Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovui V. I., ieškovo atstovui advokatui Evaldui Onaičiui, trečiojo asmens A. K. atstovei advokatei Danguolei Bajorinienei, trečiajam asmeniui Z. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008-05-28 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. I. ieškinį atsakovui A. R., tretiesiems asmenims A. K., Z. I., AB DnB NORD bankui dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Nepagrįsta yra teismo išvada dėl tarp A. R. ir A. K. 2005-02-01 ir 2005-02-02 sudarytų susitarimų bei jų pagrindu atsiradusių teisių ir pareigų. Įstatymas imperatyviai numato (CK 6.393 str.), kad nekilnojamojo daikto perleidimo sandoris turi būti notarinės formos. Kaip matyti iš teismui pateiktų ginčo turto 2005-02-01 ir 2005-02-02 pirkimo - pardavimo sutarčių, šie sandoriai buvo sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos, todėl nuosavybės teisės į ginčo turtą A. K. neperėjo. Be to, prieš sąžiningus trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis gali būti panaudota tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruota viešajame registre (CK 6.393 str. 3 d.). Įrodymų dėl šių susitarimų teisinės registracijos viešajame registre byloje nėra.

4. Teismas, nepagrįstai atmetęs banko procesiniuose dokumentuose nurodytą argumentaciją dėl ieškovo pirmumo teisės įsigyti žemės sklypus tuo motyvu, kad žemės sklypų teisinė registracija viešajame registre buvo atlikta po to, kai buvo sudaryti 2005-02-01 bei 2005-02-02 susitarimai, nepagrįstai sutapatino sandorio sudarymo ir jo įregistravimo viešajame registre sukeliamas teisines pasekmes. Ginčo turto nuomos sutartys buvo sudarytos 2004 metais, žemės sklypai kartu su teise naudotis ir valdyti juos V. I. buvo perduota nuomos sandorių sudarymo metu, todėl A. R. negalėjo A. K. perduoti daugiau teisių nei pats jų turėjo. Kitaip sakant, žemės sklypai A. K. 2005-02-01 ir 2005-02-02 sudarytų susitarimų pagrindu nebuvo perduoti, šalys - A. R. ir A. K. - iš esmės susitarė dėl ginčo žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Todėl 2005-02-01 ir 2005-02-02 susitarimų pagrindu atsakovo ir trečiojo asmens santykiai dėl ginčo turto įsigijimo kvalifikuotini kaip preliminarus susitarimas dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 str.). Tokiu būdu, teismo išvada, kad ginčo žemės sklypai buvo perduoti A. K. iki sudarant 2005-03-07 susitarimą, prieštarauja faktinei bylos medžiagai bei logikos dėsniams ir yra paremta netinkamu materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu.

5. Teismas, spręsdamas šalių ginčą, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, taip pat CK 1.2 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad civilinės teisės gali būti apribotos teismo, jeigu toks apribojimas būtinas apsaugoti asmens turtui, teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir adekvačiai nevertino atsakovo A. R. nesąžiningumo. Teisminio nagrinėjimo metu buvo konstatuotas atsakovo piktnaudžiavimo teise faktas, buvo nustatyta, kad atsakovo veiksmai, sudarant sandorius bei elgesys po jų prieštaravo bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo, teisėtų lūkesčių principams. Teismas neanalizavo nurodytų aplinkybių ir nenustatinėjo, ar šios aplinkybės nereiškia ieškovo V. I. teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teismas negynė teisėtų ieškovo bei sąžiningo įkaito turėtojo lūkesčių ir interesų

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas V. I., jo atstovas advokatas E. Onaitis ir tretysis asmuo Z. I. palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti skunde nurodytais pagrindais. Trečiojo asmens A. K. atstovė advokatė Danguolė Bajorinienė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, ir panaikindamas 2006-03-10 sprendimą, bei atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.).

Kolegija, sutikdama su apylinkės teismo sprendime išdėstytais argumentais, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, juos sugrupavusi:

Dėl materialinės teisės normų taikymo ir teisinio santykių kvalifikavimo.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl 2005-03-07 ir 2005-03-09 ieškovo V. I. ir atsakovo A. R. sudarytų susitarimų parduoti tris žemės ūkio paskirties sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), teisinio vertinimo, o tuo pačiu ir teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius ir sutartinius pirkimo – pardavimo teisinius santykius, taikymo. Bylą nagrinėję teismai skirtingai aiškino ir taikė šias teisės normas: 2006-03-10 Šiaulių rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1883-641/2007 šį sandorį vertino kaip pirkimo – pardavimo sutartį, atitinkančią būtinąsias pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, nurodytas LR CK 6.305, 6.396 ir 6.397 straipsniuose. Šiaulių apygardos teismas 2006-06-13 nutartimi paliko Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Tačiau, atnaujinus procesą šioje byloje, Šiaulių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai, įvertinęs ginčo šalių naujai nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, 2008-05-28 sprendimu V. I. ir A. R. susitarimą kvalifikavo kaip preliminarią sutartį, nes nustatė visus preliminariosios sutarties bruožus. Konstatavęs, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, teismas nurodė, kad ji negali būti patvirtinta ar pripažinta galiojančia CK 1.93 str. 4 d. ar 6.309 str. pagrindu, taip pat jos negalima reikalauti įvykdyti natūra (CK 6.165 str. 4 d.).

CK 6.193 straipsnyje įtvirtintose sutarčių aiškinimo taisyklėse nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir atsižvelgiant į abiejų šalių tikruosius ketinimus, faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu ir kitokius šalių veiksmus. Įstatymu siekiama derinti tiek vidinės valios, tiek jos išorinės išraiškos reikšmę sandoriui, taip pat abiejų sandorio šalių interesus. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

Ieškovas pirkimo – pardavimo teisinių santykių buvimą tarp jo ir atsakovo A. R. įrodinėja teismui pateikta rašytiniu 2005-03-07 susitarimu (civilinė byla Nr. 2-1883-641/2007 b. l. 5). Šį susitarimą surašė ieškovo sutuoktinė, dalyvaujanti byloje trečiuoju asmeniu, Z. I.. Teismui pateiktą ginčo šalių pasirašytą 2005-03-09 iš esmės tapatų susitarimą surašė atsakovas A. R. (b. l. 10). Todėl kolegijos vertinimu galima daryti išvadą, kad susitarimų tekstas atitiko šalių valią. Nei vienas iš šių susitarimų nebuvo ginčijamas įstatymo nustatyta tvarka. Todėl reikia vadovautis vėlesniu ginčo šalių pasirašytu dokumentu.

CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai.

Sutarties tekste nustatytas įstatymo reikalavimus atitinkančios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo terminas (iki 2005-10-01), aptartos esminės būsimos pagrindinės sutarties sąlygos ir šalių teisė atsisakyti sudaryti šią sutartį, numatytos sankcijos už sutarties nevykdymą. Įvertinusi susitarimų surašymo ir pasirašymo aplinkybes bei lingvistinę teksto reikšmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2005-03-07 ir 2005-03-09 raštu buvo fiksuojami ginčo šalių ikisutartiniai įsipareigojimai, numatyta atsakomybė už šių įsipareigojimų neįvykdymą.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nagrinėjamų V. I. ir A. R. susitarimų turinys leidžia juos kvalifikuoti preliminariąja sutartimi.

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad ieškovas V. I., būdamas ūkininkas, pasirašęs ne vieną sutartį, turėdamas pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, pasirašydamas ginčo sutartis, galėjo ir turėjo teisingai suvokti šios sutarties turinį (esmines sutarties sąlygas) ir pasekmes (sutarties šalių teises ir pareigas). Dėl to negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad V. I. šias sutartis suprato kaip pirkimo – pardavimo sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad teisių ir pareigų, atsirandančių sutarties pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalis iki sutarties sudarymo siejo nuomos santykiai, ieškovas apeliacinėje instancijoje paaiškino, kad su atsakovu jau ir anksčiau keletą kartų vedė derybas dėl žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, tačiau A. R. pažadėjęs parduoti žemę, vėliau atsisakydavo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį sutartomis sąlygomis, nes vis didindavo kainą. Todėl 2005-03-09 susitarimą dėl sklypų pardavimo šalys patvirtino rašytine sutartimi, kurią ieškovas teigia suvokęs kaip pirkimo – pardavimo sutartį, o atsakovas tik kaip raštu įformintą šalių ketinimą ateityje sudaryti žemės sklypų pardavimo sutartį, kurio galima nevykdyti. Kolegijos vertinimu, pakankamai logiškas bylos kontekste (įvertinant 2005 m. vasario mėn. su A. K. sudarytus sandorius) yra atsakovo paaiškinimas, kad tokiu būdu jis siekė atgauti iš V. I. nesumokėtą žemės nuomos mokestį. Ieškovas V. I. negalėjo paaiškinti teismui, kodėl ginčo sandoryje, buvo numatyta galimybė atsisakyti sudaryti žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį. Be to pats ieškovas apeliaciniame skunde panašias atsakovo A. R. ir A. K. 2005-02-01 ir 2005-02-02 pasirašytas sutartis (b. l. 5 – 8 t. 1) apibūdina kaip preliminariąsias sutartis (b. l. 29 - 35 t. 2), akcentuodamas, kad pagal LR CK 6.165 str. 5 d. nuostatas jei šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė pagal tokią sutartį pasibaigia. Tokie nenuoseklūs ir net prieštaringi ieškovo paaiškinimai, leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir nėra pagrindo šio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarčių laisvės principą. Juolab, kad, atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-45-394/2006, teismui buvo pateiktos dvi rašytinės sutartys (b. l. 10 t. 1 ir prijungtos civilinės bylos Nr. 2-45-394-2006 b. l. 5), o ieškovas, neginčydamas 2005-03-09 susitarimo, prašo pripažinti galiojančia 2007-03-07 sutartį. Teisminio nagrinėjimo metu ginčo šalys pripažino, kad tikrasis susitarimas tarp ginčo šalių buvo įformintas 2005-03-09 susitarimu (b. l.181-203 t.1; b. l. 13 - 21, 62-65 t. 2). Tretysis asmuo Z. I. teismui paaiškino, kad, darant internetinį pavedimą 2005-03-07 vakare dėl 8500 Lt avansinio mokėjimo A. R., bankas nematė susitarimo, bet mėnesio gale jai buvo reikalingas susitarimas be klaidų, t. y. 2005 m. kovo 7 dienos, kad galėtų buhalterinėje apskaitoje pagrįsti 8500 litų avansinį mokėjimą už perkamą žemę (b. l. 193 t.1). Akivaizdu, kad pavedimas buvo pasirašytas iki 2005-03-09 susitarimo pasirašymo. Todėl vėliau ieškovas ir perrašė šį susitarimą atbuline data, siekdamas pagrįsti 8500 Lt avansinį mokėjimą savo buhalterinėje apskaitoje, o ne dėl banko paskolos, dėl kurios pagal byloje esančius duomenis kreipėsi tik po kelių savaičių. Todėl, kolegijos vertinimu, visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustačius valios trūkumus, 2005-03-07 susitarimas negali būti pripažintas galiojančiu.

Patvirtindama šią pirmosios instancijos teismo išvadą teisėjų kolegija įvertina tai, kad ieškovas nepateikė teismui jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad šalys 2005-03-09 susitarime įrašė klaidingą datą. Vertindama ieškovo teismui pateiktus paaiškinimus dėl susitarimo datos teisėjų kolegija taiko protingumo kriterijų (CK 1.5 str.), t. y. ieškovo elgesį vertina objektyviuoju požiūriu kaip neprotingą ir nesąžiningą, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pagal LR CK 1.5 str. 1 d. nuostatas neatidžiai, nerūpestingai ir neapdairiai besielgiančio asmens teisės neginamos.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalys tarėsi dėl dviejų žemės sklypų, kurie buvo suformuoti kaip kadastriniai vienetai ir vieno žemės sklypo ½ dalies pardavimo. Šalys patvirtino, kad ilgas terminas sutarčiai įforminti notarine tvarka (iki 2005 m. spalio 1 d.) buvo numatytas todėl, kad A. R. trečiąjį 14,27 ha ploto sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo padalyti, suformuojant du atskirus kadastrinius vienetus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo susitarimo sudarymo metu dar nebuvo vieno iš pagrindinės sutarties objekto –14,27 ha sklypo ½ dalies dydžio žemės sklypo, atidalyto teisės aktų nustatyta tvarka iš atsakovo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir suformuoto kaip atskiro objekto.

Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad ginčo šalys sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, nes nurodyto susitarimo sudarymo metu nebuvo vieno žemės pirkimo – pardavimo sutarties objekto (Žemės įstatymo 14 str.), todėl tokia pirkimo – pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Ginčo susitarimas negalėjo ir negali būti notariškai patvirtintas (o to nepadarius, šiuo metu sandoris negali būti pripažintas galiojančiu), nes sutarties objektu buvęs nekilnojamasis daiktas (žemės sklypo dalis) sutarties sudarymo metu nebuvo suformuotas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.93 str. 3, 4 d.).

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki ginčo sutartyje nurodyto termino (2005-10-01) susitarime šalių įvardintų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovas A. R. neparuošė vieno iš parduodamų sklypų plano ir pakeitė savo valią dėl žemės sklypų pardavimo. Jis 2005-09-07 pareiškimu, persiųstu notaro, informavo V. I., kad didina parduodamų sklypų kainą iki 208320 Lt ir 14,27 ha sklypą parduoda visą, o ne ½ dalį, kaip buvo numatyta šalių pasirašytame ikisutartiniame susitarime. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovas paaiškino teismui, kad ši raštą suprato kaip A. R. atsisakymą parduoti žemę už anksčiau sutartą kainą (b. l. 77 prijungta civilinė byla Nr. 2-1883-641/2007). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir tretysis asmuo Z. I. taip pat paaiškino, kad šį pranešimą suprato kaip atsisakymą parduoti žemę už anksčiau sutartą 85000 Lt kainą, nes taip baigdavosi ir ankstesni susitarimai su atsakovu dėl žemės pardavimo (b. l. 62-65 t. 2).

Bylos medžiaga paneigia ieškovo teiginius, kad jis pilnai atsiskaitė su atsakovu už perkamą žemę.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 pagal ieškovo V.Š. ieškinį atsakovams A. N., A. N. Dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo (Teismų praktika Nr. 26 psl. 9 - 24) nurodyta, kad „Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai bus už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 str. 1 d. pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme. Tačiau toks perdavimas jokiu būdu nereikš prieštaravimo imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 str. 1 d.“. Ginčo sutartyje numatytų 8500 Lt perdavimą A. R., teisėjų kolegija vertina kaip šalių sutartą prievolės užtikrinimo būdą.

Vienas iš esminių preliminarios sutarties bruožų, skiriančių ją nuo pagrindinės sutarties, yra tas, kad preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra. Priešingu atveju būtų pažeistas sutarties laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d.).

CK 6.165 str. 4 d. nustatyta, kad šios sutarties nevykdymo atveju galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Todėl ieškovo veiksmai pervedant pinigus atsakovui: 2005-09-19 42000 Lt ir 2005-09-23 29500 Lt (ši suma nenurodyta ieškinyje, nes pervesta po bylos iškėlimo teisme), po to, kai A. R. atsisakė parduoti žemę už ginčo susitarime nurodytą kainą du kartus raštu apie sutarties nutraukimą informuodamas V. I. (b. l. 22, 95 civilinė byla Nr. 2-45-394/2006), neturi įrodomosios galios nagrinėjamoje byloje. V. I. be pagrindo pervedė į atsakovo sąskaitą minėtas pinigų sumas po to, kai A. R. informavo jį apie susitarimo nutraukimą ir šis faktas nesuteikia jam teisės reikalauti patvirtinti žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą (b. l. 8, 68 civilinė byla Nr. 2-45-394/2006).

Konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, ji negali būti patvirtinta CK 1.93 str. 4 d. pagrindu, kaip prašė ieškovas, ir kurio ieškinys 2006-03-10 Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-45-394/2006 buvo patenkintas.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo sutarties kvalifikavimo.

Apeliacinio skundo motyvų, susijusių su A. K. ir A. R. 2005-02-01 ir 2005-02-02 pasirašytų sutarčių teisiniu vertinimu, teisėjų kolegija neanalizuoja, nes ginčas dėl jų teisinio kvalifikavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šis ginčas nagrinėjamas Šiaulių apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-154-267/2008. Todėl teisėjų kolegija mano, esant tikslingu, pašalinti iš skundžiamo Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimo aprašomosios dalies motyvus, kuriuose minėti sandoriai vertinami kaip pirkimo – pardavimo sutartys, nes sprendimo priėmimo dienai jie nebuvo patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl įrodymų vertinimo ir proceso teisės normų taikymo.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šių taisyklių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įstatymu reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 176 str. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse pateikto šios normos aiškinimo, kad teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Tai reiškia, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, nes faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-09-29 nutartis Nr. 3K-3-516/2004). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato, remdamasis įrodymais - CPK 177 str. 2 d. ir 3 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Vertindama ieškovo V. I. parodymus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į jų nenuoseklumą ir net prieštaringumą. Procesiniuose dokumentuose (pvz., dublike b. l. 43 - 45 civilinė byla Nr. 2-45-394) ieškovas V. I. neigia bet kokį įsiskolinimą atsakovui A. R., o 2006-01-25 teismo posėdyje ieškovas pripažino, kad už 2004 - 2005 metus yra skolingas atsakovui 5000 Lt žemės nuomos mokesčio (b. l. 75 - 76 byla Nr. 2-45-394/2006).

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad ginčo susitarimas yra preliminarioji sutartis. Ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, pagrindžiančių žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktą, nors CPK 178 straipsnis įpareigoja ieškovą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo ieškinį.

Atmestini ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas 2006-03-10 sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad po 2006-03-10 teismo sprendimo priėmimo atsirado nauji teisiniai santykiai: paskolos, įkeitimo. Skundžiamame sprendime pasisakyta dėl žemės sklypų įkeitimo, o ieškovo patirti nuostoliai, sumokant palūkanas, neturėjo būti analizuojami šioje byloje, nes pareikšto ieškinio dalykas – 2005-03-07 sutarties pripažinimas galiojančia, o ne reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovo iš banko gauta tikslinė paskola – žemės pirkimui pagal byloje esančius duomenis nebuvo panaudota pagal paskirtį. Teismui pateikti dokumentai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad už žemę V. I. sumokėjo ne iš banko gautais pinigais, o iš asmeninių lėšų. 2006-01-26 teismui pateiktame AB banko „NORD/LB Lietuva“ rašte Nr. 2.16 nurodyta, kad 2006-01-26 ūkininkui V. I. skirto 100000 Lt kredito žemės ūkio paskirties sklypams pirkti nepanaudotas likutis 93000 Lt (b. l. 71 civilinė byla Nr. 2-45-394/2006). Teisminio nagrinėjimo metu ieškovas patvirtino, kad 42000 Lt atsakovui sumokėjo iš apyvartinių lėšų, o ne iš banko paskolos (b. l. 78 civilinė byla Nr. 2-45-394/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo instituto, yra nurodęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, pažymint, kad jis naudojamas tada, kai suinteresuotasis asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais bei nėra kitų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Turto bankas“ ir kiti v. V. ir S. M. Prekybos centras ir kiti, bylos Nr. 3K-3-739/2007). Proceso atnaujinimo tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų sprendimai nepažeidžia įstatymais saugomų asmenų teisių ir pareigų. Proceso atnaujinimo institutas padeda užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Procesas turi būti atnaujinamas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių byloje priimti sprendimai gali būti neteisėti ar nepagrįsti.

CPK 370 str. 3 d. nustatyta, kad prašymas atnaujinti teismo procesą nagrinėjamas, neatliekant išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės. Tai atliekama po proceso atnaujinimo, kai byla išnagrinėjama pakartotinai ir priimamas vienas iš CPK 371 str. nustatytų procesinių sprendimų. Todėl teisėjo dalyvavimas priimant nutartį dėl proceso atnaujinimo byloje savaime nėra pagrindas išvadai dėl teisėjo šališkumo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl 2007-12-21 teismo nutarties priėmimo aplinkybių ir teisėjos šališkumo. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvai dėl neteisėto ir nepagrįsto proceso atnaujinimo atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas procesą, termino ir kitų šio instituto normų taikymo klausimu nepadarė nei teisinės, nei faktinės klaidos. Teisėjų kolegija sutinka su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007-12-21 nutartyje (b. l. 83 - 85 t. 1) išdėstytais argumentais ir su tuo susijusių aplinkybių pakartotinai neanalizuoja. Atmesdama su šia nutartimi susijusius argumentus teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, kad, atnaujinus procesą, tiek bylą pakartotinai nagrinėjantis teismas, tiek aukštesnės instancijos teismai, tikrindami teismo priimtų CPK 371 str. 1 d. nurodytų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R.I. Urbšienės IĮ; bylos Nr. 3K-3-187/2006).

Dėl išvardintų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo, atnaujinus procesą, buvo panaikintas 2006-03-10 sprendimas ir priimtas naujas sprendimas - V. I. ieškinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Šiuo teismo sprendimu buvo įgyvendinta ir proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta.

Tretysis asmuo A. K. prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme, tačiau jas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Iš ieškovo priteistinos pašto išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str. b. l. 44 t. 2).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Pašalinti iš Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimo aprašomosios dalies motyvus, kuriuose 2005-02-01 ir 2005-02-02 A. K. ir A. R. sudaryti sandoriai vertinami kaip pirkimo – pardavimo sutartys.

Kitoje dalyje Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008-05-21 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. I. dėl bylinėjimosi išlaidų 10,62 Lt pašto išlaidų valstybei.