Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2012-10-09 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-422/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-09
Bylos Nr.
2K-422/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Alvydas Pikelis (pirm.), Aldona Rakauskienė, Viktoras Aidukas (pran.)
Kaltinamasis
Vytauto Lauciaus, V. L.
Civilinis atsakovas
UAB ,,D“
Nukentėjusysis
A. L., Panevėžio teritorinės ligonių kasos
Advokatai
Antanas Cemnolonskas, Adomas Liutvinskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-422/2012Teisminio proceso Nr. nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 9 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintojo Vytauto Lauciaus gynėjams advokatams Adomui Liutvinskui, Stanislovui Butkevičiui,

civilinio atsakovo UAB ,,D“ atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, V. L. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jų dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Šiuo teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo A. L. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo A. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, kaltinamojo V. L. gynėjų, civilinio atsakovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. ir A. P. išteisinti dėl kaltinimų tuo, kad jie 2007 m. lapkričio 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 14 iki 16 val., UAB „D“ priklausančiame mikroautobuse „Opel Vivaro“ (duomenys neskelbtini), stovėjusiame Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje prie namo 81a esančioje autobusų stotelėje, veikdami kartu, supykę A. L. bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septynis smūgius į nugaros, galvos, kaklo, krūtinės sritį, padarė kairės kaktos pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; važiuojančiame mikroautobuse sėdinčiam A. L. V. L. stipriai lenkdamas galvą į priekį prie krūtinės padarė VI kaklo slankstelio lanko lūžį ir panirimą, VII kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimą, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimą ir paspaudimą, trauminį mielitą, ir jam dėl šio sužalojimo netekus 100 procentų darbingumo taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą.

Šalies argumentai

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartis naikintina dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, todėl kolegijos nutartyje buvo padarytos išvados, nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius skunde nurodo, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-228/2009, 2K-336/2009, 2K-452/2010, 2K-215/2011). Šiuo atveju, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 27 d. nutartyje, atmesdama prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus, iš esmės analizavo ir vertino tik Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. išteisinamajame nuosprendyje išdėstytus tuos pačius argumentus, visai neatsižvelgdama į prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl nepagrįsto išteisinimo ir taip padarė nepagrįstas išvadas, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, kito priklausomai nuo paaiškėjančių aplinkybių, ir tai rodo, kad jis neprisiminė įvykio aplinkybių, taip pat nepagrįstai, nesiremiant jokiais duomenimis, padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai yra derinami prie ekspertų išvadų, nes nukentėjusysis, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nurodė, kad jam stuburo sužalojimas galėjo būti padarytas tada, kai jis važiuojant į policijos komisariatą automobilyje gulėjo ant pilvo, remdamasis rankomis į grindis bandė atsikelti, o V. L. tuo metu jo galvą spaudė žemyn. Apeliacinės instancijos teismas tai vertino kaip nukentėjusiojo parodymų keitimą. Tokia teismo išvada negali būti pagrįsta, nes nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas tik vieną kartą, pirmajame posėdyje, toliau vykusiame teismo procese jis dėl sveikatos būklės dalyvauti negalėjo (100 proc. darbingumo netekimas), ekspertizių išvados, ekspertų paaiškinimai, patvirtinantys A. L. padaryto sužalojimo mechanizmą (stiprus galvos lenkimas į priekį), buvo gauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nedalyvaujant nukentėjusiajam. Todėl teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai keitėsi priklausomai nuo bylos aplinkybių bei yra prisitaikantys prie ekspertų išvadų, nepagrįsta, nes akivaizdu, kad nukentėjusysis A. L., apklausiamas namuose, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tik papildomai nurodė, kada ir kaip jam galėjo būti padarytas stuburo sužalojimas.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai ekspertinių skyrių atliktas ekspertizes, jas atlikusių ekspertų paaiškinimus teisme, vertino fragmentiškai ne visumos įrodymų kontekste. Panevėžio apygardos teismas, remdamasis minėtomis ekspertizėmis bei ekspertų paaiškinimais, nutartyje nurodė, kad nukentėjusiajam stuburo sužalojimas turėjo būti padarytas ne tik stipriai lenkiant galvą prie krūtinės, bet kartu ir ją sukant, o kad galva buvo sukama, nukentėjusysis nenurodė. Neginčytina aplinkybė, kad nukentėjusiojo galva ne tik turėjo būti didele fizine jėga lenkiama, bet ir sukama, nes šią aplinkybę patvirtino ekspertai K. V. A. bei V. K. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau šie ekspertai paaiškino, kad galvos lenkimas niekada nebūna simetriškas, visada būna tam tikra asimetrija į vieną ar į kitą pusę, kitaip sakant, lenkiant galvą kartu galimas ir jos pasukimas į vieną ar kitą pusę, suprantama, kad prieš nukentėjusįjį vartojant fizinį smurtą jis (A. L.) galėjo ir nejausti galvos pasukimo į kurią nors pusę. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatuoja, kad nukentėjusysis, keldamasis nuo grindų, nebuvo visiško atsipalaidavimo būsenos, jo raumenys buvo įtempti, todėl sužalojimui padaryti buvo reikalinga didelė fizinė jėga, be to, teismas remiasi ir eksperto Z. M. parodymais apeliacinės instancijos teisme, kad, nukentėjusiajam keliantis ant rankų, o kažkam kitam prilaikant galvą, tokia trauma negalėtų atsirasti, nes nukentėjusiojo fizinių jėgų bandant atsikelti neužtektų tokiai traumai įvykti. Šios instancijos teismas nutartyje klaidingai interpretuoja eksperto Z. M. paaiškinimus, nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. Nukentėjusysis paskutinės apklausos metu nurodė, kad jo galva V. L. buvo lenkiama tada, kai jis jau buvo šiek tiek pasikėlęs. Ekspertas Ž. M., susipažinęs su nukentėjusiojo A. L. apklausa, atlikta ikiteisminio tyrimo teisėjo, paaiškino, kad nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės neprieštarauja sužalojimo padarymo mechanizmui. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas A. C., kurio paaiškinimai nurodyti ir prokuroro apeliaciniame skunde ir į kuriuos neatsižvelgė bei nevertino apeliacinės instancijos teismas, nurodė, kad „jei žmogus stipresnis ir vartoja jėgą prieš silpnesnįjį, tai savaime aišku, kad sužalojimą galėjo padaryti“ ( T. 4, b. l. 82).

Žemesnės instancijos teismas

Skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kojų paralyžius nukentėjusįjį A. L. ištiko kontrolierių autobusiuke, laikotarpiu nuo jo sulaikymo iki pristatymo į 1-ąjį policijos komisariatą, tačiau, teismo nuomone, tai nereiškia, kad stuburo smegenų suspaudimas ir paralyžius įvyko dėl V. L. kaltės. Anot apeliacinės instancijos teismo, A. L. stuburo traumą galėjo patirti ankščiau (prieš kelias valandas ar net prieš kelias dienas), o autobusiuke dėl atliktų judesių (kritimo į sėdynę, galvos palenkimo žemyn) pažeisti kaklo slanksteliai pasislinko, buvo užspaustos stuburo smegenys ir dėl to įvyko paralyžius. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią prielaidomis paremtą išvadą, nevertino prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apie tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad A. L. būtų buvęs sužalotas kitų asmenų ar kitoje vietoje bei kitomis aplinkybėmis. Be to, ši aplinkybė dar kartą buvo patvirtinta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kur nukentėjusysis A. L. nurodė, kad kelių mėnesių laikotarpiu iki 2007 m. lapkričio 12 d. jis jokių fizinių traumų neturėjo. Tai patvirtino ir nukentėjusiojo žmona A. L. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino, nepaneigė ir ekspertizės aktų, ekspertų paaiškinimų, prokuroro apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių dėl nukentėjusiojo kojų paralyžiaus (nejautros) laiko. Ekspertai tiek ekspertizės aktuose, tiek duodami paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad smegenų sužalojimas gali atsirasti ir po kelių dienų po sužalojimo, tačiau tai reti atvejai, esant tokiems lūžiams, kurie buvo nustatyti A. L., paralyžius dažniausiai įvyksta iš karto, kad žmogus galėtų vaikščioti po tokios traumos – retai pasitaiko. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino prokuroro apeliaciniame skunde minimos konsultacinės išvados Nr. A-KI-72-106, kurioje ekspertas nurodė, kad nukentėjusiojo A. L. kojų nejautra, paralyžius išsivystė iškart po patirtos traumos, kad A. L. stuburo kaklinės dalies nugaros smegenų traumos iki grumtynių mikroautobuse nebuvo patyręs, nes po griuvimo gatvėje jis vaikščiojo, po to grūmėsi su kontrolieriais ir pan.

Nepagrįstos išvados ir dėl A. P. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nutartyje pažymima, kad nėra pagrindo netikėti A. P., V. L., R. P. parodymais, kad jis (A. P.) fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, o A. L. parodymai dėl A. P. veiksmų yra nenuoseklūs, kito priklausomai nuo ekspertų išvadų dėl sužalojimo mechanizmo. Apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju remiasi prielaidomis, kad nukentėjusiojo veiksmai yra nenuoseklūs, nors nukentėjusysis A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad A. P. bei V. L. prieš jį naudojo fizinį smurtą. Tai nukentėjusysis tvirtino apeliaciniame skunde per apklausą ikiteisminio tyrimo teisėjui, bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme apeliacine tvarka. Šios apklausos metu nukentėjusysis parodė, kad A. P., dar prieš įlipant į kontrolierių mikroautobusą, 2–3 kartus spyrė jam į kojas, po to jis buvo įstumtas į automobilio vidų, kur pajuto smūgius į nugarą, o pargriuvus ant grindų vėl jam buvo suduoti 5–8 smūgiai į nugarą. Nukentėjusysis nurodė, kad smūgius galėjo suduoti abu: ir A. P., ir V. L., nes abu tuo metu jam buvo už nugaros. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė byloje esančių ir prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių apie tai, kad, nukentėjusįjį A. L. pristačius iš policijos komisariato į ligoninę, gydytoja padarytus sužalojimus matė, juos užfiksavo A. L. ligos istorijoje. 2007 m. lapkričio 13 d. neurologės apžiūros įraše nurodyta: „Vakar buvo sumuštas, suspardyta galva, krūtinė. Po to ėmė nebejudinti kojų. Kaklas kairėje pusėje, pakaušio srityje, krūtinės ląstoje daugybinės sumušimo žymės“ (T. 3, b. l. 178). Teismo posėdyje ne kartą apklausta kaip liudytoja gydytoja D. M. V. patvirtino, kad ligoninėje ji matė A. L. išorinius kūno sužalojimus. Liudytoja nurodė, kad ant jo kūno matėsi batų spardymo žymės, tai buvo didelių batų atspaudai krūtinės srityje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino šių sužalojimų bei liudytojos parodymus įvertino vienpusiškai, nutartyje nurodydamas, kad D. M. V. matė „kažkokių sužalojimų žymes". Apeliacinės instancijos teismas, niekuo nemotyvuodamas rėmėsi A. L. operavusio gydytojo V. J. parodymais, kad jis ruošdamas nukentėjusįjį operacijai jokių sužalojimų nepastebėjo. Apygardos teismas padarė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą, apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad A. L. šiuos sužalojimus galėjo patirti, kai policijos komisariate pasodintas nuslydo nuo pakylos, kai, negalėdamas valdyti kūno, iš sėdimos padėties nuvirsdavo ant šono, kai policijos pareigūnai tempė ji prie lauko durų ir atgal, arba tiesiog tai buvo spaudimo (nugulėjimo) žymės, nes jis ilgą laiką buvo vienoje padėtyje negalėdamas jos pakeisti.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančius kaltinamųjų išteisinimo motyvus, pripažindamas juos pagrįstais, visai neatsižvelgdamas į kitas byloje esančias bei prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas neginčijamas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ne tik byloje nėra duomenų, jog V. L. padarė nusikaltimą, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, bet taip pat nėra duomenų, kad ir A. P. būtų padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Be to, apygardos teismas neteisingai konstatavo, kad A. P. pareikštame kaltinime (T. 4, b. l. 89) teigiama, jog smūgius A. L. jis sudavė kartu su V. L., tačiau V. L. nėra pareikštas kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir tai rodo, kad ir kaltinimą palaikančiam prokurorui kyla abejonių dėl tokios veikos buvimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertina veikų kvalifikaciją, nes tiek V. L., tiek A.P. pareikštame kaltinime inkriminuoti veiksmai, atitinkantys BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį, tačiau V. L. veika pasireiškė ir veiksmų atlikimu bei pasekmių, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas), atsiradimu, todėl V. veika šiuo konkrečiu atveju negali būti papildomai kvalifikuojama ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Todėl Panevėžio apygardos teismo atliktas prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinio skundo motyvų patikrinimas ir įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų išteisintųjų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pateikė ne visas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas turi atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra tai, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šios instancijos teismas kiekvieno apelianto skundą turi būti išnagrinėtas tinkamai, nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nutartimi atmesdamas prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentus ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai kaltinamuosius išteisino, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Kasaciniame skunde dėl V. L. bei A. P. išteisinimo prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, iš esmės analizavo tik apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytus tuos pačius argumentus, neatsižvelgė į prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Iš 2007 m. gruodžio 7 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 2054/07 (05) matyti, kad A. L. nustatytas kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimas, VI kaklo slankstelio lanko lūžis ir panirimas, VII slankstelio kūno krašto nuskilimas, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimas ir suspaudimas, trauminis mielitas. Sužalojimai A. L. padaryti dėl tiesioginių smūgių ir negalėjo atsirasti jam pačiam susižalojant. A. L. nustatomas sunkus sveikatos surikdymas, nes stuburo smegenų kaklinės dalies sumušimas ir suspaudimas, išsivysčius trauminiam mielitui, yra pavojingas gyvybei.

Pagal medicinos ekspertų (Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus; Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ) išvadą A. L. stuburo kaklinės dalies lūžis galėjo įvykti dėl galvos lenkimo į priekį, prie krūtinės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog kojų paralyžius A. L. ištiko kontrolerių autobusiuke laikotarpiu nuo jo sulaikymo iki pristatymo į pirmąjį policijos komisariatą. Tačiau toliau šios instancijos teismas nurodo, kad tai nereiškia, jog A. L. stuburo smegenų suspaudimas ir paralyžius įvyko dėl V. L. kaltės. A. L. stuburo traumą galėjo patirti ankščiau (prieš kelias valandas ar net prieš kelias dienas), tačiau kol nebuvo užspaustos stuburo smegenys, jis galėjo judėti, vaikščioti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią prielaidomis paremtą išvadą, nevertino prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad A. L. būtų buvęs sužalotas kitų asmenų ar kitoje vietoje bei kitomis aplinkybėmis. Be to, ši aplinkybė dar kartą buvo patvirtinta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (nukentėjusiojo A. L., jo žmonos A. L. parodymai).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. L. patvirtino, kad buvo autobusiuke mušamas A. P. ir V. L., be to, parodė, kad V. L. ranka lenkiant jo galvą žemyn pajuto nugaros srityje tarp menčių trekštelėjimą. Būtent būdamas autobusiuke pajuto, kad visiškai nevaldo kojų. Ekspertai apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad stuburo smegenų sužalojimas gali atsirasti ir praėjus kelioms dienoms po sužalojimo, tačiau tai reti atvejai; esant tokiems sužalojimams, kokie nustatyti A. L., paralyžius dažniausiai įvyksta iš karto. Apeliacinės instancijos teismas nevertino prokuroro apeliaciniame skunde minimos A. G. konsultacinės išvados Nr. KI-72-106, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiojo A, L. kojų nejautra, paralyžius išsivystė iškart po patirtos traumos. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad A. L. stuburo kaklinės dalies nugaros smegenų traumos iki grumtynių mikroautobuse nebuvo patyręs. Liudytojai L. R. ir S. Š. (policijos pareigūnai) parodė, kad matė kaip į komisariato patalpas du UAB ,,D“ darbuotojai už parankių įnešė kitą vyriškį (A. L.). Visą tą laiką, kol A. L. buvo policijos komisariate, jis jau nebevaikščiojo.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pagristas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir dėl A. Petrausko išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nutartyje nurodoma, kad nėra pagrindo netikėti A. P., V. L., R. P. parodymais, jog A. P. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo.

Nukentėjusysis A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu kategoriškai tvirtino, kad A. P. ir V. L. prieš jį vartojo fizinį smurtą. Tai nukentėjusysis patvirtino apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, bylą nagrinėjant apygardos teisme apeliacine tvarka. Šios instancijos teismas nepaneigė byloje esančių aplinkybių, kad nukentėjusįjį A. L. pristačius iš policijos komisariato į ligoninę gydytoja D. M. V. jo ligos istorijoje nurodė, kad jis (A. L.) vakar buvo sumuštas, suspardytas į galvą, krūtinę, po to ėmė nebejudinti kojų. Kaktos kairėje pusėje, pakaušio srityje, krūtinės ląstoje – daugybinės sumušimo žymės. Teismo posėdyje ne kartą apklausta kaip liudytoja gydytoja patvirtino, kad ligoninėje matė A. L. išorinius kūno sužalojimus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymų vertinimą grindė neišsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro bei nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose, neatsakė į visus esminius jų argumentus, taip pažeisdamas ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Šie pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (nuosprendį ar nutartį), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas PikelisAldona RakauskienėViktoras Aidukas