjos) senelė S. S. (taip pat žinoma kaip S. Š. arba S. S.), gimusi (duomenys neskelbtini), yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš Lietuvos.

8. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

9. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

10. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

11. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

12. Konkrečiu atveju iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) C. Š., gyvenanti (duomenys neskelbtini), gavo Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kelionės sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad C. Š. ((duomenys neskelbtini) metų) ir S. Š. ((duomenys neskelbtini) metų), gyvenančios adresu (duomenys neskelbtini), sudarė sutartį vykti į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), buv. (duomenys neskelbtini)).

13. Pareiškėjos teigimu, remiantis 1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatų 3 paragrafu, mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba į motinos pasą. Anot pareiškėjos, kadangi pareiškėjos senelė išvykimo iš Lietuvos metu ((duomenys neskelbtini) m.) buvo nepilnametė ((duomenys neskelbtini) m. amžiaus), jai atskiras pasas nebuvo išduotas ir tikėtina, kad ji buvo įrašyta į savo mamos pasą.

14. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) Vidaus reikalų departamento (duomenys neskelbtini) išduotas natūralizacijos liudijimas patvirtina, kad S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), natūralizacijos pagrindu įgyja (duomenys neskelbtini) pilietybę, o prieš natūralizaciją turėta pilietybė – Lietuvos. Lietuvos centrinio valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad dokumentų, patvirtinančių, kad S. (S., Š., S.) Š. (S., S.), gimusi (duomenys neskelbtini), ir C. Š., gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta (el. b. l. 14).

15. Nors suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas ginčo sprendime nurodė, kad nebuvo pateiktas S. S. gimimo liudijimas, t. y. duomenys, kurie pagrįstų, kad C. Š. buvo S. S. motina, tačiau byloje esantys duomenys teismui leido įsitikinti, kad pareiškėjos senelė S. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai apibrėžia Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Kaip minėta, (duomenys neskelbtini) išduotas natūralizacijos liudijimas patvirtina, kad prieš natūralizaciją S. S. turėta pilietybė buvo Lietuvos. Byloje nėra duomenų, kad šios pilietybės S. S. iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekusi. Pažymėtina, kad giminystės ryšys tarp pareiškėjos C. S., jos tėvo J. S. ir pastarojo motinos S. S. yra įrodytas byloje esančiais pareiškėjos ir jos tėvo J. S. gimimo liudijimais.

16. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad remiantis žydų bendruomenės „C. K.“ pažyma ir kartu pridėta laidojimo biuro dokumento kopija, (duomenys neskelbtini) S. S. gimė Lietuvoje; S. S. mergautinė pavardė – S.; sutuoktinio vardas A. S.; hebrajiškas vardas – S. (C. duktė). (duomenys neskelbtini) santuokos liudijimas įrodo, kad S. S. ir A. S. buvo sudarę santuoką. Johanesburgo B. D. (žydų ekleziastinis teismas) (duomenys neskelbtini) raštas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) S. S. ištekėjo už A. S. ir priėmė vyro pavardę (tapo S. S.). Iš pareiškėjos tėvo, J. S., gimimo liudijimo matyti, kad S. S. ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus (duomenys neskelbtini) m.) yra gimusi Lietuvoje.

17. Taigi nors skirtinguose pareiškėjos pateiktuose dokumentuose jos senelė yra įvardijama keliais skirtingais vardais ir pavardėmis, tačiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad tai buvo vienas ir tas pats asmuo, t. y. jog pareiškėjos senelės vardas buvo S., hebrajiškas vardas buvo S., mergautinė pavardė buvo S., o sudarius santuoką – S. Teismo vertinimu, tiek Lietuvos, tiek ir užsienio valstybės išduotuose dokumentuose, taigi, įvairiuose skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose, užfiksuoti duomenys identifikuoja tą patį asmenį – pareiškėjos senelę, gimusią (duomenys neskelbtini) ir išvykusią iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

18. Nors suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pagrįstai atkreipė dėmesį į egzistuojančius tam tikrus neatitikimus dėl pareiškėjos senelės amžiaus, tačiau jie, teismo vertinimu, nepaneigia, kad pareiškėjos pateikti duomenys identifikuoja tą patį asmenį – pareiškėjos senelę. Suinteresuotas asmuo ginčo sprendime nurodė, kad laidojimo biuro dokumento kopijoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė S. S. (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vadinasi, ji turėjo būti gimusi apie (duomenys neskelbtini) m., o ne (duomenys neskelbtini) m. Tačiau teismas minėtame dokumente nurodytą asmens amžių mirties momentu laiko skaičiavimo klaida, įvertinus tai, kad tame pačiame dokumente yra nurodyta ir tiksli S. S. gimimo data – (duomenys neskelbtini) (žr. laidojimo biuro dokumento tekstą originalo kalba).

19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

20. Teismo vertinimu, pareiškėja šiuo atveju įrodė visas sąlygas, reikalingas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad, pirma, prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, antra, pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą ir, trečia, pareiškėja negalėjo kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.

21. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjos pareiškimas tenkintinas – nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelė S. S. (taip pat žinoma kaip S. Š. arba S. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

22. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Pilietybės įstatymą tikslu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos C. S. senelė S. S. (po santuokos – S.) (taip pat žinoma kaip S. Š. arba S. S.), gimusi (duomenys neskelbtini), yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš Lietuvos.

Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.